IKartą pasaulyje gyveno rašytojas. Jis rašė knygas. Kitaip jis nebūtų buvęs rašytojas. Bet niekas jo knygų neskaitė, nes tuo metu žmonės neskaitė jokių rašytojų knygų. Žmonės dirbo įvairius darbus, mylėjosi, pykosi, augino vaikus ir gėles, žaidė su kompiuteriais, žiūrėjo televizorių, kalbėjosi telefonu, bet knygų neskaitė. Tiesiog jie neturėjo laiko skaityti knygas. Knygos tapo nereikalingos.
Visi juokėsi iš rašytojo. Argi tai rimtas užsiėmimas – rašyti knygas? – sakė jie. - Juk jų niekas neskaito!
Rašytojas parašė daug knygų, kurių niekas niekada neperskaitė.
Bet jis vis tiek rašė.
Juk jis buvo rašytojas!
O gal todėl jis ir buvo rašytojas...
II
Kartą pasaulyje gyveno rašytojas, kuris nerašė knygų. Todėl jo knygų niekas ir neskaitė.
Rašytojas dirbo įvairius darbus, mylėjosi, pykosi, augino vaikus ir gėles, žaidė su kompiuteriu, žiūrėjo televizorių, kalbėjosi telefonu, bet knygų nerašė. Tiesiog jis neturėjo laiko rašyti knygas.
Visi pavydėjo rašytojui. Argi tai ne puikus užsiėmimas – nerašyti knygų? – sakė jie. – Vis tiek jų niekas neskaito.
Todėl rašytojas ir nerašė. Jis neparašė nė vienos knygos, tad niekas niekada jos ir neperskaitė.
Rudokas, Tomas Arūnas. Žvėris eina miegoti: Novelės. – Vilnius: LRS leidykla, 1996.