Kai nedidutis arktinis pingvinas įšlepsėjo į barą, aš rūkiau „Malboro light“, juokingais lūpų judesiais bandydamas išgauti tobulos formos apskritimus. Net neatsiklausęs jis atsisėdo priešais mane ir, griežtu sparno judesiu išsikvietęs padavėją, užsisakė dvyliką taurelių tekilos. Šiam įvykdžius užsakymą, pingvinas vienu mauku išgėrė trejas taureles, užsikando citrina ir, įdėmiai į mane pažiūrėjęs, tarė: „Mane paliko žmona. Aišku, ko gali tikėtis iš gegutės. Apskritai meilė žvėriškai žiaurus dalykas“.

       Man nieko neatsakius, pingvinas tęsė: „Visada su jomis taip. Rodai dėmesį, dovanoji įvairius kirbančius padarus, suki lizdą, atiduodi visą save, o paskui – še tau kad nori – išeina su pirmu pasitaikiusiu kurtiniu, kurio vienintelis privalumas – pasipūtimas ir absoliutus kurtumas. Tada jos gali tarškėti nepaliaudamos, o tas išpera tik linkčioja savo siaura galvele negirdėdamas nė garselio. Matai, kaip susikukavo! Prieš tai draugavau su pempe. Nieko sau egzempliorius. Įsikalė į galvą, kad mano kojelės per trumpos. Teko visą laiką vaikščioti pasistiebus. Manai, padėjo? Nė velnio. Po dviejų savaičių išskleidė sparnus pas kažkokį garnį. Apie vištas aš išvis patylėsiu. Jausmas toks, kad bendrautum su siena. Ar jai sakai, ar mėnuliui – efektas tas pats. Gulbės išvis atskira rūšis. Negali per miestą pereiti. Visi gretinasi, kalbina, o ji tik krypuoja galva tarytum būtų ne gulbė, o žąsis. Įdomiausias iš mano tyrinėtų eksponatų – papūgos. Va ten tai tikra vargo vakarienė. Tu jai: „brangioji tu šiandien nuostabiai atrodai.“ O ji: „nuostabiai, nuostabiai, nuostabiai, nuostabiai, nuostabiai, nuostabiai, nuostabiai...“, išprotėti galima. Tiesa buvo viena gero charakterio balandėlė, bet ją sunkvežimis nutrenkė. Galiu duoti gerą patarimą: jei kada nors su kuo nors prasidėsi, rinkis volunges. Jos ir akims atgaiva, ir valgyti ruošia ne blogiau už tetervinus ir guolyje turi ką parodyti. Charakteris geras, ne taip, kaip vanagių, kurios ne tik tavo piniginės turinį, bet ir tave patį vėjais per kelias dienas paleisti gali. Ne, nuo šios dienos su paukštytėmis viskas baigta. Užteks man vargelį vargti. Išvažiuosiu į šaltuosius kraštus, maudysiuosi jūroje, gaudysiu strimeles... Kad mane kur! Žiūrėk, kokia kregždutė ką tik pravėrė duris. Oficiante, šampano!“

       s. r. 2005 m. vasario 4 d.