1.                                                                               

Vis tik mintis iš po kepurės ateitin,
vos riksmas aplink žemę
žengt pirmyn –

Širdis gyvai

saliutą pirmą,
antrą,
trečią
ir va:
pro žemės griaučius:
inkvizicija.

Seniau žmogystą sukūrendavo ant laužo
ir procesija namon sugrįžta.
Dabar ir deginamas
rankų nieks nelaužo,
už tai koks nors dvasia taukuos
Rentgeno spinduliais
kiekvieną žodį šviečia
ir pervaro kalėjimo akėčiom.

Sakot, jokia poezija,
ir - bolševikas - į mane nukrinta.

O aš sakau:
čia ne erezija,

čia kaip iš rašto švento.

Maironi, Jakštai, Putinai,
jei jūs poetai,
tai įsižiūrėję,
į kur žemė kiūtina,
kitaip
gyvenimą sutaksuokit!

Ir anuomet gudrus Homeras
dabar vėpsotų.
Čia ne Iliada,
ne Odisėja,
čia XX amžiaus reforma
sėklą sėja.
Aš sakau rimtas,
o jei kitaip norėčia –
Segčiau kokiai nors Vaidilutei
rožę.
(Dovanos man Praamžis,
jog be reikalo įamžinau).

Darbininkai,
užsiminiau apie rožę,
tai nereiškia, kad nežinočia
kur baigiasi darbininkas
ir kur prasideda buožė.
Aš žinau,
jūs,
prisiuostę įkaitusio plieno rožių,
suodinu spjūviu
taškote į visokią žolę.
Jūs mėgstate
uoliai atsirėžti
ruožą duonos –
apie lašinių ruožą
ir apie maistingesnę rytdieną
galvojate.

Ei, visi,
kurie nuo dūmų negrai,
kurie per lauką klumpiojat
trąšų rikiuodami krūvas
ir, jūs, raštinėse,
kurie ne archyviniai dar,
krūvomis krūvon,
į krūvą –

Ir pagalvokit:
kad žemėj būtų gyventi gera –
kaip būtų geriau
gyventi!
Šalin nuo veido ašarų komprésai –
rimties ekspresams garo,
per pasaulį, per žmoniją, per žemę visą.

Narsūs jojikai,
jei jūs
ant mano minties žemaituko jojate,
galit atsiminti –
aš nepasirašiau
jokių hymansų projektų.
Mano respublika
nepriklauso jokiai antantei!
Te lopas pro lopą žiūri –
vis vien mano dvasia
lopų sietyne
vaikščioja išrietus sprandą.

Aš

Vargo Mistros vaikas,
klapčius,
sakramentus savo rankomis laikęs,
varpinės karalius
motiną lydint –
šiandien pasiėmiau
žemės ydas nukaralint
nulygint.

Tėvai,
tu kuris Tytuvėnuos ant 1/2 ha
svajoji lūšną statyti,
aš žinai?
tavo sūnus
pasaulį užsimanė atstatyti.

 

2.

Mano auditorijoj 3 000 000.
Žemės skaitlyne skaičius mažas,
na, jei aš toj mylimojoj
ateities pažas
kodėl nesušukti:

Ei, Pabaltija,
šokimas ne į aukštį –
į priekį!
Lietuva, įsibėgėki:
Viens, du, trys:
nuo laiko kepalo
atrieki šimtmečio riekę.
Atsimūryk iš skurdo mūro,
į techniką, į agrikultūrą!
Nusiimk šiaudus,
betoną dėk –
stogais žaliais, raudonais pražydėk!
Poete, imk balsą,
pasaulinį balsą,
kad žemė rimtėtų planetiniam valse.
O prie šio klausimo
leiskite pridėti
parodiją:
(jei paprastai tarti
nesuderinama atrodo)
Mano burnos radio
čiaudo į visokias tautų sąjungų
tarybas –
seniai
vandens ir žemyno ribos
rastos. Vieškelių taisyt,
žvyriaus vežti
varyt tautų sąjungą,
o jei ne –
spjaut bombą
į pat vidurį tarybos.
Vyrai, vaikai, moterys,
į diplomatijos mišką protemiais –
pats laikas išgrybauti
suktumo grybai.

Žmogau,
visagalis žemės šoferi,
pasuk truputį kairėn pasaulio
profilį.

Piliečiai,
nuglostyti likimo tarkos,
ištarkit kaip širdy susitvarkėt –
štai ir viskas.
Reikalaukit meno
iš duonos ir druskos,
ir išdrįskit gyvenimui pro akis
išlįsti.

Jaunieji – drįstam.
Mums prabilus,
verkia krokodilai,
ne narvuos –
ten
palie Nilą,
ten kur žmogų ryja,
ten kur ryjami šaukia
Jėzų ir Mariją.

O jei norim –
išeinam į lauką, į pievą:
saulę,
kaip žydinčią ievą,
segamės sau prie krūtinių;
            paklojam minties paklodę
            tūkstančiais kilometrinę,
ir žemę nakvynėn užritę –
tiksliai nusakom rytrytą.

 
 

Geležinkelio stotis

Gyvenimo stoty keleivių kamšatis.
Čia iškabinti tikslūs traukinių tvarkaraščiai
Iš anksto
Į praeitį
Ir ateitį.
Kai traukinys atūžia geležiniam prakaite –
Aš išeinu su vargo bagažu peronan.
Nesiskiria,
Nepasilieka tie atminimai apie duoną:
Vis kepalai ir kepalai –
Pailgi, apvalaini...
Norėtumei bent duonkepį sutikti,
Bent išbučiuoti jo laimingą ainį.
O čia,
Nelaukia mašinistai atminimų pabaigos:
Sušvilps,
Sustaugs,
Supūs sirenų chorą…
Ir tunelin įlindęs,
Kaip į žemės ausį,
Tik pajausi,
Kad dūšia simaforais jau
Žaliais ir raudonais
Pražydus.

 

Nuo antros valandos iki ketvirtai

Miestas gatvių kryžiais išguldytas.
Ant kiekvieno kryžiaus policistas
Ir dar
Gal banditas.
Palei kryžių magdalenos
Prieblandoj lempų vaidenas.

Pagaliau be veiksmo
Reklamos
Ir iškabų frontai.
Lange manakenas
Stovi ir nieko nesupranta.

                        Kažkur sucypia,
Kažkur šaukiasi
Sienų akmeninės raukšlės.
Tik prieš rytą
Beužgęsta namų akys –

Ir tyloje įprakaitėjusioje
Kristus
Sako morfinistams pranašystę
Dėlei nakties praėjusios.

Priseina fotografuoti

Ponas fotografai,
Kaip kokį grafą,
Ar gal kaip kokią spilką,
Nofotografuok mano mintį.
Jau metai kelinti
Ji, lyg vagilka,
Ateina klebentis.
Aš jai sakau,
Jog nėra manęs –
Ji pagalve punta,
Trečiuoju gaidžiu gieda…
Klausiu:
– Ką gi tu veikt įsakysi, mano urėde?
Vėl ji iš naujo gatvėmis dunda.

Ponas fotografai,
Nudabok tą pagundą!
– Mums iškeliavus praeiviai žegnosis,
Mums nuaidėjus tyla vaitos –

Čia
      ir sustokit
                   paminklų metalais.
Merdėjimo naktį atėjom nušviesti senatvės kvartalą.

Būkime drąsūs, linksmi ir teisingi
Įvykių skambančiuos žvangančiuos vingiuos.

Kalvis priekalan skambesį kala
Iš geležinio giesmyno –
Mums gi
Su dūšių tvirtais kapitalais
Eit iš minios tik į minią.

Žemė tūkstančius metų gyvenus
Ir šiandien apvilta –
Užtenka gavėnios,
Į ateitį
Tiltą!

 

ŪKIŠKA POEMA
 

            rašoma

                        ir rašytina

            tik

nereikia „tautišku menu“

profesoriškai kaišytis
 

Tūkstantis devyni šimtai dvidešimt penkti metai.
Ne iš įpratimo,
dėl amžinybės statau datą.
Jei devyni šimtai dvidešimt antrais
prancūzai sulindo į vokiškus mūrus,
tai dvidešimt penktais
vėl išsilandino.
O už jūrų,
Sirijoj arba Maroko –
Valio Abd-el Krimas!
Vienais metais vakarai piestu pašoko.
Ir kultūringi prancūzai su ispanais
nuvykę dingo,
o kurie nedingo,
tai pastyro iš panikos.

Arba dar:
Pro pypkių dūmus,
pro džentelmeniškus rūmus,
pro didelių žmonių albumus,
pagaliau,
Anglija,
nors nusiminus,
bet vis dėlto pamatė Kinus
ir antimis nuplaukė per vandenynus
pažvelgti monų.
O monai
iš keturių šimtų milijonų dūšių,
nualintų apglušintų:
visi kaip vienas
žiurkėmis per sienas, per dangų
per smėlį
kas slyvomis krito,
kas laisvas kėlė.

Tai tiek dėl datos.
O dabar kas matos
iš lietuviško kaimo
nuo žago šieno.
Pirmais poemos žodžiais
būk pagarbintas žeme apžėlęs,
Ūkininke –
su saule kėlęs,
su vakaru gulęs.
Ir sukink nesukinęs
tave suspragilėjusį, –
vis vien nežinosi
nuo ko ministeriui krizė,
nežinosi
dėl ko Dievo žodžiai
po tavo nosim
sproginėja.
Tu žinai tiktai vieną,
kad derliaus varškėčiai tada geri,
kai į žemės tešlą
prikrauni mėšlo,
kad tvarte karvė, bulius,
kad veršiai.
Valio veršiai per šventą Joną,
kai uodegas pastatę
maurojimo chorais
per daržą drapalija!
Ir sustabdyk jei nori –
čia jokia merga po savo sijonu
neturi tiek galios.

Ūkininke,
bara mane miesčionys,
sako, burnoju aš.
Na, gerai,
lišniais būkime –
kas mergai tai mergai,
kas ūkiui tai ūkiui.
O vis dėlto lūpą daėdė
šitas kuklumas miesčioniškas.
pratarsi tik žodį statesnį,
tai tau ir eilė ceremonijų,
atsiprašymai, duoklės.
O patys kažkokiais miltuotais vaiduokliais
įširdę dulka,
lyg džimi, lyg poteriais.
Ir storokis nesistorojęs –
nepataikysi kur vyrams
kur moterims.
Et!
Gulkit į morališką kratinį
ir grūdus kulkite –
mano visokeriopos nekaltybės puodai
ne šiandien sukulti.
O šiandien,
rodos, šventas Jonas.
Tad kartą dar –
Valio sijonai ir veršiai.
Kartodami verčiame
ateit į metų karčemą
daugiau šventųjų.
Bet kurgi.
Žiūrėk neverčiamas, neprašomas
ateina Jurgis,
šventųjų šventas,
nuomomis prigurgęs
ir nuomininkų barnius kentęs.
Atrodo Lietuva
lyg karabelninkais nusėta:
karvė prie sieto vežimo paskui,
priekyje vežimo žemaitukas,
kaip tikras žemaitis traukia,
o ant vežimo
lova, kuparas
ir pats kumetis susiraukęs,
it šventasis –
prikandęs keiksmo žodį
malšina žiurkes širdies aruode.

Kad nėra gyvenimo
čia, sako, kaltas buržujas,
kad pievos nesuželia,
kaltas čia, sako, Dievas
ir kaip norėtumei
vis atsimuši į gyvenimo kietumą.

Nutrauksiu nerimą,
kaip posmą šį
ir šventumą padėsiu
į teisybių kasą.
Nagi parodyk pasą,
Dieve barzdotas.
Nejau verkšlent
per amžius žegnotis
žegnotis.
Jei reklama,
tai aš savo kryžiun
triskart prikaltas,
o vis dėlto linksmas,
nors kaltas
gal ir mergelei lelijai,
gal ir tikybai nežemiškai…
Oi, žeme, žeme!
Mano meilė yra lygi jai
ir aš tvirtas savo religijai.
Pilkoji, kamuolingoji,
nors tau ir man įgriso
himniškų liežuvių supūslėjimai,
bet dar vieną sykį drįstu
dūšios aliejumi
patepti tavo mašinas
ir atsvyruot į tavąjį paviršių
ateitimi nešinas.

---------------

Trauk, minties kumelaite,
trauk.
Poemos ne čia dar galas.
Šiandien mano mūza neėdus
sušalus.
Gal jai ir iš akių varvėjo.
Palaiminta būk,
lietuviškų barščių virėja!
Pasinorėjo –
gerai!
Būki poemos herojus.
Nesvarbu krūtys,
nesvarbu kojos.
Valio bulvinis rojus.

O po rojaus pasakyki
dėl ko bulvinis,
kodėl aš ūkiškas.
Kad mūsiškas
gal ir ne taip.
Botagingas gal kad,
a?
Vai, piemeniškos platumos,
jūs iš visur matomos.

Užsikarsi ant žago –
šienai ir ausyse, ir užančiuos.
Atsikvėpsi horizontų kvapais
ir maukis ant kaklo
bakūžių rožančius.

Užmariai, marios toli,
ne čia.
Tenai
diplomatiška matos galva
plaukais stačia.
Letenos, brauningai,
dujų balionai –
įsišvelninę tyko
naujų milijonų.

Tūkstantis
devyni šimtai
dvidešimt penkti
metai –
dėl amžinybės
statau datą
            šimtmečiams kutenti –
ir kas širdy paslėpta, tai paslėpta,
o ant stalo –
ruginės duonos papentė
su kopūstlapiu.
 

Iš rinkinio „Knyga be vardo“, Kaunas 1926 m.

Pakoreguota rašyba