tekstai.lt

Kostas Ostrauskas. ŽODŽIAI, ŽODŽIAI, ŽODŽIAI... (1990)


ostrauskas.jpg


MONOKOMEDIJA

Autoriaus darbo kambarys.
Rašomasis stalas. Ant jo – rašomoji mašinėlė, popierius, kelios knygos. Šalimais - popierdėžė, toliau knygų lentyna – žodžiai, enciklopedijos. Prie sienos – sofa. Greta jos staliukas, o ant jo – lempa ir laikrodis.
Ant sienos virš rašomojo stalo kabo kažkokia karikatūra.
Ateina Autorius ir žiūri į rašomąją mašinėlę. Pastoviniuoja, apsisuka ir išeina. Netrukus vėl grįžta. Atsisėda už stalo, įsuka į mašinėlę popieriaus lapą ir žiūri į jį ilgai. Pagaliau pakyla, prieina prie lango ir dairosi kažkur į tolį.

– Pradžioje buvo Žodis.

Grįžta prie stalo ir vėl žiūri į tuščią lapą.

– Taigi, bet kur ta pradžia? Velniava. Žinau, kaip užbaigti, bet kaip pradėti? (Žiūrėdamas į sieną) Sako, pradėt sunkiausia. Dar blogiau: „Sunku išreikšti kalbą žodžiais.“ (Palūkėjęs) Plepys tikriausiai kitokios nuomonės.

Pereina per kambarį.

– To žodžio visur pilna – visur jo privisę. Visur ir visada. Atrodo, net per daug, kur kas per daug, o štai kai reikia... – nors pasiusk.

Nori nešt ištuštinti popierdėžę. Žvilgteri – ji tuščia.

– Net ir šiukšlių dėžė tuščia – ne tik galva. Tušti ir žodžiai. – Tušti žodžiai? Nesąmonė. Tuščių žodžių nėra. Kiekvienas žodis yra pilnas – per kraštus besiveržiantis, sprogstantis turiniu ir reikšme. Štai: „tuščia galva“, „tuščias žmogus“, „tuščias gyvenimas“... Arba žodis „niekas“ – jame telpa viskas. Viskas. Per žodį mes mylime ir neapkenčiam, prakeikiam ir atleidžiame, juokiamės ir verkiame, meldžiamės ir plūstamės, kuriam ir naikiname... – jis su mumis net ir tada, kai mes jo netariam ir kai negirdime. O štai dabar, kai man jo reikia, kai man jo verktinai reikia...

Vėl pereina per kambarį.

– Ne, ne žodis tuščias, o kas ir kaip juo pasakyta. Žodžiais parašyta ne tik Hamletas, bet ir Kaukolė žalsvame čemodane. Ne žodis kaltas, o tas, kurs jį vartoja. Esi tas, ką sakai. Esi tas, ką rašai. (Lukterėjęs) Taigi, jeigu parašai. Ir nekaltink žodžio, kai jo nerandi. (Patetiškai) Words, words, words! There is no greater pleasure for a writer than words. – Cha! Nebent tiktai tada, kai jie jau parašyti.

Krinta ant sofos ir spokso į lubas.

– Deja, ir ant lubų nieko neparašyta -- tik musės pridirbta. – Pridirbta? Sakot, nešvankus žodis? Nėra nešvankių žodžių. Tėra tiktai nešvankios mintys. Lygiai kaip nėra ir gražių, kilnių žodžių. Donelaičio eilutė „...į šūdą pavirto“, – a, nuostabusis Kristijonas, – turi daugiau poezijos, negu dažno poeto aikčiojimai apie grožį, meilę, tiesą, laimę ir visas kitas panašias – šiaip didžiai girtinas – gėrybes bei dorybes. – Girdi, kiekvienas žodis – tartum eilėraštis. – Žinoma, geras eilėraštis. – Jeigu iš tiesų taip, tai kur tu rasi geresnį už Ugnies Žemės šnektos žodį mamihlapinatapei. Jis net ir skamba kaip eilėraštis:
ma-mi-hla-pi-na-ta-pei. Tarp kitko, jis reiškia štai ką: „Žvelgiant vienas kitam į akis, tikintis, kad kitas pradės tai, ko abu nori, tačiau nei vienas nesiryžta pradėti.“ (Karčiai nusijuokęs) Tad pradėk, kad kytras.

Atsisėda ant sofos krašto.

– Taip, žodis nėra tik turinys – jisai ir garsas. Žodis ne tiktai reiškia, bet ir skammmmba. Jis muzika:
– „Nėra niekur tokio miško, kaip mūsiškis -
Ant pušelių kaip varpeliai skamba šiškos.“
(Pridėjęs prie lūpų pirštą) Šššššš...

Tyla.

– Tačiau kur tas žodis? Kur?

Pakyla nuo sofos.

– Gal nuo vidurio pradėti? Bet jeigu neturi pradžios, kur tas vidurys?

Tyla.

– O gal nereikia nei pradžios, nei vidurio? Negi svarbu, kaip prasideda, kaip ir kodėl viskas klostosi? Esmė – pabaiga. Galas. Paskutinis taškas. (Suabejoja) Gal daugtaškis? (Palūkėjęs) O jeigu klaustukas? . .

Nusijuokia nervingai.

– Klaustukas?

Tyla.

– Štai kur klausimas: Kodėl klaustukas?

Tyla.

– Kodėl? Nežinau. – Nežinau? O gal tik negaliu išsireikšti žodžiais? – Negali? Tai kuo kitu gali išsireikšti, jeigu ne žodžiais? Liežuviu?

Tyla.

– („Filosofiškai“). Žinia, ne viską ir žodžiais išreikši. Skausmo, skonio ir aromato neaprašysi. O pabandyk, gerbiamasis, orgazmą žodžiais nusakyti, pabandyk. Daug ko žodis nepasako. Bet ir čia jis niekuo dėtas – ne viską išvis įmanoma išreikšti. Neįmanoma, ir tiek. O, taip, gali išsireikšti garsu – muzika, linija ir spalva – dailė, judesiu, – (Sušokęs nerangiai keletą žingsnių), – šokis. Gali pagaliau išsireikšti veido išraiška, – (Perkreipia „skausmingai“ veidą), - pavartyt akis, – (Pavarto „siaubingai“ akis), – pasiskėtrioti mostu, – (Numoja nervingai ranka), – bet nedaug ką tepasakysi. Net ir Marcel Marceau ribotas repertuaras. (Bando pantomimiškai parodyti jo ribotumą) Labai ribotas. O ir jo dažniausiai nesuprastum, jeigu nebūtum kažko, kažkur, kažkada skaitęs ar girdėjęs... – taigi, ir vėl tas žodis. Vėl žodis.

Puola prie stalo – – –

– ... nors vieną žodį, nors ir mažiausią, menkiausią žodį žodelytį. - „Mažiausią“? „Menkiausią“? Niekus kalbi: nėra nei menkų, paprastų, nei prastų ir mažų žodžių. Tie neva žodelyčiai – ir, bet, jeigu, tačiau, o... - dažnai turi didesnį krūvį bei svorį negu „dideli“, „reikšmingi“ žodžiai. Tik paklausyk ir pasvarstyk: „karas ir taika“, „doras, bet žioplas“, „uždainuotų, tačiau pragėrė balsą“, „Jeigu galėčiau, o! kad galėčiau...“ O ką jau bekalbėti apie tokius neva žodelius kaip taip ir ne: vienas užtikrina, kitas paneigia, vienas stato, kitas griauna... – jiedu aprėpia visą mūsų gyvenimą, ištisą mūsų pasaulį. (Įsikibęs nagais į stalo kraštą) O! Kad galėčiau, jeigu galėčiau! . .

Tyla.

– Kokia galų gale ta pabaiga?

Paima nuo stalo popieriaus lapą ir perskaito:

– „Lėtai leidžiasi uždanga.“

Žiūri ilgai į lapą.

– „Lėtai leidžiasi uždanga“? Viskas? (Ironiškai) Reikia manyt, ir nusileidžia. Lėtai.

Numeta lapą ant stalo ir vėl žiūri priėjęs pro langą.

– O kodėl nepradėti bet kur?

Tyla.

– Tačiau kur tas bet kur?

Stovi pasimetęs.

Pažvelgia į knygų lentyną.

– Gal žodyne tas žodis pasislėpęs tūno? Kur žodynas, ten ir žodis.

Paima žodyną, užsimerkia, atsiverčia ir duria pirštu į tekstą.

– A, „rašyti“. – „Rašyti“?

Nusikvatoja. Nori padėti žodyną atgal į lentyną, bet susilaiko.

– O kažin kas čia parašyta apie tą žodį „rašyti“?

Permeta akimis tekstą.

– Ką tu pasakysi – net keturiolika reikšmių! (Verčia puslapius) O kur dar aprašyti, atrašyti, įrašyti, išrašyti: „Kap [!] aš tau išrašysiu kailį, tai atsiminsi, kada gimei!“; nurašyti, parašyti, perrašyti, prirašyti: „Kai pasigeriu, galva kaip prirašyta: tik spėk šnekėti“; surašyti, užrašyti – tik skaityk – ir norėk. Taip, reikia skaityti žodyną. Skaityti kaip knygą, lapas po lapo, o ne tik, reikalui prispyrus, ieškoti jame žodžio. Žodynas – ne telefono knyga.

Susimąsto.

– Bet negi lietuviškai nemoki? Kam tau reikia savo kalbos žodyno? – Sakai, nereikia? Jei ne rašytojui, tai kam žodyno reikia? Beraščiui?

Tyla.

– Deja, žodyno čia negana: pradžioje buvo Žodis – ne žodynas. Štai kur velniava.

Padeda žodyną.

– Žodis nėra tiktai kalba, šneka ar plepalas. Toli gražu. Žodis yra ir literatūra. – Nors, tiesą sakant, literatūra kartais tėra tik plepalas. – Rašytojas nėra word processor. Kitaip žodynas būtų literatūra, o didelis žodynas – didelė literatūra. Turi žodžius ne žodyne, o savyje susirasti, išplėšti juos iš paties gyvenimo. Nagais, dantimis išlupti.

Atsiverčia knygą.

– Hamletas, paklaustas, ką jis skaitąs, atsakęs: „Žodžius, žodžius, žodžius.“ Bet kaip jis tai pasakęs? Paprastai, lyg niekur nieko?

Autorius taip ir pasako – paprastai, lyg niekur nieko.

– Reikšmingai, pakiliai?

Taip ir pasako – reikšmingai, pakiliai.

– Gal net iškilmingai?

Taip ir pasako – iškilmingai.

– O gal paniekinančiai, numojęs ranka?

Taip ir pasako – paniekinančiai, ir numoja ranka.

– Gal dar kitaip? Kokia intonacija? Kokia potekstė? Ką Hamletas čia turėjęs galvoje? Ką jis norėjęs pasakyti? Ką Šekspyras norėjęs pasakyti? Taigi, ką Šekspyras čia norėjęs pasakyti?

Autorius padeda knygą.

(Iškilmingai). Čia, gerbiamosios ir gerbiamieji, prasideda literatūra. Taip, literatūra. (Pabrėždamas) Kūryba. Čia reikia ne tik rašyti, bet ir kurti.

Vėl pasiima ir atsiverčia žodyną.

– „Kurti“: pavyzdžiui, „kurti veikalą“. Taip, rašyti gali kiekvienas, kursai raštingas, tačiau kuria tiktai kūrėjas. (Šyptelėjęs) Ne vien tik Viešpats Dievas. – O! Kas per pretenzijos!

Staiga – – –

– A! Įkvėpimas!..

Puola prie mašinėlės, tačiau nespėja nė atsisėsti – per vėlu.

– Jau išgaravo? Štai tau ir įkvėpimas – nė kvapo nebeliko. (Numojęs ranka) E, dūmas. Reikia formos, tvarkos, savitvardos. Ir savikritikos. (Iškėlęs „reikšmingai“ pirštą) Bet ne savicenzūros. Ji pavojingesnė už nuovados, vyskupo, už visų vadų, visų autoritetų cenzūrą. Save gali išprievartaut šlykščiau negu kas kitas. Oho! Ir dar kaip!

Tyla.

– Tačiau tuščio lapo nei cenzorius, nei pats neišprievartausi. Pirma reikia ką nors sukurti. – Sukurti? (Nusijuokia) Neužkurti? Padegti ir nukurti? Pabėgti? O kur? Kur tu pabėgsi? Nuo savęs ar į save? – Ak, tas nelemtas žodis – jei ne dviprasmiškas, koks jis dažnai miglotas, apgaulus, klaidus, kartais lyg žaltys slidus – nelengva jį nutverti, o nutvėręs ne visada gali jį išlaikyti arba juo pasitikėti.

Nori sėsti už stalo, tačiau – – –

– Pirma gal išsitiesiu ir patysosiu.

Išsitiesia ant sofos ir tyso.

– Kaži, ar „tysoti“ rašoma su nosine ar i ilgoji?

Pakyla ir vėl atsiverčia žodyną.

– „Tysoti“ – „gulėti, būti išsitiesusiam“ – i ilgoji. O „tįsoti“ – i su nosine – „būti nusitęsusiam“. – Ką gi, gyveni ir mokaisi.

Padeda žodyną, vėl išsitiesia ir vėl tyso.

– Reikia sugebėt ne tik nutverti žodį, bet ir mokėt jį parašyti. Ir žinoti, reikia ar nereikia kablelio. – Su tašku mažiau bėdos. – Bet gal tai ne rašytojo, o raštininko darbas?

Galvoja.

– O vis dėlto rašytojas privalo būti raštingas, – nors esama ir beraščių rašytojų. Tai savigarbos reikalas. Reikia gerbti savo amatą. (Nusijuokęs) Pašaukimą.

Staiga pašoka nuo sofos.

– Jeigu gerbi, tai ne tysok, – i ilgoji, – o rašyk – raidę po raidės, žodį po žodžio. Tašką po taško. Iki paskutinio.

Sėda už stalo.

– Iki paskutinio.

Tyla.

– Tačiau be pirmo taško nėra ir paskutinio.

Žiūri ilgai į rašomosios mašinėlės klaviatūrą.

(Tvojęs kumščiu į stalą). Taigi: rašyk, kai galva tuščia, – ne žodis, o galva, – kai neturi ką pasakyti.

Ilga tyla.

– O kodėl būtinai reikia ką nors pasakyti? Kodėl turi būti kas nors pasakyta? Rašyk, pliek, ir tiek.

Ir ima rašyti – pliekia išsijuosęs.

Pagaliau permeta akimis ką parašė.

(Numojęs ranka). Abrakadabra.

Išlupa lapą iš mašinėlės ir numeta.

Vėl pakyla nuo stalo ir pereina per kambarį. Stabteli.

Paima numestą lapą ir skaito:

– „...galbūt sugrįš nors nebe tas jau galas? vakar dar ne rytas užmiršk! parpuoliau motula prapuoliau ir žolė ir žiogas žydi žiburiai ak! niekad niekada! kaip saulė kaip naktis paskęsta vėl į dugną į gelmes o! vasaros! o! žiemos pusnys! ištirpo sudegė palikit tarkite sudie sakiau tau ir kartoju parpuoliau motula prapuoliau tralialia...“ – Tralialia? . .

Giliai susimąsto.

– O vis dėlto ir čia kažkas pasakyta. Negali parašyt žodžio, nieko nepasakęs.

Tyla.

– Bet kas iš to, jei pasakyta – ir nieko nepasakyta?

Atsisėda ir sėdi tarsi apdujęs.

(Bandydamas atsigauti). Na, na, nekrisk i paniką: Floberas kartais prie vieno sakinio prasėdėdavęs ištisas savaites. Floberas! Prie vieno sakinio! O jeigu išvis neparašysi, irgi jokia tragedija. Priešingai: neparašyta knyga kartais didesnis autoriaus nuopelnas negu parašyta. – Štai ir paguoda. – Sako, esama knygos, kuri visiškai neturinti teksto – nė vieno žodžio! – tiktai keli šimtai tuščių tuštutėlių puslapių ir antraštė – Le nudisme.

Autorius užsisvajoja, – toli gražu ne erotiškai.

– A, gaila, kaip gaila – ją jau kažkas parašė.

Ilga tyla.

Staiga Autorius tarsi išvysta vidurnakčio tamsoj viltingą šviesą.

– O kodėl išvis rašyti? Kas sakė, kad reikia būtinai rašyti? Grafomanas?

Filosofinio susitelkimo valanda.

– Kodėl? Scribo ergo sum. Štai kodėl. (Atsidusęs) ...you must go on, I can't go on, you must go on, I'll go on, you must say words, – kokius žodžius? – as long as there are any, – o kur jie? – until they find me, – bet ar suras? – until they say me, – ar pasakys? – I don't know, I'll never know, – niekada? – in the silence you don't know, – niekad niekada? – you must go on, I can't go on, I'll go on... – taip, taip... – I'll go on...

Pažvelgia į lubas, susikaupia, kimba į mašinėlę ir ima kalte kalti – tarsi akmenis skaldyti – po raidę:

– M-a-m-a m-a-l-a. T-ė-t-ė a-r-i-a...

Perskaito:

– Mama mala. Tėtė aria.

Žiūri ilgai į tekstą.

– Štai kur pradžia. Pradžių pradžia.

Išima lapą iš mašinėlės, atsistoja, suplėšo į skutelius ir išbarsto po kambarį.

– Tralialia...

Ilga tyla.

– Sako, ten, kur baigiasi žodžiai, prasideda muzika. – Muzika? Ar ne tyla?

Tyla.

– Tyla ir ramybė. Nieko neklausyt ir nieko negirdėti. Nieko negirdėt ir nieko neklausyti, – kad žinotum ne ką šneki, o ką galvoji.

Galvoja.

– Bet ir galvodamas, net ir tyliausioj tyloje, nuo žodžio pabėgti negali – jis tave persekioja lyg iškalbus šešėlis.

Vėl sėda už stalo.

– Ak, tas prakeiktas, tas šventas Žodis. Dviprasmiškas, miglotas ar apgaulus, klaidus, terorizuojantis ar atlaidus, – turi jį gerbti – kaip savo motiną ir tėvą. Parašytas, išspausdintas žodis – ne šneka, – jisai išlieka. – Jeigu to vertas. - „Plunksna galingesnė už kardą“? Galbūt, nors dažniau norisi griebtis kardo, - (Sukandęs dantis), – kartais net granatos. – „Raštas kalba garsiau už liežuvį.“ Be to, liežuvį gali nutildyti, o raštas kalba net ir tylėdamas. Net ir tylėdamas.

Autorius nutyla, atsistoja, ateina į priekį ir žiūri į tolį.

– Žodis. Rašytojo duona ir druska. Rašytojas tik jį teturi. Be žodžio nėra rašytojo. Ar nuostabu, kad jis taip bijo jį prarasti? Praradęs žodį, jisai save praranda.

Apsidairo tarsi kažko ieškodamas ir vėl grįžta prie stalo.

– Kaip tapytojui spalva, muzikui garsas, taip rašytojui – žodis. Tapytojas be spalvos – aklas, muzikas be garso – kurčias, rašytojas be žodžio – beraštis.

Atsisėda.

Ilga tyla.

– Beraštis rašytojas?

Ilga ilga tyla.

Staiga – – –

– Ne, ne! Dar ne viskas. Ne galas. Be galo nebus galo. (Desperatiškai) Bet kur ta pradžia? Kur ta prakeikta pradžia?

Autorius žiūri blankiai, tarsi stiklinėm akim į karikatūrą ant sienos – – –

– O gal viskas iš tiesų tik žodžiai, žodžiai, žodžiai?..


1990

 

Ostrauskas, Kostas. Žodžiai, žodžiai, žodžiai... Metmenys, 1996 m. nr.70