antanas ramonas

      

 

 

       Mudu su Benu buvome vienmečiai, ir istorijos pradžią aš girdėjau iš kitų, bet nuo pirmos klasės mūsų gyvenimo keliai ėjo greta. Gal geriau pasakosiu viską iš eilės, taip lengviau ir aiškiau.
       Taigi. Benediktas buvo pirmas ir laukiamas kūdikis šeimoje. Kaip ir visas, jo mamą nuvežė į gimdymo namus ir su baimingu džiaugsmu laukė pasirodant šiame pasaulyje naujo žmogaus. Ir jis netruko pasirodyti, pirmu verksmu pasveikindamas šią ašarų pakalnę... taigi, kad ne. Kūdikis tylėjo. Kai jį pirmą kartą parodė motinai, gulėjo ramutėlis ir šypsojosi.
       – Koks nuostabus jūsų mažylis, – pasakė susigraudinusi seselė. – Per dvidešimtį darbo metų šiuose namuose tokio dar nesu mačiusi.
       Iš pirmo žvilgsnio Benediktas buvo toks pat kaip ir visi jo amžiaus vaikai, Tėvai negalėjo atsidžiaugti, negalėjo atsidžiaugti ir visa gausybė Benedikto tetų, seneliai iš abiejų pusių. Pastarieji ypač didžiavosi anūku ir patyliukais šiek tiek neįprastą Benedikto elgesį aiškino neabejotinu jų dorybių paveldėjimu. Bėgo laimingi mėnesiai, Benediktukas persirito per vienerius metukus, per antrus, per trečius vis taip pat šypsodamasis. Kartą viena iš senelių, kuri, matyt, buvo įžvalgesnė už kitus, paklausė laimingąją marčią:
       – Regina, dukrele, ar jis visada taip ir šypsosi?
       – Taip, – išdidžiai atsakė jauna motina.
       – Ir kai užsigauna, – toliau kamantinėjo anyta.
       – Taip, – jau nebedžiaugsmingai patvirtino marti.
       Senelė pasišaukė anūką, pliaukštelėjo jam per užpakalį ir subarė:
       – Kodėl išdykauji, Benuk?
       Vaikas pasižiūrėjo į senelę, nusišypsojo ir pasakė:
       – As neisdykauju.
       – Matai, – pasakė anyta marčiai, – čia kažkas ne taip.
       – Jūs, mama, perdedat.
       – Nemokyk mokyto, – atšovė anyta. – Ir kol ne vėlu, vesk pas daktarus.
       Marti gal būtų nevedusi, bet sūnus motinos paklausė, taip jau buvo įpratintas, ir nuvedė Benuką pas gydytoją. Gydytojas, pacientų daugybės nuvargintas, abejingai išklausė susirūpinusį tėvelį.
       – Na, eikš, kavalieriau, pažiūrėsim, kas čia mums yra. Eikš eikš, nebijok. Vyras, vyras,– pridūrė pamatęs šypseną vaiko veide. Pavartė, pastukseno, pasiklausė. Vaikas stovėjo ramiai, nesimuistė, ir gydytojas atitoko:
       – Kas, sakot, jam yra?
       – Tai, kad jis šypsosi, – išstenėjo sumišęs tėvas. Gydytojas dar kartą, dabar jau stropiau, apvartė vaiką.
       – Reikės vaistukų suleisti, – tarė mirktelėjęs tėvui. Įprastos reakcijos nebuvo.
       – Jam darytos injekcijos? – dėl visa ko pasitikslino gydytojas.
       – Darytos, – atsidusęs patvirtino tėvas.
       – Ir...
       – Tas pats.
       – Hm. Atrodo sveikas. Tikrai sveikas, o šitai, – gydytojas neaiškiai dūrė pirštu, tarsi bijodamas nusideginti, – praeis. Dešimties, dvylikos metų sulaukus. Vėliausiai brendimo metu. Praeis, – jau tvirtai baigė.
       Deja, nepraėjo. Aš pats buvau liudininkas. Kaip minėjau, mes kartu pradėjom eiti į mokyklą. Viskas, kaip vėliau būdavo visur, Benui iš pradžių klojos gerai, kol, nebeatmenu kurioj klasėj, jis iškrėtė kažkokią rimtesnę šunybę. Dar kartą noriu priminti, kad Benas visais kitais atžvilgiais buvo toks kaip visi, ir sūnus jam gimė normaliausias, nepaveldėjo keistos tėvo ydos. Bet aš užbėgu už akių. Viskam yra savo laikas, kaip mėgdavo sakyti mano tėvas. Taigi, Benas iškrėtė šunybę, ir mokytoja labai rūsčiu balsu paklausė:
       – Benediktai! Dar sakysi, kad ne tu tai padarei?
       – Kodėl? – nusišypsojo Benas. – Aš taip nesakysiu.
       Ir pirmą kartą mūsų rūsčiajai senmergei pritrūko žodžių. Kelias sekundes jinai spoksojo į besišypsanti išdykėlį, paskui susigriebusi kirto:
       – Po pamokos kartu su manim pas direktorių. Prašom sėsti!
       Likusią pamokos dalį, tą mes, dvidešimt trys neklaužados, matėm puikiausiai, mokytoja bijojo pažvelgti į Beno pusę. Ar bereikia sakyti, kad taip pat šypsodamasis Benas stovėjo ir prieš mūsų direktorių – Šėtoną, kaip mes jį pravardžiuodavom? Jau vien iš pravardės suprantate, kad tai buvo neeilinė figūra perdėm moteriškoje mūsų mokykloje. Direktorius buvo didžiulis, stambus, griausmingo balso vyras, kurį mes visi, net patys didžiausi neklaužados, gerbėm, kuriuo žavėjomės ir kurio bijojom kaip ugnies. Šėtonas galingu kumščio smūgiu sutrupino Ukmergės baldų gamyklos dirbinį – rašomąjį stalą, ir Benui prasidėjo sunkios dienos. Visas šiaip ne visada sutariantis mokytojų kolektyvas susivienijo ir bendromis pastangomis pasiryžo nušluoti tą šypseną nuo rimto ir pavyzdingo mokyklos veido. Pedagogų kolektyvas pralaimėjo, ir Benas su šypsena atsiėmė brandos atestatą.
       Po daugelio metų aš sutikau mūsų direktorių, jau pensininką, ramiai vaikštinėjantį skvero takeliais. Mudu įsikalbėjome, ir pasirodė, kad tai būta gero, truputį liūdno ir vienišo žmogaus. Prisiminėm ir Beną.
       – Tada, kai jis užvirė tą košę, man kartais kildavo pagunda spjauti į visas pedagogines subtilybes ir išmušti jo tą šypseną kartu su dantimis, – prisipažino eksdirektorius, liūdnai šypsodamasis. – Ačiū dievui, kad susivaldžiau, buvau tada jaunas, – pasiteisino. – Tu žinai, kaip jam sekėsi vėliau? – paklausė jis manęs, ir kažkas žybtelėjo jau senstančiose, bet vis dar gyvose akyse. – Jis...
       – Ne, – atsakiau, o jis lengviau atsiduso: – Nedaug trūko – galėjom sugadinti žmogų.
       Aš jam nieko tada neatsakiau. O ką galėjau sakyti? Kad jam nėra ko baimintis, kad jie buvo lygiai tokie pat bejėgiai kaip ir visi kiti?
       Benas anksti vedė. Jo žmona – gera, graži moteris – greitai, kaip jau minėjau, pagimdė sūnų – normalų, sveiką berniuką. Jiedu buvo puiki pora, tad aš, viengungis, dažnai užsukdavau pasišildyti prie svetimos laimės židinio. Bet netrukus viskas, kaip Benui būdavo visur, ėmė šlyti. Aš tai jaučiau, bet ką galėjau padaryti?
       – Rimantai, pasakykit man, tik, prašau, atvirai. Aš žinau, kad jūs tikras Beno draugas, bet aš, kaip moteris, kaip žmona, turiu žinoti, kas jam yra? – pabrėždama paskutinius tris žodžius, kartą paklausė Regina.
       – Nieko, – atsakiau kaip galėdamas natūralesniu ir abejingesniu balsu ir nurijau kylantį – o kas?
       Jinai kiek patylėjo puikiai suprasdama, kad aš vengiu tos temos.
       – Aš prašau, būkim atviri. Aš nebijau nieko, net paties blogiausio, – aš tylėjau, – bet aš turiu žinoti...
       Taip, jūs visos kažkodėl turite žinoti, nors aš nežinau, kam jums tas žinojimas, – gyventumėt geriau be to žinojimo.
       – Šita šypsena, – tęsė ji, – kadaise jis mane užbūrė. Ir iš tikrųjų, kai pagalvoji, kas gali būti mielesnio, negu gyventi su visada besišypsančiu žmogumi. Aš nesiskundžiu, jis doras, geras, myli šeimą, atidus mano tėvams, bet... Aš pradėjau nebeužmigti naktimis, pabundu ir žiūriu į jo veidą, stengdamasi pagauti jį, pamatyti, na, be tos, be... – jinai pravirko.
       – Jis sveikas, tikrai, nesijaudinkit, visada buvo sveikas, mes juk pažįstami nuo vaikystės, – bandžiau ją guosti.
       – Ne, ne, jūs man pasakykit, kad ir kokia žiauri būtų tiesa, aš jo nepaliksiu, – kūkčiojo Regina pro ašaras.
       Jinai jį paliko po dviejų mėnesių, kai Benas vis taip pat šypsodamasis stovėjo prie savo uošvienės duobės. Mes dirbom kartu vienoj įstaigoj, mūsų mokyklos Šėtonas, palyginus su jos vadovu, buvo tik drovus ir baikštus angelėlis. Bet gal gana. Aš taip galėčiau tęsti be galo, tačiau visos tos istorijos panašios kaip du vandens lašai.
       Vieną vakarą paskambino Regina. Aš vos bepažinau jos balsą, buvom nesimatę gal penketą metų.
       – Rimantai, – be jokių įžangų pradėjo ji, – Beno nebėra.
       – Tu, tu juokauji? – vos sugebėjau išspausti. – Kada?
       – Vakar, išneša dvyliktą, – ir padėjo ragelį. Aš atsisėdau ir užsirūkiau. Nieko protingesnio neįstengiau sugalvoti. Tik vakar grįžau iš atostogų, toks linksmas, kupinas jėgų. Galų gale sutikau tą, kurią norėčiau pavadinti gyvenimo drauge, norėjau pasitarti su Benu prieš žengdamas tokį atsakingą žingsnį, ir še tau. Bet ką aš čia. Mintys pynėsi galvoje. Nusiprausiau po šaltu dušu, atsiguliau ir apsiraminau. Žinoma, tai pokštas. Kodėl paskambino Regina, jie juk seniai išsiskyrę?
       Bet tai buvo ne pokštas. Nuvažiavau į ritualinių paslaugų biurą, aidint gedulingai muzikai pamerkiau gėles prie savo draugo kojų ir ilgai stovėjau mąstydamas, kad štai jau atėjo tas amžius, kai pradedi laidoti draugus. Į velionį aš nežiūrėjau. Mane tai slegia. Už nugaros išgirdau tylų šnibždesį ir supratau, kad kažkas atsitiko. Pasitraukiau į šalį, kad galėčiau šnairomis dirstelėti į susirinkusius. Stovėjo Regina, apsigaubusi juoda skarele, gedulas jai labai tiko, sielvarto palaužti tėvai, bendradarbiai. Jie rimtais rūsčiais veidais kažką tarėsi tarpusavy, paskui su Regina, su tėvais, ir aš nejučia pažvelgiau į velionį. Aš žmogus rimtas, manęs iš vėžių lengvai neišmuši. Kaip sakydavo romėnai – viskas, kas žmogiška, man nesvetima, bet tą akimirką pasipiktinau ir aš. Benediktas ramiai šypsojosi karste. Kaip visada. Šypsojosi iš susirinkusių, iš jų dirbtinai graudžių veidų, iš gedulingos muzikos, iš mano susimąstymo, iš ko tik nori. Kažkas kažkur nubėgo, šnibždėjimas liovėsi, pasirodė du patarnautojai, paėmė netoliese stovėjusį dangtį ir mikliai uždėjo ant karsto. Ir vieną sekundę pamačiau visų susirinkusiųjų veiduose palengvėjimo šypseną, baisiai panašią į Beno, kuri tuojau išnyko, užleisdama vietą orumui ir liūdesiui, kaip ir dera šioj rimtoj vietoj.
       Aš nevedžiau. Jaunesnieji kolegos jau patyliukais šaiposi už nugaros iš mano senberniškų keistenybių. Tiek to. Dažnai, ypač vakarais, kai iš aksominių nakties letenų lenda nemigos nagučiai, prisimenu Benediktą. Aš turbūt vienintelis iš visų, jį pažinojusių, kuris pasiilgsta jo šypsenos. Gal dar senasis direktorius. Gal.

 

       Ramonas, Antanas. Lapkričio saulė: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1989.