DAINOS GIMIMAS
Aš nestatau namų, aš nevedu tautos,
Aš sėdžiu po šakom akacijos baltos,
Ir vėjas dangiškas į jos lapus atklysta,
Ir paukštis čiulbantis joj suka savo lizdą,
Ir skamba medyje melodija tyli,
O aš klausausi jos ir užrašau smėly,
Ir vamzdį paimu, ir groju, ir dainuoju
Su vėju ir paukščiu ir su medžiu baltuoju,
Ir ūžia debesys nežemiškos spalvos
Virš tos dainuojančios ir grojančios kalvos.
Henrikas Radauskas. Strėlė danguje: eilėraščiai. – Chicago: Saulius, 1950.
PAVASARIS
Dangus sudarė foną lapų,
Žiedų, ir paukščių, ir šakų,
Ir parke vėjas krūmą kvapų
Pagavęs purtė už plaukų,
Ir saulė buvo kaip poetų
Garbė: ugninga ir sena, -
Turiu rašyt, kad ji spindėtų,
Kai jau seniai užges diena.
Henrikas Radauskas. Strėlė danguje: eilėraščiai. – Chicago: Saulius, 1950.
PAPRASTOS DAINOS
Kai aš prisimenu anas dienas,
Rašau be galo paprastas dainas:
Apie auksinį tėvo gryčios stogą
Ir apie derlių, gerą arba blogą.
Ten kaip žiedai margavo aviliai,
Lietus į žemę sunkėsi giliai.
O žmonės gimė, sėjo, pjovė, mirė,
Juos kirto laikas, o jie kirto girią.
Bet jie žaliavo, kaip ir ta giria,
Ir jie dainas dainavo vakare,
Pareidami iš lauko į namus,
Ir švietė jiems saulėlydis ramus,
Ir suko girnas jiems galingas vėjas,
Vyresnis brolis, jiems padėt atėjęs.
Henrikas Radauskas. Strėlė danguje: eilėraščiai. – Chicago: Saulius, 1950.
SUGRĮŽIMAS
Pasikalbėjau su dievais
Ir vėl į žemę sugrįžau,
Ir vaikštau skersgatviais kreivais,
Ir vėl eilėraščius rašau.
Danguj saulėlydis geltonas,
O aš į žemę sugrįžtu,
Kur groja senas patefonas
Ir kvepia liepos ties paštu.
Henrikas Radauskas. Strėlė danguje: eilėraščiai. – Chicago: Saulius, 1950.
SAPNAS
Aš sapnavau peizažą lyg El Greco:
Danguj, žalsvam stikliniam debesy,
Atsispindėjo kalnas ir šviesi
Žaibų srovė, - ir nebebuvo nieko,
Kas skirtų žemę nuo dangaus. Many
Taip pat atsimuša kalnai ir upės,
Ir supas paukštis, ant šakos nutūpęs,
Ir plaukia žydros žuvys vandeny
Manosios sielos. Vaikščioju po rojų
Ir giesmes angelo paskui kartoju.
Henrikas Radauskas. Strėlė danguje: eilėraščiai. – Chicago: Saulius, 1950.
HOMERO JAUNYSTĖ
Aš gėriau putojantį pieną,
Aš valgiau nežemišką duoną,
Žiūrėjau į žėrinčią dieną:
Į žydinčią gėlę raudoną.
Man piemenys grojo vamzdeliais
Pavėsyje aukšto platano,
Ir bitės auksiniais indeliais
Man kvepiantį medų gabeno.
O, kaip man beprotiškai sekės!
Man vynuogės nokti skubėjo,
Ir sunkios, įsirpusios kekės
Laimingos prie lūpų virpėjo.
Su lyra klajodami dviese,
Mes karą ir kardą giedojom
Ir vasarą aukštą ir šviesią
Ir riedančią bangą po kojom.
O žvaigždės, pradėjusios kilti,
Ant jūros rankas auksines
Uždėjo ir liepė nutilti,
Kad ji neprikeltų manęs.
Henrikas Radauskas. Strėlė danguje: eilėraščiai. – Chicago: Saulius, 1950.
ATRADIMAI
Aš ieškau, nieko nepametęs.
Randu žodžius, randu rimus.
Džiaugiuos, kaip geležėlę radęs.
Aš vaikštau vienas, neramus,
Neprijaukinamas, kaip katės.
Henrikas Radauskas. Strėlė danguje: eilėraščiai. – Chicago: Saulius, 1950.
GIRTUOKLIS GRĮŽTA NAMO
Kai tu, šventa šeima, ilsies,
Girtuoklis vidury nakties
(Jo klauso liepos ir vežikai
Ir neužmigę katalikai)
Dainuoja apie mergeles,
Ir darželes, ir rūteles.
Jam grindinys kaip ratas sukas,
Jį stumdo lempų spinduliai,
Ir mažas auto kaip šuniukas
Jį puola, lodamas žaliai.
Jis mašinai per snukį duoda:
"Daugiau nebenorėsi lot!"
Bet auto meta jį į juodą
Klaną ir pradeda kvatot.
Jis mašinos juokų neboja,
Klane gulėdamas dainuoja.
Dainuoja apie žirgelius,
Ir mergelius, ir darželius
Girtuoklis vidury nakties,
Kai tamsta, angele, meldies.
Henrikas Radauskas. Strėlė danguje: eilėraščiai. – Chicago: Saulius, 1950.
LAIŠKAI SAU PAČIAM
Vos liesdamas daiktus ir žmones,
Aš laikausi pats už savęs
Ir einu be dangaus malonės
Per pasaulio gatves.
Ir kažin kur rieda vežikai,
Ir kažin ką loja šuva,
Ir kažin ką plėšia plėšikai,
Ir kažin kam ritas galva.
Mus nelaimės veja, kaip aras
Veja bėgančią avį laukais.
Bet nei badas, nei maras, nei karas,
Nei pragaras mūs nepakeis.
Negaliu nė vienam padėti
Ir padėti man neprašau.
Negaliu nežydėt, neliūdėti
Ir sau laiškus - eiles rašau.
Henrikas Radauskas. Strėlė danguje: eilėraščiai. – Chicago: Saulius, 1950.
MOTERIS PRIEŠ VEIDRODĮ
Moterie akimis kaip undinės
Ir plaukais purienų spalvos,
Pažiūrėk: spindulys paskutinis
Dreba sienoj virš tavo galvos.
Nors žinai, kad jau niekas negali
Atsitikti, žibuokles segi
Prie širdies ir dediesi vualį
Ir veidrody veidą seki.
O po veidrodį draikosi dūmas,
Tyliai šlama tamsus kambarys,
Tyliai šaukia akių mėlynumas,
Kad sugrįžtų, tačiau nesugrįš.
Tartum medžio raižytojas, laikas
Tau ant veido išraižė metus,
Tavo silpstančios rankos laikos
Už jaunystės, saldžios kaip medus.
Kai buvai devyniolikos metų,
Nenorėjai skaityti eilių:
Aklos deivės parke nemato
Spindulių, žiedų ir žolių.
O dabar, tamsumoj pasirėmus,
Savo gęstančius plaukus draikai,
Ir tik mano eilėraščių rėmuos
Dega tavo jaunystės plaukai.
Henrikas Radauskas. Strėlė danguje: eilėraščiai. – Chicago: Saulius, 1950.
GĖLĖ IR VĖJAS
Gėlė pasakė vėjui, kad ji pražys rytoj,
O vėjui pasigirdo, kad ji pasakė "tuoj", -
Tas pakuždėjo broliui, o brolis dar kitam,
Jauniausiam ir linksmiausiam, kvailam ir nerimtam.
Ir tas atvarė debesį ir ėmė pilti lietų
Ir saulės krosnį išpūtė, kad ji karščiau spindėtų,
Ir visą kaimą sujaukė ir dūko be galvos
Ir trankės klausinėdamos, kurios ji bus spalvos.
Ir nutarė nelaukusi pražyst gėlė gera,
Ir plyšo drėgno pumpuro žalia skara, -
Gėlė baltai pražydo, ir baltą gėlę tą
Lingavo vėjas šaukdamas: "Balta, balta, balta!"
Henrikas Radauskas. Strėlė danguje: eilėraščiai. – Chicago: Saulius, 1950.
SIDABRINIAI LIETŪS LYJA
Begaliniai, sidabriniai,
Krištoliniai lietūs lyja,
Laisto rūtą, laisto mėtą,
Laisto rožę ir leliją.
Laumė juostą pakabina
Kaip vainiką - danguje.
Veršis šokdamas mėgina
Nuo dangaus nutraukti ją.
Piemenėliai, į miškus,
Į lankas ir į laukus
Bėkit, rėkit ir dainuokit,
Su jaunom karvytėm šokit,
Su lakštingalom giedokit:
Jau pavasaris pas mus!
Henrikas Radauskas. Strėlė danguje: eilėraščiai. – Chicago: Saulius, 1950.
KAŠTANAS PRADEDA ŽYDĖT
Velniop nueina aukštas menas,
Ir nebegalima liūdėt,
Kada pavasarį kaštanas
Už lango pradeda žydėt.
Jis verčia lyti karštą lietų
Ir pūsti vėjus iš pietų,
Jis žydi taip, kad išsilietų
Kaip upės širdys iš krantų,
Kad nuo stalų nulėktų knygos,
Kad alptų tvankūs vakarai,
Kad imtų siausti tokios ligos,
Kurių nežino daktarai,
Kad viskas degtų ir putotų,
Kad paukščiai švilptų, kol užkims,
Kad naktį motinos raudotų,
Namo negrįžtant dukterims...
O medžiuos dega tylios žvakės -
Baltuos žieduos rausvi taškai, -
Ir pareini namo apakęs,
Ir plunksna rašalą taškai.
Henrikas Radauskas. Strėlė danguje: eilėraščiai. – Chicago: Saulius, 1950.
STEBUKLAS
Pralaužę pasenusią tvorą,
Alyvos išskrido iš sodo
Ir skrenda per čiulbantį orą
Ir nuogos erdvėj pasirodo.
Jos baltos ir jaunos kaip deivės,
Jos žemę apakusią veda
Į rojų, ir verkia praeivis,
Ir skersgatviui užima žadą.
Tarnaitė, stebuklo sulaukus,
Surikusi šoka į dangų.
Jai krenta alyvos pro plaukus
Ir tirpsta tarp drebančių rankų.
Henrikas Radauskas. Strėlė danguje: eilėraščiai. – Chicago: Saulius, 1950.
VASARA PIETUOS
Vasara - kaip odaliska:
Tingiai alpsta nuo kaitros.
Ežerai kaip akys blizga,
Žydi kalvos - krūtys jos.
Mes, satyrai ožio kojom,
Gundom nimfą sėst šalia,
Mes abu su broliu grojam
Žalio karklo dūdele.
Tartum baltos žąsys, plaukia
Debesėliai vandeny.
Kur esi, o, šviesiaplauke,
O, išdykėle švelni?
Noksta saulėj vynuogynai.
Skina rožę mergina.
Seka pasakas merginai
Jauno piemenio daina.
Henrikas Radauskas. Strėlė danguje: eilėraščiai. – Chicago: Saulius, 1950.
PEIZAŽAS
Tirštoj, itališkoj dangaus mėlynėj
Du medžiai rieda tartum rutuliai,
Ir skamba vėjai slidūs ir stikliniai
Aplink medžius, dainuojančius žaliai.
Nuo kalno upėn ritasi peizažas.
Dangus ir saulė tyška į šalis.
O lapuose paklydęs, cypia mažas,
Geltonas kaip viščiukas spindulys.
Henrikas Radauskas. Strėlė danguje: eilėraščiai. – Chicago: Saulius, 1950.
NAKTIES KELEIVIS
Vidunaktis miestą fantomą
Aptaškė krauju ir ugnim,
O skliauto bedugnį aksomą
Subadė auksinėm vinim.
O žemėje vieškeliai liejas,
O vieškeliais eina žmogus,
Pametęs gatves ir alėjas,
Pamatęs lankas ir laukus.
Jam moja pražydus šakelė,
Žiedų ir kvapų kupina,
Ir nušviečia plaukiantį kelią
Auksinė nakties šypsena.
Henrikas Radauskas. Strėlė danguje: eilėraščiai. – Chicago: Saulius, 1950.
AŠ NIEKO NEŽINAU
Aš nieko nežinau, aš nieko neturiu,
Brendu per tuštumą be jokių žiburių,
Ir vien tiktai vanduo man kalba apie tai,
Kad reikia pagaliau pradėt gyvent rimtai.
Bet aš jo neklausau, bet aš neatsakau,
Aš nuogas kaip ruduo, aš visko netekau,
Per juodą dykumą tylėdamas einu
Su nuobodžiais balsais verksmingų vandenų.
Henrikas Radauskas. Strėlė danguje: eilėraščiai. – Chicago: Saulius, 1950.
RUDENS DIENA
Kas dieną vis blyškesnės dienos,
Ir saulė merkiasi kasdien,
Kaip miego norinčios blakstienos,
Bet neužmiegančios vis vien.
Ir aš plaukiu per pliką lauką
Kaip dūmas lengvas ir lakus,
O tvenkiny, kur gulbės plauko,
Išlenkę dieviškus kaklus,
Sidabro saulė baigia tirpti
Blyškioj vidudienio migloj,
Ir vėjai gieda apie mirtį
Ir meilę žemėj negeroj.
Henrikas Radauskas. Strėlė danguje: eilėraščiai. – Chicago: Saulius, 1950.
PRIEBLANDA
Nuo apsnigto suoliuko pasikėlei,
Ant sniego medžių mėlyni šešėliai.
Ir varpas migdo tolumas ramias,
Ir sklaidos dūmai po dangaus gelmes.
O toj gelmėj pavargęs vėjas skrenda
Ir gailiai švilpia ir draugų neranda.
Ir tu per sniegą temstantį brendi,
Ir tu kaip vėjas nieko nerandi.
Norėtum skrist kaip jis, norėtum rėkti,
Norėtum bėgt, bet neturi kur bėgti.
Ir vien tik rankom nosinę draskai,
Ir draikos vėjyje žili plaukai.
Henrikas Radauskas. Strėlė danguje: eilėraščiai. – Chicago: Saulius, 1950.
PILNATIS
Kokios naktys didžiulės, ir žalios, ir kvepiančios būna!
Upėj spindi kaip peilis šviesa nerami ir skaudi.
Aš brendu per rasas, pagal ūžiantį, žalią malūną,
Į tą naktį, kuri nebesutelpa mano širdy.
Ant baltų debesų spinduliai nejudėdami guli,
Ir į verkiančią tylumą medžiai nuleido šakas.
Miško vagys ir moterys žiūri į sunkų mėnulį, -
Vagys juokias, o moterys verkdamos laužo rankas.
Aš brendu per rasas, per stiklinį vidurnakčio vyną.
Liūdesių vaivorykštė pražysta ant mano galvos.
Skrenda mano Šešėlis į naktį ugningą ir gryną,
Kaip šešėlis žvaigždės, kaip šešėlis žvaigždės negyvos.
Tokią naktį trapi melancholija žemėje plečias
Ir virpėdama tirpsta numirusio vaiko šypsniu,
Ir į žalią mėnulio voratinklį, kabantį medžiuos,
Krenta širdys išblyškusių ir nelaimingų žmonių.
Henrikas Radauskas. Strėlė danguje: eilėraščiai. – Chicago: Saulius, 1950.
SNIEGAS
Aš žiūriu į žiemos fotografiją,
Aš brendu į jos pusnį - gilu,
Ir klausausi, kaip gieda parapija
Sidabrinių, šaltų angelų.
Tai ne jie, - tai tik viesulas vielose,
Tai ne jie, - tai nuo sniego šviesu.
Tai tik, šąlančią šaką iškėlusi,
Rėkia eglė metalo balsu.
Henrikas Radauskas. Strėlė danguje: eilėraščiai. – Chicago: Saulius, 1950.
BEPROČIO ŠOKIS
štai prasideda bepročio šokis:
Abiem rankom smūgis į langą.
O, pasauli, sustok ir juokis
Ir klausykis, kaip stiklas žvanga.
Penktas aukštas - visai neaukštas,
O ten sukas žemė - žemai,
O danguj lekia linijos laužtos:
Ima šokti kreivi namai.
O jam skrenda rankos ir kojos,
O nuo bufeto tyška stiklai.
Spinduliai kaip žaibai šakojas
Ir į sieną muša aklai.
Rėmuos ima peizažai žviegti:
Net Van Goghui daros baugu.
Ritmas pradeda kambarį pliekti
Nesustojančiu botagu.
Visas butas žvengia ir žvanga.
Apačioj apmirus minia.
O dabar - kaip akmuo pro langą,
Pamėginkit pagaut mane.
Henrikas Radauskas. Strėlė danguje: eilėraščiai. – Chicago: Saulius, 1950.
PRAEIVIS
Grėsmingi pavasariai griaudžia,
Ir rudenys rėkia ir rauda,
Ir vasaros kilimus audžia,
Ir žiemos skaičiuoja naudą:
Sidabrą. O aš praeinu
Negaudamas dovanų.
Vaivorykštės virpa ir gęsta,
Ir mirganti dangiška lyra
Žvaigždynais žaibuodama plazda
Ir mirštančiais deimantais byra
Į žemę. O aš praeinu
Negaudamas dovanų.
Henrikas Radauskas. Strėlė danguje: eilėraščiai. – Chicago: Saulius, 1950.
LUNATIKAS
Per teatrinį dangų, blogai nutapytą,
Praskrido netikro angelo šešėlis.
Jis atsargiai mosuoja popieriniais sparnais:
Jie silpnai prisiūti, jie gali nutrūkti.
Lavoninėj numirėlis rėkdamas pabunda.
Jis sapnavo chirurgo chalatą ir peilį.
Seselės kambary vakarykštės rožės
Byra žuvims ant baltų akių.
Gėlių krautuvėj miega pavasaris.
Mėsinėj miega raudoni jaučiai.
Jūreivių sapnuos miega šokėjos.
Transformatoriuos miega srovė.
Lunatikas eina iš aštunto aukšto
Per blizgantį, slidų stiklinį siūlą.
Jam kiaurai pro sielą skrenda peteliškės,
Ir viena, pavargusi, užmiega jo širdy.
Henrikas Radauskas. Strėlė danguje: eilėraščiai. – Chicago: Saulius, 1950.
TĖVYNĖS VĖJAS
Karališkus kraštus nualinęs,
Nukritęs žemėn iš dangaus,
Kaip karštas kirvis kerta kalinius,
Jis širdį perkerta žmogaus.
Ir štai išauga Odisėjyje
Kaip kalnas aukštas ilgesys,
Ir lengvas laivas virpa vėjyje,
Ir erdvės kurtina ausis.
Ugnis, ugnis, ugnis mėlynėje!
O, vėjų ir ugnies našta!
Krante, po žalio vario pinija,
Kalipsė miršta užmiršta.
Jos ašaros i smėlį sunkiasi,
Krūtinėj draskosi druska.
Ant kriauklių nukrenta apsunkusi,
Per daug pavargusi ranka.
Jos akyse užgęsta pasaka.
Ji guli visiškai rami.
O mylimasis vairą pasuka
Ir plaukia šiaurės kryptimi.
Henrikas Radauskas. Strėlė danguje: eilėraščiai. – Chicago: Saulius, 1950.
SUTEMOS
Pablyškęs vakaras, pavirsdamas į miglą,
Iš tylinčio dangaus pro žalsvą lapų stiklą
Į sodą sunkiasi, šlamėdamas žolėj,
Kur verkiančioj šviesoj balčiausi gyvuliai,
Palikę pasakas, klajoja realybėj,
Bijodami, kad tuoj dangaus skliautai beribiai
Užges, ir kailiai jų putodami ištirps,
Ir rankos dieviškos jiems vilnų nenukirps.