ieskau darbo



              Žingsniavau gatve. Atrodžiau kaip niekuo neišsiskiriantis skubantis pilietis, surūgęs nuo greito ėjimo ir reikalų nešulio. Iš tikro kartojausi tekstą. Fizinis darbas aktyvina protinį. Rodos, taip rašo medicininiuose lankstinukuose ligoninės priimamajame. Tad karštligiškai skubėjau į niekur. Kaip sugedęs žaislinis garvežys sukau ratus ta pačia gatve. Nuo sienų į mane vėpsojo aš didelėm išdažytom akim ir perkreiptom lūpom. Man taip dar nebuvo. Iki šiol visada suvokdavau skirtumą tarp savęs ir vaidmens. Niekada nesusitapatindavau su personažo veidu. Laisvai galėdavau nusimesti svetimą kaukę ir atpažinti save veidrodyje. Dabar, nuplėšus nenormaliai dideles akis ir iškreiptas lūpas, nieko nebūtų likę. Balta dėmė ant kaklakočio. Mane persekiojo aš pati. Laiko vis mažėjo. Dar liko geras gabalas teksto. Tad jau beveik bėgau kokį dvidešimtą garbės ratą. Dėl susivienijimo su savimi. Savęs pačios garbei. Man reikėjo, kad žaidimas peraugtų į realybę. Kai taisyklės galioja nesusitarus iš anksto. Kai joms paklūsta tikrovė. Kai nebelieka žaismės.
       Į mane atsitrenkė maža mergytė. Atsitrenkė ir susipainiojo mano kelnėtose kojose. Vos neišsidrėbiau ant šaligatvio. Dabar man to mažiausiai reikėjo. Negalėjau darkyti reprezentacinės išvaizdos.
       – Atsargiai! – mane švelniai sulaikė smulkutė moteriška figūra. – Atleiskit, – pridūrė kaltai šypsodamasi. Čiupo mergytę už rankos ir skubiai dingo artimiausiam kieme.
       Staiga išgirdau savo sunkų kvėpavimą. Plaučiai gargė lyg ištikti bronchito. Įrėmiau delnus į savo dažytas akis sienoje ir giliai kvėpavau sau į perkreiptą burną.
       – Laba diena. Mes norėtume jūsų paklausti, – ties mano alkūne išlindo dvi apvalios akys su megzta kepure. Pabandžiau nuožmiai susiraukti. Akys kryptelėjo į sieną, bet vėl grįžo prie mano išrasojusios kaktos.
       – Aaak, – matyt, atpažino. – Gal galėtumėte paaukoti???
       Aukų rinkėjai pro mane niekada nepraeina. Turbūt mano veidui tikrai kažkas ne taip. Tikra kančia turėti tokią apgaulingai dvasingą fizionomiją. Geriau jau jokios. Geriau jau balta dėmė veidrody.
       – Ne, – nusigręžiau ir ritmingai nukrypavau gatve.
       Laikas.
       Stabtelėjau prie kiosko nusipirkti citrinos. Ranka, siekusi pinigų, bejėgiškai paniro į apsiausto kišenę nieko neužčiuopdama, netgi skylės. Gal kitoj pusėj? Perkračiau save kaip kalėjimo priimamajame. Nieko. Blaškytis beprasmiška.
       – Ačiū. Persigalvojau, – atsisveikinau su kioskininke.
       Mano perkaitusią makaulę apniko niūrios mintys. Apie negrąžintas skolas, nepadovanotas dovanas, neuždarytas mokėjimo korteles. Vos nepuoliau į banką. Bet susilaikiau. Ne dabar. Ne čia manęs labiausiai laukė.
       Vėl risnojau gatve. Po minią karštligiškai bėgiojo akys, ieškodamos kaltininko. Kiekvienas atrodė kažkuo įtartinas. Į mane plūdo nekenčiamų veidų begalybė. Nekenčiu piko valandų, troleibusų ir vaikų po kojomis.
       – Greičiau! Laikas! Laikas! – iš tolumos atplaukė režisieriaus balsas, trenkdamasis man į kairę ausį. Aplinkui karusele sukosi apšvietėjai, mechanikai ir grimuotojai. Žiūrėt į juos visus negalėjau.
       – Aš neturiu citrinos, – sušnabždėjau prieš išeidama į rampos šviesą.
       Kaip visada, prieš akis sumirgėjo minia galvų. Iš pradžių visos skendėjo tamsos jūroj. Paskui ėmė ryškėti individualios formos.
       Pradėjau sakyti tekstą. Ritmingai ir metodiškai. Be nukrypimų nuo scenarijaus. Tiksliai atkartodama mizanscenas. Tamsios galvos didėjo ir artėjo manęs link. Kaip Ajeto kariuomenė. Salės gale atsistojo maža mergaitė. Pasilipo ant krėslo atkaltės ir sumojavo mano pinigine. Aš garsiai deklamavau. Garsiau ir garsiau, kol monologas peraugo į gyvulišką riksmą. Mergaitė piktdžiugiškai mosavo pinigine. Ši atsisegė. Žiūrovams ant galvų pabiro centai, popierinės kupiūros, mokėjimo kortelės. Uždanga.
       Negausių katučių fone žiebėsi šviesos. Nusilenkiau prieš salę ir ilgai karojau it pakaruoklio kilpa. Norėjau, kad kraujas vėl grįžtų į veidą. Jis priešinosi.
       – Rytoj nevėluok, – pro duris palydėjo įsakmus režisieriaus balsas.
       Lėtai slinkau gatve ir nuplėšinėjau savo plakatus. Nieks man nieko negalėjo padaryti. Buvau asmuo be piniginės, paso, vairuotojo pažymėjimo ir netgi be mokėjimo kortelės.
       Gatvės pabaigoje atsigręžiau. Man iš paskos tįsojo ilgas sudraskytų kaukių šleifas. Iš tamsios vitrinos dešinėje vampsojo balta dėmė be lūpų ir akių.

 

       Ptakauskaitė, Aistė. Ieškau darbo!: Apsakymai ir novelės. – Vilnius: LRS leidykla, 2003.