Trečiasis knygos skyrius „Simfonijos bei oratorijos“ pradedamas keista „simfonija-vesternu“ Į El Paso: septynių dalių „eilėraščių ciklas“ pasakoja neaiškaus dykumų klajoklio istoriją. Iš tiesų ši dalis yra didžiausias knygos nesusipratimas. Poezijoje, kuri nežadina jausminės patirties, visada bandau ieškoti kažkokių universalesnių kultūrinių reikšmių. Tačiau naujausioje K. Navako knygoje jų beveik nėra. Neaišku, iš kur „vesterne“ Į El Paso atsiranda Chose ir Pedras, kodėl poetas kuria meksikietiškais motyvais paremtą fikciją, kodėl knygos pabaigoje rašo laišką Švedijos karaliui. Žaidimais garsais ir netikėtais kontekstais palieka žaismingą įspūdį, tačiau pats komiškos fikcijos pasaulis yra per daug neapibrėžtas ir neapčiuopiamas, kad būtų daugiau nei subjektyvus poeto įspūdis.

                                                                                                                               (Mindaugas Grigaitis)


Vesternas

 

1. Išvykimas

 

dar net gaidys šį rytą negiedojo

tarp vištų smigęs tačiau kas gi čia?

Chosė ir Pedro pas mane atjojo

ir buvo tai manų kančių pradžia

 

batu išspyrę mano durų blėką

kažką pradėjo bliaut ir atrajot

kol supratau kad nieko nebelieka

tik šokt į kelnes ir su jais išjot

 

šiaip aš į kelnes nemiklus šokėjas

jas kartą moviaus keturias paras

tačiau Chosė mane aukštyn pakėlęs

labai padėjo klešnes susirast

 

ir štai balne nuo žiovulio raudonas

nutilęs kaip nutrūkusi styga

kišenėj ieškau vakarykštės duonos

saldžios tarytum filmo pabaiga

 

o ten tik raidės nuo skalbyklos kvito

tačiau tu bliamba – dėsto man ir tos

kad galvose mums smegenys nuvyto

kad jis man skalbinių neatiduos

 

na kam man reikia tokio kvito kieto

niūkiu aš jį ir plėšau gan ilgai

ir joju sau link tikslo netikėto

tvirti kaip kvitai šalimais draugai

 

 

2. Peizažas

 

kojinėm čia smirda tie kanjonai

neplauti mažiausiai šimtą metų

visą dieną savo arklį jodai

muilą vis neši kaip neštum medų

 

dar tie grifai virš galvų mums sukas

ir mūs galvos vis ratu kaip girnos

ėda jas baisus galvų barsukas

jos jau durnos... ką aš čia?.. jau girtos

 

kaktusais apžėlus žemės plikė

kur pažvelgsi vien kalnai kelmuoti

kas senobinei jų grožei tiki?

kas čia jos žioplų arklių kamuoti?

 

čia net spjaudyt nulis galimybių

seilės prie liežuvių priklijuotos

ir į ką? jokių gamtos gėrybių

šalia mūsų... kaip jos?.. kelio juostos

 

vis mąstau ir tvinkčioju kaip gysla

taip čionykštė žuvus grožė rūpi

ašaros suplūdusios akysna

rieda man per juodą riebų snukį

 

 

3. Kelio daina

 

viens du trys viens du trys jojam drauge

ką tik pradėję jau ir baigiąąą

 

greitai atkimšti kitą reikės

kelias po kojom kad nedulkėėės

 

kojos ne mūsų – arklį turiu

trys jie dar bėga ant keturiųųų

 

mes dar po vieną trys dar po du

ar tu gerbi mane aš tave tu

 

ką tik pratęsę jau ir baigiąąą

du trys viens trys du trys gėlės lange

 

kur čia tos gėlės kur čia langai

aš tiesą sakant seniai užmigai

 

viens du žinai ką skaičiuoti gana

jūs mą abudu brangi kaip žmona

 

ba baisiai gražūs jojam kartu

kiek čia iš viso mūs? trys du trys du

 

 

4. Troškulys

 

nebuvo anei kompaso nei paso

tiktai rodyklė kur kaip nori taip skaityk

mes trečią dieną jojom į El Paso

tigdik tigdik tigdik tigdik tigdik

 

ir troškulys kamavo begalinis

kurio be galo kęsti negali

nei degalinės anei srėbalinės

nei paties kelio nesimatė mūs kely

 

ir dykrų vėjas pūtė nuo El Paso

šešiom burnom taip tiesiai į mane

bet jojau aš tolyn ant arklio baso

tvirtai suspaudęs pasagas delne

 

arklys atrodė kaip savaitę gėręs

o mes nelyg vištašūdžiai sausi

dažnai atrodo kad pasaulio gėris

mums visas tačiau mes jam ne visi

 

ir bibis žino ko mes iškeliavom

dar turim viltį – nors viltis akla –

kad mus kas nors tuojau pavers agavom

ir gyslom ims tekėti tekila

 

kol šeštądien prijojom ožio pėdą

joje vanduo blizgėjo taip gražiai

ir gėrėme iš jos ir mums negėda

juk mes jėga o ne kokie ožiai

 

5. Žmogus kuris išgėrė mano tekilą


nuo ryto surūgę lyg miežių alus

nespėjęs pasiekti bokalo

mes jojam tavernoj suolais pro stalus

o jis tebesėdi už stalo

 

jo žvilgsnis sunkus lyg senelio lazda

ir tuščias kaip miestas po karo

jis čia taip seniai kad apaugo barzda

prilipęs prie savo cigaro

 

jo batai ant kojų septynis metus

jis mėgsta šį magišką skaičių

ir žvelgia jo koltai žemyn į batus

ir blizga kaip akys mergaičių

 

štai vėl jisai žvakę gesina snargliu

patąsęs trumpai jį ant piršto

ir barmenas įpila mostu mikliu

jam vieną stipraus vieną tiršto

 

staiga aš kad riktelsiu ožio balsu

kuris man tai leidžias tai kyla:

sakyki šunie tu kodėl prie visų

čia išlakei mano tekilą?

 

jis kilsteli galvą turtingą plaukais

kažką kas jam niežti pakąso

o aš jau tris mylias nubėgęs laukais

nes reikia ... labai ... į El Paso...

 

 

6. Marija Selestė

 

kelio dulkės jau sklaidėsi

klojo kaulus kojotų

tokį kelią paklaikusį

tik numiręs nujotų

 

nei mergų anei laikraščio

kuriam rastume mergą

čia nėra tik nuo laikrodžio

laižom valandų vargą

 

tik staiga lyg nustelbė mus

eik tu sau kas ten buvo

ten merga džiaustė skalbinius

na o jie tipo džiūvo

 

ko tu džiaustai tuos triusikus

tavo triūsas kvailokas

duok alaus mums ir muzikos

denki stalą klok lovas

 

į El Paso nujosim kai

mes nupirksim tau grybų

bet ji pašaukė: Josifai

čia pacukai prikibo

 

ir išlindo iš kubilo

toks nedamuštas dėdė

ir iš strielbos mus bubino

ir peilius į mus mėtė

 

kol įstrigusius vadžiose

gan tolokai nuvarė

kokios mergos privačios čia

kas tokių ir pridarė

 

7. Motelis The End

 

aš pavargau nes ir žolė pavargsta

kas dieną augti džiaugsmui vabalų

bet štai motelis panašus į karstą

ir mes čia stosim gultis ant stalų

 

ir stojam – linksmas Pedro krapšto nosį

o ko ten ieško – niekas nesupras

jau man linksmiau nors vis dar kankinuosi

guluos ant laiptų spoksau į lubas

 

mačiau tų lubų – juk ne jos man knieti –

nutrynė kojas batai svetimi

ir kaip man sykį liautis blūdinėti

pats laikas... kaip ten?.. būti savimi

 

bet šūdą čia pabūsi – Pedro kviečia

štai padavėją sulenktu pirštu

o man mieliau langai gimtinės šviečia

į močios pirkią mintimis grįžtu

 

bet sėdime ir maukiam ką tik duoda

klausydamies dainų nepadorių

atšipo dantys į ne savo duoną

todėl nebekramtydamas geriu

 

vėliau visus po kambarius ištąso

pentinai kyšo iš po mūs kaldrų

guliu kažkoks auksinis lyg El Paso

lėtai virstąs variu bei sidabru

 

lipnus ir šlapias kaip gaudyklė musių

teisingo gymio veido atkaklaus

sapnuoju jog rytoj namie nubusiu

ir kelnės vėl prie lovos manęs lauks

 

Navakas, Kęstutis. Iš gyvenimo garstyčių bei krienų. – Vilnius: LRS leidykla, 2007