poisson sara
       

 


       Dar kartą virptelėjau, matyt, ir vėl, kaip skystis, keisdama savo lygį. Keičiausi: iš pretendentės tapau pirkėja.
       Dar po mėnesio buvau perkeista į savininkę ir vandens mylėtojo sugyventinę. Gyvenome pradžioje mes iš tiesų drėgnai, nes namo stogo kraigas per visą ilgį buvo kiauras. Mačiau tai iš karto, kai siūliau penkis tūkstančius. Už namą ir jo drėgmę. Už sodybą ir vandenį. Ir už vandens prietaisus, kurie, žinoma, taip ir liko savo vietose. Iš tiesų tuose vamzdeliuose, kaip dabar manau, privalėjo būti ne vanduo, bet oras, nes drėgmės čia buvo visada per daug, o oro neretai trūko. Po drėgną savo trobos ir jos aplinkos orą nardėme tarytum žuvys, kurioms šiek tiek trūko deguonies ir todėl mes, žuviniai žmonės, buvome lyg apsinuodiję savo pačių kūno teršalais ir dėl to, kaip kitiems atrodytų, šiek tiek keistai elgėmės. Aš rašiau, o Kazius dažniau eksperimentavo ar žaidė su savo prietaisais nei rodė iniciatyvos remontuoti namo stogą ir pakeisti supuvusią didžiojo kambario lubų perdangą. O kaipgi galėjo skubėti: juk jam pernelyg patiko vanduo. Jam patiko skystimai vamzdeliuose ir ne tik juose, o man, tiesą sakant, patiko Kazius, kuris nuo vandens buvo neatsiejamas.
       – Jeigu būtum skysta, to nedaryčiau, – staiga pasakė jis, neatsakydamas į mano klausimą „nejaugi to neužtenka“; matyt, jam atrodė, kad reikia pasiteisinti dėl to, kad laiko mane surištą. – Jeigu būtum skysta, negalėčiau tavęs surišti, nes ištekėtum net prikalta. Dabar esi kieta, beveik kieta, nors kartais – vis dėlto tiršta. Dėl to esu tavim aplipęs. Nė vanduo nebeima. Nebenuplauna. O tu jo neįsileidi, nebemoki suskystėt ir nebemoki mylėt. Nes meilė – beveik tas pats, kas ir vanduo, Egle.
       Paskui, pamenu, jis dar kalbėjo apie pieną, kraują, šlapimą, prakaitą, spermą ir seksualiai sužadintos moters kūno išskyras. Viską grindė tuo, kad žmogaus kūnas, jo gyvybė ir seksualumas susijęs su kokiu nors vandeningumu, skysčiu, potvyniu, išsiliejimu. Net motinos kūne augančiam vaisiui nėra geresnės aplinkos, kaip vanduo, sakė jis.
       – Jei gali, tai suskystink mane, Kaziau. Pati norėčiau suskystėt. Norėčiau, supranti. Kita vertus, ar suskystėjusi bebūčiau ta Eglė? Juk susiliečiau su jūra, gal su meilės jūra, ir manęs nebeatpažintum. Manęs nebebūtų, vien tik didelė didelė, plati ir gili meilė, kurioje manęs nebesimato. Gal ir gerai būtų nesimatyti, bet kaip tada mane mylėtum, Žilvinėli?
       Kazius tylėjo. Žiūrėjo į mus jau pradėjusį šildyti laužą. Paskui įmetė kelias pliauskas. Kai į mane pažvelgė, jo akys blizgėjo – nuo karščio arba nuo viduje susikaupusio vandens. Dabar jis priekaištavo man vandeniu, ir tai buvo paveikiau nei žodžiai. Iš tikrųjų tai mane šiek tiek suskystino, tačiau mano sugebėjimu suskystėti Kazius, regis, buvo nusivylęs, nesitikėjo pamatyti, todėl ir nematė.
       – Egle, ar gali pasakyti, kodėl niekada neverki? – staiga paklausė tvirtai lyg iš anksto pasiruošęs. – Kodėl neverki dabar, juk tau, moteriške, šitaip pririštai – tikrai nepatogu...
       – Gal ir nepatogu. Bet aplinkui ir taip perdaug vandens, Kaziau, argi nematai? Tenka būti kietai. Bandau būt kieta ir vandenį paversti vynu, – apie vyną pasakiau man pačiai netikėtai ir mano balsas truputį virptelėjo.
       – Ogi paverktum, ir man, ir sau širdį nuplautum, – beveik įsakmiai tarė, po to atsisėdo man beveik prie kojų.
       Ištiestos Kaziaus rankos ilsėjosi ties alkūnėmis tarytum padžiautos ant sulenktų jo kelių, o plaštakos kabėjo nelyginant pirštinės. Mano širdis tapo sunki, ėmė troškinti. Norėjosi vandens. Prisiminiau, kad Uralo kaimo moterys vargstančią gimdyvę gelbsti ritualu, pilstydamos vandenį iš vieno indo į kitą. Jos tikėjo, kad šitaip nuimamas skausmas, gimdyvė apsiramina, o į šį pasaulį einančiam vaisiui skirti takai geriau atsiveria. Tačiau manasis Žilvinėlis ir pats buvo pernelyg kietas – suskystėti ir susilieti su vandens karalyste jam, atrodo, visai nesinorėjo.
       – Eglute, – staiga prabilo visai lipšniai, – tu nepatikėsi, bet per dešimtį metų, tyrinėdamas vandenį, pagaliau visiškai įsitikinau, kad jis yra tikras meilės brolis, ir abiejų savybės yra labai giminiškos. Ir ne tik tai. Vanduo ir meilė, kai susitinka, visada vienas kitu džiaugiasi, reaguoja, ima lietis per kraštus. Turėtum tai suprasti, juk pati kartais sakai, kad „užplūdo jausmai“. Kartą, prisimenu, esi rašiusi apie tai, kaip tavo veikėją „užliejo švelnumas“ ir jis „išskydo“. Galų gale pagal tą patį dėsnį ir moteris „išteka“. Vyrui dėl moters,– jis šyptelėjo,– irgi seilė nutįsta. Pats tai patyriau. Be to, žinai ir tu, kad žmonės verkia ne tik iš skausmo, bet ir būdami laimingi. Bet tu turbūt nelaiminga? – paklausė tarytum egzaminuotų ir iš anksto būtų nusivylęs atsakymu bei pasiruošęs rašyti neigiamą pažymį.
       Turėjau jam pasakyti, kad visą gyvenimą dažniausiai ašarodavau pasislėpusi. Ne sykį esu susigraudinusi galvodama, kaip man pasisekė su Kaziumi. Akys prisipildydavo ašarų, kai, pakėlusi nuo kompiuterio akis, pro mažą mudviejų trobelės langelį matydavau jį ties šuliniu pritūpusį prie geldos. Rankas jis muilindavosi labai atidžiai ir atsargiai – tarytum maudytų kūdikį. Tačiau įtikinėti Kazių tuo, ko jis nemato ir nejaučia, buvo kažkaip nepatogu. Gal esu kalta, kad mano skystumas tapo nematomas? Gal supyliau savo vandenį į aklai užtaisytą storasienį indą, kad buvau palaikyta kieta? Kita vertus, Kazius mane užsipuolė taip pasitikėdamas savo nusimanymu apie mano sielos konsistenciją, kad užmiršo pats į viską žiūrėti lyg pro vandenį ir pro miglą. Pats savo žvilgsnį padarė pernelyg kietą ir reiklų, nustojo abejoti, galų gale – nustojo būti šiek tiek skystas. Pats ėmė nebepasitikėti savo vandeningumu, prarado kantrybę, užmiršo, kad „lašas po lašo ir akmenį pratašo“. Šiuolaikinėje psichologijoje „tekantis kūnas“, beje, simbolizuoja ne tik neorganizuotumą ir moteriškąją asmenybės pusę, bet ir charakterio dinamizmą bei intuityviąją išmintį, kurios – daugiau ar mažiau – turime visi. O Kazius rėmėsi vien tik nepajudinama, gerai logiškai sukalta savo vandens teorija.
       Tylėjau, galvodama apie tai, kad graikų-romėnų mitologijoje Afroditė-Venera yra iš vandens gimusi meilės deivė. Kazius, žinoma, buvo daugiau negu teisus. Jo eksperimentų išvadas būčiau galėjusi papildyti dešimtimis ir daugiau istorijų ir mitų. Tačiau dabar mačiau jį nusivylusį mano vandeningumu ir galbūt vandeniu apskritai. Jis sėdėjo prie ugnies, džiovino savąjį vandenį ir garbino ugnį. Kaziaus veidas buvo įraudęs nuo ugnies, tačiau nebuvo matyti, kad būtų ketinęs, kaip įprasta, gaivintis prakaitu. Buvo sausut sausutėlis. Nemačiau, kad būtų pradėjęs blizgėti, nors Kaziaus kaktos polinkis nuo mažiausios šilumėlės šlapti man buvo gerai žinomas. Galbūt tai reikėjo suprasti kaip Kaziaus kūno ir sielos užsispyrimą, galbūt maištą. Po įkaitusį Kaziaus veidą ropinėjo liepsnos švieselių vabaliukai, į kuriuos jis nekreipė dėmesio. Turbūt protestuodamas prieš jam nežinomą Platono teoriją, jog vanduo – skystas šviesos dvynys. Be viso kito, Platonas skystį laikė visa patikrinančiu, tuo tarpu daoizme vanduo – regimai silpno pergalė prieš stiprų.
       Prisiminiau dabar ir visiškai nesenus savo išvedžiojimus apie tai, tobula meilė susijusi su nusiraminimu ir ne dirginančiu, o sutaikančiu, raminančiu grožiu, kurį savo užrašuose sąlyginai pavadinau nuliniu. Tad pagal mano teoriją geismo potvynis ir net susigraudinimas anaiptol nebūtų manosios tobulos meilės idėjos išraiška. Manąją tobuląją meilę greičiau būtų galima palyginti su plūduriavimu, o ne su patvinimu ir išsiliejimu, kuris, kaip žinome, su stabilumu nesuderinamas. Kita vertus, išvedžiodama apie idealią meilę, laikiausi pozicijos, kad čia, žemėje, mums lemta išgyventi geriausiu atveju anaiptol ne idealią meilę, o meilę su potvyniais ir atoslūgiais, nors drauge mums duota patirti ir palaimingus plūduriavimus, kuriuos ne visada sugebame įvertinti, nes plūduriuoti mums prireikia daugiau laiko, kurio mums, dvidešimtojo amžiaus pradžios žmonėms, vis labiau trūksta. Keistas dalykas: Žemėje daugėjant gyventojų, jie beturi vis mažiau laiko ir vis mažiau meilės. Be to, kiekvienam jų tenka vis mažesnis vandens kiekis. Galima būtų netgi tarti, kad gausėjanti žmonija ima apsinuodyti savo pačios apykaitos produktais, kitaip sakant – civilizacijos produktais ir žmoniją vis mažiau bepraplauna meilės vanduo. Buvau skaičiusi apie tai, kad netekęs apie 12-20 procentų vandens, organizmas žūsta apsinuodijęs savo paties apykaitos produktais. Gyvybiniai procesai gali vykti tik tada, kai ląstelėse yra pakankamai vandens. Organizmui senstant, vandens audiniuose mažėja – tai susiję su lėtėjančia medžiagų apykaita. Panašiai sensta ir gausėjanti Žemės bendruomenė, kurioje mažėja meilės. Technologijų tobulėjimas ir dideli gyvenimo tempai iš tikrųjų reiškia civilizacijos senatvę ir perspėja apie gresiančią mirtį. Meilės stoka iš dalies liudija senatvę, o iš dalies ją dar labiau spartina. Vanduo iš esmės yra tarytum meilės atitikmuo, paralelė. Neatsitiktinai vandens sąvoka Senajame Testamente vartojama 570 kartų, daugiausia simboline prasme. Nors iš uolos srūvantis vanduo pirmiausia numalšina fizinį troškulį, jis simbolizuoja išganingą Dievo buvimą. Babilono tremtiniams Dievas žada tyru vandeniu nuplauti visus nešvarumus dėl susitepimo stabais. Tas pats pranašas didingame laikų pabaigos regėjime vaizduoja iš šventyklos plaukiančią upę, įtekančią į Negyvąją jūrą. Na, o tvanas Nojaus amžininkams pasiunčiamas kaip globalus nuodėmingo pasaulio apiplovimas. Paskui ateina Jėzus Kristus, kuris ima krikštyti vandeniu ir siūlo atsigerti „gyvojo“ vandens, kuris yra ne kas kita, kaip krikščioniška meilė, ir ji galbūt skirta suvienyti žmones su pirmaprade gelme, kuri Pradžios knygoje minima jau pirmąją pasaulio sutvėrimo dieną. Šios mintys man, prisipažinsiu, padėjo negalvoti apie tai, kaip labai noriu gerti. Galėjau numanyti, kad prie laužo kaistantis Kazius ištroškęs nemažiau, tačiau jis juk buvo sukietinęs savo širdį ir protestavo. Mano tylėjimą jis suprato kaip mano užsispyrimą, „kietumą“, nenorą kalbėti ar net neturėjimą ką pasakyti. Tačiau jo nesugebėjimas mane prakalbinti galbūt tereiškė jo nesugebėjimą mane regimai suskystinti, jo meilės dalinį pralaimėjimą.
       Pro gumbuotas ąžuolo šakas mes būtume pamatę tamsiai niūrų dangų, kuris mums būtų žadėjęs greitą lietų, tačiau į dangų mes jau kuris laikas nebesižvalgėme. Kreipėme akis žemyn, darydami tai pagal mus abu vienodai veikiantį dėsnį. Lenkėmės prie žemės nelyginant sausros iškankinti augalai. Mūsų nulenktos galvos sakė, kad mes tarytum apvytome. Mums trūko skystumo. Mus puolančios musės laižė mūsų kūno druską ir niršo negalėdamos pasiekti mūsų kraujo. Buvome išsausėję.
       Staiga Kazius pasilenkė prie savo kojų ir vienu ypu nusimovė senus dulkinus įspiriamus batus, o paskui kojines. Kojinės buvo samanų spalvos, o ties pėdomis – pajuodę nuo purvo. Beveik nespėjau pagalvoti apie tai, kad Žilvinui pasidarė tiesiog per karšta arba jis nori išsidžiovinti dar ir suprakaitavusias kojas. Spėjau tik pamatyti, kaip Kazius žengė į priblėsusią liepsną, sparčiai virstančią žarijomis.
       – Užgesinsiu savo vandeniu arba sudegsiu, – dar pasakė, žvelgdamas į mane savo sausomis paraudusiomis akimis, kurios rodė, kad laužas Kazių išdžiovino kaip reikiant, paskui pasiratojo klešnes – tarsi būtų bridęs į vandenį.
       Tuo pačiu metu išgirdau griaudžiant ir palei ąžuolo vainiko kraštą į žolę plakant pirmuosius didelius lietaus lašus. Paskui lašai sutankėjo. Būdama prie kamieno, nuo lietaus buvau beveik visiškai apsaugota. Tačiau Kaziaus laužas buvo užkurtas pačiame medžio vainiko dangos pakraštyje, ir vėjo šuoras į žarijas ir ant Kaziaus kojų tarsi iš kibiro pilstelėjo kartą, paskui kitą.
       – Baigiam, Kazel, sudegsi šlapias! – sušukau, ir tada trečiasis vėjo šuoras tarsi spjovė Kaziui į veidą, raudonai mėlyną nuo kaitros ir turbūt įtampos, gal ir skausmo. Spjovė ir šėrė, o Kazius-Žilvinas mestelėjo galvą taip tarytum atsuktų kitą skruostą tam, kad būtų sušerta dar sykį.
       Pamačiau žaibą, kuris galėjo trenkti kad ir į ąžuolą, nes vienu metu išgirdau ir griaustinio trenksmą, ir šiurpų Kaziaus riksmą.
       – A-a-a-a-a! – rėkė tarytum skerdžiamas Žilvinas, bet nuo laužo niekur nesitraukė. Tarytum būtų pririštas ne aš, bet jis. Galbūt ir buvo pririštas prie savo nepajudinamos teorijos. Dabar būčiau galėjusi jam paskyti tą patį, ką visai neseniai sakė man: ogi būtum skystas, tai išsinertum iš savo teorijos kilpos kaip vanduo ir kaip meilė. Bet mano galva buvo tuščia, o gal pilna vandens. Nedrįstu pasakyti – meilės, nes galva kažkodėl meilės buveine nelabai vadinama.
       Lietus vis taškė Kaziaus veidą, kuokštais ant kaktos sukritę šlapi plaukai atrodė tarytum juodos žolės. Po jomis raudonas grimasos iškreiptas vyro veidas atrodė tarytum svetimas. Staiga prisiminiau kišenėje turinti raktą su dekoratyviniu lenktiniu peiliuku – jį galėjau pasiekti be didesnio vargo. Kol Kaziaus šūksnis virto dejone, nuzulinau peiliuku virvę, išlaisvinau savo sumedėjusią nugarą ir puoliau prie ant žarijų skrundančio Žilvino. Leidosi nuvedamas trobon tarytum būtų suskystėjęs.
       Nakčiai ant jo padų užvyniojau smulkiai tarkuotų morkų ir šaltalankių aliejaus kompresus. Pūslės buvo per visą padą ir pilnos vandens. Ugnis visada pritraukia vandenį. Girdžiau savo Žilviną mineraliniu ir aviečių stiebų nuoviru. Nedejavo, bet prakaitavo tarytum gręžiamas. Pakeičiau lovos skalbinius. Paryčiais abu užsnūdome. Jis – mudviejų lovoje, aš – didžiajame kambaryje ant sofos.
       Atsikėlusi Kaziaus neradau. Tik tvarkingai ir kažkaip sausai paklotą lovą. Jokio švelninačio ir mane suminkštinančio atsisveikinimo laiškelio, jokio paaiškinimo. Kadangi batai ir netgi kaliošai buvo savo vietose, supratau, kad jis išėjo basas. Savo pūslėtais padais. Ar tikrai buvau tokia baisi, kad reikėjo nuo manęs bėgti per ugnį? Nesulaukiau jo nei iki pietų, nei vakare, nei kitą rytą, tačiau visą laiką laukiau. Penktą laukimo dieną iš ryto išėjau, kaip įpratusi, pasisemti vandens. Šulinys man visada buvo malonus ritualas, tačiau tik ne tuokart. Paleidusi kibiro grandinę visu jos ilgiu, ištraukiau tik kokius du litrus drumzlino skysčio. Sunku buvo patikėti išsekus šulinį, nes virš sodybos palydavo vos ne kasdien. Daržo augalai ir piktžolės augo lyg pašėlę.
       Dar po dviejų dienų išsiunčiau tris litus kainuojančią SMS į vietos laikraštį, pasiskelbdama, jog ieškau šulinių meistro. Paskambino pavargusio balso vyras ir, išsiteiravęs, ko man reikia, padejavo, kad gyvenu tiesiog užkampyje, o jis esą taip greitai pasirodyti negalįs – neturįs kaip mane pasiekti. Pažadėjo paskambinti už savaitės – jei tik jo reikaluose būsią kas nors man palankaus. Tačiau nepaskambino, o aš sėmiau vandenį iš apžėlusio ir beveik nusekusio tvenkinuko. Dėl arbatos sunkiau drumzliną vandenį per filtrą. Tai tęsėsi beveik du mėnesius, iki pat spalio pradžios. Nors lijo, drumzlino vandens šuliny nepadaugėjo. Gal net priešingai. Kartą per savaitę atvažiuodavo pusseserė, kuri žinojo mano stygių, tad atveždavo dvidešimties litrų plastmasinį butelį su vandeniu, kurį naudojau labai taupiai. Per tą laiką į vietinį laikraštį išsiunčiau dar du skelbimus. Siųsdama trečiąją SMS, meldžiausi. „Trokštu, trokštu, trokštu. Skubiai reikalingas gailestingas šulinių vandens meistras“,– į tekstą sudėjau ir pagalbos šauksmą, ir nervingą viltį, spjoviau į savo įvaizdį.
       Prasidėjus medžioklės sezonui, savaitgaliais aplinkui poškėjo šūviai, kai kurie medžiotojai užeidavo atsigerti vandens, ir man ne tiek baisu buvo dėl besiplėšančio ant grandinės ir prie jos nepratusio Liūto, kiek buvo gėda dėl tuščio šulinio. Mūsų šuo tomis dienomis buvo labai sudirgęs ir kartą net nusitraukė. Bijojau, kad jo nenušautų. Jutau vis didėjančią vienatvę, vakarais prieš miegą vis paverkdavau. Iš ryto prabusdavau visa šlapia, lyg ligonė. Vandens vis dar buvo visur: įsijautus rudeniui, vandens netgi padaugėjo. Visur, tik ne šuliny.
       Vieną gražų saulėtą spalio rytą išgirdau linksmą Liūto balsą. Buvo šeštadienis, ir naktį jį, saugodama nuo ankstyvų savaitgalio medžiotojų, buvau pririšusi. Žvangindamas grandinę ir džiugiai kiauksėdamas šuo sveikino kažą savą. Šoktelėjau prie lango, tikėdamasi pamatyti ankstyvą savo pusseserę, bet išvydau ką kitą. Staiga vaizdas subangavo lyg žvelgčiau pro povandeninio laivo liuką. Tai buvo ašaros, kurias aprašinėti aš paprastai vengdavau, manydama, kad jas rodyti reikštų prastą literatūrinį skonį. Dabar verkti irgi nebuvo kada. Puoliau pro duris prie Kaziaus lyg ant kokios bangos. Plūstelėjau kaip koks srautas, norėdama apsikabinti jį iš visų pusių, kaip kad tai su daiktais daro skysčiai. Prisimenu, Kaziaus rankos buvo šaltos kaip ledas. Vakare, kai jis man parodė savo pėdas, mačiau šviežius raudonus randus, kurie buvo kažkokie sausi ir sutrūkinėję. Naktį, kai jau buvome visiškai suskystėję ir išlieję širdis, Kazius man pasakė, kad nudegę jo pėdos neteko savo įprasto gebėjimo prakaituoti. Tačiau kitos Kaziaus savybės per mūsų išsiskyrimo laiką tik dar labiau išryškėjo. Jis ėmė jausti vandens gyslas, panašiai per atstumą jausdavo kitų žmonių kūno negalavimus, nes, anot jo, tose vietose, kur prasidėjęs uždegimas, plūsta daugiau kraujo, o skysčių susikaupimo vietos dabar tapo jo pašaukimu. Taip pat jis pasakė, kad pradėjo mokytis kasti šulinius, nes tai labai pravartu žmogui, galinčiam nustatyti vandens gyslos žemėje buvimo vietą. Kaip pameistrys, jau talkino dviem šulinių kasėjams, ir Kaziui tas darbas buvo labai prie širdies. Po to mano Žilvinas prisipažino, kad į mūsų Jūros kaimą, tiksliau, vandeningąjį kaimo vienkiemį jis atvyko tuojau pat po to, kai susapnavo mane trokštančią. Sapne buvau panaši į žuvį ir žiopčiojau dusdama. Rytą jis nieko nelaukdamas patraukęs į autobusų stotį. Ne, mano skelbimų rajono laikraštyje jis nematęs, nors mieste buvo susitikęs mano pusseserę, kuri jam mano vandens problemą, žinoma, paminėjusi. Tačiau sapnas šią, regis, nedidelę bėdą, išdidino, išplukdė į paviršių.
       Šulinio Kazius ėmėsi jau kitą rytą. Mane įpareigojo pasirūpinti rentiniais, kurių, kaip jis man aiškino, prireiksią penkių. Na, gal užteksią ir keturių, nes penktasis tiksiąs ir iš senojo, išsekusio šulinio. Kaip paaiškėjo, jau pradedantis rimtai praktikuoti vandens specialistas Kazius buvo įsigijęs du varinius virbalus, kuriais be vargo nustatydavo vandens gyslų vietą. Mūsų kieme jis pirmiausia nustatė didžiausią gyslą: ji buvo laužo, ant kurio sau padus pasikaitino Kazius, vietoje. Vandens gaudytojo virbalai, artėjant prie tos vietos, ėmė judėti ir kryžiuotis jau už kokių dešimties žingsnių. Vis dėlto ten po žeme, be abejonės, buvo išsiraizgiusios ąžuolo šaknys, tad šulinio kasti nederėjo. Kita kiek mažesnė vandens vandens gysla buvo rasta pačiame tako viduryje, pusiaukelėje nuo senojo šulinio link tvenkinio. Beveik nesvarstę nutarėme, kad taką priversime vingiu pasukti apie naująjį vandens tiekimo įrenginį. Ir Kazius, netrukus pasišaukęs lyg tyčia pro šalį ėjusį Jonį – keturiolikametį vaikinuką iš gretimo vienkiemio – pradėjo.
       Iš pradžių jam vienam tesuprantamu būdu, pasitelkęs tą pačią, prieš mane panaudotą, tik dabar sumegztą, virvę ir lentą, nuritino iki vandeningosios vietos viršutinį senojo šulinio rentinį. Paskui ėmė kasti. Jonis už virvės pririštu kibiru traukė žemes. Žiūrėjau į tą procesą tol, kol Kazius kaip reikiant įšilo ir kartu su prakaitu languotų marškinių rankove ėmė braukti varvančią nosį. Vanduo? Galbūt iš jo nosies bėgo vanduo. O galbūt tik per laiko atstumą man dabar viskas atrodo šiek tiek pavandeniję. Kartą iš kelnių kišenės išsitraukė nosinę, o paskui, beveik ištisai šnarpšdamas, ėmė naudotis jau tik vien rankove, tad nusprendžiau, jog aš čia nereikalinga ir, kiek susigėdusi, kad nieko neveikiu ir nesu niekaip įtraukta, kuo tyliausiai pasišalinau. Čiupau kauptuką ir dingau darže.
       Kaziaus ir Jonio beveik negirdėjau. Tik medžių šlamėjimą ir savo kauptuko čekšėjimą. Link vandens gyslos jie rausėsi tyliai kaip kokie kurmiai. Kelis kartus išgirdau tik Jonio balsą, bet žodžių suprasti neįstengiau. Girdėjau – privalau tai pabrėžti, nors tai daug kam dabar pasirodys juokinga – lyg per vandenį. Gal todėl, kad šiek tiek pavyduliavau Joniui. Norėjau būti jo vietoje. Mano emocijos bangavo džiaugsmu, kad Kazius sugrįžo ir liūdesiu, kad darbas mus išskiria. Buvau nelyginant įsimylėjusi, kai norima būti kartu kiekvieną minutę ir kartais dėl to, kad taip nėra, nežinia kodėl kaltinamas mylimasis. Tarytum mylimasis duotas tam, kad stebuklingai, lyg koks burtininkas, aprūpintu papildomu, nuo bet kokių rūpesčių laisvu rojaus laiku.
       Bangavau šitaip – ir vėlgi, privalau jums pabrėžti adainykštę savąją vandeningąją būseną – gal kokias dvi valandas. Tik kokį kartą buvau nuėjusi trobon, suplakiau gėrimo su juodųjų serbentų uogiene, nunešiau plastmasinį butelį šulinio kasėjams. Tie jau buvo kažkokiu būdu įtupdę duobėn vieną rentinį ir darbavosi toliau. Paleidau kelis šiek tiek sceninius susižavėjimo šūksnius, palinkėjau nepatrūkti nuo darbo. Ir vėl įlindau į daržą. Jau įkaitinta žemė garavo malonia, nors kiek tvankia drėgme, sumišusia su lengva nerimastimi. Ravint ir įsijautus į judesių ritmą, protas ilsisi, tačiau tai atveria visas duris pasąmoniniams dalykams. Kelias minutes mane užplūdo jokios aiškios logikos neturintis suvokimas, jog, nepaisant visos šios saulėtos palaimingos ramybės, vis tiek mirsiu. Ir kartu – suvokimas, kad kaip tik mirtis, ir ne kas kita, šią monotoniją verčia nuolat geidžiama palaima, atmesdama nuobodulį ir galimą pasibjaurėjimą kauptuko nutrintomis pūslėmis bei pajuodusiomis panagėmis.
       Į anaiptol nepalaimingą laiko suvokimą mane sugrąžino šūksniai. Ką tai reiškia? Minutę dvejojau, o gal priešinausi tam, kas vyksta, apgailestaudama dėl prarandamo ritmo. Ravėjimas šiek tik primena šokį. Darbo įgūdžiai teikia pasitenkinimą. Kartais net pasiekiama ekstazė. Šūksniai visa tai grubiai nutraukė. Ritmo savaimingumą nukirpo sąmoningas suvokimas, jog turiu atsižvelgti į kažkieno nerimą ir galbūt – pavojų. Mečiau kauptuką – dėl melsvai dažytos metalinės dalies jis buvo panašus į žaislą. Žengiau prie vandens gyslos tiesiai per pievą. Susilaikiau nebėgusi, galbūt iš vidinio įsitikinimo, kad išorinis ramumas turi galią ištiesinti kažin kokį ramybės lūžį.
       Šulinys kunkuliavo tarytum virtų. Jo šaltame vandenyje lyg išviręs malėsi Kazius. Jį bandė ištraukti Jonis. Jonio kojos slydo šlapiu molžemiu. Iš pradžių nesupratau, kodėl vaikis neįstengia ištraukti visai čia pat, vandens paviršiuje beveik smulkaus kūno sudėjimo, besimurdančio ir nesipriešinančio, netgi gyvybės ženklų nerodančio, vyro. Kai Kazių ištraukėm, mudviem su Joniu paaiškėjo, kad jam apie kojas buvo apsipainiojusi virvė, o prie jos – akmenų pilnas kibiras. Kazius, kaip man pasirodė, nekvėpavo, ir man staiga reikėjo prisiverti prisiminti, kaip gaivinama ir kaip daromas dirbtinis kvėpavimas. Du bučiuojamieji įpūtimai ir penkiolika paspaudimų tarp vidurinio ir apatinio krūtinkaulio trečdalio, jei gaivini vienas. Joniu nepasitikėjau. Jis nieko nedarė, tik, blaškydamas mane, visas vos ne linksmai įsiaudrinęs aiškino, kaip Kazius dėjo į kibirą iškastus akmenis, kuriuos Jonis jau ruošėsi iškelti, kaip pabandė išjudinti dar vieną bekasant rastą didoką akmenį ir kaip staiga šoktelėjo vandens fontanas, kaip Jonis atšoko nuo šulinio ir paleido virvę, kaip pergalingai suriko Kazius, kuris, kaip Joniui pasirodė, puolė ne gelbėtis, o ryte ryti vandenį tarytum tik šitaip būtų galėjęs išgelbėti savo gyvybę. Įsivaizdavau Kazių tarytum kokį vabalėlį prie milžiniškos krūties fontano. Iš tikrųjų: krūtimi maitinančios moters krūtis, artinantis kūdikiui, turi refleksą švirkšti pieną siauru fontanėliu. Galbūt Kazius Žemei buvo toks vaikas, kuriam artinantis gelmėje tūnančios gyslos pasiusdavo pumpuoti vandenį tarytum motinos krūtys.
       – Rėkiau jam: lipk lauk, kišau jam lentą, galvojau, kad įsikibęs į ją greičiau išlips, bet jis rijo vandenį, siurbė ir siurbė, – paskubom apsiputojęs raportavo man Jonis, kai uždususi spaudinėjau Kaziui krūtinę. Šonkauliai net traškėjo, bet aš prisiminiau, kad išnirę šonkauliai – gero gaivinimo ženklas. Privalėjau gaivinti gerai, nepaisant to, ar pasiseks.
       Po keliolikos minučių, o gal po amžinybės, Kazius krenkštelėjo ir pats įkvėpė oro, ir tada sumojau paliepti Joniui kviesti greitąją pagalbą.
       Grįžtančio iš ligoninės Kaziaus laukiau, gukšnodama vandenį iš naujojo šulinio, kuris iš tikrųjų buvo ne šulinys, o gyvas šaltinis. Nesumaniau, ką su juo reikėtų daryti. Ant baltai dažyto mūsų kambarėlio tinko žydromis raidėmis užrašiau iš pradžių vandeniu, o jam išdžiuvus – melsvais vandens dispersiniais dažais: „Vandens ir meilės teorija: potvynis, atoslūgis, šaltinis, saikas: nei per daug, nei per mažai“. Žodžių ir dvitaškių buvo aiškiai per daug. Dažų – taip pat, nes dalis jų nelabai gražiai nuvarvėjo per sieną. Paskui visiems sakydavau, kad esą toks sumanymas. Tik Kaziui pasakiau viską. Apie slaptas ašaras. Plūduriavimą. Savo šokius darže. Išpasakojau net apie tai, kaip, būdama paauglė, gėdijausi savo gausaus prakaitavimo. Taip pat apie Platoną: vanduo – tai skystas šviesos dvynys.
       Paskui, žinoma, priminiau, kad ir jam, Kaziui, ne visada patinka per daug šviesos. Kazius buvo rudaplaukis. Ryžiukas. Saulė visada išryškindavo jo strazdanas, kurių jis gėdijosi. Iki penkiolikos metų Kazius šlapinosi į lovą. Dėl šios problemos jo net nepaėmė į karinę tarnybą. Dėl per didelio vaikino vandeningumo, kurį jis pats slapta laikė didelės meilės ženklu. Koks iš tikrųjų tas Kaziaus vandeningumas, man sunku būtų pasakyti. Galbūt jo organizme tikrai daugiau vandens, nes, būdamas jau penkiasdešimties, jis vis dar atrodo tarytumei trisdešimt penkerių. Raukšlėjasi pamažu, nes to vyro odos ląstelės vandens stygiaus, regis, beveik nejaučia. Mano oda raukšlėjasi kur kas sparčiau, nors, skirtingai nei Kazius, veido niekada nemuilinu ir nuolat jį tepu drėkinančiais ir maitinančiais kremais.
       Tiesa, trečiojo šulinio kasti mums neprireikė. Prasiveržus šaltiniui, netikėtai prisipildė mūsų išdžiuvęs šulinys – tarytum kas būtų atkimšęs kamštį. Panašiai kaip ir netikėtai malkinėje per mano pirmąjį pasirodymą atgijęs Kaziaus vandens prietaisas, kuris vėliau buvo patobulintas. Per Kalėdas Kazius man pažadėjo atskleisti vandens prietaiso paslaptį. Tą daiktą jis vadina meilės slėgio matuokliu.

 

       2004 m.