Klinikiniai stebėjimai
Yra dalykų, kurie netinka poezijai.
Jei ir kalbėtume apie mirtį,
tokią ypač jaunystėje mėgtą temą,
ar susidvejinimus, šizofreniją, kitaip sakant.
Poezijon prasibrauna tik adaptuoti vaizdai,
pritaikyti autoriaus psichikai. Visa kita
lieka už aklino balto nugarų mūro.
Visa kita netinka poezijai.
Arba skirtingose sienos pusėse lieka, kai siela
skyla į dvi, viena dar bando jums atsiliepti,
kita jau anapus, skaistykloje, nuolat
vaitoja ir verkia dar gyvu kūnu. Nesusitinka jos.
Paklausus, kodėl vaitoji, nustemba
ta atsiliepiančioji: ar aš? aš vaitoju? atleiskite,
nebevaitosiu. Ir vėl užleidžia kūną
Tai iš skaistyklos. Toks „aš“ netinka poezijai.
Jo nėra taksonomijoj Dantės.
Arba lieka dvi kokio seno eilėraščio strofos
apie vienatvę ir mirti, kurios
taip pat netinka poezijai.
2001 12
Platelis, Kornelijus. Palimpsestai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2004.
Nuokalnė
all ignorance toboggans into know
E. E. CUMMINGS
Dirbau buhalteriu valdiškoj įstaigoj,
pelną ir sąnaudas skaičiuodamas planavau
darbus, dienas ir žmones, rašiau netikrus skaičius,
verčiamas vyresniųjų, klastojau tikrovę, gailiai
vaitojant tiesos apšvitintai sąmonei, gyvenau
brisdamas su siaubu prieš savo valią. Dabar
mano sąmonės nebeprievartauja niekas,
tačiau tikrovė, kurios vientisumu taip tikėjau
ir dėl kurios tiek iškenčiau, stengdamasis dorai
elgtis melų ir absurdo pinklėse,
dabar subyrėjo į gabalus, išsikraipė,
paklydo erdvėj ir laike, išslydo iš susitarimų,
iškrito iš mano sąmonės: jeigu anksčiau
nepritapdavau prie jų kvailo žaidimo taisyklių,
tai dabar nebepritampu prie miestelio gatvių,
namų, kuriuos pastačiau savo rankom, žmonių,
su kuriais gyvenau tiek metų... Pradžioj
maniau, jog tai iškraipytos tikrovės kerštas,
dabar pradėjau įtarti, kad gal tai mano paties
pasąmonės kerštas už nemeilę pasauliui,
kokį bandžiau vaizduotis, laikyti savu,
rogutėm nuo kalno skriedamas į žinojimą,
kad už vaizduotės tarp mūsų nesama nieko bendra,
pakalnėje kėpsantį tartum antkapis.
1998 12
Platelis, Kornelijus. Palimpsestai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2004.
Eilinis pasimatymas
Šiąnakt ją vėl sutikau – lygūs, ilgi kaštoniniai
plaukai, balta oda, raudona suknia
su keistu mediniu rėmu nuo klubų iki kulkšnių,
kaustančiu jos žingsnius.
Tačiau kitkas netrukdė jai – žengė
pro tvoras, gyvatvores, sienas, tik vieną
kartą iš lėto pasukusi galvą pažvelgė į mane
abejingai ir nužingsniavo per kiemą, kiaurai
perėjo tvartą, kuriam kiauliagalvis
pusiau gulom atsidrėbęs į drėbto molio sieną
spoksojo į lovyje apėstą
žmogaus sūnų, tarytum patį save.
Palauk, – sušukau, – pasakyk, kas vyksta
šiose tamsybėse? Neatsakė,
nebepažvelgė į mane
dar kartą.
2002 04
Platelis, Kornelijus. Palimpsestai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2004.
Paukščių kalba
|
Žodžiai, atrodo, skirias nuo paukščių cypsėjimo. |
Klausaus, ką jie cypsi
už lango. Man duota šiandien
suprasti jų kalbą. Temos banalios:
maistas, saugumas, dauginimasis –
viskas tas pats, tik daugiau
atviro teksto, mažiau poezijos.
Laikas, Mokytojau, – sakau pagarbiai, –
žodžių prasmes išlygina,
pažinimo ribas išėda.
(Bėgant metams, regis, paukštėju.)
Žodžiai nėra vien išpučiamas
oras. Jie turi prasmes.
Jei nesuvoki, ką kalbi,
ar sakai ką tuomet,
ar nesakai nieko?
2003 07
Platelis, Kornelijus. Palimpsestai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2004.
Skaičiuotojai
Z.
Skaičius nusižiūrime mes. Nuo pasaulio.
Gegutė iš gretimo miško
užklumpa tave jau kažkelintą sykį.
Bet neskaičiuoja žemė
kišdama savo daigus į saulės užtvindytą orą,
rūšys ir giminės neskaičiuoja.
Skaičiuoja protai, atspindintys atskirybę,
mąstantys mirtį ir meluojantys Dievą,
regimybes ir sutartis kišantys už tikrovę
į saulės užtvindytą orą.
Ir neskaičiuoja siela, su saule
atgimstanti triunšančiame name –
jaunamartė, amžinais troškimais
rūšis pranokstanti.
Sapnai jos nepaiso laiko.
2001 04 28
Platelis, Kornelijus. Palimpsestai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2004.
Grėbstytojai
Perdžiūvę lapai sodelyje, susigarankščiavę
tarsi vario skardelės ar mūsų vystantys kūnai,
šiugžda po tavo grėbliu ir skleidžia kvapą,
saldų it vėstančios mintys.
Ar ne taip gyvenimai mūsų traškėjo, čežėjo, kvepėjo
visa kuo, ką numesdavom, išsinerdavom –
eilėraščiais, kaukėm, svajonėm ar kūnų syvais?
Dabar jau tamsi rudeninė žolė atsikloja,
suima žvilgsnį, prikausto. Artėja šalnos.
O mes dar laikomės čia,
kol pajėgiame, sausgyslių šaknimis
įsikibę į šykščią žemę.
2000 10
Platelis, Kornelijus. Palimpsestai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2004.
Pokalbis trise
Žodžiai burnų ertmėse gabalais atskyla
ir byra į skambią kavos puodelių, lėkštučių,
lakštučių, ant jų nupieštų, porcelianinę tylą, prasmė
pasilieka kažkur atokiau už apsauginių užtvarų
ir terūpi senam semiotiniam katinui,
gaudančiam ją tarsi pelę, kuriai nugalabyti
nebeturi dantų, nes laikas praeina,
išdulka iš nusibodusių kūnų, išblėsta
aistra, andai taip ryškiai spindėję asmenys
dulkėm apeina, pleiskanom,
įžeista tyla ant palangės
žvelgia liūdnai į rausvą vakaro dangų.
1996 09
Platelis, Kornelijus. Palimpsestai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2004.
Moteris prieš vitriną
Ji apžiūrinėjo vitriną, graži
moteris, dar jauna, apnuoginta bamba
(buvo tokia mada), oda banali it persikas
poezijoje. Vitrinoj žibėjo blizgučiai,
kuriais ji mėgo vilioti savo aukas – tik jie
įstengė jos žvilgsniui suteikti gyvybės –
metalo blyksniai
it kalavijai švytruojantys, atmušantys kits kitą.
Plaukai, aprėminę kruopščiai prižiūrimą veidą,
taip ir prašėsi jų nesuvelti,
o kelnių aptemptos strėnos atrodė tarsi nauja,
prašmatni kapavietė ar skerdykla, jei norite, milijonams
tų mažų buožgalvių, kurie į ją įsiveržia,
kupini vilties ir tikėjimo, ir staiga
atsimuša į guminę sieną, kokias nors
mirtinas putas ar dar ką gudresnio,
nes jų misija čia pat ir pasibaigia, bendram kape
(nes jei būtų kitaip, baigtųsi dar liūdniau), regėjau
ją klaidžiojančią painaus labirinto koridoriais –
tuščio kapo plėšikę, įveikiančią
kliūtis ir keistas pabaisas,
gražią, saugiai įkalintą žybčiojančio ekrano.
2002 06
Platelis, Kornelijus. Palimpsestai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2004.
Skalbėjas
Svetimus plaunu žodžius savo jausmų upokšny
tartum finansų sraute – neteisėtai uždirbtus pinigus,
niekad nesu tas pats akmenims įbridusiems,
skystu savim lieku ir tampu kietuoju kitu.
Įdėmiai teku pro savo sutvertą pavidalą
ir ausį įtempęs klausausi, už ko vandens
skvernai dar kabinas ir dryksta, murmesį jaukų
kiek kitokios dermės garsu drumsdami.
Ir pats niekada nežinau, kada ir kodėl sustoju,
kuo pateisinu savo netobulo darbo baigtį,
kodėl staiga užveriu kriauklę ir išstūmiu
ją į krantą, kur dūla mano paties fosilijos.
2002 04
Platelis, Kornelijus. Palimpsestai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2004.
Dekoracijos
Pavidalai, į kuriuos bandžiau uždaryti
savo skurdžias dienas,
dulka palėpėje sustatyti, rūsy.
Ten neverda gyvenimas,
nesklinda gaminamo valgio kvapas,
nevaitoja laimingos moterys,
neverkia vaikai, ten tylu.
Vis daugiau jų kaupiasi.
Kartais koks žvilgsnis užklysta,
ir jeigu jo šeimininko dramai tinka kokia dekoracija,
dulkės džiaugsmingai pakyla nuo jos
susikaupdamos į personažą.
2001 01
Platelis, Kornelijus. Palimpsestai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2004.
Atgal
In memoriam Jurgiui Kunčinui
Pasuk tą filmą atgal, Fredi, per toli
nuvažiavai, pabaiga ekrane sumirgėjo,
pasuk atgal arba dar vieną dalį dėk –
nepanašu, kad viską spėjai parodyti.
Filmą, Fredi, pasuk atgal, ir daugiau
nebandysiu nagu krapštyti tavo ekrano,
netraukysiu juostos, akim ganysiu naivias
jame žaidžiančias švieseles, kvatosiu.
Gyvensiu kitaip dabar, Fredi, tiktai pasuk
atgal tą prakeiktą filmą, neplaukiosiu
požemio upėmis ir nesiknaisiosiu žmonėse,
nesidvejinsiu, niekam nieko nepasakosiu.
O jei vėl išvysiu, ką man per anksti
parodei, tada patikėsiu, kad šitas žodis
tavo ir kad šioj salėj jau mes abu,
projektorius tuščias, ir nebėra ko pasukti.
2003 06
Platelis, Kornelijus. Palimpsestai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2004.
Campo dei Fiori
|
A Bruno |
Ankstyvą rugsėjo popietę
pažvelgiau pro langą į Campo dei Fiori –
prekybos įkarštis blėso, gėlės pavargo šypsotis,
po vaisių švelniom odelėm plėtėsi tamsios dėmės,
šiltas vėjelis nešiojo plono plastiko skiautes
it plėnis, aikštės vidury pakylėtas nuo žemės
stovėjo pajuodęs bronzinis vyras ilgu apsiaustu
su gobtuvu. Tai buvo Giordano Bruno, jo akyse
tamsavo į varį sustingusios laužo liepsnos,
prarijusios jį čia lygiai prieš keturis šimtmečius
vardan teisingo žinojimo.
Kurį, kaip rodo mūsų stebėjimų duomenys,
atminties išnešiotą atgimdo sielos matrica
ir droviai parodo Dievo atspindžiui savo gelmėj,
ir suvokimas pliūpteli griaudamas proto pertvaras
kaip liepsnos upė, tekanti į abi puses.
Ir sustoja judėjimas, susigniaužia siela
it apvaisintos įsčios, ir... Mes dėkojame viešpačiui,
kad nesam tokie akli, neteigiame ir neteisiame,
ir žinokit – ugnis mūsų širdžių kaitresnė
už visas šio pasaulio liepsnas. Tylūs gėlių laukai
vilnija mums po kojom, piestelės laukia kuokelių,
jų suvokimai maži, bet kvapnūs ir tvarūs,
juos bitės nešioja ir vėjai it plėnis. Sukepusios gervuogės,
vystančios turgaus gėlės, vylingi mirties atodūsiai
klaidžiuos pažinimo keliuos.
2000 11
Platelis, Kornelijus. Palimpsestai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2004.
Gruodis
Kentauro kanopoms beldžiant į gruodžio kaukolę,
gyvybė pabunda po tvirta gruodo pluta
ir verčias ant kito šono, toliau sapnuodama
mus, besikuičiančius savo šiltuos urveliuos,
ir žinią mums siunčia per savo šauklius –
alkanas kates ir varnas virš sąvartyno:
Saulė jau rengiasi kilti iš nakties vandenyno.
2001 12
Platelis, Kornelijus. Palimpsestai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2004.
Mes
Mes klajojame po savaną,
mūsų ietys be darbo styro,
žolių stagarai susmegę.
Žvėrys pirmi mus pamato,
mintam driežais ir gyvatėm,
siurbiam syvus iš baobabų.
Saulė kuris jau mėnuo
laiko užgrobusi žemę,
liežia nuo jos mūsų maistą.
Mūs galybė iš senojo vado,
kurį išsikepę suvalgėm,
mūsų naujas vadas bebaimis.
Mes nudobiame antilopę,
mes užpuolame kitą gentį,
jauniklių mėsa skanesnė.
Mūs gyvybės erdvė – ne žemė,
mūs gyvybės erdvė – gyvybė,
visa, kas tinka maistui.
Nekariaujame mes, tik mintam,
papročių mūs kiti nežino,
vado kūno nėra ragavę.
Kai mes kepam ant laužo kitą,
kai delnai muša būgno odą,
o pėdos – išdžiūvusią žemę,
kai iš gerklių mūs plūsta
plėšrūs garsai ir žodžiai,
pati sausra įsiklauso.
Mus tėvai to išmokė,
nes jie mumyse gyvena,
marabu su jų dvasiom sutaiko.
Mes klajojame po savaną,
nekariaujame mes, tik mintam,
mūs gyvybės erdvė – gyvybė,
visa, kas tinka maistui.
2003 03
Platelis, Kornelijus. Palimpsestai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2004.
Velykinis sąmyšis
Mūsų kiaušinių nevogs nešvarios rankos.
Mūsų kiaušinių nekirs plėšrūnų snapai.
Mūsų kiaušinių neuostys dvokiantys snukiai.
Mes kiaušinių nedėsim į jūsų lėkštes.
Mes kiaušinių nedėsim į žemės pražiotą burną.
Mes kiaušinių nedėsim į transmutacijos kapą.
Mūsų kiaušiniai neišmarginti raštais.
Mūsų kiaušiniai slepia savy pažinimą.
Mūsų kiaušiniai tobuli kaip pasaulis.
Mes išaugom iš žemės, išsiritome iš kiaušinių.
Iš kiaušinio giliai po žeme
kiaušinį pervėrus žaibui.
Mus rado kopūstų lysvėse.
Kopūstų su mandragoros
šaknim. Tas pirmgimis – mandragora,
kopūstgalvis, begalę kartų
imituojantis savo sąmonę,
save ėdantis ir save gimdantis.
Tą pirmgimį, štai, ir aukojame
alkaniems kaip ir mes dievams.
Velykos, 2001 04 16
Platelis, Kornelijus. Palimpsestai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2004.
Niekas
Ne visi mano poelgiai etiški,
pritinkantys kultūringam žmogui.
Akį kam nors išdurti kuolu tikriausiai nedera
tam, kurio švarko kišenėj fantazija,
o atlape – rožė.
Keliauti avino papilvėje pro siaurą angą
netinka žmogui su smokingu,
Vakarų kultūros adeptui,
mėgstančiam gerą vyną ir sūrį.
O vis dėlto taip nutiko. Ir slegia sąžinę?
Ne. Kitaip mus būtų suvalgę,
mus, kurie taip mylėjom save,
kol pasimetėm, žengtelėjom atgal,
atsitraukėm, idant akys aprėptų
didesni plotą.
Ir tai, ką išvydome, buvo žiaurumas ir melas
prieš švelnumą ir tiesą,
trubadūrų kanconos (norėčiau
kalbėti apie poeziją) prieš vis dėlto ji sukasi.
Tai buvo, atrodo, sąžiningesnis vaizdas,
tas, regimas atsitraukus, nors žengtelėta atgal
nuo savęs, įmantrumo kryptim. Ir link hedonizmo?
Link spektaklio, kuriam dalyvaujame patys,
žiūrovo? Link konfliktų derančių dramoms?
Po to visus pamatuotai politiškai išžudyti
už tai, kad kėsinosi į nuosavybę, ar dera
kultūringam žiūrovui?
Gyvenančiam kartą – gyvenančius kartą?
Svaigiai žengtelėjus pirmyn į save,
iš įsiūčio kandžiojant skydą,
mylint artimą savo, ne svetimą,
šventoje ekstazėje?
Ne visad pasielgiu etiškai.
Mano vardas taipogi – Niekas.
2003 08
Platelis, Kornelijus. Palimpsestai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2004.
Kitas pasimatymas
Krėsle ji sėdėjo lyg soste – nepakartojamo
stiliaus moteris; skvarbios, šiek tiek nuvargusios akys,
švytintis veidas po laiko vualio tinklu,
virš ilgo kaklo, krūtinės apnuogintos, rankų
smulkių nėrinių pirštinaitėm,
staigiais ir grakščiais judesiais rikiuojančių daiktus
tirštėjančioj prietemoj.
Ir aš (tai ne sapnas), mėginantis ją pabudinti,
užsukęs (ji sako – trumpam) pakeliui į rudenį.
Ne sapnas. O kas? Nežinau. Bet galiu sustabdyti
jos ranką pusiaukelėje tarp taurės ir šešėlių,
į mūsų neblėstančios meilės areną įeinančių,
kuriuos ji ketino valdovės mostu išvaikyti...
Dabar aš jų priešas, jie bando pakelti nuo žemės
mane, įsiūbavę aistras jų ištirpdžiusią bangą –
suvirpa liepsna, spalio sutemos plūsta pro langą –
ji brenda prieš srovę, kuri jau seniai mane neša.
Bet man jie nerūpi, šešėliai, man rūpi tik ta, kur tikrovę
pavertus scenovaizdžiu stengias
jame inkrustuoti vaidmenį,
kuris it uola skrostų drumstą gyvenimo vandenį.
Todėl įsiręžęs keliu ją į žodžių suvirpintą orą,
į daiktus ir valią juos judinti tirpdančią prieblandą,
į skurdžią, išdidžią, patogią viskuo abejojimo prabangą,
idant užsimiršti priversčiau glėby
idant pradanginčiau
metus, pasimatymus mūsų atskyrusius ir prisisunkusius
jausmų svetimų, savo ilgesio, sielose krešančio liūdesiu.
Tačiau mano kojos beviltiškai smenga į sąvokų rūką,
o jos butaforinis krėslas taip stūkso tvirtai ant uolos,
jog mes prasilenkiame vėl, ir turiu pasiduoti,
nuleisti juokais, paslėpti po šypsena nuoskaudą,
girdint kaip laikas išbyra (ar tik pasimatymo šito?),
pulsų tiksėjimui slopstant mus semiančioj sutemoje.
2003 11
Platelis, Kornelijus. Palimpsestai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2004.
Palimpsestai
Angliniais pėdsakais eidamas paskui grakščius vedlius
(ar sielų čia degta, ar kita ko?), vaizdavaus pasaulį,
paskui skutau jų raides nuo skruostų rytais it barzdą,
išsimuilinęs savo tuštybės putom.
Bet raidės degė atmintyje it sienoj,
tąsydamos mano stylos. Apsėstas
ne savo minčių, suvokimų, įsivaizdavimų,
apsunkęs praeitimi ir jutimais, pinu
savo tekstą, stebėdamas melancholiškai,
kaip raidės čia pat akyse pakeičia pavidalus,
kaip reikšmės bendrėja ir svetimėja gerdamos
nutrintą, nuskustą ir nuplautą raizginį,
ir kaip prie jo prisitaiko vokianti sąmonė...
O tu, kurios akys spindi balta it apsnigtas laukas aistra,
ar tu – taip pat palimpsestas? Ar mano stylos, apsėstas
sukilusių syvų, rašo į atmintį naują, originalų tekstą,
ar tik tarp eilučių skrebena, užpildo lakūnas bei paraštes
ir savo paiku uolumu tepažadina
patirčių it šaknų tankų raizginį
po snieguotu akių lauku?
2001 07
Platelis, Kornelijus. Palimpsestai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2004.
***
Tada nežinau, ką pasakyti.
Už lango pražydę kaštonai.
Praeities šiukšliadėžės pilnos.
Keliai įsikanda pradžias.
Ji pakelia klausiantį žvilgsnį
ir įsmeigia į mano lūpas.
Bet aš nežinau, ką pasakyti.
Ir tada kalbu, tarsi būtų laiko,
tarsi norėčiau ką nors pasakyti,
ne vien pasislėpti po žodžiais.
Keliai atrajoja savo pradžias.
Gyvenimas tęsiasi nestebimas.
Kaštonai tarytum kitam laike.
Laikas už lango simbolinis, kaip ir poezijos,
kuria kalbu nežinodamas, ką pasakyti.
2004 05
Platelis, Kornelijus. Palimpsestai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2004.