Baladė apie eiles rašančią moterį
Štai žengia ji purvina gatve
Link vaikų darželio, palinkus prieš vėją,
Aplenkia vandens klanus. Kiekvienoje rankoje
Po kuklią, tvarkingą mergaitę.
Jos veide atlaidi ramybė, sumišusi
Su būsimos darbo dienos įtampa,
Ir begalinis teisumas. Kas pasakytų,
Kad laisvalaikiu į šeimos albumą
Ji rašo saldžiai jausmingas eiles?
Jas išgirdęs atsitiktinis klausytojas
Ilgokai nesusigaudo,
Ar tai parodijos, ar tiesiareikšmiai dalykai,
Jeigu jam nepavyksta išvysti šios moters
Šitaip einant gatve, nes tik tada ima aiškėti,
Kad poetizmai jai turi kitokią prasmę
Nei tiems, kurie į juos įsiklauso.
Jie banalūs todėl,
Kad yra paimti iš prastų estradinių tekstų,
Kuriuos ši moteris kažkada palaikė poetiniais.
O dabar šie dalykai jai visai neberūpi:
Tiesos neišreikši žodžiais, tad nė neverta bandyti.
Svarbiausia yra kalbėti –
Žodis išgrynina erdvę, apšviečia tariančio veidą.
O kur šventoji kalba? Kokia ji?
Kaip ją išgirsti triukšmingose akademijose?
Kas iškalbės šios moters buvimo prasmę?
Kas už ją pasakys jos gyvenimo žodį?
Nes ji nė nemano sviesti gyvo kalbos stebuklo
Į pilką pasaulio veidą.
Ji turi trisdešimt viršininkėlių
Ant savo galvos ir bijosi šimto dalykų,
Ji nenutuokia, kas tikra, o kas tik įsivaizduota,
Jos visas gyvenimas slenka tarp smulkmenų:
Kolektyvinio sodo, namų ruošos, parduotuvės.
Bet jos įsčiose,
Kurios lyg ir nieko nereiškia
Garsia- ir tuščia-kalbėj visuomenėj,
Prasidėjo pasaulis,
Atsikartojo pradžių pradžia,
Gimė dievai ir pirmieji žmonės.
Į jos dubens vandenyne
Plūduriuojantį žiedą smigo ugningos
Dangiško dievo strėlės!
Ir žiedas nutirpo iš siaubo bei laimės,
Ir suleido šaknis į dugną,
Ir po devynių palaimos mėnesių kančioje
Gimė kūdikiai!
Gimė nauji pasauliai, dievai ir deivės.
Stebuklingai ir pergalingai!
Ar tai galima pasakyti?
Ar protinga iš viso apie tai prasitarti?
Ar ne geriau patylėti,
Nežinoti,
Rašyti paikus žodžius į albumą,
Sau pasiliekant šventą tarimo palaimą,
Kibtis į buitį kaip augalui,
Meluoti ir veidmainiauti,
Aukoti tiesą tam, kas privalo išlikti?
O poezija –
Viso labo tik putos būties paviršiuje.
Platelis, Kornelijus. Luoto kevalas: Eilėraščiai ir poemos. – Vilnius: Vaga, 1990.
Kraujo stebuklas
Kaimo kapinės krūpteli, lietui prasidedant,
Pakvimpa beržai ir liepos,
Slepiuosi po skiedriniu stogeliu, atremiu nugarą
į vėsias koplyčios lentas,
Papilkėjusias nuo lietaus ir saulės.
Čia vėlės naktį susirenka pamaldoms.
Jų šventikas
Nematomą vyną mūsotoje taurėje
Paverčia krauju, panašiu į ilgo lietaus vandenį,
Ir duoda nugerti savo avelėms.
Tai sunkus, raminantis gėrimas,
Kaustantis judesius, traukiantis
Kuo greičiau sugrįžti į savo lovas,
Palikti šią žemę gyviesiems,
Kurie susirenka rytą
Su kastuvėliais, kibirais, gėlių daigais
Tvarkyti baldakimų...
Tąsyk tiktai lietus ošė medžiuose.
Mirusieji kietai miegojo. Nuo kaimo pusės
Atėjo gal penkios mergaitės, beveik dar paauglės,
Atsinešė po butelį pigaus spirituoto vyno,
Susėdo koplyčioje
Kas kur ir pradėjo leisti stiklinę
Ratu, kaip teka saulė. Ilgas lietus šnarėjo
Aplinkui, ir vynas iš lėto
Ėmė virsti krauju: jų balsai stiprėjo,
Jos plūdosi žodžiais, kurių kalboje nebuvo,
Svarstė kaimynų reikalus,
Skundėsi kaime nebesant nė vieno
Rimtesnio berno, nes nuo degtinės
Jiems mašnose sugižo sėkla,
Todėl baisu leistis tokiems daryti vaikus...
Kalbėjo lyg pagyvenusios moterys, jau senokai
Bematančios tik pilkiausią
Tikrovės pusę.
Tuo metu kažkoks dievas sutrešusioj sienoj,
Kur kadaise būta altoriaus, klausėsi
Ir laimino jų nekaltas sietas,
Ir priėmė jų auką, ir suteikė
Joms komuniją
Per obuolių vyną, kuris tada kainavo
Rublį septyniolika.
Ir kai jos išsiskirstė, palikusios
Ant grindų išmėtytus butelius,
Vėlės netrukus pradėjo rinktis į vakarines pamaldas,
Šventiškai, pakiliai nusiteikusios,
Sveikino mane, draugiškai
Plekšnodamos per petį,
Ko anksčiau nedarydavo.
Platelis, Kornelijus. Luoto kevalas: Eilėraščiai ir poemos. – Vilnius: Vaga, 1990.
Būkit pasveikintos, dukros žirgų vėjakojų!
Ką mes veikėm tada,
Penktame amžiuje prieš savo erą?
Kaip kalbėjome sėdami javus,
Augindami gyvulius, kaldami ginklus,
Medžiodami ir kariaudami?
Kokią brandinom poeziją savo sielose?
Kokiais rašmenim ją rašėme?
Ar jau mokėjome storą viršesniojo žmoną
Pavadinti merga iš marių,
Kurios kaktoj saulė, pakaušy mėnulis,
O paausiuos žvaigždės spindi?
Kaip kad Eladoje tuo metu
Simonidas, išvydęs padorią aukso krūvelę,
Tirono mulus pavadino
Žirgų vėjakojų dukromis.
Dabar, kai išmokome skirti
Sparnuotą ištaros grožį
Ir pinigu šlamančią prasmę
(Tik ji juk tėra vertinga),
Kai turime pažymėjimus,
Jog patys pegasai liepsnodami
Meile tyra pradėjo mus
Nekaltų asilaičių įsčiose,
Aplenkdami vienas kitą
Sniego lauke popieriniam
Poeziją tobulą rašome
Savo tauriom kanopom.
Platelis, Kornelijus. Luoto kevalas: Eilėraščiai ir poemos. – Vilnius: Vaga, 1990.
Poetvakaris
Lyg nebejaunos koketės
Staipomės prieš tikrovę,
Be kurios apsieiti negalime.
Bandome ją sudominti
Skambiu poetiniu sąmoju
Ar net karnavalinėm kaukėm.
Tartum visai netyčia
Praskleidžiame savo dorybes
Ar bent metafizines įžvalgas.
Bet štai ateina vienas
Ir nusiveda ją it kekšę,
Skambiai užplojęs per užpakalį.
Platelis, Kornelijus. Luoto kevalas: Eilėraščiai ir poemos. – Vilnius: Vaga, 1990.
Nihilistai
Vienoks yra nihilizmas Platono,
Kai jis, kaip tvirtina Heidegeris,
Stebi Būtybę užmiršęs Būtį,
Kitoks yra nihilizmas jaunuolio,
Kuriam vienodai nusispjauti į Būtį
Ir būvančius, kuomet jis žengia į restoraną,
Kišenėje čiupinėdamas pinigą,
Žvalgosi į merginas, kurdamas planus nakčiai,
O atsisėdęs už stalo
Dėsto įraudusiems bendrams apie pasaulio niekybę.
Dar kitoks yra nihilizmas poeto,
Nieko dorai nesuprantančio,
O tesirūpinančio kuo daugiau pasakyti.
Platelis, Kornelijus. Luoto kevalas: Eilėraščiai ir poemos. – Vilnius: Vaga, 1990.
Truputis filosofijos
Tai, ant ko stovime
Tuštumoje, yra paprasčiausias
Teiginys. Pavyzdžiui:
Tai yra žemė, arba: būtis – tai šviesa.
Todėl klaidingas
Teiginys gali išmušti pagrindą iš po kojų
Tvirčiausiam stovėtojui, nes pagrindai skiriasi
Tik pastovumu.
Tvarioji žemė, kuria vadinam gyvybę, dėka pastovumo
Tveria kur kas ilgiau nei šviesa,
Tekanti iš būties, kuriai paversti proto
Tamsa užtenka vieno žodžio, priešingo
Tam, kuris reiškė:
Tebus šviesa.
Tamsos žodžiai niekam ne paslaptis, jie
Tykšta iš kiekvienų lūpų, bet jiems trūksta
Tikrumo, juos abi saulės
Tirpdo ir garina, ir
Tikroji būtis išlieka poeto neapkalbėta
Tarp abiejų saulių esančiam ekrane, nes
Tik šešėliai yra daiktai ir žodžiai:
Tai, apie ką mes kalbame,
Tėra skirtingo dažnumo ir pastovumo iškamšos
Tat erdvėje, kur poetas rėkia, bijodamas
Tapti dar vienu nukryžiuotuoju ant
Tos raidės.
Platelis, Kornelijus. Luoto kevalas: Eilėraščiai ir poemos. – Vilnius: Vaga, 1990.
Pasižadėjimas
Kai baigs išmirti daiktai,
Kai bet koks augalas
Mums taps svetimas ir nepažįstamas,
Kai užmiršime kalbą
Pabendrauti su gyvuliu,
Kai visas pasaulis mums
Taps dirbtinis, at(si?)naujina(ntis?)mas
Pramoniniu būdu,
Kai niekas nebemąstys apie prasmę,
Neklaus tų pačių (tada jau ir poetai
Sakys – kvailų) klausimų,
Kai sunyks dora,
O meilė nebesiskirs nuo geismo,
Mes nebekursim poezijos.
Platelis, Kornelijus. Luoto kevalas: Eilėraščiai ir poemos. – Vilnius: Vaga, 1990.
Mechaninis dievas
Viena jo esminių savybių – erdvė ir laikas,
Ritmas ir pasikartojimas, bet ne gamta, nes joje
Niekas nesikartoja: Žemė tiesiog sukasi
Ir skrieja savo keliu, metų laikai keičiasi.
Gamtoje nėra išvadų, nėra atspindinčios sąmonės.
Ji esti savy it kūdikis motinos įsčiose.
Tik mes puikiai nutuokiame
Viską, žinome savo padėtį: yra diena,
Pavyzdžiui, ir naktis, yra
Žmogaus fiziologija ir žemės ūkio veikla,
Yra poezija ir gyvenimo filosofija,
Ir į visa tai įsigėrusi
Yra mechteosofija.
Kas jis – Mechaninis dievas?
Gamtos dievo priešas? Ne, jiedu nė nepažįstami.
Tad kur dvilypumo šaknis – sąmonėje ar pasaulyje?
Mechaninis dievas daiktą siūlo vadinti
Daiktu, ir mes
Nesunkiai jam pritariame.
O jeigu yra daiktas, turi būti nedaiktas.
Ir jau po laiko pastebime,
Kad jam svarbiausia pririšti prie daikto vardą,
Tada bus galima
Tikrovę suskaidyti, paversti ideologija,
Panideologija, nes dvilypumas –
Tai dar vienas esminis jo požymis.
Svarbu, kad nebūtų trečio –
Kad virš daikto, jo vardo ar veiksmo
Nebūtų priešybes sujungiančios sąmonės,
Kuria lyg virvinėm kopėčiom
Mes įsigudrintume pabėgti iš jo valdų,
Nutraukę vaizduotės pančius.
Vieni sako: Dievas yra, kiti – nėra, ir ginčijasi.
O jis širdyje džiūgaudamas
Įsteigia dar porą bažnyčių ir ateizmo centrų,
Išranda televiziją ir videokasetes, pasiunčia
Įkvėpimą projektuojantiems automobilių formas,
Virtuvės kompiuterius ir įvairiausius ginklus,
Išranda naujų mokslo šakų ar sujungia kelias senąsias,
Skelbia karus, rengia perversmus, laimina teroristų
išpuolius
Bet gudriausias jo triukas
Yra nuoširdi spekuliacija dvasinėmis vertybėmis.
Negalima nesižavėti regint,
Kaip jis tiksliai pažodiškai daugina
Tai, ko negalima pasakyti žodžiais.
O tuo tarpu būriai poetų
Stovi prieš jį, viltingai atkišę rankraščius.
Nes jo lūpos yra iš raidelių ir kiekvieną akimirką
Bučiuoja baltą popieriaus veidą,
Kreidinį ar laikraštinį, ar spaudos nr. 1,
Visomis Babelio kalbomis.
Jis prabyla į mus juodais grafito pėdsakais
Ir netobulu, bet labai gudriu kalbos labirintu.
Jis sugundo mus patikėti,
Kad pradžioje buvo žodis, ir žodis
Buvo Dievas todėl, kad buvo pas Dievą.
Jo balsas truputį pasikeitęs
Nuo telekomunikacijos priemonių.
Jis niekam ir niekada nekalbėjo tiesiogiai.
O ir kaip kalbėsi be žodžių,
Be ženklų,
Jei net pati tobuliausia kalba iškreipia mintį?..
Neišsprendžiamas dviejų lygiaverčių jėgų konfliktas
Ir paradinis simbolizmas –
Štai mechaninio meno viršūnė!
Svarbiausia – įausti, kad viskas vyksta
Ne mumyse, o kažkur kitur.
Mes nesikeičiame nei kurdami,
Nei išgyvendami kūrinius.
Tad mes neatsakom už nieką.
Mes gauname informaciją ir ją apdorojame.
Geriausiu atveju
Menuose atpažįstame savo pačių sapnus.
„Mūsų gyvenimo tikslas – kurti poeziją!“ –
Sako Mechaninio dievo poetai,
Bet jiems kūryba seniai nebeturi prasmės.
Visais laikais visame pasaulyje
Mechaninis dievas turi galybę garbintojų.
Aš nežinau nė vieno,
Kurs nebūtų jam atnašavęs.
Yra tiktai nesilaikančių pirmo įsakymo:
„Neturėsi kitų dievų, tiktai mane vieną!“
Gal kokie atsiskyrėliai tolimuose kalnuose
Yra labiau nepriklausomi...
Bet ir jie iškeliaudami
Naudojasi jo slaptomis gudrybėmis.
Ko nemėgsta Mechaninis dievas?
Labiausiai nemėgsta lengvos it voratinklis rudenį
Karžygio dvasios,
Kuri dar moka mylėti ir džiaugtis,
Kuri neprisiriša ir netvirtina,
Ir nebijo mirties,
Iš kurios nėra ko atimti šiame pasaulyje
Ir – nėra ko duoti,
Kuri daiktą vadina daiktu, bet regi ir būtį,
Kuri jį gerbia kaip dievą, bet jam netarnauja,
Kuri dirba jo laukuose,
Bet nerenka darbo vaisių.
Ką myli Mechaninis dievas?
Labiausiai jis myli tuos, kurie žino
Viską apie save ir pasaulį,
Viskam turi vardus ir nutuokia vertę,
Kurie be likučio susitapatina
Su savo veikla, tampa priklausomi
Nuo jos vaisių ir bijo mirti,
Kuriems „mylėti“ reiškia „turėti“,
Kurie liūdi ir džiūgauja, patys nejausdami,
Ką daro, todėl gyvena
Ateitimi, o pajutę baigiantis laiką,
Puola keikti pasaulį,
Kurie karštai ir nepajudinamai
Tiki kokį nors raštą ar vardą,
Neina toliau savo sąmonės, neišnyra
Iš savo dievo valdą,
Kurie jo buvimą neigia ir tyčiojasi iš jo,
Bet širdyse puoselėja
Meilę sau ir šitaip pataiko
Į patį tikslą: jų širdyse ir gyvena
Mechaninis dievas.
Tiems, kas ketina toliau išpažinti Mechaninį dievą,
pridursiu:
Jam nebūtina, net kenksminga melstis,
Atlikinėti apeigas ir panašius dalykus.
Užtenka mylėti save ir daiktus,
Mėgti patogų gyvenimą, savo dorovę
Kreipti pagal aplinkinių nuomonę,
Gyventi taip kaip visi, tik truputėlį, geriau,
Rūpintis rytdiena, bet ne per daug tolima,
Nesitikėti dievų malonių,
O stengtis pačiam kuo daugiau užgriebti
Šio pasaulio gėrybių,
Nes tai ir yra Mechaninio dievo dovanos.
Štai ir dabar Jis dosniai vedžioja
Rašančio šias eilutes pieštuką
Ir švyti iš pasitenkinimo.
Platelis, Kornelijus. Luoto kevalas: Eilėraščiai ir poemos. – Vilnius: Vaga, 1990.
Kalėdos girioje
Vakarop susirinkom eglyne,
Giliame slėny. Ir man buvo
Suteikta kalbos dovana šiai nakčiai,
Suvokimas. Išsirinkome
Kuplią eglaitę nedidelėj laukymėj.
Apuostėme, ant šakelių
Prikabinėjome obuoliukų, morkų.
Džiovintų grybų. Paskui pakėlėme
Snukius į mėnulį ir staugėme kokį pusvalandį,
Kol mėnesiena nusidabravo sniegą
Ant šakelių, o žvaigždės
Atsiuntė savo kaukes: Vakarė –
Pačiai viršūnei, kitos – šakoms
Vietoj žvakučių... Bet kuo
Papuošti eglę, kurios kamienas
Plūsta stuburu, viršūnėje spindi gėlė,
O papėdėje miega žaltys,
Susisukęs į trigubą žiedą? Kuo
Ją dabinti? Į sniegą,
Į medžių žievę
Nušveitėm kruvinas iltis,
Dvokiančių kūnų šiluma
Ištirpdėme sniegą aplinkui,
Kad galėtų iš žemės
Išlįsti sliekai ir kurmiai,
Vorai ir gyvatės, rupūžės ir varlės, žuvys
Išplauktų iš požeminių upių, galiausiai
Atšliaužtų Žaltys, apsivytų
Dygų kamieną, paskelbdamas
Šventės pradžią – naujos
Saulės gimimą.
Paskui bėgom ratu aplink eglę,
Stūgaudami, apsvaigę
Iš džiaugsmo ir bado.
Ėdėme sniegą, krūmokšnių žievę,
Pernykščius lapus, po to surijome
Eglaitės papuošalus
Ir puolėme vienas kitą...
1986.XII.24
Platelis, Kornelijus. Luoto kevalas: Eilėraščiai ir poemos. – Vilnius: Vaga, 1990.
Voras
Širdis – tarytum kuodelis
Voro papilvėje,
Leidžiantis tamprų siūlą,
Iš kurio aš nuaudžiu tinklą apie tave, mieloji.
Ir tupiu susigūžęs kūno brūzgynuose,
Kol sulinguoja plėšrios akių tinklainės,
Palytėtos geidžiamo atvaizdo.
Ir puldamas auką dar spėju suvokti jog tai tik
Mano šešėlis.
Platelis, Kornelijus. Luoto kevalas: Eilėraščiai ir poemos. – Vilnius: Vaga, 1990.
Knyginis kerštas
Jie atjojo į mūsų kaimą
Girgždėdami surūdijusiais antveidžiais,
Vedini žilabarzdžio senio, kurio akiduobėse
Begalinis tikėjimas, alkis ir tuštuma,
O ant krūtinės iškaltas
Saturno ženklas. Atjojo keršyti
Už kažin kokią skriaudą jų dievui.
Nukovė kelis paauglius ir paliegėlius,
Bandžiusius priešintis. Vyrai buvo išjoję.
Sustojo po ąžuolu
Atsipūsti. Paskui pasklido po kaimą.
Moterų klyksmas
Užpildo visą dangaus kupolą,
Bejėgiškas senių pyktis
Smelkias į akmenis,
Ėda dievų akis,
Trupina skliauto sąsparas.
Siaubas ir neviltis plūsta pro pirkių langus.
Po šventuoju medžiu
Auga kūdikių kalnas.
Maži kruvini kūneliai
Trūkčioja puriame sniege.
Plonos raudonos srovelės teka į gatvės vidurį.
Kažkas bandė šauktis dievų, bet prasivėrė žemė
Ir jį prarijo. Kažkas
Bandė kalbėti, bet iš burnos sklido tik šuns inkštimas.
Jie susėdo kur stovi, pasirėmė galvas
Akmeninėm rankom.
Ant savo pasaulio nuolaužų,
Nepažįstamam vėjui pučiant pro skliauto įlaužąs.
Rytmečio saulė, nušvietusi kelią bėgliams,
Rado visus kaimo žmones sušalusius
Į ledo antkapius.
O paaugliai už kaimo kasė pailgą duobę,
Badydami ietimis gruodą,
Mergaitės virė valgį namie susikaupusios
Tartum atlikinėtų apeigas,
O mažesni vaikai
Vaikė šunis nuo lavonų lazdom
Ir dainavo kažką apie saulę.
Platelis, Kornelijus. Luoto kevalas: Eilėraščiai ir poemos. – Vilnius: Vaga, 1990.