tekstai.lt

Donatas Petrošius, „Skaitmeninė akmenų litanija“ (vaizdo įrašas, 2012)

Donatas Petrošius Vilniaus mokytojų namuose. Benedikto Januševičiaus nuotrauka
Donatas Petrošius Vilniaus mokytojų namuose. Benedikto Januševičiaus nuotrauka
       2012 kovo 3 d. Vilniaus mokytojų namuose vyko Žemaičių literatūrinė popietė, kurioje savo kūrybą skaitė Žemaitijoje gyvenantys arba iš Žemaitijos kilę lietuvių rašytojai. Renginy dalyvavo Vacys Reimeris, Raimondas Kašauskas, Vytautas Stulpinas, Danielius Mušinskas, Marytė Kontrimaitė, Stasė Lygutaitė ir kiti.

 

       Donatas Petrošius skaito eilėraštį „Skaitmeninė akmenų litanija“:

 

 

 

                  Skaitmeninė akmenų litanija

 

       Matau, kad jau gana girtis – kiek bemindžiočiau žvyrkelių
       paraštes, kiek betrypčiau į taktą – raidė už raidės, kiek
       betrupinčiau padais skaldą, kiek pats besismulkinčiau –
       vis viena pasiliksiu gyventi apie didžiuosius akmenis.

 

       Didieji – kaip užtrūkusios karvės: atrodo grėsmingai – gali
       pagalvoti: nelabasis – ar jaučių ieško; kasosi patamsy ragus į mėnulio
       papilvę, kol tas sudyla – bet lėtai – o kas yra lėta, atrodo nepavojinga –
       net kai parsivelki pro krūmus, kur nors užsibuvęs iki išnaktų,
       pro daubas, kur jie susibūrę atrajoja alksnių žieves ir šnopuoja, tarsi
       po smagių imtynių; bet nebok nieko, eik eik – šitas pasaulis
       jau seniai tave nusižiūrėjo, kai bus laikas – vis tiek pačiups tave
       savo šaltomis rankomis – į glėbį – tik dulkės –

 

       Vidutiniai – tuos tai ant rankų visi nešioja. Visiems reikalingi.
       Galima sakyti – pamatiniai – kaip rupūžės, nes sueina į per statybas
       kartu su skiediniu į duobes. Arba vieškeliams taisyti. Kopūstams
       slėgti. Arba žiūrėk: stovi kur nors koks vienas įsisprendęs
       daržo gale, visą dieną mąsto, kaupia šilumą – kaži kam? Gaudo
       museles, uodus. Vadovauja visiems tiems, kas dar gali paaugti.

 

       Daugiausia būtų ką šnekėti apie mažuosius. Bet nežinau,
       nuo kurio galo rūšiuoti. Va, pavyzdžiui, tie, kur perpus
       mažesni už kumštį: ką jie gali – palieki kelis palei vasarnamį,
       porą pasidedi ant palangės – bene prisirps saulėje – o ir prisirptų –
       jei nusėdėtų vietoje – o dabar tas pats per tą patį – prisiimi, kiek
       laikosi tarp pirštų – kiek ant malkinės stogo – jau, rodos, sudėjau
       visus į vietas pagal vasaros žvaigždes – o iš po nakties žiūri –
       išsilakstę kaip velniai iš galvos, iš muziejaus – po visą sodybą:
       anie du dar skrieja, kiti – jau į žoles sukritę, dar vienas – žvirblį
       pamušė: guli žvirblis, sako – suprask kaip nori, bet nebegyvas aš;
       ne ne – sakau, stop stop, man tokie bajeriai netinka – visi va esat
       surašyti mano popieriuose, velkatės man raidė po raidės, koja prie
       kojos, akis už akį – faktiškai įdokumentuoti: sveiki ir laimingi:
       parašas po antspaudu, žiūrėk, kai mus visus pamirš, tada
       tapsi nemirtingas – galėsi šnekėti, ką nori.

 

       Dar yra tokie patogūs mėtymui. Vienus paleidi per vandenį –
       kad eitų pasišokinėdami, kitus, katry rundini – radęs meti
       per stogą. Sykį ir aš gavau iš tokio į galvą. Bėgau, atsimenu,
       skersai per daržą, pajutęs, kad nebeįsitenku savo kailyje,
       ir žiūriu – parlekia pro daržinės galą – taip gražiai lėkė –
       nė nebandžiau lenktis – taukšt kažkur į kaktą. Tėvas metė,
       daugiau niekas taip nesugalvotų.

 

                                   Metai 2012, Nr. 12

 

 

       Žiemos žodžiai

       2012-03-03