tekstai.lt

Danutė Paulauskaitė. Eilėraščiai iš neišleisto rinkinio „Balsai nuo kapinių“ (2004)

b_165_188_16777215_0___images_stories_food_paulauskaite_ant_slenkscio.jpg       Grįžusi į Skuodą prižiūrėti sergančios mamos, Danutė čia liko ir po jos mirties. Apie dešimtmetį pragyveno vis labiau nuo visų atsiskirdama. Silpo ir jos sveikata. Mirė šių metų vasario pabaigoje (oficialiai kovo 1 d., kai rasta negyva). Kad ir kokios nelaimės užgriūdavo, poezija jai buvo „išeitis, kai nebėra jokios išeities“.

       „Vagos“ leidyklai buvo pažadėjusi atiduoti esė rinkinį „Prie pietvakarių sienos“. Liko tik apmatai. Po mirties rastas ir pluoštas eilėraščių bendru pavadinimu „Balsai nuo kapinių". Daug nebaigtų kūrinių, kitų po keletą variantų. Belieka tikėti „Vagos“ leidyklos ketinimu išleisti naują rinkinį arba visos kūrybos rinktinę.

       Stasys Jonauskas



* * *
Kol aš per kambarius keliausiu
Praeis naktis
Bet ryto veidas apsiniaukęs
Man nežadės geros dienos

Būtis kaip kaukė ar slėptuvė
Ji neišduos.



* * *
Aš sužinojau paslaptis gėlių,
Ir aš daugiau tylėt nebegaliu



* * *
Aplankyk mane, Saule
Kaip gyvieji numirusius lanko
Į tave aš žiūrėsiu pro langą

Ir baigias lapkritis
Vėlių keliu nutolsta mirusieji
Apšviečia žvakė mano skurdų būstą



* * *
Paskui madam Šoša, pabėgusią iš karnavalo
Koridoriumi sėlins vokietukas
Mes čia padėsim tašką
Atėjo baisesni laikai
Kai galima gyvent be kaukės
O tie, kurie su kaukėmis, nelaimingiausi žmonės



* * *
Mus perspėjo Dievai
Palikdami Velykų salą
Pasaulis, eidamas mažyn
Sužeis tiktai silpnuosius

Silpnajam būti sužvėrėjusiam pasauly



* * *
Šią naktį keitėsi gamta
Ir vasara pavirto rudeniu

Neparašytas liko laiškas
Kaip rudenį sutinka vienišieji
Neverta niekam pasakot



* * *
Vėl vakaro virpantys pirštai
Paglostys man galvą
O žolės supančios man kojas
Kad niekur daugiau iš namų neišeičiau
Bus vis vakaras, nieko nelauksiu



* * *
Ten rankraščių grožis ir sniegas
Ilga draugystė su vakaru
Ir su tais, kurie niekad namo nepareis



* * *
Ieškojau jūsų rudenio kraštuos
Nuo ryto niaukės saulės veidas
Nuo ryto mano saulė leidos



* * *
Aš supratau nakties tekstūrą
Raidžių paradą
Jų šaltas grožis atima man žadą
Bet nieko negali jau bepakeisti
Prieš auštant prasidėjusi pūga
Naktis man niekada nebus ilga
Aš nepabūgau Makiavelio
Tik saulė patekėdavo man kruvinesnė



* * *
Šlamėkit, medžiai, paskutiniais lapais
Namai liūdni kaip Traklis
Bibliotekų šalti ir rūstūs kambariai
Aš pareinu ir nieks nepasitinka
Gyvenimas seniai paliko prieblanda
Ir liko jo nedaug



* * *
Tai žinojo namisėda graikas
Kaip reikia skubėti namo
Mano tėviškės vardas Itakė
Ją taip nesunku atpažinti
Visą naktį ten apšviestas langas



* * *
Trumpos dienos ir pūvantys lapai
Akys gyvulio, vedamo į skerdyklą
Aš visada tavęs šaukiausi
Kai būdavo toli iki aušros
Aš visada bijojau tos nakties
Šešėlių, šokančių sode
Aš visada girdėjau plakant širdį
Padėk man šiąnakt nenumirti



* * *
Žemiau parašyta Šarnelė
Prakeikimo ir meilės šalis

Ruduo ten ateina nuo kapinių
Ir ima kalbėti tavo balsu

Bet nieko neprimena langas
Pro kurį tu kadaise žiūrėjai

Bet nieko neprimena knygos
Kurias tu kadaise skaitei

Sugrįžau aplankyti namų
Bet namų neradau



* * *
Ruduo priartės kaip nelaimė
ledi Makbet plaukais pašiauštais

Tamsios naktys ir tamsūs laukai
Ir šaltis ražienų

Susirinksiu nukritusius obuolius
Dar ugnį užkursiu
Kad aiškiai matyčiau ironišką tiesą
Daugiau nesuspėsiu (paskutinė eilutė neįskaitoma)



* * *
Koks šaltas vakaras svetimos šalies viešbutyje
Tačiau naktis nepavėluos ateiti
Kaip blogai užsirakina šitas kambarys
Kur bepažvelgsi vis iškrypėlė tikrovė
Ir taip toli nuo draugo
Pudruotu peruku
Pasigailėjimo nelauki
Gali tiktai išgirsti
Tą šaltą vakarą, tą tylą
Daug saulės tik Italijoj tebūna



* * *
Kelionėje į Edinburgą pėsčiomis
Mane lydėjo gimtinės viržynai
Jų rausvas plazdėjimas sugrįžta naktimis
Kol jį girdžiu nepasuksi
Į kelią, vedanti iš tėvynės
Be pažado sugrįžti
Nepamirštamas saulėlydis
Virš gimtinės gamtovaizdžio
Paslaptingasis kelio vingis
Praeitis yra visai kas kita
Negu tai kas būta
Rašė (neįskaitomas žodis)
Nėra kur dėt nušauto vakaro



* * *
Man jau atsakė, kad nėra
Tėvų, žmonos, vaikų
Esu tik aš
Akutagava
Pasaulis, mano aprašytas
Bet aš absurdo gėlę skyniau temstant
Aš ją į kambarį nešiau
Man gaila tų, kurie sulaukė ryto



* * *
Pirmasis egzistencinis voras
Ramiai tūnojo kertėje
Ir tykojo grobio
Jam visai nesvarbu, ką aš apie jį galvoju

Kita egzistencialistinė musė
Mano, kad saulė šviečia tik jai
Aš stoviu pievos pakrašty
Ir mąstau apie būtį ir (neįskaitomas žodis)

2004 m.