***
Gyvybė kumščiu daužo į blakstienas,
iš venos trykšta purpuro fontanas
ant užmirštų vienatvės obeliskų.
Tvankiam eilučių sambrėšky, pro miegą
kaip juodas gyvulys gyvybė baubia,
ir stirnos ragą pastebi pelėda.
Yra tamsa kaip namas be langų,
be durų, kur visi svečiai išėjo
į tvankų sapno kiemą pasivaikščiot.
Žuvis svajoja aukštą kranto pušį,
svajoja žiogas mylimosios plaukus
ir liūtas apie mirtį zoologo.
Mirtis nėra jam paprasta taisyklė
prarasti kūną. Ko gi kūnas vertas
palyginus su šuoliu antilopės,
palyginus su tuo, ką laisvė teikia, –
ji debesys, lietus, žmonių kalba,
dėžių prikrautas pilnas laivo triumas.
Tai laisvė – jos negalima apsakyti;
be reikalo ją dailininkas piešia,
gudrus rašeiva bando savo plunksną.
Tai laisvė, išimta iš povo rūbo,
vidurnaktį nuo čiužinio ramybės
nužengusi pro langą viena koja.
...ir kol tu ją jauti – gyvenk, naivuoli!
Patackas, Gintaras. Pergamento kriauklė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1985.
***
Pabėgsiu į itališką mėnulį,
į Nidos kopas, tvieskiant fejerverkams
ir pokšint šūviams.
Viskas
yra pradžia didžių kelių į niekur,
kur elipsė parabole pavirsta,
o beprotybė – tik pradžia vienatvės.
Iškviesiu savo mėlyną šešėlį
pavaikščioti trumpam draugijoj damų
kaip šunį, tąsomą už pavadėlio;
alkį
ir troškulį, kurie nėra draugai man,
nuvesiu į girtuoklių šaunią smuklę,
o pats išeisiu klaidžioti prie jūros.
Galbūt atplauks linksmuolių pilnas laivas,
išsiųs valtelę per troškimų jūrą
ir pasiims mane;
iš debesio gal nusileis karvelis,
iš vandenio pažvelgs akis mėnulio,
mane kaip vėjas burę pasigrobs.
Pabėgsiu iš širdies aptverto ploto
į kitą meilę, šimtąkart didesnę
nei motinos malda...
Sudie, brangieji...
Patackas, Gintaras. Pergamento kriauklė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1985.
***
Sekundė viršum žemės nepakyla, –
kaip mezginys, prie virbalo prikibęs,
ilgėja ji – tingus ir storas vikšras.
Kvailumas bando apsauginę kaukę
ant veido užsidėt; po grimo sluoksniu
neberegi, kaip šypsos išdavystė.
Bet tyko pasalūną princo durklas,
po medžio tiltu slepiasi plėšikas,
tikėdamasis mėnesienos aukso.
Girdi tyloj apuoko juoką kurtų, –
o gal ten pešasi dvi mažos fėjos
dėl žiogo sielos, lekiančios į dangų.
Net daros keista –
pasaulyje yra kiti pasauliai,
o tuos kituos nauji pasauliai slypi.
Kas dieną vis leki į amžinybę,
sekundės šliužą trindamas ramentais,
kol į mirties pataikai šaltą guolį.
Bet patalas dar šiandien nepaklotas,
dar lieka kilometras, metras, žingsnis,
paskui apvaldo kūną tinginystė,
ir viskas vėl prasideda iš naujo.
Patackas, Gintaras. Pergamento kriauklė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1985.
Preliudija
Tuoj gatvėj kino filmas prasidės,
Ir balsas atsilieps, ir balso tonas
Bus daug rūstesnis negu paprastai.
Ir rožiniai įsakymai širdies
Parblokš tave ant purvino betono,
Ir verksi, kad žmonėms prasikaltai.
O prieš akis praplauks tokie vaizdai,
Tokia erdvė prabils į protą taurų,
Kad pojūčiai panirs į satori,
Ir prakalbės ištirpstantys veidai,
Praradę liūdną kaukę, linksmą aurą.
Išgirsi tokią muziką, kuri
Tave nuves žvaigždėtais akmenim,
Pakilusiais viršum žmonių lūšnelių
Ir baimės amžinos dėl ateities.
Tai bus kelionė sielos raumenim,
Graudus inkštimas ir šliaužimas keliais
Per suteptą dirvožemį minties.
Išeis žmogus iš sielos restorano
Įkaušęs, linksmas, mylimas žmonių,
Iš nevilties ir proto jis išeis.
Nuplėšęs drobę purviną ekrano,
Gyvenimą, vadinamų kilniu,
Jis mindžios savo pusbačiais gražiais.
Patackas, Gintaras. Pergamento kriauklė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1985.
Bandymas nusidėti eilėraščiu
Aplanko pagyros draugų senų,
Ir pagiringas atlekia desantas.
Prie jūros priartėja priešo krantas,
Suvirpa išdidžiai širdies kurantas,
Ir aš nebežinau, ar gyvenu.
Džiuljeta, mano plyšusi širdie,
Apgaus tave šifruotas meilės tekstas
Kaip išmaningas psichologo testas,
Kursai sudrums ramybę tartum miestą:
Jau kartą jam tu ištarei sudie.
O kitas miestas skambina varpais,
Ir apgaviko rankoj laksto kortos,
Ir dreba seno komendanto fortas,
Apvaizdos pirštą matąs natiurmortuos
Su dulkėm, dumplėm, kulkom ir kapais.
Prie rojaus vartų lekia sviedinys,
Miunchauzeno barzda per erdvę švilpia,
Ir pakaruoklio nesulaiko kilpa,
Ir kerštas, į krūtinę nesutilpęs,
Sužimba viršum mūsų kaip ugnis.
Gražuolės akys uždega draugus –
Kaip senas vynas ištvermingą skrandį,
Ir moteris, aistroj nurimus, skendi,
Ir sąžinės desantas tyliai brenda,
Nes vienąkart bus atrastas dangus.
Patackas, Gintaras. Pergamento kriauklė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1985.
Išprotėjęs rekviem
Septintą dieną
sukanka lygiai trys metai,
kai buvo atšaukta komendanto valanda
ir gegutės lizdas tapo išlaisvintas.
Kur tu dabar,
gegute kareivio batais,
nukaukšėjusi šitiek į ateitį,
kad tavęs nematyt
pro pilką cigaretės dūmelį?
Laikas eina, į chronometrą
priberiama. karčiosios druskos,
raudonai apibrėžtos datos
kaip sanitarai sustoja
prie vilčių kauburėlių, metai,
pasigavę mėnesių dukteris
bučiuojasi kaip pašėlę
lizduose spidometrų, nusviestų į pakeles.
Skrenda gegutė, nematydama,
kaip virš jos skrieja vanagas,
kaip po ja šliaužia gyvatė,
skrenda tarsi musė voratinklin,
tarsi raketa link numatyto tikslo,
kad galėtų išsprogdint kiaušinius
su šiltais gemalais gegužiukais,
nes gegutė šiek tiek šizofrenikė
ir mato viską kitaip.
Į vandens dubenėlį
(pavadinkime jį Europa)
kėsinasi atletiško
vaikino ranka,
į rankšluostį,
permestą per petį,
tyliai nusileidžia dangus,
nes šiandien yra septintoji mirusiųjų diena, Alisa
tai žino ir verkia, ir spaudo
mechaninį pultą,
valdantį gegutės skrydį.
Patackas, Gintaras. Pergamento kriauklė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1985.
Anabazis
Manęs laukia požeminis fiasko,
Maratonas su buteliu dantyse,
Delikatus patapšnojimas per petį
Mieste, kuriame negreitai bus iškastas
Metro.
Manęs laukia sumautas ir žvaigždėtas
Komivojažieriaus gyvenimas,
Prekiaujant įsitikinimų šablonais
Už du rublius aštuoniasdešimt šešias kapeikas.
Aš juos padariau užsimiršdamas,
Pasižiūrėdamas į saulės atspindžius
Savo vedybinio gyvenimo šukėse,
Tuomet, kai supratau sparnuotą kaktuso judesį,
Kai užregistravau
Priešmirtinį musės aktą
Voratinklyje.
Ir dabar aš keliauju.
Sausakimšais priemiestiniais traukiniais
Savo švariai išbetonuotame
Požeminiame pakalnutės pasaulyje
Į preciziškai išdrožtą iš dramblio kaulo
Idee fixe.
Patackas, Gintaras. Pergamento kriauklė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1985.
Belaukiant ženklo
Belaukiant ženklo,
droviai pražiota burna
primena sakinio urvą.
...Tuščias mūsų aruodas.
Pernai pasėjome
mintis į suartą lauką,
šiemet jos dygsta
iš po žemių kaip lietsargiai.
Dedam pinigą baltą į delną,
šokinam kalyklų monetą –
pyktį su galva gyvatės,
kol atsiverčia skaičius, ne herbas –
mūsų kliedinčiam laikui.
Nelaimė atsitiko Himalajuose –
vėl sudaužė molinę lentelę
su šventaisiais tekstais
murmantis maldą vienuolis.
Avies valandą tarp motinos kojų
pasirodė dvigalvis kūdikis.
Kairė įveikė dešinę, miklus
gestas sugriebė godulį
ir pasiruošė orgijai.
Išėjo basas ant sniego
džiaugsmas, išsiėmė fleitą,
ėmė šaukti ir burti gyvatę.
Kiekvienas krustelėjimas,
duslus kosulys išduoda,
kad mes nekantrūs
kaip vandenys užtvankoj,
kad nesubrendome pjūčiai,
kad įtampos pilnas
gyvenimas tarp inio ir janio.
Duonriekio peilio laikytojau,
eilėraščio meistre liūdnasai,
žiūrėk, kaip balandis snape
neša žalią palmės šakelę
pro šalį, į dailidės namus,
kur sveiki dar vaikai.
Abejingai aidint aplodismentams,
mes išleidom stebuklą į pensiją,
šildėm rankas
virš šiukšlynų Mamonos,
vogėme valandų grožį,
kad susitiktume pokyliuos
su paleistuvėm dienom.
Tarp herbo ir skaičiaus –
visas mūsų gyvenimas –
nereikalingame judesy,
užuot liktume ramūs,
lėtai semtume atminties šulinį
nusiaubtoje dykynėje,
kur oazių ženklai
tramdo grubią
smėlio materiją.
Patackas, Gintaras. Pergamento kriauklė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1985.
***
name kuriame gyveno vienos žvaigždės
tuščia ir tylu mirė abejingas dulcinėjų kraujas
ir nusivylimų kirvarpa nebešliaužia gyvybės spiralėmis
reikalaudama giminės pratęsimo
rinkiniais nesuprantamų raidžių prabyla
pergamentų kriauklės
neatiduodamos savo minčių pranašaujantiems
patikėtiniams
kaip išmintingas durininkas užsimetęs žalią apsiaustą
iškeliauja paskui nuvalkiotą frazę į nesibaigiančią šalį
iškilmės baigėsi iškilmės baigėsi
name kuriame gyveno vienos žvaigždės
sąžiningai paskelbiamas skersvėjų moratoriumas
ir kai paskutinis prakaito lašas užbaigia titanišką kovą
juodas žaibas užsideda epoletus
ir pradeda kovą už demokratiją
Patackas, Gintaras. Pergamento kriauklė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1985.
Miestas negatyve
tamsus nusidėjėlių pasaulis
tamsūs yra sąžinės skersgatviai miestai
primenantys
nužudytus vaikus tartum paukščiai klegančios mintys
negailestingai degina tiesos saulė
tamsus yra ąsočio vidus ąsočio saugančio nuodą
taip į gelmę iriasi valtys pripildytos šnarančių kūnų
ten anapus metalo barjero – paliktųjų žmonų
dejonė amžina vaikų malda
veltui o veltui maldos ir aimanos veltui
niekas o niekas jau nepridės nė raidės prie ilgo
kalinio numerio
garsas joks nepasieks vašku užlipintų ausų
tamsus yra karštis tulžimi kalbančių lūpų tamsus
ir nešventas tarytum sieros debesis
tamsus yra perdažytų žemės spalvom akių tylėjimas
šitaip užgesusi jūra šiurkščiai atstumia saulę
šitaip paskutiniai troškimai išeina iš išklaipytų
skausmui delnų
taip uola pasitinka vienatvę
tamsūs yra labirintai lava degančių skersgatvių
sunkūs ir liūdni aidi mūsų žingsniai miestuose
kuriuose
mes klaidžiojam mirę
Patackas, Gintaras. Pergamento kriauklė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1985.
Atmink, madona, ir mane
Atmink, madona, ir mane,
Nes grimzta jūroj vargšo luotas,
Nes tiesą užmušė kuprotas
Ir prirakino grandine
Šunis, mėnulį ir sapnus,
Ir verkiančius džentelmenus.
Atmink, madona, ir mane,
Nes tas, kas auką didžią kėlė,
Pamiršo savo kūdikėlį.
Jį naktį užmušė minia
Ir, supdama auksinį lopšį,
Visiems dainavo, kad pralobs ji.
Atmink, madona, ir mane,
Kai netikri balsai sirenos
Pakvies pavargėlį nuo scenos
Į upės tamsą. Krantine
Žygiuos policininkas doras,
Ir stabdžiais žviegs mašinų choras.
Atmink, madona, ir mane,
Iš priešo paimtos tvirtovės
Išėjusį lyg iš tikrovės
Su kauke skausmo ledine, –
Nebesulauks jo guvernantės
Prie tolimų svajų pakrantės.
Atmink, madona, ir mane,
Nes neturiu aš pasekėjų.
Aš atėjau – taip ir reikėjo –
Kad tu užstotum krūtine
Nuo nebūties – paminklo šalto
Lyg ginklo, iš širdies iškalto.
Patackas, Gintaras. Pergamento kriauklė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1985.
Žiema Amsterdame
Rubensas vaistinėj perkas
lavoną.
Tai maža mergaitė beveik kaip
iš molio.
Vaistininkas (žilas, baltu chalatu
su pradeginta širdies pavidalo dėme)
suvynioja ją į žalią kvepiantį popierių
ir paduodamas sako:
– Uždarykite, maestro, duris –
dabar tokie šalčiai –
visą žiemą sergu sloga.
Rubensas įsideda mergaitę į kišenę
greta suglamžytų sąskaitų.
Rūsyje, savo dirbtuvėj (tūkstantį kartų
prakeiktas Amsterdamas) ją pasodina į vazoną,
laistys žaliais ir raudonais aliejiniais dažais,
kol mergaitė galų gale
subręs anatomijos studijoms.
Patackas, Gintaras. Pergamento kriauklė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1985.
***
Aš buvau danguje
nuo pirmos ligi ketvirtos valandos ryto
ir nieko nesužinojau,
o tai, ką sužinojau, jums nesakysiu,
nesakysiu jums.
Lėtai
aš grįžau į namus,
apkibusi dulkių kekėmis,
prakvipusi svajonėmis ir medumi,
nutrintomis iki kraujo kojomis,
perplėšta suknele lyg perplėšta saule,
drebėdama iš džiaugsmo ir įtūžio.
Kairėje rankoje
aš nešiausi angelo plunksną,
dešinėje – skaistų mylimojo atvaizdą,
debesų spiralėmis
leidausi į savo pašiūrę prie jūros,
prie šulinio,
kur jau rinkosi barbarų gentys.
Greitis ir tikslumas,
mintis ir mokėjimas susikaupti
buvo mano sparnais besileidžiant
ir padėjo išvengti pavyduolių rūstybės,
žiopsančios į šviesų
besiplečiantį tašką danguje.
Dangus buvo viskas, ir nieko
aš jums daugiau nesakysiu –
nei vyrui, kamuojamam netekties,
nei besimeilinantiems vaikams.
Šviesa naktų, obels žiedas,
pirmieji ir paskutiniai oro gurkšniai,
dviejų kūnų grįžimas į vieną,
svaigulys praradimų ir pergalių –
viskas, kas įvyko paskui,
neturėjo nė dalelės to,
ką jutau mylėdama ir ginčydamasi,
būdama bedugnėse ir viršūnėse,
tyloje ir glėbyje Jo, būdama Niekieno,
danguje, atvirame ligi ketvirtos valandos ryto.
Patackas, Gintaras. Pergamento kriauklė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1985.