Išeina moterys

 

Tamsa be kojų ir be rankų,
Beformė masė be ugnies.
Ir puolęs angelas manęs
Jau naktimis nebeaplanko.

 

Palikę atmintį puošeivą,
Iš kaulų, sąnarių ir gyslų
Išeina moterys, išeina
Kaip dujos, švilpdamos iš gilzių.

 

Išeina moterys skubotai
Pro nervų tvorą, mūro sielą.
Išeina moterys kaip bombos,
Išlaužę juodą angą sienoj.

 

Virš kambarių nuodingo garo,
Virš mano ašarų metalo
Jau voros moterų kaip gervės
Plasnoja palei Paukščių Taką.

 

Tarytum mailius, sėkliuj išnerštas
Į juodą gelmę vandenų,
Paplūsta moterys nuo išnaros,
Kurią aš kūnu vadinu.

 

Kasdien, kasmet pasikartodamos,
Į juodą properšą perono
Spindėdamos išnyra moterys
Iš paskutinio elektrono –

 

Gražuolės, tiesios kaip kolonos.
...Tą pačią valandą, sekundę,
Kasdien, kasmet virš mano lovos
Vagonų ratai dunda, dunda.

 

Ir keistą prašymą dar atmena
Niekučiai, kopijos, senienos:
„Grąžinki, angele, bent akmenį,
Kuris man kraują varinėtų.“

 

...Tamsa be kojų ir be rankų,
Ir puolęs angelas nelanko,
Tik sapno sverdinčios figūros
Lig ryto šoka, kol sugriūva.

 

 

Patackas, Gintaras. Išvarymas iš rojaus: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1981.

 

 

 

Žodis kuris yra akis

 

žodis kuris yra akis
žiūri ir žiūri į ilgėjančius laikrodžius
žiūri anapus

 

tai ką paliekame žydrumai stiklo su ašarom
vasaros veidrodžius blyškėjančiam ametistui
poliruotame vandeny nesibaigiant ribai
visa tai niaukiasi dabartin
kad dangaus durims užsitrenkus
bėgtume paskui šešėlį liepsnos išdeginti
nedvejodami šoktume į gelmę kristalo

 

žodis kuris yra anapus yra akis kuri žiūri
malonumų apygardoje nesibaigiantis skambutis
išderintais judesiais juvelyras pradeda darbą
šukės krenta ant kilimo dantratis pradeda suktis
kambarys pilnas molio

 

vėlei ir vėlei vaikiškuose pasažuose
kaip ir dulkei mokantis amato
auga begalinis pelėsis uždengia vyzdį
paskutiniame trečdalyje tiesos projekcija

 

 

Patackas, Gintaras. Išvarymas iš rojaus: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1981.

 

 

 

***
mes išvijome laikrodžius ir išgėrėme nesamą taurę
į širdies suklaidintą peizažą grąžinome liūdesio paukštį
atsisėdę ant kuorų nakties dirigavom pašėlusiam pulsui
orkestro šaunaus kuris trečią gedulo dieną
asistavo išdavystės monarchui ir istorijos
                                                       trumparegiškumui
trečią dieną po to kai begalvis maestro išėjo iš
                                                       prarasto laiko
žiurkių choras sudrebino katedros skliautą
ir stebuklingame maldų veidrodyje
mes išvydome savo begalvius šešėlius
ieškančių lūpų vaikystę
meilę nuogom krūtim iš po perdrėkstų marškinėlių
tik silpstantis kūdikio garsas: užmušk
sidabriniais sparnais aleliuja nuskriejo ieškoti
                                                       vienatinio tėvo
kuris akmenį rito į kainą
į didesnę už kalną golgotą
nežinodamas kad pats trumpiausias atstumas
yra slieko takas per širdį
mes išvydome moteriškę ir suklikome mama
leisk mums prisiglausti prie tavo šarvuotos krūtinės
leisk mums pažįsti nupjautavamzdį
leisk įkvėpti mums parako dūmų marija
ir ji ištiesė mums rankas
ir sudegino savo glėby

 

 

Patackas, Gintaras. Išvarymas iš rojaus: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1981.

 

 

Monologas su rašomąja mašinėle

 

Į palaimingą sniegą virsdama
Už pertvaros prasideda žiema.
– – – – – – – – – – – – – – – – – –
Aš netikiu nei viešpačių vardais,
Nei įsiūčiu, nei kraujo pažadais,
Nei žmogišku gyvenimu trumpu,
Prisėdusiu pavėsyje kapų.
Kaip tiksi Visata, geltonas mėnuo
Lyg burbulas išnyra į paviršių,
Ir gieda rašomoji mašinėlė,
Prilipusi tvirtai prie mano pirštų.
Ne aš save sukūriau, bet mane
Pagimdė įsčios motinos rasotos.
Apsupo kūną draugiška minia,
Gėlynų salos, jūra ir ozonas.
Mane mylėjo moteries ranka,
Bičiulių juokas lankė ligi tolei,
Kol mašinėlės gelmėje staiga
Išniro alkani būties fantomai.
Jiems klausimus kaip užtvaras stačiau,
Bandžiau chaosą prijaukint, tačiau
Mane jisai pririšo savo nervais.
...O mašinėlė, kada aš kenčiau,
Tave apkaustė optimizmo šarvas.
Už mano galvą protingiau daug mąstė
Žodyno tūris, Vadovėlio masė,
Mane jie šildė, dovanojo duoną
Ir pažinimo atvertė visas
Slaptas kertes, tiktai už šitą dovaną
Aš pats virtau tūriu jų ir mase.
Standarte, mano viešpatie ir verge,
Įsiklausyk, kaip mašinėlė verkia,
Nuo cigaretės dūmų trokšdama.
Šią naktį vėl aplankė ją neurozė,
Išblyškus, elegantiška dama –
Slapta supylė pamišimo dozę
Tarp jos juodų išbarškintų klavišų.
Paskui išėjo, o mane pamiršo.
– – – – – – – – – – – – – – – – – –
Vėl mano veidas drumstas ir sutinęs,
Sprogdina burną žodis kaip trotilas,
Jam neužtenka oro, reikia maisto,
Audros ir eterio jėgų, arba
Sukursčius inkubatoriuje maištą,
Sukniubt ties desperacijos riba.
– – – – – – – – – – – – – – – – – –
Kuomet elektrą užgesina rytas,
Pasipila žiemos ledinis riksmas
Į kambarį. Ir aš rėkiu su ja.
Ir gieda mašinėlė danguje.

 

 

Patackas, Gintaras. Išvarymas iš rojaus: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1981.

 

 

 

Pontijus Pilotas Nr. ...

 

Štrichai dramai, įvykusiai Lotynų Amerikoje

 

Žeme, šventėn tavo atėjęs,
Sielos kiautą praskrodęs giliai,
Lūpas krutinu jums, prometėjai,
Jums rimuoju, eiliakaliai.

 

Vien išvargintas šypsenos nervas
Virpa jūsų veiduos.
Baisu.
Atsiverkite, aklosios sferos,
Jūsų sąžinė aš esu.

 

Susapnuotas, unifikuotas,
Pragyvenęs visus karus,
Venų šachtose kelki puotą,
Kraujo purpure netaurus.

 

Prisiartinkit, sielų detalės,
Nebyli idealų minia.
Atsimerkite, meilės ląstelės,
Suguldytos formaline.

 

Busk iš miego, snaudale istorija, –
Tavo kūne baisi spraga.
Aš ne bulius, ne toreadoras,
Ir nulūžus mano špaga.

 

Atėjau į tavo estradą
Pažiūrėti, kaip išdidžiai
Surikiavo žmonijos paradą
Chorvedžiai ir karavedžiai.

 

Pažiūrėt debiutuojančių šventėj,
Suvarytų į rampą staiga,
Kaip gyvens, kur gyvens, kuo gyvens jie
Po įtūžusia tavo ranka.

 

- – – – – – – – – – – – – – – – – –

 

I BALSAS:
Ir kuomet virš kūtelės
patekėjo auksinė žandaro žvaigždė,
karalius mirė.

 

II BALSAS:
Karalius mirė. Tegyvuoja kon-
vejeris – jo laikinas infantas,
kuris išmokys melstis susilenkus.

 

           I. KONVEJERIS

 

Serijinis Pontijus Pilotas,
lovytės viešpats, vystyklų karalius,
ramiai, pats nežinodamas,
dėlioja pirštukus –
skaičiuoja sąmatą būsimam gyvenimui.
Pontijus be apgamų.
Jis uoliai saugo kūno reputaciją.
Kasdien jį maudo vonioje,
vėliau paskiepija.
Jis gimė mėlynas, bet liko baltas,
todėl išlaikė rasės išdidumą,
anksčiau, nei įprasta,
jam ėmė kaltis dantys.
Esu šedevras, tarė jis,
bet lovos sergėtoja teišgirdo: Ma-Ma.
Pasivertęs vištiena, kotletais
į jo kūną atėjo kalcis
ir liepė kaulams keltis.
Esu savarankiškas, pasakė jis
ir nulėkė žemyn galva,
ir gavo ašarų biuletenį
su diagnoze NESKUBĖK.
Nepaisant to,
antraisiais gyvenimo metais
Pontijus jau mokėjo penkiolika kalbų,
kad galėtų išsireikšt necenzūriškai.

 

Pontijus nuspaudė stabdžius.
Kelias nyko perspektyvoje.
Perspektyva buvo begalinė.
Nežinomybė visuomet tragiška.
Kelio sargas pakabino lentelę NE
ŠIUKŠLINTINEMINDŽIOTIŽOLĖSNERŪKYTI
PRAĖJIMONĖRAPAŠALINIAMSĮEITIDRAUDŽIAMA
IŠĖJAUĮKONTORĄGRĮŠIUTREČIĄVALANDĄ
ir, paglostęs šviesoforą,
nuskubėjo pas panelę Pedagogiką,
kuriai įtartinai pradingo haliucinacijos,
(tokiame amžiuje, žinote, tokiame amžiuje),
reikės kreiptis pas konsultantą.
Buvo pietų pertrauka.
Baisu, tarė Pontijus,
belsdamas į duris su užrašu KODĖL.
Jam atspėjo lytį, paskui pakvietė sėstis,
iš rūbų nustatė intelektą,
iš akių spalvos – ateitį
Mokyklos direktorius ką tik sočiai papietavo,
todėl užrašė:
PONTIJUS PILOTAS
0001 b KLASĖ
SPECIALYBĖ GIMNASTIKA BET GAL BUS TENORAS

 

Mokykloje vaikštoma patyliukais,
nes mušama per padus.
Mušama per padus,
Kad užsigrūdintų galva,
kad užsigrūdintų galva,
kalama atmintinai.
Dvi senmergės,
Istorija ir Matematika,
šukuoja savo auklėtinių galvas
kas dieną po keturias valandas.
Iššauktas prie standartinės lentos,
Pontijus oficialiu balsu
suštampuoja biografijų nekrologus,
ketvirčiuoja paraleles ir meridianus
ir giljotinuoja Anglijos karalių,
gaudamas aukščiausius balus.
Pusryčiams – buterbrodai,
kurie kartais krenta sviestu į apačią,
kartais ne,
pietums – patrankų mėsa,
vakarienei – laikr. antys,
įpakuotos į pranašo kalbą.
Rečiau jį aplanko tėvai,
dažniau – įkvėpimas,
leidžiantis pamąstyti
apie meilės trikampį su panele Pedagogika,
kadangi naktimis jį kamuoja
pereinamojo laikotarpio spuogai.

 

I BALSAS:
Vėliau dar buvo sekmadieniai,
pasimatymai su telefono rageliu,
pranašaujantys sėkmę vakarui,
intymiam kavos gėrimui
ir naktinei paklodžių erekcijai.

 

II BALSAS:
Kaip keista,
aplink nė vieno gyvo žodžio,
išblukę fotografijos, laiškų
suglamžyti nuvytę sentimentai.
Šalta plastmasė nepadoriai
į ausį vograuja
PYPTPYPTPYPT

 

           II. METAMORFOZĖ

 

Šiurkštus ir atstumiantis laikas
plastmasės plėvele apgaubia galvas,
ir pūvančio rudens kvapais alsuoja
į lūpų ovalus lipnus lietus.
Lyg rojuj po remonto – tyluma...
Paradinės linksmiausių durų kaukės
nebesišypso vienišam praeiviui.
Aplink dairydamasis, atsargiai,
jis slenka pro plokštelių parduotuvę,
kur priklijuotas plaikstosi skelbimas:
SKUBIAI PARDUODAMA GARSŲ KOLEKCIJA:
TRYS OPEROS, PENKIOLIKA KANTATŲ,
KELIOLIKA SONATŲ SOLO SMUIKUI,
ROJALIAI, PATEFONAI IR KITI
ŠVENTI ŠIOS ĮSTAIGOS RAKANDAI.
P. S. SAVININKAS SERGA. SKAMBINTI Į VIENĄ...
tolesnis užrašas lietaus nuplautas.
Prie vaistinės ant grindinio voliojas
kraujuotas tvarstis. Tarp vitrinos šukių
pabirę geltonuoja apelsinai,
o tuščias vaiko vežimėlis rieda
begarsėn suklastoton ateitin...
Kai nuo kėdės, iš miego tik prabudęs,
ironiškai mane apžvelgia Judas,
apnuogintas jaučiuos, ir noras slaptas
kamuoja, kad tai būtų vien tik sapnas.
Kai jis iš lėto vartinėja popierius,
per telefoną anekdotą porina
ir varto storą bylą Makabėjų,
baugu man daros, bet nesubobėju.
O laukiamajam stovi legionas,
ir juokiasi ten šimtininkas juodas,
ir laikrodis, pakibęs ant grandinių,
negyvumu savu mane graudina.

 

O Judas, pasisukęs į Junoną,
pro lūpų taukus košia:
– Na, jaunuoli,
kaip sekasi?.. Ar lankos dar poliucijos
po mūsų vakarykštės evoliucijos?
Savijauta gera?.. Širdelė muša?..
Na, nieko, tuoj priimsit šiltą dušą.
...Šį rytą pasiekė mus žinios geros:
premjeras mirė! Jūs dabar premjeras!
Manau, kad sugebėsite išsaugot
paslaptyje, kaip pardavėm pasaulį...

 

Nejaugi būčiau atminties netekęs...
prisimenu blaiviausiai viską – vakar
papietavau su dvylika estetų
ramovėje prie universiteto.
O anarchistas Lukas iš Mesinos
paleido butelį į šventinę vitriną.
Kažkas suriko:
– Zeks, centurionai!..
Pabėgom ne visi – sučiupo Joną,
vargšelį nuplakė, tikriausia, rykštėmis
ir antrąkart per prievartą apkrikštino.

 

O Judas žiūri į mane ir smaginas,
kaip pagiriojuosi, kaip laužau smegenis,
ir savo auksą skambina kišenėje,
ir sako:
– Būsi mano vietininkas žemėje, –
ir man išrašo mėlyną mandatą,
ant jo uždėjęs atbulinę datą.
Paspaudžia ranką:
– Tss, kaip buvo tartasi,
o trisdešimt auksinių – pašto perlaida.
– Lygiuot, ramiai! – sustoja legionas,
suakmenėja šimtininkas juodas.
Galvažudy, vagie, tai tu dar pernai
mane pentinais kruvinai suspardei.
Sakyk, nejaugi netekau aš proto,
kad pagarbą dabar man atiduodi,
iš kur jūs žinot, niekšai ir pabaldos,
jog esate nuo šiolei man pavaldūs.
Ir veidrodis centrinio tualeto
šią paslaptį suniekino iš lėto.

 

KOKS BEPROTIS, KOKS JUOKDARYS UŽVILKO
MAN CHAKI UNIFORMĄ KARININKO?

 

Namuos visa para jau tyli radijas,
neveikia telefono aparatas,
ir pieno butelis prie mano durų
toks vienišas kaip aš, toks pat surūgęs.
Visoj šaly įsakymu pedantišku, –
apsaugoti nuo riaušių, – komendanto
įsigalėjo valanda. Na, skradžiai
prasmegt į žemę su namais ir medžiais
iš nuobodžio. Koksai baisus ir keistas
pasaulio venom perkirstom orkestras.

 

sujudimas danguj gal tai pranašas kalbą mums sako
gal mėnulis tenai lyg patrankos anga atsivėrė
vėl erškėtrožių vielos apraizgė ir rūką ir miestą
juodas joninių laužas liepsnoja liepsnoja
                                                 prožektorius skendi
barikadų rėmeliuos didžiulis placdarmas
šlama liaunas vijoklis batai kaustyti kaukši
tai slaptažodžio klausia gyvybę šalta geležis
tai šarvuočio gaudimas duslesnis kai kala prie
                                                                kryžiaus
bet užmigti negalima verkti negalima garsiai galvoti
šiąnakt lošiama stambiai kariuomenė paėmė banką
la monedos nugarkauly krūpčioja įbestas peilis
šiąnakt riksmas kondoro tave kelia iš amžino miego
atkasa tavo akis judo juoda mėnesiena
išmuštruota kareivio širdis pasiduoda vėl būgno
                                                                refleksui
pasiduoda riaumojančiam būgnui treniruotas raumuo
šiąnakt lošiama stambiai lošiama stambiai lošiama
                                                                  stambiai
šaukia tau išprotėjusios gatvių patrankos
trata būgnų dama tarp lošėjų įgudusių pirštų
už pečių karabinas rėkia tiesiai į sužeistą ausį:
– LOŠK IŠLOŠI LOTYNŲ AMERIKĄ DANGŲ TAI
                                                                    VISAI NEBAISU
TAI VISAI NEBAISU ŠIS ŽAIDIMAS NETURI TAISYKLIŲ
ŠIS ŽAIDIMAS NETURI PRASMĖS REIK VA ŠITAIP
                                                                    NUSPAUSTI GAIDUKĄ
REIK VA ŠITAIP UŽMERKTI AKIS NEGALVOKI IR LOŠKI
NEPALEISKI IŠ RANKŲ FORTŪNOS
JUK PASAULIS TOKS PAT APVALUS IR PRO
                                                                    ŠAUTUVO TŪTĄ

 

Ir cypia gatvėj juodas limuzinas...
Į mano butą mandagus vizitas –
arkliavagiai trys, du pseudoorakulai,
šeštasis trypčioja, ištiesęs kaklą
priemenėje. Užeiti į svečius
kulkosvaidis jam trukdo per pečius.
Viens numykė, kits tarė, trečias tėškė:
– Šaunus jūs butas, baldai jūsų dieviški.
Tikriausiai atsigavot, išsiliejot, –
jau laikas būt valdyti Galilėją.
Nerimsta liaudis.- miniai reikia mimo,
na o pirmiausia – duonos ir žaidimų...
Nors aš kartoju: nieko neatsimenu,
nors aš kartoju: nieko neatsimenu,
nors aš kartoju: nieko neatsimenu, –
regiu, kaip vėl atsiveria kapai,
girdžiu, kaip skamba tolyje varpai, –
tai skamba mano perlaida auksinė.
Ko, sąžine, raukais, ko tingiai žiovauji,
kad Judas niekšas, –
Tesi savo žodį...

 

tūkstančiai šešėlių seka tave
priešais milijonai negimusių
babelio bokšte zuja apsukrūs vertėjai
prižiūrėtojo rimbas groja dievišką kūrinį
perkirsta nugara darniai įsilieja į chorą
rūmų rūsius užlieja vanduo
smegenis išskalauja instinktas
nepalikdamas ararato

 

kaip tiksi laikas tavo smilkiny
istorijos krumpliaračiai vibruoja
suteikdami dar kartą teisę tau
gyventi
įsižiūrėk įsiklausyk jauti
tai valanda baisesnė už vienatvę
už motinos nebylų prakeikimą
kumščiu kuris nei laimina nei teisia
išdaužo skrupulų trapius vartus
ir raupsuotieji lozorių gauja
į sielos šventą rūmą įsilaužia
jie nurengia nekaltą meilės kūną
apiplėšia tikėjimo stabus
ir vilčiai išduria akis
paskui
girti jie nusileidžia rūmų laiptais
į požemius kur amžių glūdumoj
uždarė angelas pikčiausią žvėrį
išlaisvina jį
puldami ant kelių
jam šaukia:
– Bauski ir valdyk
nustebęs tu į veidrodį žvelgi
kaip akivaizdžiai vyksta prakeikimas
kaip veidas tampa panašus į snukį
sulinksta nugara kad patogiau
sugriebti būtų auką ir tada
užsivelki plėšrūno glotnų kailį
sužibus virš laukų baisi delčia
ištraukia iš gerklės pirmykštį riksmą
užgęsta šviesos languose
krūmokšniuose nebešlama maži sparnuočiai
apsvaigęs nuo didybės ir jėgos
geri tu tamsų išdavystės nuodą
ir nusileidi nuo Alyvų kalno
ir susiieškai savo pirmą vinį
kuria prikalsi viešpačiui rankas.

 

BALSAS IŠ TYRŲ:
Apakinta minios galva,
ranka pakilus,
į lašą limpanti tyla,
nutrūkęs kinas...

 

Mirtis ir meilė ant kelių
pasaulio siauro.
Mylėk, kaip aš tave myliu,
mylėk be siaubo.

 

Į šviesą veržias kaip drugys
akies lėlytė,
bet lydi ją kita akis,
mirtis ją lydi.

 

Ranka nematoma nupieš
rasotą kūną,
žolėj šešėlis suvirpės,
uždės karūną,

 

kol tu vaduosiesi gražiais
prisiminimais,
mirtis ant tavo kelių žais
gyvybės mitais.

 

Gėlė, žvėris, galva angies
į saulę gręžias.
Sakyk, į ką gi tu gręžies,
o kūne gležnas?..

 

Mirties pasaulio atspindys
tau vyzdžiuos žėri,
akla, vienintelė mintis:
užmušti žvėrį,

 

kad kraujo rausvas sūkurys
gyvybę duotų,
užmušti augalą, kuris
pavirstų duona...

 

Ir vienąkart, kada naktis
nugrius į žolę,
galvoj užgims keista mintis:
užmušti žmogų.

 

           III. STEBUKLŲ ZONA

 

I BALSAS:
Kareivis pasakė kareiviui:
– Yra dievas, yra artilerija,
bet kas yra meilė?

 

II BALSAS:
Taip ir ištiko mus
mirtis medaus mėnesį
pagal pareiškimus...

 

Tuomet, kai dujų kameroj svirplys
Bejėgiškai užgriežia dantimis,
Pritardamas nostalgiškai sirenai,
Ašai, kamuojamas pilvakalbystės.
Regiu, kaip nusivožia sarkofagai
Ir grindiniu nusirita monetos
Su cezarių vardais, kaip, lyjant lietui
Jeruzalėj, Santjage, Hirosimoj,
Isteriškai kvatojantis smalsuoliams,
Munduras pravažiuoja triumfo arką,
Ir žmogumi apsirengia munduras
Finalinėj šėtono karalystėje...
.................. kreidos
Periode užrašė tai vienuolis Dominykas
Ant pergamento nuo suvalgytos dešros.

 

PRAŠOME PRADĖTI PRAŠOME PRADĖTI PRA
Vienas bėga
Antras jį muša ir rėkia
Kuo garsiau tuo geriau
Aplink susirenka minia žioplių
Tada galima vytis
Pirmasis bėga greit nes jį vejasi
Antrasis taip pat greit nes nori pavyti
Bėgama ratu
Kad matytų žiūrovai
Kad girdėtųsi aplodismentai
Kad pirmajam būtų galima pakišti koją
Kai antrasis pavargs
Kai pirmasis nugriūna
Antrasis susilaukia satisfakcijos
Abu žaidėjus užmėto akmenimis
Ir žaidimas prasideda
PRAŠOME PRADĖTI PRAŠOME PRADĖTI PRA
medžioklėn mes einam kepurėm raudonom ir batais
                                                                         odiniais
trimitai skardena šunų falcetuojantis džiaugsmas:
                                                       ME-DŽIOK-LĖN
šratinės šaudyklės apuosto tamsėjantį orą
ir žliugsi po kojom pajuodęs nuo baimės vanduo
medžioklėn mes einam mes raganų einam medžioti
ir sėdi tarp nendrių miruolis ir vėjas jo skarmalus
                                                                        skaito
ir vėjas tarp nendrių šiurena nei puslapiai knygos
nei mirusio verksmas jis sėdi ir mūsų nemato
ir padeda sau danguje žąsų raidę V
kepurės raudonos linguoja trimitai skardena
širdžių laikrodėliai suvirpa pajutę azartą
tuojau sumedžiosime raganą jis sėdi ir mūsų nemato
jis nieko neįtaria sėdi tarp nendrių ir skaito
ir skaito tą vieną vienintelę žąsų raidę V
į taikinį krypsta lėtai įmagnetinti vamzdžiai
ir barška iš džiaugsmo išklerę širdžių laikrodėliai
ir tampos ant pavadžio šunų falcetuojantis džiaugsmas
tuojau sumedžiosime raganą ššs jis sėdi ir mūsų nemato
jis sėdi ir skaito danguj tą vienintelę raidę
įnirtingai sklaidydamas tamsėjantį orą ranka
kai saulė užgęsta ugnis išsiveržia iš tūtų
ir spiečius šratų skrodžia klykiantį sužeistą vėją
ir rujojantis spiečius išniekina mirusio kūną
mes nutrūkstam nuo pavadžio jis sėdi ir mūsų
                                                                  nemato
akyse suspaudęs žąsų raidę V
rankom mušame tamsą kojom klykiame džiaugsmą
sumedžiojome raganą skardena trimitai linguoja
kepurės raudonos girgžda širdžių laikrodėliai
stveriam kūną dantim ir keturpėsti nešam ŠUNIMS

 

pakelkite vokus mirusiems
pakelkite antkapius
raides nušveiskite
bronzą
koks dabar vėjas judina žydrą švytuoklę
koks žydras vėjas judina
mūsų prarastus kaulus
koks dabar vėjas gena žąsų gagenimą
klepsidros smėlyje
laiko oazėje

 

sfinksai užsideda akinius
ir ima šliaužti prie jūros

 

nuo jūros prasideda miestas
miestas prasideda nuo pamatų
nuo muziejinio ir melancholiško
troleibusų ir trotuarų griausmo
užblokuotų arterijų miestas
baltas miestas vilų ir lūšnų
pro vitrinų išmuilintus veidus
prekijo žvilgsniu vertinantis
praeivių pinigines
miestas netikrų pranašų
balzamuojančių ryto stulpą
apklijuotą afišų veidrodžiais
laikraštinis miestas
Pontijaus lūpom skelbiantis
kad šiandieną kils kainos
o ryt karas

 

geltonuos namuos
plyšauja televizijos kanarėlė

 

mes susitiksime pragare
Čilėje pragare Čilėje
mes susitiksime pragare
šalyje kur dega namai ir knygos
ir nedega šviesa
mes susitiksime tūkstančius kartų
juodai baltame filmo kadre
mažesni negu buvome
tuomet kai buvome
bet tai netiesa

 

ar regi beaistrę istorijos saulę
ar girdi pliuškenimą
mūsų sielų žiaurių negatyvų
išnyrančių iš fiksažo
juodi veidai išdeginti plaukai
juodi veidai išdeginti plaukai
akių kiaurymės
pro kurias veržiasi ledinis vėjas
Andų vėjas
ar prakaitą užuodi kambarių
kur šnypščia angys rangosi mirtis
vestuviniam mūs guoly ar žinai
kad gimsta stadiono pabaisa
kalėjimas kloaka
kazematas

 

DEŠIMT DEVYNI
mes išeiname į areną
vaidinti nusipelniusio žiūrovo
transuotai miniai
išnirdama iš elektromagnetinio ūko
plazda tavo retušuota suknelė
tavo buvęs kūnas
tobulai įsilieja
į mechaninę ekrano gyvybę
AŠTUONI SEPTYNI
tavo akys nukreiptos į mane
vakarinėj televizijos programoj
šiandien ir kasdien
šiandien ir kasdien
Paskutiniojo Teismo dieną
ir per amžių amžius
a-a-a... men
ŠEŠI PENKI
minioj tu man rėki minioj
lėtai lėtai pasvyrančioj nuo salvių
į gelsvą rudeninę žolę
kur tu kur tu
minioj man rėkia tavo lūpos
nebylės lūpos
juodos
nematoma jėga
mūs žvilgsnius surakina
ir
KETURI
JAUKIOJ SVETAINĖJE PO TORŠERU
RIKOŠETUOJANČIŲ KULKŲ SPIEGIMĄ DARNŲ
TRYS DU NUSTELBIA VIRDULIO GARSAI
IR MIEGANČIO ŽMOGAUS LYGUS ALSAVIMAS

 

tave įsiurbia milžiniškas kapas
minios beformis juodas aštuonkojis
juodam danguj užsidega raketos
ir Pontijaus akis
jisai trumpai įsako:
– Negailėkit
mes irgi galim būt civilizuoti
kaip kitos Senojo Pasaulio tautos
tebus taika
telaimina jus dievas
žudykit juos
aš viską pasakiau
Howgh
Heil
Amen
VIENAS
tik vienas mudu skiria tiktai vienas
tik vienas metras tik viena sekundė
tik vienas metras tik viena sekundė
tik vienas kadras šito filmo juostoj
bet amžinybę skrieji į mane
tu amžinybę skrieji į mane
abu mes skriejame į amžinybę
mes ritamės per Andus kaip sprogimas
su masėm kūnų tekančių į tamsą
į stadiono matinį ovalą

 

           IV. PRISIKĖLIMAS

 

I BALSAS:
Šaunus tribūne, kur tavi laivai
ir dulkini šlovės automobiliai
besisukančiais laimės ratais,
kur nuožmi kariauna, nukirpta plikai?

Kam rankoj savo kaukolę laikai?!

 

II BALSAS:
Pro sielos šiurpstančią alergiją
klausai,
ar atsišauks vergų galerose
balsai.

 

Diena pastebimai išaugo. Jau dabar
ji užėmė didesnę pusę ciferblato
ir rioglinos ant rašomojo stalo,
kur, įrišti viršeliuose, kankinos
romanų invalidai ir herojai,
chimeros, girtos mūsų smalsumu,
nasruos sukandę nebegyvą laiką.
Diena nevikriai krito ant grindų,
ant kilimo, sulamdytų šlepečių,
ant nuorūkų, saldainių popierėlių,
akimirką ji buvo nešvari, –
vėl šoko į skliautuotą lubų orą,
atsitrenkė į veidrodį, įpykus,
per pusę skildama, suriko:
– Ei,
jūs esat įžūlus! Tuoj pat prašau
gražint mane! – Amalgama tylėjo,
paskendus meditacijoj, prasmės
nerasdama nei atspindžių kovoj,
grumtynėse nesuvoktų šešėlių,
nei Pontijaus kasdieniškam pasauly,
kuris, įjungęs burzgiantį variklį,
įkrito į atmerktą dešinę akį...

 

Numirėliai išbarsto vinutes
iš pramuštų galvų rezervuarų,
iš pėdų gangrenuojančių galūnių,
kasydamiesi nedėkingai strėnas,
nuo kryžių nukrenta, prarasdami
praeivių dėmesį, kurie įprato
juose matyt pasaulio orientyrą.
Sutupdo juos muziejuose tarp vazų,
ant išminties vonios, ant marmurinio
pasaulio tyvuliuojančio klozeto,
ir raibas tartum paukštis maratonas
plasnoja postinfarktinėm širdim,
ir aistrų dirižabliai nepakyla
aukščiau storžieviško lubų betono,
ir stalčių supelijusios marijos
jiems mirksi rašaluotom akimis.
Nevykęs faktas skaudina jausmus
sujudusios oratorių artelės,
pilnos samaritiečių ir strategų,
taip darniai pasiruošusių sutikt
velykas.
Atsargiai gimsta paneigimo raštai.
Darbuojasi skutimosi peiliukas,
tvarkingai preparuodamas faktus
įvykusios gyvybės vakarienės.
Palaidas sugebėjimas bendrauti
su laikraščiais, statistikos stulpeliais,
emocijų tiražais tuoj padaro
efektą oficialų, kur išblanksta
septynios didžios nuodėmės bei kitos
smulkesnės skruzdėlyno katastrofos.
Tik užmaršties muziejinėj tamsoj,
gipsinėj peržiūroj akių išnyra
konclagerių neužgesintos žvaigždės,
skeveldrų sutrupėję smilkiniai,
mundurų karabininė garbė, laužai,
kurių nebesutryps paklaikęs amžius.
...Plepumo amžius baigiasi kalbom
ties kalvomis, kurios, aptūptos mitų,
grimuojasi olimpais ir parnasais,
kur skraido bailios pribuvėjos mūzos,
žirklutėmis ginkluotos ir kančia
neperkirpto bambagyslės stebuklo.

 

Kai iš maldos namų
išneša vaškinį Pontijų,
paskui medinį Pontijų
ir radarinį Pontijų,
aidint bažnytiniams himnams,
baigiasi žemėje apendicitai,
ir visuotinė
suvarytų žmonių linksmybė
perauga į audringas ovacijas,
o pavargusios senmergės
trina kelius druska,
kad lengviau būtų klūpot,
o rausvi angelai balionėliai
gieda dangui osanna
ir džiaugsmingai suplyšta.
Ir vaškinis Pontijus
mediniu veidu
sako radarinę kalbą,
pavergiančią atsainius
stabmeldžių magnetofonus,
ir galvose miegančios utėlės
apsikrikštija.
Kad sustiprintų visuotinį dėmesį,
visuotinės merginos iš Raudonojo Kryžiaus
labdaringais tikslais
pradeda visuotinę rinkliavą.
Ir žalias malūnsparnis
be skiriamųjų ženklų
paima banknotinį Pontijų
į dangų.

 

Jis praeina pro mus, lėtai virsdamas į fotografiją,
Barstydamas valandas, su kaklaraiščio kilpa ant kaklo,
Išeiginiais baltais marškiniais, manekenai jį sveikina.
Kažkas užima vaikui akis, kad šis dar mokėtų
                                                                   šypsotis.
Jis nusiskina tulpę, ji jam šnabžda: tai mūsų vestuvės.
Tai mirties valanda, jis atsako, aš nemoku bučiuotis.
Medicinos seselės chalatą išmuša lengvas raudonis,
Ir žemė tampa aistringa.
Jis palieka už durų šešėlį
Ir įeina į tunelį, ir išnyra kitam jo gale,
Ir nemoka bučiuotis su tulpe su kaklaraiščio kilpa
                                                                   ant kaklo.

 

Raiteli juodas juodą vidurnakčio valandą
Meilės mėlyną valandą trypiamas žirgo kanopų
Kelias į Romą tiesesnis nei vanago skrydis
Nei imperatoriaus žodis
Raiteli juodas
Juodą vidurnakčio valandą meilės mėlyną valandą
Žinia tave aplenkė aplenkė tavo šešėlis
Sostinėj sėdi ir geria bučiuojas su tavo heterom
Štai tau romėno fortūna
Keistos figūros prie kelio
Puotoms varnų ir peštynėms aplink mirusių galvas
Tai nugalėtojų kryžiai nugalėtojų kryžiai ir laurai
Nugalėtojų niekas neteisia
Plaikstos apsiaustas cypdamas lekia į tamsą
Aklas šikšnosparnis aklas kaip dievas prikaltas
Raiteli juodas tu nesuskubsi sugrįžti
Juodą vidurnakčio valandą meilės mėlyną valandą
Dievas ateina sūnų pasiimti nuo kryžių
Dvi niūrios akys žvelgia iš proto patamsių
Atspindėdamos vienišą žvaigždę

 

Pontijau buvusysis ,
Ir būsimasis Pontijau
Mes tave paimam į žemę
Prie kryžiaus nuolaužų
Prie sudaužytos cisternos
Prie sugriuvusio mėnesio bokšto
Pakeliui į Romą.
Pontijau motinos
Ir nužudytų motinų Pontijau
Mes tave paimam į žemę
Prie užgriuvusios tranšėjos
Prie minos surūdijusios
Ligi kaukolės apvalumo
Prie vielos išsiraizgiusios
Iki išdraskytų nervų.
Vaike Pontijau
Ir vaikžudy Pontijau
Mes tave paimam į žemę
Bet nėra tau vietos žemėje
Kaip ir po žemėm.
Pontijau nukryžiuotojau
Ir kalėjimų Pontijau
Visų mirusiųjų Pontijau
Visų atminimui Pontijau
Mirk už mus.

 

           V. PASKUTINIS Ž0DIS

 

Aš iš dulkių gimiau, žmogau,
Išgimdytame žemės pasturgaly,
Nepriklausomas, kaip vienatvė
Mebliuotuose kambariuos.
Aš buvau tik spazmuojanti pauzė,
Dievo molis, praslydęs tarp pirštų,
Tiktai vienas gyvenimas,
Parašytas sugedusiam laikrodžiui
Su krūva negerų sekundžių
Po pragaro mašina.
Aš su žavesiu laukiau sprogimo.

 

Nuo tavęs atsitvėręs grotomis,
Glamonėjau aš nuogą
Neapykantos logiką,
Išrašytą iš Judo archyvų.
Mano balsas sutirpo ore
Tarp voratinkliais žydinčių sienų,
Mano kambario kapas sugėrė
Paskutinį apakusį spindulį.
Kabinuos už finalo,
Kaip vaikas už motinos rankos.

 

Aš iš dulkių gimiau,
Ir dabar, kada metas man gultis,
Aš bučiuoju jus, dulkės.

 

 

Patackas, Gintaras. Išvarymas iš rojaus: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1981.