Visą dieną nieko negaliu valgyti, sėdžiu netoliese Štutgarto „Staatstheater“ pastato ant akmeninio luito, kurį kažkodėl tenka vadinti suoliuku, ir spoksau į nusipenėjusią gulbę, kuri slampinėja palei betonuotą tvenkinio pakraštį niekaip neapsispręsdama – eiti papešioti pradedančios kaltis žolės stiebelių ar drėbtis į seklų, bet perregimai skaidrų tvenkinio vandenį. Gulbė tokių patenkintų formų, kad prašyte prašosi kieno nors pirštų ant savojo kaklo. Tipiška šių laikų menininkė – minta iš svetimų rankų, vaidina esanti neįtikėtinai svarbi, savo buvimu puošianti aplinką, netgi savo išmatomis.
       Kitoj pusėj tvenkinio Diana numušta nosimi, o Niobei kažkas nurovė abi rankas, jos atrodo nevokiškai netvarkingos, gipsas patamsėjęs, linijos praradusios bet kokį erotiškumą, užtat ant stogų karnizų ištisos virtinės figūrų, pederastiškai atkišusių užpakalius ankstyvai, bet jau pakankamai šildančiai kovo saulei.
       Manyčiau, lyginimas yra skirtas ne atrasti vienos ar kitos pusės pranašumų, o tik trūkumų, – nė viena tauta negali turėti pranašumų kitos atžvilgiu, kaip ir žmonės, gamtos reiškiniai ar ontologinės sąvokos. Mėšlas, pagamintas iš krevečių ar lazanijos, savo esme niekuo nesiskiria nuo mėšlo, pagaminto iš kefyro su bulvėmis. Sėdžiu ant akmens luito Štutgarto viduryje ir suprantu kažkokią šėtonišką žmonių svetimumo taisyklę – ne tik neprivalau su jais bendrauti, tapti panašus į juos, perprasti jų mentalitetą, kuo artimiau ir įvairiau pažinti juos (vokietis – sentimentalus esesininkas, pakaitomis klausantis Wagnerio ir skerdžiantis žmones, anot klišės), aš netgi neprivalau čia lankytis, nes kiekviena kelionė žudo mane labiau nei alkoholis, man nereikia pasaulio, man nereikia Europos, jos kultūros, jos pinigų, aš nenoriu jos mėgdžioti, man pakanka jos knygų, jos civilizacijos mito, o ne jos pačios, gyvos ir klaikiai svetimos. Anksčiau maniau, jog tai provincialo kompleksas, kalbos barjeras ar dar kas nors, bet dabar aiškiausiai suprantu – fobijos, nepasitikėjimas, nerimas, visą šią puokštę aš nešiojuosi savyje, tai mane gena per gyvenimą kaip pamišusį Hölderliną laukais, ir jokia aplinka (tiesa, jos pakeitimas visa tai paaštrina) negali to atšaukti.
       Gyvenimas žmogų nuolatos prikamšo kvailų iliuzijų, kad yra antras kartas, dar vienas šansas, pasitaisymo galimybė, mirtis tobula tuo, jog nepripažįsta iliuzijų ir smogia per kaukolę vėzdu „niekada“. Niekada nebūsiu vokietis (anglas, prancūzas) ir tai neatšaukiama, neprijaukinama kaip pati mirtis. Akimirksnį jaučiuosi paguostas, nors ir toks pat vienišas bei nereikalingas kaip Schilleris, kuris stovi netoliese Altes Schloss toks visas žalias, lyg būtų mažiausiai šimtą metų vėmęs ant savęs vien tik skrandžio sultimis. Ir kokios gyvos, palyginti su juo, šeštadienio rytą į aikštę priešais paminklą parduoti atvežtos gėlės. Paminklas jų fone tiesiog pasityčiojimas iš dvasios, kurią kūrėjai skelbiasi skleidžią.
       Esu kiauliškai nedėkingas svečias, visiškai nevykęs „kultūros komivojažierius“, man visiškai nusispjauti į savosios kultūros, ką ten kultūros – savosios kūrybos integravimą Europon (kam tokia nesąmonė apskritai galėtų šauti į galvą, niekam nereikalinga mūsų kultūra, jeigu mes ir reikalingi, tai tik pinigų plovimui ar – rėmimo forma – mokesčių sumažinimui).
       Sėsliai gyvenantis žmogus natūralesnis, net gal žmogiškesnis. Turizmą išradę barbaras, hunų vadas Attila, garbėtroška Makedonijos karalius Alexander Magnus ar didžiausias geografinis nevykėlis Cristoforo Colombo, – juos ginė ne pažinimo, o turtų alkis, jie – tvirtas argumentas, jog nieko vertos kelionės žeme, oru, vandeniu, vienintelis įmanomas žemėlapis, kuriuo verta domėtis – viduje, vienas yra tik pasaulis, vidinis, mieloji, cituoju iš atminties Rainerį Marią, o po to, oro duobių sukeltoje tuštumoje pasakoju jai apie savo guolį, kuriame rytais atsibudęs jaučiuosi lyg ką tik iš dangaus išvarytas angelas – tiek plunksnų aplink mano pečius ir galvą, nemyžk į batą, sako ji, tavo pagalvė kiaura, niekad neteko bendrauti su supistu poetu, sako ji, bet jos ironija švelni, be pagiežos...
       Kai matai, jog tekstas ima švinkti, tučtuojau panaudok moters temą – moteris gali išgelbėti banalybę, lygiai kaip ir sulėkštinti rafinuotas pajautas. Mane traukia moteryje slypintis šiurkštumas ties vulgarumo ir cinizmo riba, ypač kai jis sumišęs su melancholija ir vos numanomu egoistiniu lepumu, – šios savybės būdingos senojo kirpimo bufetininkėms ir emancipuotoms menininkėms. Ji mane vedė Frankfurto prie Maino oro uosto labirintais, o aš ją vadinau Beatriče, atveriančia erdvę į didesnę šviesą, nemyžk į batą, ramino ji mane (kur ji prisirankiojo tokių pasibaisėtinų posakių?), rasim tavo traukinį, nors dabar, sėdėdamas prie tvenkinio ir spoksodamas į gulbę, suprantu, kad svarbiausia buvo rasti ne traukinį, ir net ne žodžius tuomet ir vėliau, kai sėdėjome po milžinišku stiklo kupolu, gėrėm alų, o virš mūsų galvų, ištiestos rankos atstumu per stiklą sroveno riebi lietaus arterija, jungianti mus, skirianti, visai taip pat, atrodytų vienatvė dviese.
       Beje, taip vadinasi ir pjesė, kurios ištraukas pristatė du vokiečių aktoriai Kammertheater vestibiulyje, „Einsamkeit zu Zweit“; vokiškai šis pavadinimas skamba agresyviai, kaip ir kalba, kuria šnekėjosi tarpusavyje aktoriai mano parašytais žodžiais, atrodė, jog riejasi du sutuoktiniai komunalinio buto virtuvėje, nors tekstas visai ne apie tai. Ir vargu ar visa tai turėjo ką nors bendra su programos pavadinimu „Šiuolaikinis teatras iš Estijos, Latvijos ir Lietuvos“, – nei aš šiuolaikinis, nei teatras. Vyras ir moteris – taip banalu, jog net amžina.
       Gal dar ir dėl to mano sėdėjimas prie tvenkinio yra toks tuščias, jaučiuosi ne geriau nei pjesės personažas – kaip urna, iš kurios vėjas ką tik išpustė numirėlio pelenus.
       Netoliese spinduliuoja „daimlerchryslermercedesbenz“ pastatai su reklaminiais skydais, pasiūlyčiau jiems pasikarti su visu savo prabangos žavesiu, bet žinau, kad nesikars, nors jiems ir nepatinka mano abejingumas, vis tiek nesikars. Tiesa, vokiečiai, pietų vokiečiai, ne tik bankininkai ir komersantai – jie dar ir valstiečiai: ant miestą supančių šlaitų nesibaigiančios vynuogynų kaskados, rudeniop pasrūvančios vyno tvanu. O važiuojant traukiniu – laukai, sklidini žemdirbystės pėdsakų.
       Anglų lakūnai baigiantis karui pasistengė – iš senojo Štutgarto liko tik menkutis kvartaliūkštis, keletas senų pastatų, būtent tame kvartale įsikūrę ir „raudonieji žibintai“ – seniausios profesijos žmones traukia seniausi pastatai, tradicijos jėga, fundamentalumas. Tačiau užuot leidęs pinigus prostitutėms, pasielgiu kaip snobas ir nuslenku į dailės galeriją, ten ką tik atvežta klasikinio siurrealisto Yves Tanguy retrospektyvinė paroda. Latvė dramaturgė Inga sakė, jog baisus ir ligonis, o man atrodo itin švelnus, vaikiškas, paremtas dabar jau pabodusia ir nuvalkiota „sapno“, „pasąmonės“ technika. Lyginu mintyse su Šarūnu Sauka: Tanguy figūros tarsi stengiasi įgauti kūniškumo, bet nedrįsta peržengti apčiuopiamesnės (kūno) formos ribos, Sauka – išeiti iš kūno, atsikratyti kūno masės, jo tapyboje vyrauja kūniškumo, „mėsos“ perdozavimas, peršantis mintį, jog yra kitas polius, priešinga kūniškumui substancija. Nežinau, kuris eina teisingesniu keliu, bet renkuosi Sauką – jis labiau siužetinis, jo kūryboje yra nuotykių ir avantiūros, Tanguy – pavojingai abstraktus struktūruoti mėgstančiai sąmonei.
       Gulbei nusispjauti į mano bukaprotiško žvilgsnio jėgą – jį taip ir nepriėjo prie manęs, išsiskyrėme nepasidaliję savo plunksnų puikybe, o korėjietė (gal vietnamietė), stovinti „McDonald's“ kitoj pusėj prekystalio, visiškai nepanaši į gulbę, juoda kaip varna, maža kaip hamburgeris, kurį užsisakiau grįždamas į viešbutį, nes turkų pardavinėjamomis „babomis“ nepasitikiu, jos juk iš maltų kačių mėsos, geriau amerikietiška plastmasė, dievinu nenatūralų maistą, Coca Colą, susvetimėjimą ir amžinąjį abejingumą tikrovei.
       Jau praėjęs paskutinį kontrolės punktą oro uoste, laukdamas sodinimo į skraidančią skalbimo mašiną, gaunu progą dar kartą patirti meilę lietuviams, – jis turi mobilųjį telefoną, o tas telefonas – pakankamai numerių atmintyje, kad būtų galima dvidešimt minučių kalbėtis su Lietuvoje esančiais draugais. Teisingą gėdos jausmą turintis žmogus, girdint trisdešimčiai žmonių, greitąją pagalbą gėdytųsi išsikviesti, o jis – ne, jis šiuolaikinis, jis rėkia, kaip jam „faina“, kaip viskas „kruta“, kaip gerai su „babkėmis“ sekasi ir t.t. Ir negaliu net palinkėti, kad jo lėktuvą pagrobtų talibai.
       Boeingui 747 kylant į viršų, jau pakankamai įveikus gravitacijos jėgą, būna tokia akimirka, kai reaktyvinės turbinos tarsi prityla ir visas lėktuvo korpusas lyg smukteli atgal ir žemyn. Tuomet netenki žado ir tyli sukandęs dantis, kad nepaspringtum savo paties mėšlu.

       2001 m.

       Parulskis, Sigitas. Nuogi drabužiai: Esė rinkinys. – Vilnius: Baltos lankos, 2002