SUSIPAŽINKITE SU LEONU

Mielieji, šių laikų tikrieji genijai,
Atleiskite, kad erzinu aš jus sklandžiu eiliavimu.
Tikrai Jūs aplenkėt ir Matuzevičių Eugenijų,
Ir Joną Mačiukevičių, ir Leoną…

Beje, o kas gi Leonas? Lyg negirdėtas…
Bet gal ir jis kažką yra aplenkęs?
Ir jeigu jo aš nežinau, jo vietoje aš dėtas,
Prisipažinčiau, kad esu nežinomas ir menkas.

Bet jis, atrodo, oi nesavikritiškas,
Neatsiprašo, kad yra nežinomas.
O aš sakau nuoširdžiai – esate Jūs ryškūs,
Bet dar su Leonu nesusipažinote.

TAIKDARYS

Kai aš pagalvoju – ne toks jau ir aklas
Tas mano likimas. Ne toks jau kvailys.

Apleistos suyra gyvenimo peklos,
Atvėsta, išblėsta svaigus kvaitulys.

Kaip raitas lietuvis, kupinas ryžto,
Išjojęs kaimynų nusiaubti, niokot,
Buvau aš iš balno išmestas grįžtant, –
Mat, užkliuvau už kvailiausios šakos.

Be abejo, broliai paliko tankynėj
Laižytis skaudžiausių savo žaizdų.
Ne musės, ne badas mane ten kankino,
O mintys apkrėstos žiauriausių vaizdų.

Bet jiems aš neskelbsiu pasaulinio karo,
Nemėtysiu bombų iš debesų.
Vyriausias kažkaip pesimistiškai geria,
O aš jau per senas, per senas esu.

MERGAITĖS

Kada įsisiaučia pavasaris, –
Nusirengia mergaitės drąsios.
Prieš gašlų žvilgsnį kantriai grūdinasi.
Paskui apsirengia prieš rudenį.
Kažkoks, kažkas, kažkiek dar stebisi,
Į jas žiūrėdamas pro debesį.

Visoj Europoj smarkiai lyja,
Išėjo upės iš krantų.
Seni gyvenimai pelija
Nuo stogo ligi pamatų.

Išbluko senos etiketės,
Užplūdo srutos ant versmių.
Ir tu gali pilnai tikėti
Vien tiktai kūdikio verksmu.

Šiandien tavo akys šiek tiek liūdnos, –
kur Paryžius Tavo akyse?
Sutinku: gyvenimas – tai liūnas,
ir kasdien mus gelia jo vėsa.

Į tą pačią viltį įsikibę –
du gyvenimo sunkaus jaunavedžiai.
Šičia – purvas, šičia – ir skaistybė,
o, be to, ir meilės atspindžiai.

Nebijok tų prakeiktųjų liūnų,
kur nuskendo amžinas luošys.
Ten už jų – Marcelijaus malūnai
ir Justino išskobtas lopšys.

Toks jau mūsų likimas, mieloji,
kurį vadini... (Tiek jau to)...
Paklausyk, kaip šunelis šis loja
ant nueinančios mano kartos.

Gal atėjome klaidžiai, gal klaidžiai
mes nueinam... (Turbūt nežinai).
Tas šunėkas miegoti neleidžia
tiems, kurie amžinai...

...O gyvenimas teka savo vaga,
kuri įvairiausiais vingiais vingiuoja.
Ten toliau – pievos, slėniai ir gojai.
...O ant kranto – nuoga merga.

...O gyvenimas teka savo vaga,
kurioje aš blaškausi uždusęs.
Man ant nosies atsitupia musė...
...O kur dingo nuoga merga?

Tai ir būtų turbūt pabaiga.
Aš – dugne. Musė, žinoma, skraido.
Ta merga kitus vandenis braido...
...O gyvenimas teka savo vaga.