Vaikščiojo pajūriu ir rankiojo mažus blizgančius akmenukus. Buvo ramus, nugyvenęs didžiąją savo gyvenimo dalį. Neturėjo jokių slaptų minčių ir troškimų, kurie išmuštų iš pusiausvyros. Buvo pasiryžęs sulaukti gilios senatvės. Džiaugėsi, jog laikas teka lygiai ir monotoniškai lyg slėnių vanduo. Žinojo, jog rytoj vėl vaikščios pajūriu ir vėl rankios mažus blizgančius akmenukus.
       Atsivertęs laikraštį pajuto, kad staiga išaušo kitokia diena. Atsirado daug neramių žmonių, kurių širdys daužėsi iš nevilties. Staiga tie žmonės panoro pranešti apie save visam pasauliui. Jie šaukė – mes esam, mes esam, mes esam. Tą laikraštį jis gerte gėrė akimis ir nepajėgė nieko suprasti. Jam buvo keista, kodėl tie žmonės nevaikšto rytais pajūriu ir nerenka mažų blizgančių akmenukų.
       Pajuto, jog šiek tiek virpa rankos ir dreba kojos. Atsigėręs arbatos, išėjo į smėlio kopas, apaugusias skurdžiom pušelėm. Ryto saulė buvo drungna ir gaivi. Atsigręžęs žiūrėjo į savo pėdas smėly. Jam regėjos, jog pėdos tuoj pat pradingsta. Ir jis vėl žengė tolyn į saulės nupliekstą smėlyną.
       Sugrįžęs dar sykį atsivertė laikraštį. Kodėl staiga atsirado žmonės, kurių iki šiol nebuvo? Kodėl jie atsibudo nerimui, užmiršę savo ramybę? Vyrai, moterys ir net vaikai. Gal todėl, kad jiems nė karto neteko rinkti mažų blizgančių pajūrio akmenukų?
       Ramiu žingsniu jis pasuko kiton pusėn. Anksčiau čia beveik niekada neužklysdavo. Tačiau buvo įsidėmėjęs tą pastatą su mozaikine pašto karieta ant fasado. Jis tyliai pravėrė duris, įžengė į vidų. Pašte nebuvo nė vieno žmogaus, tik jis. Atsirėmęs palangėn, išsitraukė parkerį auksine plunksna ir minutę mąstė. Paskui pasilenkė, greitai ėmė rašyti. Parašęs jis atidavė lapelį pašto tarnautojai ir paprašė išsiųsti.
       Jauna mergina keistai ir su gailesčiu žiūrėjo į jo veidą, bet neištarė nė žodžio. Visiems žmonėms, – patikslino jis. – Aš žinau, kad pajūrio akmenukų turi užtekti visiems žmonėms. Užmokėjęs pinigus, jis išėjo iš pašto ir pasuko prie jūros. Dabar vėl buvo lengva ir gera. Nevirpėjo rankos, prieš akis tyvuliavo mėlynas lygus vanduo.
       Išjungęs šviesą, atsigulė į lovą, tačiau neužmerkė akių, ir šitaip ilgai skendėjo tamsoj; už lango kilo vėjas ir vis garsiau šniokštė pušų viršūnės, kažkur toli ėmė trinksėti nesandarios laukujės durys; jis apsivertė ant šono, bet ir dabar tamsa plūdo į akis; suprato, kad šiąnakt užmigti nepavyks, –
       paskui suprato, kad verkia dėl savo vienatvės; verkia kaip mažas vaikas, užrakintas tamsiam kambary; sugniaužė kumščius ir taip gulėjo pusvalandi, laukdamas, kol tamsos tumulai pasitrauks iš akių; tačiau tai buvo bergždžias laukimas; vidurnakti jis išlipo iš lovos ir nupėdino prie spintos, kurioje buvo paslėpęs pusiau nugertą butelį; lyg tamsaregys jis įsikliukino į stiklinę ir užsivertė; tada nuėjo prie lango ir žvelgė į nepermatomą, juodą pajūrio pušyną, –
       jis išvydo saulėtą pavasario rytą, kuris aušo prieš daugybę metų, kuris kilo iš rūko kaip fantastinis, puošnus laivas, tereikėjo sėsti į jį ir plaukti; grojo svaigi muzika, orkestrantai baltais marškiniais atrodė kaip didžiulės laukų ramunės; miestelio aikštėn plūdo kolonos žygiuotojų, sutartinai mušdami kojomis; tai buvo naujųjų pasaulio užkariautojų maršas, džiaugsmingas kvaitulys tų, kuriuos iš raudonos tribūnos jis sveikino ir vadino Naujaisiais žmonėmis; jis matė, kaip miestelio aikštėje blaškėsi balandžiai, nerasdami sau vietos, –
       dabar jis dejavo vienatvėj ir gėrė tamsą, jis ramino save seno traktato žodžiais: žmogus ir rožė atsiranda rytą, o vakare jų jau nebėra; dar negreit ėmė brėkšti, jis stovėjo sustingęs prie lango ir niekaip negalėjo patikėti, kad išaušo kitokios dienos, į kurias jam nelemta įžengti; jis netarė jokių žodžių, tačiau it apgautas vaikas šluostėsi akis, –
       aušo rytas, ir jis buvo apgautas tų, kurie nuėjo nuo scenos; didelių ir mažų aktorių, suvaidinusių savo roles; susilaukusių aplodismentų ir gėlių puokščių; jis meldė savo sielos, kad toji nepradėtų klykti, –
       aušo rytas; jis prisiminė mažus blizgančius pajūrio akmenukus, kurių buvo prisirinkęs pilnas kišenes; kasdien juos iškratydavo kopose ir vėl rinkdavo; dar neišnyko paskutiniai nakties šešėliai, kai jis nuskubėjo prie jūros, –
       daugiau jis neatsivertė nė vieno laikraščio ir pametė dienų skaičių; tiems, kurie pirmąkart atvykdavo į šį miestelį, jis buvo keistas pajūrio žmogus; neįžvelgiamas ir amžinas kaip ir pati jūra – – –

       Mušinskas, Danielius. Gyvenimas kaip alibi: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1991.