Žingsniai buvo lėti ir ramūs; tokiais žingsniais vaikščioti tik pajūriu, saulei leidžiantis, kai žvelgi į veidrodinį vandenį ir nieko nematai; bet suprasti įstengi – tokie žingsniai ir čia galimi, jais matuoji keliuką nuo slenksčio iki didžiojo tvenkinio, paskui iki ąžuolo, o iš tikrųjų matuoji gyvenimą. Tik kažin ar savo? Galbūt savo jau ir nenorėtum išmatuoti? Ir ta ramybė – tariamas pabėgimas nuo visų, norėjimas susitaikyti su savim ir žengti kitokius žingsnius? Ir galbūt juos žengsi, juk taip nedaug tereikia – tik žengti...
       Senasis Augustas pamatys ir supras – panelei kažkas negerai, ji ieško vienatvės. Jis bus teisus, nes tie lėti žingsniai tą ir sako; paskui prisimins ir žodžius – vieniša kaip sapnas. Dabar negalvoji apie tai, dabar tokie žodžiai būtų neteisybė, melas. Ir švysteli akmenuką į maurais apėjusį tvenkinį – žaluma sujuda ir vėl užsiveria; taip užsimerkia akys miegui, o galbūt sapnui. Didysis tvenkinys ramus, kaip ir tinka didžiajam; Augustas irgi artinasi ton pusėn, jo rankoj irgi akmenukas. Milda, taria jis, ar tau čia nėra ramu ir liūdna?
       Vakarienei jis atneša ant stalo ąsotį pieno, peilį ir prapjautą duonos kepalą; vėl išeina į prieangį ir ilgai ten krapštosi, o paskui žengia per kambarį su lėkštele medaus; norėčiau, kad jis butų mano vyras, aš visada pirma atsigulčiau į lovą ir laukčiau jo, ir jis visada artėtų į mane, kaip dabar su tuo medum; Milda juto, jog lėtas raudonas saulėlydis liejasi ant jos veido, ant rankų, ji pažvelgė pro langą – lygi, bežadė žaluma iki pat vieškelio. Medaus saldumas tvilkė burną; ji juto, jog Augusto akys liečia jos plaukus, nubėga kakta, lūpomis, sustoja ant kaklo; jis būtų pats geriausias mano vyras, jį mylėdama galėčiau viską užmiršti.
       Paskui pagalvojo: jeigu taip atsitiktų, ar turėtų teisę džiaugtis? Ji prisiminė visas savo pergales ir suprato, kokios jos buvo lengvos. Tik dabar pirmąkart dingtelėjo, kad joms kažko trūko. Jos tebuvo tik santykinės pergalės palyginti su kažkokia viena, tikra, kurios dabar troško ir dėl kurios buvo viskam pasiryžusi. Pasirėmusi delnu galvą, ji žiūrėjo Augustui į akis ir tarsi rašė į jas. Tačiau ką rašė, tebebuvo paslaptis, kurią norėjo nudrėksti it kokį sunkų, slegiantį drabužį.
       Augustas nesiskubino tiesti į ją rankas; nešdamas per kambarį medų, jis pajuto jos virpantį kūną, tas kūnas dar buvo toli, bevelk neįžiūrimas, bet jis buvo ir per daug arti, kad pajėgtum apie visa tai negalvoti. Jis prisiminė, kaip Milda čia svečiavosi su savo vyru – ta vasara prieš kokius trejus metus jam nieko nebesakė, bet ji atgijo dabar, keistai virptelėjo, kai akys palietė Mildos plaukus, lūpas, kaklą. Galbūt išvengsiu klaidos, pamanė Augustas, tikriausiai tai būtų dar viena klaida; tačiau neįmanoma išlikti teisiam, jei visada išsižadi klaidų, apeini jas.
       Jie gėrė pieną iš molinių puodukų, ir baltas švelnus skystis vėsino lūpas; jie mėgino šypsotis, tarsi būtų vaikai, ir iš tikrųjų šypsojosi, kaip šypsosi daug patyrę ir viską suprantantys žmonės. Milda jautė, jog Augustas galvoja apie ją; tai pirmieji žingsniai, pamanė ji, jis ryšis, nes jį priveikė laikas ir tas ramus, lygus gyvenimas. Metai ir dešimtmečiai negali neįveikti žmogaus, jeigu jis tikras žmogus; ji matė jo akyse ilgus, nykius rudenis, kurie ėda baisiau negu rūdys. Jis senas, pasakė sau, bet ne toks senas, kad būtų visiškai praradęs žmogaus tikrumą.
       Galbūt dar yra išeitis, gal dar galėčiau išvengti viso to? Tačiau kaip? Mano silpnumas jai neleis įveikti savęs; silpnumas pavirsta jėga, kai pasiryžti žingsniui, kurio gyvenime iki šiol dar nežengei. Aš nesu tiek užmiršęs gyvenimo, kad nepajėgčiau atskirti tų kelių dalykų, – jie aplanko kasdien, kasdien juos sunaikini, ir kai žvelgi į saulėlydį – jo raudonumas ramus, beaistris. Aš visada labiau norėjau žiūrėti į gyvenimą iš šalies negu iš tikrųjų gyventi, turbūt kaip ir dauguma, bet šito per maža, kad pateisintum save. Augustas ištiesė per stalą ranką ir palietė jos plaukus. Tai galas, pasakė sau.
       Plaukai buvo juodi, papurę, pirštai juto jų minkštumą, ir Augustui atrodė, jog liečia švelnias pelkių samanas; pirštai nuslydo skruostu, ir jis ištarė: Milda. Pajuto, jog nebegalvoja apie ją kaip apie Mildą, priešais buvo moteris, kurios jis nepažįsta; bet lūpos tarė: Milda. Suprato, jog tas vardas nieko nebereiškia, liko tik gražus garsų skambėjimas, o ranka liečia moterį, kuri neturi vardo, kuri niekada jo neturės. Jam buvo gaila savęs, kad yra toks neryžtingas ir švelnus; savo švelnumą jis visada laikė visų savo pralaimėjimų priežastimi, bet slapčia džiaugėsi, jog dar neišnyko tas vaikiškas, graudus švelnumas. Atsigulęs lovon, jis žiūrėdavo į sieną ir jausdavo, kaip akyse tvenkiasi ašaros: tai jis vadino nesveiku gailesčiu sau ir stengdavosi kuo greičiau užmigti dar nenusigręžęs į sieną. Dabar pajuto, jog mato priešais save tą sieną ir kaip kažkas gomuriu kyla aukštyn; tai galas, vėl pasakė sau.
       Milda nuėmė nuo skruosto Augusto ranką ir suspaudė jo kietus storus pirštus; ji nežiūrėjo į juos, tik juto, kaip juose tvinkčioja kraujas, ir nusišypsojo Augustui. Vis dėlto jis nesiryžo, – persmelkė mintis, bet jau kitą akimirką ji suvokė, kad Augustas teisus; jis pralaimėjo kaip ir aš, kartojo sau Milda, jis nepajėgė laimėti tokios mažos ir galbūt netikros pergalės. Jis teisus, – pagalvojo ji ir lengvai atsidususi pabučiavo Augustui ranką.
       Mūsų šaltumas kaip nuodas, – šmėstelėjo Augustui, bet gerai, kad nereikia žodžių; ji būtų galėjusi būti mano moteris, nes jai nereikia žodžių, o aš visada jų bijojau. Tačiau man niekada nebuvo reikalinga paguoda, kurią gali suteikti paguodos trokštantis. Man buvo reikalinga jėga, kuri įveiktų, o gal ir visai sunaikintų mane patį, bet tokios jėgos nepatyriau, net moterys buvo bejėgės, pagalvojo šypteldamas Augustas.
       Jis atsistojo ir nunešė į prieangį ąsotį ir duoną, atsigręžęs nužvelgė sėdinčią prie stalo Mildą ir galutinai suprato, jog viskas baigta. Nesidžiaugė, bet ir nejautė jokio apmaudo; prisiminė, kaip šiandien mėtė į didįjį tvenkinį akmenukus – tada buvo vidurdienis, ir jis nežinojo, ar įveiks save. Dabar suprato, kad šįsyk įveikė save lengviau negu kitais kartais; gyvenimas traukiasi lyg riešutas kevale – vienądien perkasi tą kevalą, bet jis jau bus tuščias. Žvelgdamas į sėdinčią bežadę moterį, jis prisiminė šį rytą išsprūdusius žodžius: tu vieniša kaip sapnas. Milda neišsigando tų žodžių, bet Augustas matė, kaip jie susigėrė į ją, įsmigo jos sielon. Dabar tuos netikėtai išsprūdusius žodžius prisiminė ir tarsi regėjo juos prieš save: susigūžusią į kamuoliuką moterį, užmerktom akim, miegančią; jos lygaus alsavimo nesutrikdo net sapnas, bet jis jau yra, jis dirba savo darbą, jis veržiasi iš tos moters ir niekada nepajėgs išsiveržti. Sapnuojantis žmogus pats vienišiausias, jam niekas negali padėti, – pagalvojo Augustas, bet dabar nežinojo, kodėl rytą tuos žodžius ištarė Mildai. Jis nenorėjo jos išgąsdinti ir apsidžiaugė, kad ji neišsigando.
       Milda irgi atsistojo ir priėjo prie lango – saulėlydis jau buvo užgesęs, ir juostantis nakčiai dangus atrodė lyg šilkinis gaubtas. Akimirksnį ji pajuto gailestį sau, kad ryžosi čia atvažiuoti, bet įveikė tą gailestį mintimi, jog atvedė ją čia dar vieno, paskutinio pralaimėjimo troškulys. Santykinės pergalės galų gale atneša tikrus pralaimėjimus, dingtelėjo Mildai, ir ji prisiminė, kad kitados po tokios minties būtų garsiai nusijuokusi, bet dabar nesiryžo. Ji pakėlė ranką ir braukė pirštu per stiklą, braukė tiesias linijas ir mažus apskritimus, tačiau jų nematė – akys bėgo kitur, jose spindėjo niekada nerodomos, neišverkiamos ašaros. Tai nėra galas, pasakė ji sau, negali būti.
       Dangus jau juodavo nuo krašto iki krašto, tačiau Augustas ir Milda kažkodėl nuėjo prie didžiojo tvenkinio ir klausėsi, kaip minkštai supliaukši maurais užtrauktas vanduo, kai į jį nukrenta nedidelis akmenukas. Jie mėtė tuos akmenukus ir, rodės, šitaip kalbino tą visų užmirštą, nebylų vandenį. Ir galbūt iš tikrųjų jie kažką kalbino, ir galbūt iš tikrųjų jiems kažkas kalbėjo – niekam nereikalingus, nebylius žodžius.

       Mušinskas, Danielius. Šviesa virš Tausalo: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1987.