Vis labiau skaudėjo galvą, ir jis nuėjo prie ežero. Žiūrėjo į mažas bangeles, kaktą atstatęs lengvam vėjo dvelksmui. Saulė geso eglių viršūnėse, nutyko vėjas, bet jis nesitraukė nuo vandens. Iš toli atrodė lyg miegantis. Buvo panašus į žmogų, kuriam niekas nebesvarbu triukšmingam pasauly. Jis buvo tas, kuris tik šypteli išvydęs ašarą nelaimės ištiktojo veide. Bet jis ir to veido nebūtų pastebėjęs, jis spoksojo į lygų ežero vandenį ir norėjo pajusti tikrąją savo vertę. Tačiau jis pajuto tik veriantį žvilgsnį ir nė neatsisukęs kranto pusėn suprato, kad yra stebimas.
       Ji gailėjosi, jog prieš dešimt metų išvengė meilės, išvengė lyg kokio nelaimingo atsitikimo. Iš pradžių, tiesa, ji džiaugėsi, didžiavosi, kad neatsidavė pirmam sutiktajam, bet dar po kelerių metų pajuto, jog tarsi kybo virš žemės ir negali ant jos nusileisti. Ji turėjo draugių, kurios nebuvo tokios atsargios, jos atsidavė viena po kitos jų panorusiems vyrams, jos ištekėjo, pasigimdė vaikų ir dingo iš horizonto. Ji suprato, kad visos draugės nusileido ant žemės, o ji tebekybo aukštai, skrenda lyg kokia vėjų pakylėta pušis. Kartais ji niekindavo tą žemę, kartais bijodavo ir pažvelgti į ją, bet dabar vis dažniau jautė, jog gailisi, kad prieš dešimtį metų savo vienatvės neatidavė pirmam sutiktajam.
       Nuo kranto ji stebėjo žmogų, kuris lyg sustingęs visą valandą žiūri į vandenį, kuris pats tarsi pavirto vandeniu, ir tas jo nebylumas jai tapo paslaptingas. Ji įsivaizdavo žmogų, kurį atstūmė pasaulis. Ji vaizdavosi, kaip kažkada tas žmogus puolė į gyvenimo sūkurį, kaip jis siekė moterų, galbūt net jos draugių, bet dabar štai atstumtas styro vienas, ir ji grožėjosi tuo reginiu. Ji norėjo, kad tas žmogus verktų, brauktų rankove šykščias ašaras, ir tai būtų jos paguoda, savotiška kompensacija už ilgus, tuščius metus, kurių viena pati nebepajėgė įveikti. Ji norėjo matyti kito žmogaus pralaimėjimą ir džiaugtis juo, ji troško nors tokiu būdu nusileisti arčiau žemės ir pajusti, jog nėra visiškai pralaimėjusi.
       Ji žinojo, kad ne vėjas ją atplėšė nuo žemės ir neleidžia pulti pirmam sutiktajam į glėbį. Ji didžiavosi savo išdidumu, bet jau buvo išgėrusi pilną jo taurę; keista, bet dabar ji labiausiai negalėjo pakęsti išdidžių žmonių ir džiaugėsi, jog tokių sutikdavo vis mažiau. Su buvusiomis draugėmis ji nebegalėjo susikalbėti tarsi su ateivėmis iš kito pasaulio ir matė, kad jų išdidumas ne didesnis negu žolių, augančių juodoj žemėj. Gyvenimas atėmė iš jų visiką, ir jos pavirto žolėmis, kuriose patinka žaisti vaikams, į kurias malonu žiūrėti, kuriose gera kvėpuoti. Bet jos tik žolės. Tačiau ir savo išdidumo daugiau nebegalėjo pakęsti; kartais ji trokšdavo pulti į kelio dulkes ir nesikelti iš jų, kartais būtį paniekinta, nuskriausta ir lieti beviltiškas ašaras; neseniai naktį ji įsivaizdavo, kaip iš gatvės atsivedė nepažįstamą vyriškį ir atsidavė jam, nepaklaususi net vardo, palaimingai šypsodamasi it nugalėtoja.
       Tačiau ji tebekybojo virš žemės, ir jos sparnai nepaliesdavo net pušų viršūnių. Ir dabar, stovėdama ant kranto ir stebėdama įbridusį vandenin žmogų, ji laukė – galbūt tie sparnai susiglaus, ir ji galės pati prieiti prie vandens, nusiprausti veidą, ištarti kokius nors žodžius. Ji spėliojo, kokie žodžiai tariami tokiu atveju; ji be garso šnabždėjo ,,labas vakaras“, ,,ar aš jums nesutrukdysiu?“, bet nežinojo, ar iš tikrųjų tokiais žodžiais nusileidžiama žemėn. Ji dar labiau gailėjosi, jog prieš dešimt metų išvengė meilės, išvengė lyg kokio nelaimingo atsitikimo.
       Saulės jau nebuvo, ir miško tamsa gulėjo ant kranto ir ant vandens. Ji pajudino rankas ir jautė, kaip suvirpėjo oras; ji žengė kelis žingsnius, po kojom vos girdimai trakštelėjo sausa šaka; jai atrodė, jog šitaip lūžta jos gyvenimas, ir džiaugėsi, kad pati savo kojomis trupina tą gyvenimą. Ji dar atkakliau įbedė akis į tamsoj boluojantį siluetą, išsigando, kad jis gali susilieti su tamsa ir išnykti. Girdėjo, kaip daužosi širdis, ir jai atrodė, jog privalo skubėti, kad suspėtų. Ji jautė, kaip auga tas tamsos ir tylos kalnas, jis tuoj pasiglemš viską aplinkui – ir ją, ir tą žmogų, įbridusį vandenin. Ji pasileido tekina ir atsitokėjo, kai vandens purslai pažiro ant veido.
       Atgavusi kvapą, ji apsidairė ir ištarė – ,,kur jūs?“ Matė, kaip tie žodžiai slenka vandens paviršiumi ir už kelių žingsnių prapuola tamsoj. Ji norėjo šūktelti garsiau, bet staiga suprato, jog greta nieko nėra. Aštriu žvilgsniu skrodė tamsą, bet aplinkui nieko nebuvo. Prisiminė, jog prieš dešimt metų ir ji taip dingo tamsoj, išvengusi meilės; tada ji juokėsi toj tamsoj, įsivaizduodama, kaip jos ieško svetimos rankos; ji juokėsi, ir tas juokas tada kėlė ją aukštyn nuo žemės, stipria banga nešė virš palapinių, kuriose, ji žinojo, jos draugės alsuoja pirmąja savo meilės naktim. Ji grįžo išaušus ir iš draugių veidų, kaip iš atverstų knygų, norėjo perskaityti paslaptingus ženklus. Tačiau neperskaitė nieko, draugės juokavo ir bėgo į ežerą praustis, jos garsiai šaukė viena kitą vardu, bet nė sykio ji neišgirdo savo vardo. Netrukus susirinko savo daiktus ir sugrįžo į miestą, ir jai atrodė, kad ten, prie ežero, liko tik krūva pelenų.
       Dabar apėmė neviltis, jog ji išsidavė tuo savo puolimu į vandenį ir tuo šūktelėjimu – „kur jūs?“ Ji išbrido į krantą ir pagalvojo – kaip nubausti save, kad tai daugiau niekada nepasikartotų. Tyliai džiaugėsi, kad niekas jos nematė, neišgirdo; dabar vėl ji įstengs pakilti aukštai virš žemės, jos rankos ir širdis niekada nepanirs į tamsą, kuria alsuoja pailsę vyrai ir moterys. Praslinko dešimt metų, ir ji vėl išvengė meilės lyg kokio nelaimingo atsitikimo. Ji triumfavo, ji brido per juodas nakties žoles į savo palapinę ir apčiuopom rinkosi daiktus, kad tuoj pat, vos praaušus, galėtų apleisti šitą pragaištingą vietą. Ji užčiuopė veidrodėlį ir akloj palapinės tamsoj pakėlė jį prie veido. Ji žiūrėjo veidrodėliu ir nejuto, kad akys užmerktos. Matė savo veidą – išbalusį kaip drobė, sustingusį, bet juo neriedėjo nė viena ašara. Ji pirštais palietė skruostą, bet ašaros iš tikrųjų nebuvo.
       Jis išgirdo, kaip už nugaros ant kranto trekštelėjo sausa šaka, ir tyliai nubrido šalin. Ežero tamsa gaubė jį lyg kokia marška, ir šyptelėjo supratęs, kad minkšti žingsniai skuba ton vieton, kur ką tik jis stovėjo. Išgirdo šūktelėjimą – ,,kur jūs?“ Lyg ir norėjo atsiliepti, bet akimirksniu prieš save išvydo pailgą moters veidą, ir jam pasirodė, jog tą veidą yra matęs. Jis žengė dar kelis žingsnius ir tykiai atsisėdo ant kranto. Abejingai spoksojo į nejudančią ežero tamsą; žinojo, jog niekas neprivers jo sukrutėti, jam niekas nesvarbu šitam triukšmingam ir jausmingam pasauly. Jis pirštais palietė savo veidą: visada buvo patenkintas juo – ramiu, didingu. Galva irgi nustojo skaudėjusi, ir kitą dieną jis galės imtis, darbo. Jis buvo iš tų, kurie ir per atostogas nudirba didelius darbus. Dar sykį šyptelėjo, prisiminęs tą šlumštelėjimą į vandenį ir tą beviltišką balsą– „kur jūs?“

       Mušinskas, Danielius. Šviesa virš Tausalo: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1987.