– Čia kaip laive ant jūros, – sako Romas ir išsišiepia patenkintas.
       – Jūroj daugiau mėto, o čia – ne. Čia geriau, – šypsosi Antanas, tarsi žinotų, kaip ten yra iš tikrųjų.
       Tik Julija kažko tyli. Ji apžiūrinėja sienas (mergiotiškas įprotis) ir net išsigąsta varinio velnio, kuris šypsosi tiesiai į ją.
       Augustas tuo tarpu neša alų: du bokalus ir paskui dar du, ir visi pučia baltas putas, geria. Prie gretimo staliuko švarus seniokas gurkšnoja limonadą. Jis vienas. Tiesa, jis rūko ir leidžia dūmų kamuoliukus palubėn, ir žiūri į Juliją ir Romą, Antaną ir Augustą. O paskui klausia:
       – Atsiprašau, kiek valandų, sūneliai?
       – Aštuonios jau.
       – Žinot, man toks gyvenimas patiktų, – sako Antanas. – Gurkšnoji alų ir jauti, kaip jis tau kraują kaitina. Ir malonumas, ir galvos niekas nekvaršina. Be to, jei nori, filosofu apsimeti: juk nieko neprarandi, laikas reliatyvus.
       – Iš tikrųjų neblogai, – sako Romas. – Gal pasiliekam aludėj amžinai?
       – Šito tai jau nebus, – juokiasi Julija, – praėjo šventieji laikai, kai aludėj galėjai gyventi. Ir dar ne bet kaip – su nuotykiais.
       – Aš dvidešimto amžiaus muškietininkas! Aš išvaduoju visus nuo mokyklų ir fabrikų ir kviečiu į aludę! Tegyvuoja bokalas alaus! – jau garsiai sušunka Antanas.
       Visi patenkinti šūkiu, net nepažįstamas seniokas ima šypsotis. Tada jie pakyla ir išeina iš aludės laukan, ir eina gatve, o ne šaligatviu. Augustas kramto lūpas ir nori kažką sakyti, bet tyli. Ir jie visi tyli, nes nebežino ką sakyti: aludė liko toli, pamiršta, o pro šalį pirmyn ir atgal skuba žmonės, tarsi nematydami jų. Galbūt tie žmonės pavargę nuo darbo ir nuo geliančių minčių apie save.
       O tas kelias, kuriuo eina, atrodo toks keistas. Augustas prisimerkia ir regi, kaip prieš keletą metų jis vakarais čia skraidė dviračiu. Tada nebūdavo spengiančios tylos, jis visada pasitikdavo iš darbo grįžtančią motiną. O dabar daug kas pasikeitė, ir jis mano, jog laikas maža atneša paguodos. Motina visada pasižiūri į jį liūdnom akim, tarsi jis būtų nebe tas, svetimas ir su šalta širdim. Tada Augustas vos tvardosi, tačiau tyli ir palieka motiną vieną. Jis eina į gatvę ir nori pamiršti viską, net tuos prisiminimus, kurie geri ir todėl graudūs. Jis susitinka Romą, Antaną arba Juliją ir vienišumas dingsta. Jie kartais žiūri vienas kitam į akis, bet niekada neatveria savo širdgėlos.
       – Jeigu mes apsikabinsim ir pravirksim, nuo to nebus lengviau. Geriau visada tylėkim ir būsime lygūs ne tik savo džiaugsmu, bet ir savo skausmu. Mes pagimdyti jautrumo sužeistom širdim, mano tėvas rašė eiles, kai buvo toks kaip mes... – kalbėjo Augustas ir tik paskui išvydo, kad šalia jo nieko nėra. Jis suprato, kad Romas ir Antanas negali šitų žodžių klausytis, kad šitie žodžiai yra tik draskoma širdis. Tą vakarą jis nuėjo į aludę vienas ir nebeprisimena, kaip sugrįžo. Tenai kiekvieną vakarą pilna atgailaujančių, kurie pravirksta išgėrę butelį. Jis matė, kaip rieda jų skruostais ašaros, bet argi jos tikros, ar jose gyvenimo druska? Kas daug kenčia, tas niekada kitiems matant neverkia. Augustas prisiekė daugiau neiti aludėn ir nekalbėti apie tai garsiai.
       Dabar Augustas atsimerkia, pažiūri į draugų veidus; jie visi dar be šypsenų, rimti. Kažkur neaukštai jau kabo nakties tamsa, kuri netrukus apkris laukus, žmones, o tyla nusidrieks iki pat žvaigždžių. Reikia skubėti, nes paskui bus vėlu, ir Augustas šūkteli:
       – Pirmyn, muškietininkai! Paskui mane! – ir pasileidžia neatsigręždamas, žinodamas, kad bėga ne vienas. Gatvė lygi, ir jis nejaučia, kaip kojos skrenda pirmyn, tik pro ausis lekia vėsa ir vėjas. Jis šypsosi ir vis greityn, greityn, kol išgirsta Julijos juoką, tarsi savo. Tada Augustas bėga lėčiau, o šalia ir Antanas, ir Romas, ir Julija. Tamsa jau gaubia medžių viršūnes ir, kol jie pamatys ežerą, bus visai tamsu. Augustas jaučia, kaip spindi visų veidai. Jis žiūri į Juliją ir į jos krūtinę; kurioj be paliovos daužosi širdis, ir Julija jam graži kaip niekad. Jos raudonas megztinis tarsi ugnis, ir Augustas jaučia savyje dvigubą jėgą, ir jis griebia Julijos ranką, ir šaukia:
       – Greičiau, greičiau!
       Jie skriste skrenda, jų veiduose užmarštis ir palaima, o priekyje tyvuliuoja tamsa. Tai ežeras, ir jie nustemba, kad toks ramus, tylintis tarsi susimąsčiusios žemės akis. Bet tai dabar neturi reikšmės: Augustas vikriai numeta batus, kelnes, marškinius ir brenda gilyn. Paskui krinta ir daužosi vandenyje kaip ką tik pagauta žuvis.
       Prie namų slenksčio Augustas pamato motiną. Ji sėdi kieme ant suolelio, ant to paties, kurį jis sukalė anksti pavasarį, Augustas atsisėda šalia motinos ir tyli. Ta tyla – kaip užmarštis, visada gera: ar verki, ar juokies.
       – Jau vėlu. Kodėl nemiegi, mama? – lėtai sako Augustas ir jaučia, kad tie žodžiai visai nereikalingi.
       Paskui vėlei viskas nutolsta, tarsi apsigaubia sapno šydu ir sunku suvokti, ar tai tikrovė, ar tai jau kažkada matyta, išgyventa. Juk kartais grįžta vaizdai, kuriais jau gyvenai ir kuriais nebegali patikėti iš naujo. Augustą apima baimė, toks šaltas virpulys, ir jis sugriebia motinos ranką:
       – Mama, kodėl nemiegi? Jau labai vėlu.
       Motina vis tyli, ir Augustui baisi ta tyla; jis pašoka nuo suolelio ir bėga į kambarį. Ant stalo didžiulė netvarka, o pakrašty dailiai sudėtos visos tėvo nuotraukos. Jų nedaug, tik trys mažutės. Augustas užsidengia veidą rankomis, krinta į lovą ir kartoja:
       – Aš čia niekuo dėtas, mama, aš niekuo niekuo...

       Mušinskas, Danielius. Mėlynų dilgėlynų naktis: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1982.