Munkus kiaurą naktį galynėjosi su sapnais – ar ką ne taip suvalgęs buvo, ar paprasčiausiai per daug ir per vėlai pilvą rūkyto kumpio su duona prikimšo, tačiau sapnai vienas po kito lėkė per Munkų, tiesiog skroste jį skrodė. Siurbčiodamas arbatą kieme prieš ryto saulutę, visų dabar nė neatsimena. Viename klaidžiojo po miško tankynę, iš pradžių lyg ir grybaudamas, bet kuo toliau, tuo labiau tas miškas virto juoda tankme, ir Munkus tol puldinėjo braižydamasis į šakas, kol visiškai pridusęs nubloškė antklodę nuo savo galvos, ir šitaip vargais negalais išsivadavo iš sapno. Spėjo užmigti, ir atsidūrė didžiuliame nepažįstamame tvarte, iš visų pusių Munkų žviegdamos ėmė spausti juodos kiaulės, savo šnipais jos tarsi kažką aiškino ir kažko prašė, Munkus rodė joms savo tuščius delnus, matot – aš nieko neturiu, esu toks pat menkas padaras kaip ir jūs, žinoma, galbūt dar šiemet nebūsiu paskerstas ir suvalgytas, tačiau kas žino… Tvartas pavirto į ilgą asfaltuotą kelią, kiaulės staiga pasileido dideliausiu greičiu žviegdamos ir pypsėdamos, jos pavirto šimtais lengvųjų automobilių ir per akimirksnį nurūko didmiesčio link. Munkus liko stovėti tvarte vienas, pasijuto labai pavargęs ir nugriuvo ant dvokiančių grindų, kvapą užgniaužė aitrus kiaulių išmatų tvaikas, jis ėmė slopti, kol vėl viena ranka pavyko nublokšti nuo veido antklodę. Kas čia man darosi, pamanė Munkus, Teresė išvažiavo į miestą pas savo draugę, o aš čia mirtim vaduojuosi. Išlipęs iš lovos, atsigėrė šalto vandens, šlapiu delnu perbraukė per įkaitusį veidą ir vėl nukėblino lovon. Dabar jau nesapnuosiu tų nesąmonių, įsakė sau Munkus ir, įsitaisęs ant kito šono, palaimingai užmigo.
       Tačiau neilgam. Išvydo Munkus save beeinantį keliu, gražiai apsirengęs, naujus marškinius užsivilkęs, net kaklaraištį dešinėj švarko kišenėj užgriebė. Gerai kad dar nosies nenusivaliau, pamanė Munkus ir toliau dyžė dulkėtu vasaros pabaigos keliu. Netrukus priėjo miestelį, kurio didžiulėj aikštėj stovėjo šv. Florijono stovyla, o prie jos būriavosi gerokas pulkas nupliktgalvių vyrų. Visi staiga atsigręžė į Munkų, pagarbiai pritilo, praskyrė jam taką iki pat tos statulos.
       – Atėjau pasakyti jums paskutinį savo žodį, – Munkus išgirdo savo balsą, bet nelabai jį teatpažino.
       – Sakyk! Sakyk!- padrąsino iš minios, – dešimt metų tavęs jau laukiam, sulaukti negalim.
       – Prisiek, kad tikras esi, apsišaukėlių mums nebereikia, – ramiu, bet tvirtu balsu paprašė seniokas iš stovinčiųjų pirmoj eilėj.
       – Tik nieko nemeluok, nes bus kaip kitiems…
       Karštis ėmė krėsti Munkų, lūpos visai išdžiūvo, bet mintys sukosi lyg vėjo malūno sparnai audringą dieną, ir jis nė kiek neišsigando, kad jam bus kaip ir kitiems.
       – Visiems mums bus vienodai, – pradėjo Munkus. – Aš atėjau iš labai toli, bet pažįstu jus kaip nuluptus, visi esat lyg iš mano širdies ištraukti. Todėl galiu prisiekti – pats tikriausias esu,o ne apsišaukėlis. Esu žmogus, ne koks fizikas,filosofas,muzikantas ar ubagų karalius.
       – Net ne ubagų karalius, – garsiai nusistebėjo tas pats seniokas. – Gal iš tikrųjų tikras…
       – Tai sakyk teisybę ir gelbėk mus, nebetempk gumos, – suspigo kažkas nekantriai, bet buvo tuoj pat kitų užčiauptas.
       – O gal esi koks žurnalistas purvaskleidis arba persirengęs teisėjas dideliausiom kišenėm? Gal tik vakar barzdą nusiskutai?
       Munkų jau ir pyktis pagavo:
       – Kodėl mane tardot? Patys praskynėt man kelią prie savojo Florijono, kuris šimtus metų gaisrininku dirba, bet dabar nieko nebegali užgesinti. Jūsų širdys per smarkiai užsidegė, liepsnoti liepsnoja, joms visos Lietuvos teisybė parūpo, o kodėl anksčiau nerūpėjo? Anksčiau tik po savo daržą kapstėt, nuo ryto iki vakaro vieną vagą kapliavot, piktžoles rankiojot, o dabar? Kodėl dabar pasidarėt tokie neramūs?
       – Tu mums pasakyk, nes bus kaip kitiems!..
       – Kodėl anksčiau į viską ranka numodavot ir lyg niekur nieko eidavot šieno grėbti ar malkų pjauti? Todėl kad savo gyvenimą gyvenot, o svetimas jums nerūpėjo. Tada jūsų sielos sveikos buvo, raudonos bacilos jų niekaip neįveikė. Kodėl dabar taip sugedot ir ėmėt matuoti, kokio storumo muitininko pilvas ar ubagų karaliaus sprandas? Net filosofo ir muzikanto nebeapkenčiat, naktimis juos sapnuojat,o lakūnas su prokuroru kad ir kaip akis varto, jums vis tiek nebepatinka. Tai kas jūs patys esat? – drąsiai paklausė Munkus.
       – Tu mums pasakyk, nes bus kaip kitiems! – tuoj pat išgirdo iš minios čaižų teisiojo klyksmą.
       – Anksčiau buvot mažulėliai, žinojot savo vietą. Gal ir nepatiko nuolankus gyvenimas, bet tylėjot dantis sukandę, net burnelę išlenkę tik pusbalsiu prieš valdžią burnojot. Vaikus į mokslą leidot, kad tie akis prasitrintų ir jums pasaulio teisybę išaiškintų. O dabar? Dabar kiekvienas didybės po kaušą prisipylėt, kiekvienas norit gyventi kaip anas, kurs iš Amerikos parsidanginęs dvarą atsiėmė. Arba tas, kuris visų fabriką vienas už penkis litus nusipirko ir dabar pas jį dirbantiems diržus iš nugaros rėžia… Ar ne puikybėn keliatės, jeigu kasdien apie tai galvojat ir norit patys tokiais pavirsti. Mažulėliai mano, ar yra kada taip buvę, kad tokios neteisingos ir pragaištingos svajonės išsipildytų? – šiek tiek susigraudino Munkus.
       – Bus jam kaip ir kitiems, ilgai netversiu!- išgirdo rūstėjantį balsą.
       – Aš nieko nebijau! – atkirto Munkus. – Mano pareiga teisybę jums pasakyti ir sielas nuraminti. Pasitenkinkit aguonos grūdu ir lyg maži vabalėliai, niekieno nematomi, niekieno neprižiūrimi gyvenkit po saule, o kai pavargsit ir reikės numirti, ramiai atsigulkit lovon arba po obelim, tvirtai sučiaupkit lūpas, kad koks skundas iš burnos neišsiveržtų, ir kentėdami numirkit. Taip, kaip prieš šimtą ar du šimtus metų mirdavot, nes niekas, žinokit, jums nepasikeitė.
       – Štai kur jis suka, gal jis kieno agentas, kad gyvus nori mus palaidoti. Kodėl mums taip kalbi? – sunerimo ir tas ramusis seniokas, kurio žvilgsnį kalbėdamas Munkus akimis vis susitikdavo.
       – Kalbu, nes žinau visą tiesą apie jus. Ir jūs patys ją žinot, tik norit, kad kitas ją pasakytų.
       – Koks tavo paskutinis žodis? – išsiveržė keli balsai iš minios.
       – Teisingumo niekada nebus tiek, kad jūs galėtumėt ir patys su savim, ir su visu pasauliu susitaikyti. Toks mano žodis! – tvirtai nukirto. – Munkus esu ir nieko jums nemeluoju.
       – Tai ir kepk ant laužo! – išgirdo rūsčius balsus.
       Staiga prasiskyrė ratu sustoję vyrai, ir Munkus išvydo parengtą uždegti laužą. Kai ugnis užsiplieskė, jis pats,niekieno nestumiamas, žengė laužo link, užvertęs galvą pasidairė po dangų, ten ničnieko naujo nebuvo, plaukiojo keli skysti debesiūkščiai…
       – Ir Lietuvos niekada nebus tiek, kad jos iki valios užtektų visiems. Susitaikykit su tuo, naktimis susirietę ir kietai suspaudę savo mažus,bejėgius kumščius. Jeigu ne, bus jums kaip ir man!
       Ugnis ir dūmai apvijo Munkaus kojas, liemenį, siekė krūtinę. Munkus nusviedė šalin kaklaraištį, velniop jį, ėmė plėšti nuo krūtinės marškinius lyg trauktų nuo savęs antklodę ir tuoj atsibustų, marškiniai plyšo, tačiau jokios antklodės nebuvo, tik karštis žvėriškai stiprėjo, ir Munkus ėmė rėkti – negaliu atsibusti, gelbėkit, negaliu atsibusti! Dar kelis kartus suriko Munkus, kol ugnis ištirpdė jo lūpas ir visą Lietuvos dangų.
       Minia palengva skirstėsi nuo šv. Florijono, kuris ir šįsyk nieko neužgesino – liko stovėti vienišas, sunkus ir amžinas vidury didžiulės miestelio aikštės.

       2001