Ankstyvoji Mykolaičio-Putino kūryba, išleista 1921 m. dviem raštų tomais, priklauso vadinamajai Maironio mokyklai – joje svarbūs dvasinės laisvės, idealų siekimo, tėvynės meilės, gamtos grožio, jaunystės džiaugsmo ir meilės ilgesio motyvai, sklandi, ritminga eilėdara, pakili intonacija, kartais drumsčiama abejonės, nusivylimo, nepasitenkinimo, pasipriešinimo (ciklas „Rex“) nuotaikų. Poveikį darė romantizmo poetai (Adomas Mickevičius, Kornelijus Ujejskis, Fiodoras Tiutčevas), Lietuvoje kylanti estetizmo ir neoromantizmo banga (Liudo Giros folkloro stilizacija, bendradarbiavimas Vaivorykštėje).

 

    

    

     PUTINO RAŠTAI. I TOMAS

     EILIŲ RINKINYS

    

    

     PRELŪDIJA

    

     Sužibo danguje skaisčioji saulė

     ir paskleidė gaiviuosius spindulius —

     po visą šalį.

     Išsprogo ant medelio žalias lapas

     ir pumpuras švelnutis prasiskyrė —

     pražydo žiedas.

     Ir džiaugias siela, žvelgdama į šviesią saulę,

     ir žalias lapas džiugina,

     ir tyras, baltas žiedas...

     ir džiaugias siela —...

     Bet užtemė audringas debesys

     gaivinančią saulutę,

     nuplėšė vėtra žalią lapą

     ir baitą žiedą.

     Tai gaila sielai spindulių

     ir žalio lapo, ir žiedelio —

     gaila...

     ir liūdi siela...

     Liūdi, nes atsimena šviesias dienas.

    

    

     ***

    

     Sutiko kartą akis akį,

     širdis širdį, mintis mintį.

     Akis šviesesnė tapo dėl akies,

     širdis daugiau gyvybės savyje pajuto,

     aukščiau prie saulės veržėsi mintis —

     kitos minties padedama.

     Patiko akiai šviesuma,

     gyvybė širdžiai,

     aukštybė — minčiai.

     Patiko, — ir pamilo akis akį,

     širdis širdį, mintis mintį —

     pamilo...

     Pakilo ir užliejo ašarų banga

     šviesią akį,

     suspaudė skausmas mylimąją širdį,

     o mintį prislėgė —

     tamsus nusiminimas.

     Tad ir kita apsiverkė akis,

     ir kitą širdį varstė skausmas,

     ir kitai minčiai užtemė saulutė.

     Tai gimė skausmas

     dėl meilės,

     o meilė augo —

     dėl skausmo.

    

    

     ***

    

     Aš kartą pamačiau greta išaugusiu

     erškėtį ir gražuolę rožę.

     Mačiau, kad tinka jai erškėtis,

     o jam patinka rožė:

     meiliai lingavosi...

     Tada nulaužęs paėmiau šakytę rožės,

     prapioviau, sužeidžiau erškėčio žaliąją krūtinę

     ir sprogstančią šakytę rožės

     į žaizdą įstačiau.

     Tad kentė rožė ir erškėtis — kentė...

     Tačiau mylėjo —

     ir vienas kito meile skausmą kurstė,

     o meilę didino — skausmu.

     Ir taip suaugo rožė ir erškėtis

     skausmuos mylėdami

     ir meilėj kęsdami, —

     suaugo viens į kitą.

     Ir ilgai, ilgai gožė-klėstė,

     puikius gamindami žiedus —

     Meilės žiedus. —

     .......................................

     Nėra didesnio skausmo —

              už meilėj kilusį;

     nėra didesnės meilės —

              už skausmuose subrendusią.

     .......................................

    

     Iš meilės kilusie’ skausmai

              geriausiai meilę saugos.

    

    

     VYTURYS

    

     Vos tik saulės spindulys

     Nutirpdino šaltą sniegą.

     Štai parskridęs vyturys

     Kelia čiulbesiu mūs jėgą.

              Nuo pat ryto,

              Vos prašvito

              Jis per dieną

              Vis tą vieną

              Skelbia linksmą mums naujieną:

              Čir-vir-vir pavasaris.

     Paprasta ta jo daina,

     Kas pavasarį girdėta,

     Bet jausminga visada

     Ir labiausiai numylėta.

              Vos atšilo

              Ir pakilo

              Tik saulutė,

              Mes sukrutę,

              Laukiam suskambant dainutę:

              Čir-vir-vir pavasaris.

     O išgirdę ją anksti

     Jau gėles, žiedus sapnuojam, —

     Ir linksmybės apimti,

     Mes su vyturiu dainuojam:

              Būki sveikas

              Meilės laikas!

              Tu mums duotas

              Pumpuruotas.

              Giedrink mūs jaunystės puotas:

              Čir-vir-vir pavasaris!

    

    

     RYTAS

    

     tai pro kalną saulužėlė

     Spinduliuota atsikėlė.

     Suspindėjo, sublizgėjo,

     Perlais rasos nuriedėjo...

    

              Spinduliais tat apraizgytas.

              Sveikas, saulės rytas!

     Tu visur keli gyvybę,

     Tu puoši jaunų tvirtybę.

     Spinduliuotas, vainikuotas,

     Kaip mūs’ amžis trumpam duotas.

              Tat svajonių aptaisytas,

              Sveiks, mūs’ amžio rytas!

    

    

     GEGUŽINĖS DAINA

    

     Kviečia saulė taip linksmai,

     Spinduliuose gamtą maudo,

     O atgiję mūs jausmai

              Ir gyvybę,

              Ir linksmybę

                        Stveria gaudo.

              Ei, daugiau!

              Ei, smagiau

     Plak krūtinėje, širdie!

              O vargams —

              Nedraugams

     Tark linksmai, sudie!

    

    

     ***

    

     Šian į krūvą pas draugus,

     Bus būry daugiau linksmumo.

     Tat linksmyn gi!

     O dangus

              Šviečia spindi,

              Kelia mintį —

                        Kiek gražumo!

              Pult ir gert,

              Pasinert

     Į tas mėlynas gelmes.

              Ir skrajot,

              Ir svajot —

     Aust dainas ramias.

     Šaunią dainą traukti reik

     Dainą meilės ir gyvybės.

     Ratan stokime ar veik

              Kai užtrauksim,

              Patys plauksim

                        Į aukštybes

              Kai jauna

              Mūs daina

     Per padanges nuaidės,

              Niekas mums

              Nesudrums

     Saulėtos versmės.

    

    

     SUVYTUS LELIJA

    

     Mačiau seselės žolynuose,

              Rūtelių būryje

     Nulenkus žiedą gailiai liūdi

              Baltoji lelija.

     Jau svyra linksta švelnūs lapai,

              Vainikas tuoj suvys: —

     Jos žiedą karštas pabučiavo

              Saulutės spindulys.

     Aplinkui žydi kvepia gėlės, —

              Pasibaigė kaitra,

     Tiktai suvytusioj lelijoj

              Skaistumo nebėra.

     Ateis naktužė, maudys žiedus

              Sidabro rasojė,

     Bet ar atgys joje baltoji

              Suvytus lelija?..

    

    

     AUDRA

    

     Ritasi, kyla nuo miško šalies,

     Supa padangę, lyg sparnas nakties.

     Sunku kvėpuoti; nutilo gamta,

     Saulė raudonu ūku apsupta.

    

     Žaibas liepsnota vaga

     Perskrodė dangų staiga.

     Dunda nuo miško garsiau,

     Artinas vėsula jau.

    

              Šoko, apsuko

              Sūkuriu rūko —

     Viską sumaišė drauge,

              Gaudžia dejuoja,

              Girią siūbuoja,

     Siaučia verpetais lauke.

              Vienas po kito

              Žaibas sušvito —

     Trenkė perkūno gandai.

              Gaudesius aido

               Kalnuose svaido —

     Dunda padange rimtai.

              Debesys trūko,

              Vandens papluko —

     Šniokščia per medžių šakas

              Srovės čiurkšlena,

              Maišosi, gena

     Upėn putotas bangas.

    

     Ei, tu, smarkioji audra,

     Kiek tavy galios yra!

     Tu iškilmingai graži,

     Tu mums didybės neši.

    

     Štai jau nuslinko juodi debesiai,

     Spindi lašeliuose saulė šviesiai.

     Čia žavi akį žiedai dar drėgni,

     Ten vaivorykštės dažai septyni,

    

    

     ŽIEDUOSE

    

     Pažiūrėk, kokie tyri, gležni žiedai

     Puošia sodą mūs raudonai ir baltai.

     Kaip meilingai saulės jaudina šypsnys,

     Tartum pirmas tavo meilės žadinys.

     Taip vilioja ta saulutė! Tai eiva,

     Atsisėsim po gurbiąja alyva.

     Aš myliu jos žiedelius, myli ir tu,

     Tai abudu jais gėrėsivos kartu.

     Ir tave aplies jų kekės ir mane

     Tyro sveiko oro kvepiančia vilnia.

     Atsigausiva jo srovę gerdami —

     Ir pakils mintis mūs sielose rami.

     Kvapios, rausvos kekės plaukus mums bučiuos,

     Ir svajosim laimę sapnuose šviesiuos.

    

    

     VAKARE

    

     Sau dega žaromis saulėleidžio kraštai,

     Liepsnotus žibintus tuoj saulė užgesys —

     Ir nykioj sutemoj sustings žingsnių aidai

     Ir pajūrio bangų vienodas šlamesys.

     Aš laukiau čia tavęs, kilnioji valanda.

     Palikęs kelyje gyvenimo dejas,

     Pagarbinsiu tave tylia širdies malda

     Ir eisiu, eisiu vėl, kur pasilgimas ves.

     Del ko taip liūdna gi budėti čia vienam

     Tarp gęstančios dienos ir kylančios nakties,

     Ištiest maldoj rankas liepsnotiem’ vakaram’

     Ir viena tebejaust: kad myli ir ilgies.

              Dar plūkštelėj’ banga prie kranto puldama,

              Dar švystelėj’ staiga ugninis spindulys...

              Pasibaigė diena su saule gesdama, —

              Aš žiūriu ir klausau nurimęs ir tylįs.

    

    

     RAMYBĖS VALANDĖLĖ

    

     I

    

     Iš žvaigždyno

     Atsikėlė

     Trumputėlė

     Valandėlė.

     Palytėjo

     Sparną vėjo, —

     Užmigdino.

     Nusiūbavo

     Pabučiavo,

     Ji giružę, —

     Nebeūžia.

     Apkabino,

     Nuramino

     Mano sielą, —

     Miela, miela.

    

     II

    

     Aš vis esmi

     Rami, rami.

     Visur viena,

     Tyra, gryna.

     Rasa skaisčia

     Spindžiu nakčia;

     Rytais slepiuos

     Gėlių žieduos;

     Dienos metu

     Miškais skrendu,

     O vakare

     Daina jautria

     Supu mintis,

     Ligi širdis

     Ne taps pati

     Rami, skaisti.

    

    

     PAVASARIO VAKARAS

    

     Aiškus šiltas vakarėlis.

     Miškas saulę nuviliojo —

     Ir vėsus drėgmės šešėlis

     Pievą liūdesiu apklojo.

     Tik padangė vakaruos’

     Žaromis tebegaisruos.

    

     Sklaido srovės melsvą ūką

     Ir pavasario kvapus, —

     Iš pakalnių miglą suka,

     Vilgo žolę ir lapus.

     Temsta, — ir ugnies varsa

     Spindi žvaigždės ir rasa.

    

    

     MINEUR

    

     Girdžiu padangėj balsus slaptingus

              Liūdnai jie gieda.

     Iš lėto supa srovė sutingus

              Lelijos žiedą.

    

     Sužibo žvaigždės, giria nurimo

               Tyloj naktelės —

     Ir klauso, klauso nykaus siaudimo

              Gailios dainelės.

    

     Ir sugraudino ir sužavėjo

              Lelijos žiedus;

     Kaip jūros perlai iš jų spindėjo

              Rasa nuriedus.

    

     Suplaukę žvaigždės tyloj naktinėj —

              Ir mėnuo klausė.

     Baltų lelijų rasoj auksinėj

              Spindulius prausė.

    

     Nualpo aidas, gamta nurimo

              Tyloj naktelės.

     Tik nenurimo širdies troškimo

              Svajonės galios.

    

    

     UŽMIK

    

     Užmigo žemė ir dangus, —

              Užmik ir tu.

     Nušvies sapnai nakties ūkus

              Meiliu vaizdu.

    

     Pragys, pražys tada širdis

              Goda šviesia —

     Ir švystels džiaugsmo kibirkštis

              Bent sapnuose.

    

     Ir atsilieps tyra skaisti

              Kita širdis —

     Ir plauksita, kaip dvi žvaigždi,

              Padangėmis.

    

     Įspindo žvaigždė pro ūkus, —

              Ramu, ramu —

     Užmigo žemė ir dangus, —

              Užmik ir tu.

    

    

     BUS RUDUO

    

     Ant šakutės ten aukštai,

     Saulės mylimas karštai

     Ko, lapeli, pageltai

              Taip anksti?

     Ar nakties šalnų dygliai

     Tave įžeidė giliai,

     Ar saulytės spinduliai

              Per karšti?

    

     Dingo meilės jau laikai...

     Tu nuliūdęs atsakai,

     Žemė dengiasi pilkai:

              Nemaitin.

     Tuoj ruduo sparnus išskleis.

     Lėkdams vėtrų sūkuriais,

     Neš visus savais keliais

              Prapultin.

    

    

     SAUSAS LAPAS

    

     Toli nuskintas žiedo lapas,

     Be kvapo, sausas ir trapus,

     Tu graudžią dainą man dainuoji

     Apie kitus žalius lapus.

    

     Puikiam sode, tarp laurų rožių

     Tu augai lieknas ir gražus

     Ir krovei žiedus tarp lapelių,

     Kaip kraujo varvančius lašus.

    

     Sakai, kad ten, gėlių tėvynėj,

     Kur pats gožei ir pražydai,

     Dar žemę šildo saulužėlė,

     O puošia lapai ir žiedai.

    

     Tik tu šaltuos žiemių ūkuose

     Be kvapo, sausas ir trapus

     Man graudžią dainą tebdainuoji,

     Kad žuvus laimė neatbus.

    

     Aš suprantu tave, lapeli. —

     Nė man čia saulė nebešvies:

     Viena daina ir sauso lapo

     Ir skausmo pakirstos širdies.

    

    

     Į UŽBURTĄ ŠALĮ

    

     Į užburtą šalį

     Neilga kelionė,

     Kupina grožybių,

     Lyg sapnų svajonė.

    

     Ant baltučio tako

     Snaigių nubarstyto,

     Iš naktužės rūmų

     Žvaigždės nusirito.

    

     Gieda, groja minant

     Žvaigždės sidabrinės,

     Jaunas džiaugsmo juokas

     Skamba iš krūtinės.

    

     Šaltis į pusnynus

     Susižarstė sniegą,

     Kur gegužio burtai

     Sužavėti miega.

    

     Užmigdytą sodą

     Eidams palytėjo

     Ir baltais žemčiūgais

     Pušys pražydėjo.

    

     Eitum taip be galo

     Per šviesius pusnynus,

     Pro kerus šarmotus

     Taką prasiskynus.

    

    

     ROŽĖ

    

     Spalvų ir dvelkimo staiga sužavėtas,

     Aš prisegiau rožę prie savo krūtinės.

     Ir jausmas prabilo širdyj palytėtas,

     Lyg arfų harmonijos stygos auksinės.

    

     Ir sužeidė rožės spyglys man krūtinę

     Ir greitai įaugo į širdį giliai.

     Taip augo ten laimėj skausmai susipynę,

     Lyg meilūs dvelkimai ir dygūs spygliai.

    

     Bet rožė nuo karščio krūtinės suvyto,

     Ir spaivos nublanko, ir dingo dvelkimas, —

     Iš laimės gi jausmo pirma pagimdyto

     Man liko spyglių vien skaudus atminimas.

    

    

     VYSTANČIOMS GĖLĖMS

    

     Sudie, jums gėlytės! Jau jūs nepražyste

     Nulenkusios savo gležnus žiedelius.

     Neilgai jūs puošėte mano jaunystę,

     Viliodamos sielą į laimės kelius.

    

     Jūs vystat iš lėto ir žūvat iš lėto,

     Kaip mano žvaigždėti jaunystės sapnai...

     Ir tau gaila žiedo slapčia pamylėto, —

     Jį vėltui skaidriąja rasa gaivinai.

    

     Liūdėk, sopulingai užviltoji siela.

     Viena, išsiilgus, suklupus skausmuos.

     Praėjo, kas buvo taip gera ir miela,

     O vystančios gėlės daugiau nebeguos..

    

    

     UŽBURTI SLĖPINIAI

    

     Kai paslaptis nori atverti širdis,

     Kam gimusi žodi aukosiu?

     Nors žmones suvienytų meilės grandis,

     Ne jiems savo sielą atklosiu.

    

     Juk širdžiai širdis — tai kurčia pragarmė

     Palaidos ir dainą ir raudą;

     Ir dings praskambėjus be aido giesmė,

     Ar dvasioj tau gera, ar skauda.

    

     Į tylų vidurnakčio žvaigždžių žaidimą

     Aš slėpinius savo įkursiu —

     Į rudenio vėtros ir girių ošimą

     Pakilusį skausmą užbursiu.

    

     Tyri spindulėliai sesutės žvaigždės

     Padangėj plačiai išsklaidyti

     Nuo žemės pakilt mano minčiai padės —

     Su angelais Dievo skraidyti.

    

     O rudenio vėjas, pritardamas man,

     Ir savo ir mano pins skundą —

     Ir neš, ir užburs jį tamsujin miškan,

     Kur verkiančios aidos pabunda.

    

     Ieškos jų jautrioji poeto širdis,

     Paskendus į ramų ošimą, —

     Ir paslėptas balsas į sielą įskris

     Ir šventą pajus įkvėpimą.

    

     Ir amžius gyvuos tie širdies slėpiniai

     Žvaigždėse ir vėjo gaudimuos,

     Ir miško aiduos atsilieps jie kilniai.

     Ir dainiaus pagautuose rimuos.

    

    

     VAI EIČIAU, AŠ EIČIAU

    

     Vai eičiau, aš eičiau į tolimą kraštą

     Liuosybės mėgintų ir laimės ieškotų —

     Gal ten, kur numetusi priespaudos naštą,

              Širdis nevaitotų.

    

     Naujos gal gyvybės pajusčiau liuosybėj,

     Gal tąsyk karščiau užliepsnotų krūtinė —

     Ir norai šventi gimtų sielos gilybėj,

              Ir daina auksinė.

    

     O čia tiktai skųstis dvasia sumenkėjus

     Ir laimę sapnuose regėti tegali.

     O skausmui slapčia į krūtinę užėjus.

              Vien melst Visagalį.

    

     Vai eičiau, aš eičiau į tolimą kraštą

     Su vėjais dalios po pasaulį ieškotų.

     Gal ten, kur numetusi priespaudos naštą,

              Širdis nesvajotų.

    

    

     FRAGMENTAS

    

              Iš reto miglota padange aukštai

     Didingai, galingai prabilo varpai.

     Ir girdi skausmų sukankinta širdis,

     Kad gimė jau Meilė, prašvito naktis.

     Ir pavergė sielas džiaugsminga žinia;

     Sukniubo ant kelių didžiulė minia.

     Sutirpo skausmingi krūtinių ledai

     Ir veržėsi maldos pro lūpas karštai.

    

              Štai žėri šventykla elektros šviesa

     Ir mainos altoriuose aukso varsa.

     Saldžiai sužavėtas žiūri ir klausai,

     Kaip muzikos groja ir gieda balsai.

     Ne angelų Glorios plaukia gaida, —

     Jos veltui ilgėjos širdis suspausta.

     Man ašaros, skausmas vaidinas čionai,

     Ir žuvusi viltis ir šviesūs sapnai.

     Ir viską, ko geidė kadaisia širdis,

     Ir ką jau pražudė tamsioji naktis,

     Tie tonai į dygų vainiką supins,

     Vėl sielą suaudrins, bet nenuramins.

    

    

     PRABILK, ŠIRDIE

    

     Ne kartą sau prašiau ramybės.

     Užmigt svajonėse norėjau,

     Bet, lyg bangų didžios platybės,

     Jausmų nutildyt negalėjau.

     O šiandien noriu vėl skrajoti;

     Arų žvilgiu, jausmu plačiu

     Apimt, apglėbt pasaulio plotį.

     Bet dvasioj galios nejaučiu.

     Nusilpo nūn minties sparnai,

     Lyg ūkas apternė akis,

     O nykūs ilgesio sapnai

     Gyvybės rytu neprašvis.

              Prabilk, širdie, šaltoj krūtinėj,

              Sukurki vėl geismingą kraują.

              Te geidulių versmėj ugninėj

              Audringos mintys viešpatauja!

               Geriau man verkti, kęst, kovoti.

              Kad ir žaibai aplinkui švies.

              Negu ramiai tamsoj miegoti

              Be jausmo, galios ir minties.

    

    

     JAUNYSTĖS DAINA

    

     Ei, jaunyste, tu galinga,

     Tu linksma, šviesi, audringa,

              Kaip žaibai dausų!

     Nieks tau kelio neužtvenkia,

     Tau pasaulis galvą lenkia

              Iš kovos balsų.

    

     Jei pasišventė jaunystė,

     Kas pasauly gal išdrįsti

              Jos mėgint jėgų!

     Kovose jai laimė duota.

     Drąsiai žengs apvainikuota

              Laurų vainiku.

    

     Del gyvenimo likimo

     Vien kilnaus pasišventimo

              Mūšin vedini,

     Mūsų ateitį miglotą

     Sielų pajėga liepsnota

              Skaidrins tik jauni.

    

     Tik per sunkų žemės tvanką

     Tiesk dangun, jaunuoli, ranką:

              Tavo ten mintis.

     Ten nuo krašto ligi krašto,

     Ant žvaigždėto gyvo rašto

              Spindi Ateitis.

    

    

     TITANŲ KOVA

    

     Iš lėto gęsta paskutiniai

     Raudonos saulės spinduliai —

     Ir dangų puošdami ugniniai

     Liepsnų verpetai begaliniai

     Į viršų keliasi tyliai.

    

     Tenai ugniniuos sūkuriuose

     Mirties galybių apsemti,

     Plačiai saulėleidį apjuosę,

     Paskendę dūmuos ir kraujuose,

     Titanai grumiasi pikti.

    

     Girdžiu aš rūsčią jųjų bylą

     Padange murinančią plačiai:

     Kaip griausmas dunda, plinta, kyla

     Ir, drumsdama slaptingą tylą,

     Per kalnus ritasi kurčiai.

    

     Titanai grumiasi, kovoja —

     Mirties įšėlę slibinai.

     Viršuj dangus ugnia liepsnoja,

     Po kojų žemė jų vaitoja,

     Pasaulis skundžiasi liūdnai.

    

    

     JUODAS KRYŽIUS

    

     Aptemo padangė, nutilo balsai, —

     Pramintu taku aš keliauju patsai.

     Man užkepė lūpos, nulinko galva.

     Sustingo, užšalo mintis negyva.

    

     Ir pažvelgiau šalta aplinkui akia:

     Vien tyrai glūdėjo palšvajam rūke,

     Vien kartas po karto gūdžiai ir retai

     Dundėjo ir alpo jais žingsnių aidai.

    

     Ir vėl pasiilgdamas žvilgį mečiau —

     Ir Juodąjį Kryžių ūke pamačiau.

     O baitas balandis ant jojo peties

     Burkavo tamsoj paslaptingos nakties.

    

     Tada tiktai lūkesio skausmu didžiu,

     Parpuoliau ant kelio po Kryžiaus medžiu —

     Ir ašaros karštos patvino versme

     Ir guodė man sielą nebvilties skausme.

    

     Pakilo galva ir atgijo širdis

     Ir rodos nušvito juodoji naktis.

     Tada pakilau ir jausmu atgajų

     Vėl leidaus žingsniuoti pradėtu keliu.

    

     Aptemo padangė, nutilo balsai.

     Uolų takeliu aš keliauju patsai.

     Man skausmas krūtinę suspaudė pikčiau,

     Bet Juodojo Kryžiaus daugiau nemačiau.

    

    

     MASKARADE

    

     Moterų juokas, elektros žibintai,

     Kaukėmis dangstomi vylūs veidai...

     Lūkesio širdgėloj sielai skandintai

     Žadamo atilsio čia neradai.

    

              Glūdi šešėliuose amžino ilgesio

              Mano širdies tau skirta dovana.

              Stiklo žibintuose kuriamo žvilgesio

              Sielai nušviesti jėga per silpna. —

    

     „Eisiva mudu į sūtemas dviese,

     Šviesą paniekinę ir žibintus.

     Naujo gyvenimui pažadus tiesia

     Tavo gedėjimo žvilgis klaidus".

    

              — Gera, gi gera pajusti gyvenimas

              Lūpomis trykštančios tavo širdies.

               Pulk prie krūtinės! Ekstazėje penimas

              Džiaugsmas sparnus per bedugnes nuties. —

    

     „Imki, mielasai, gyvenimo radinį! “

     — Imki, mieloji, tai tau dovana.

     Tu sieloj glūdinčius kūrinius žadini,

     Tu man kova, ir sapnai, ir daina. —

    

     Putino raštai. I tomas: eilių rinkinys, poema „Kunigaikštis Žvainys“. Švyturio b-vės leidinys, 1921.