tekstai.lt

Vincas Mykolaitis-Putinas. PESIMIZMO HIMNAI (1925)


vincas%20mykolaitis%20putinas.jpg


1.

Saulėtekio giesme pagarbinti noriu
Didingo gyvenimo skaistų altorių
Ir dieviškos galios įkvėptą kūrybą.
Kur žody minties spinduliavimu žiba,
Kur varsto juodų vandenynų gelmes,
Kol šviesų žemčiūgą į saulę išmes.

Bet kas mano norai, jei aukuro plytos
Drėgnųjų pakalnių purvu aptaškytos,
O saulėj iškeltų viršūnių krislai
Ir galvą ir širdį išgraužė aklai.
Kūrybinių saulių kaitra nusibodo,
O žvaigždės šviesiau danguje nesirodo.

Tikiu visagalinčios meilės esimą,
Kur mano gyvenimas buitį sau ima,
Kuri motinystes dosnia krūtine
Kaip kūdikį peni ir globia mane -
Kuri melionuos širdžių suliepsnojus,
Pasauliams sukurs pažadėtuosius rojus.

Bet kas gi tikėjimo pavergtas protas,
Jei dvasios nežadina jausmas liepsnotas,
Jei blėsta širdies židinys išgyventas -
Jei meilė - heterų pigus komplimentas!
Lai siaučia gyvenimas saulėtam šoky,
Tu skausmą ir juodąją naktį giedoki.


2.

Amžinas genijau, rūstusai milžine,
Mano gyvenimo juodas likime!
Tau mano prakeiksmas, tau mano sielvarta,
Tau mano liūdinčios sūtemų giesmės.

Kam gi tu leidai man tapti iš chaoso
Meilės ugnim spinduliuojančia žiežirba,
Kam gi tu pasmerkei mano budėjimus
Tylia vienatve didingiems vidurnakčiams?

Tu mane apglobei mano jaunatvėje
Savo sparnų šešėliuotais mojavimais,
Tu mane užslėpei saulės mylavimams,
Tu mane paveržei meilės bučiavimams, -
Kiauto lukšte man pasaulį sukūręs,
Būki pagarbintas!

Ūžia pro šalį triukšmingais aidėjimais
Margos aistringo pasaulio būtybės, -
Mano krūtinėj, kaip vakaro pasakoj,
Žėri vien savo svajonių ugniavietė.

Duok gi man gilią vidurnakčio gludumą,
Slėki mane juoda nuodėmės letena -
Lai nugrimstu į svaiginančią gelmę
Tavo galingo rūstaus pasmerkimo.


3.

Alkanas nuobodis sielą apnuogino,
Amžinas nerimas širdį ištuštino -
Saulė ir dulkės išgraužė akis.
Slankioju vienišas kryžkelių aikštėse,
Brolio, ir tėvo, ir motinos vengdamas,
Savo buities apgaulingas vagis.

Priesaikos meilę ir pigią dorovę
Blyškūs heterų šypsniai tebesotina -
Nuodėmės vardo jų žemėj nėra.
E, mano nuobodi, alkanas liūdesi,
Kuo gi tu mano dar dvasią pasotinsi,
Tu mano nuodėmė - mano dora.

Pusę gyvenimo kryžkeliais žūdamas,
Audriąją buitį sapnais pasikeisdamas
Tylinčiu antkapiu žemėj tapau.
E, mano nuobodi, alkanas liūdesi,
Tavo šaukiuosi skaudaus atpirkimo
Tau savo sieloj altorių statau.


4.

Kaip alkanas aras iš griūvančio lizdo
Aš veiziu į savo paniekintą buitį:
Nei džiaugsmo padangių, nei žemės vilionių,
Nei skaudamą galią iš sielos išguiti.

Žinau, kad prieš Tą, kuris saulėmis valdo,
Paniekinta dreba maištinga galybė,
Bet mano aistra, kaip ugninis verpetas,
Ir mano valdovė - akla Būtenybė.

Ir šitai degu, kaip vidurnakčio žvaigždė
Iš chaoso geismo ugnim suliepsnojus,
Bet kur mano žemė ir kur mano dangūs -
Ir kur man saulėtas poilsio rojus?

Vien tu, nepatirtoji nežinomybe,
Kur amžius siaubi į baimingą glūdumą,
Priglausi mane, kaip išklydusį sūnų,
Į savo marinančis prieglobos rūmą.


5.

Palaimintas būki, žmogaus nežinojime,
Nei savo gimimo, nei savo mirties,
Nei savo likimo vienatvės klajojime,
Nei savo menkystės džiaugsme ar vaitojime,-
Nei ką tu prakeikei, nei kam tu meldies.

Vedi tu bedugnėmis kelią man tiesdamas,
Kaip vergą per drėgnus ir juodus urvus,
Vilingais miražais gyvenimui šviesdamas,
Sapnais į nežinomus pasviečius kviesdamas,
Kol siela prie kapo ir kryžiaus pabus.

Tada gal patirsiu, kad visas gyvenimas
Nevertas nei juoko, nei lašo aukos,
O mano gimimas, mirtis ir išganymas,
Kaip amžinas dieviškas jausmas ir manymas,
Per amžius Kūrėjo krūtinėj liepsnos.

Bet šiandien lenkiuosi prieš didelę paslaptį,
Kur degina kraują gyvybės alkiu -
Ir vėl nenutilstančiu laimės ieškojimu,
Likimo slaptų ištarmių nežinojimu
Prie kapo ir kryžiaus vienatvėj žengiu.


6.

Trumpo gyvenimo didė menkysta!
Kaip tu plati ir galinga esi!
Tavo šešėliuose gyvastys vysta,
Merkiasi žvaigždės ir saulė šviesi.

Kaip gi tu pavergei dvasios laisvūną
Didžio pasaulio garbingą valdovą:
Kilnūs jo sostai paniekinti žūna,
Kyla vergai į maištingąją kovą.

Ė, nenurimstančios dvasios laisvūne!
Tavo skausmų ir laimėjimų žygiai
Puošia padangių aukščiausią viršūnę,
Skamba jų posmais aidai šimtastygiai

Tu gi patsai vien šešėlio šešėlis,
Kurs savo vardo minioj nepažįsta: -
Klaidžioji gūdžiai pasauliui iškėlęs
Trumpo gyvenimo didę menkystą.

1925.

 

Mykolaitis-Putinas, Vincas. Tarp dviejų aušrų: fotogr. leidinys: [eilėraščiai]. - Vilnius: LRS leidykla, 1992.