Gabriele_Labanauskaite_foto_2009

 

       Tęsinys. Skaityti pradžią


       IX SCENA

 

       Aktorės kėdė.

 

       GYDYTOJAS – TARDYTOJAS. Greta...

       AKTORĖ. Taip?

       GYDYTOJAS – TARDYTOJAS. Pamenate, per paskutinįjį pokalbį nepabaigėme apie teatrą.

       AKTORĖ. O ką ten baigti? Jis ir taip baigėsi. Pats, savaime.

       GYDYTOJAS – TARDYTOJAS. Kaip tai?...

       AKTORĖ. Paprastai – kaip prekyba pienu buteliuose.

       GYDYTOJAS – TARDYTOJAS. Bet pienas liko.

       AKTORĖ. Taip, liko, bet pastoviai sukčiaujama. Pardavinėjamas plastikiniuose maišeliuose, vis mažinamas turinys, kad galėtų mažėti ir kaina. Tiesiog prekė. Riebumas nebesvarbu.

       GYDYTOJAS – TARDYTOJAS. Jūs praradote tikėjimą.

       AKTORĖ. Jį prarasti ne taip paprasta. Tai jums ne abortą pasidaryti.

       GYDYTOJAS – TARDYTOJAS. Ir vis tiek – jūs pykstate.

       AKTORĖ. Aš nepykstu. Aš tiesiog nemėgstu šiuolaikinio hibrido, kuriam aktorius nelabai reikalingas. GYDYTOJAS – TARDYTOJAS. Aktorius ne, bet jo funkcija...

       AKTORĖ. Jūs teatro kritikas?

 

 

       X SCENA

 

       Toliau vyksta repeticijos.

      

       POETAS. Aš nežinau, kas yra tikrasis gyvenimas. Gal tas, nuo kurio bėgame? Susikuriame sau suknistą butaforiją, apsistatome dekoracijomis (per nuolaidų sezoną jos kainuoja nebrangiai) ir galvojame: blyn, kaip šauniai mes užsibarikadavome. Pasiimame paskolą iš banko, kad nusipirktume chatą senamiestyje – oo – išrinktųjų privilegija, arba kur netoli centro – įmanoma, bet brangoka. Arba degtukų rajonuose, bet, blyn, ar verta gyventi kartotinėje dėžutėje? Arba – kur užmiesty, kokiame kaime, kuris po dešimties metų  virs miesto dalimi. Ir visi patenkinti sveikinan su dusimu gyvenant tvarkingą miesčionišką gyvenimą. Gyvenimą? Prisiriši saitais prie banko, po to – virvelėmis prie asmens, kurį galvoji mylįs. Viskas puiku, kol vieną rytą nepabundi ir nepaklausi savęs: o ką jis čia daro? Arba, dar geriau: o ką aš darau šalia to žmogaus? Visa diena praėjo perniek. Čia sėkmingiausias variantas. Liūdnesnis – kai perniek nueina visas gyvenimas.

       REŽISIERIUS. Aš ne egzistencialistinę paskaitą prašiau varinėti, o paimprovizuoti šio vyro priešistore. 

       POETAS. Tokia ji ir yra, ta žmogaus priešistorė. Visi mes panašūs.

       ŽURNALISTAS. Nė velnio. Kur dingo keiksmažodžiai?

       POETAS. Negirdėjai, jis nusikeikė pakankamai.

       ŽURNALISTAS. Švelniai mekeno kaip avinėlis. Tu pakeitei visą jo kalbą. O tai keičia ir mąstymą.

       POETAS. Kurchui, nadiec, pyzdajo!... Ar mūsų mąstymas susilygino?

       ŽURNALISTAS. Jis ne rusas. Ką tu išsidirbinėji.

       POETAS. Nesugalvojai jam turtingesnio žodyno. Štai tau ir rezultatas.

       ŽURNALISTAS (režisieriui). Matei? Jis beviltiškas.

       REŽISIERIUS. Greta!

       AKTORĖ. Vakarais nemezgu kojinių, nesiaunu šlepečių, negaminu vyrui valgyti, nes... neturiu vyro. Vakarais vis žiūriu pro langą – stebiu žmones, kaip jie lekia skubėdami, lyg kiekvienas turėtų kažkokį tikslą. Žinoma, jie susigalvoja sau tą tikslą ir tiki taip šventai, kaip nė jokia religija. Kartais jie suabejoja savo tikslu ir tai vadina „depresija“. Amerikoje, teko girdėti, prieššventinę, tarpšventinę depresiją populiarumu pralenkė pošventinė depresija – kai išvažiuoja visi giminaičiai ir artimieji, pasijunti niekam nereikalingas. Aš nesijaučiu niekam nereikalinga. Aš tokia esu.

       ŽURNALISTAS. Neblogai, tik...

       REŽISIERIUS. O mano nuomonė nesvarbi?

       ŽURNALISTAS. Atsiprašau. Kokia jūsų nuomonė?

       REŽISIERIUS. Kol kas jos nėra.

       ŽURNALISTAS. Tada aš užbaigsiu:  trūksta jos atiduotų sūnaus į vaikų namus išgyvenimų.

       AKTORĖ. O ji dėlto nepergyvena.

       ŽURNALISTAS. Ką jūs, ir dar kaip pergyvena. Bet kokia moteris...

       AKTORĖ. Jūs gerai pažįstate moteris?

       ŽURNALISTAS. Na, žinoma... Dauguma mano draugų – moterys.

       AKTORĖ. Bet jūs nesate moteris. Tad kaip galite sakyti, ką ji jaučia?

       ŽURNALISTAS. Klausykite, tam užtenka elementarios psichologijos argumentų – atidavusios vaiką, pasidariusios abortą, jos jaučia sąžinės griaužimą visą savo likusį gyvenimą. Jos sapnuoja košmarus, nebegali ramiai žiūrėti į aplinkui lakstančius mažylius...

       AKTORĖ. Psichologija pateikia bendratis, o tai šiai moteriai netinka. Ji stebi praeivius ne todėl, kad ji pasigestų savo sūnaus. Kartais jai būna tiesiog... liūdna.

       ŽURNALISTAS. Va, va – jūs pati sau prieštaraujate. Dėl ko, jei ne dėl prarasto vaiko, jai būna liūdna?

       AKTORĖ. Liūdnumui yra ir tūkstantis kitų priežasčių. Daug yra liūdinčių, tačiau ne visi iš jų prarado vaikus. (pauzė) Galbūt jie prarado kai ką kitą...

       ŽURNALISTAS. Pavyzdžiui, meilę?

       AKTORĖ. Pavyzdžiui...

       ŽURNALISTAS. Kaip tai egoistiška!

       AKTORĖ. Tiesiog žmogiška.

       ŽURNALISTAS. Meilė – elementari molekulių reakcija!

       AKTORĖ. Apvaisinimas – irgi. Jei galvojate, kad visos moterys verkia, praradusios apvaisintą spermatozoidą, tai labai klystate! Jos irgi nori gyventi. Vadinkite jas kaip norite – lengvabūdėmis, egoistėmis…

       ŽURNALISTAS. Gerai, gerai!... Ko taip užsikepėte?

       AKTORĖ. Kad nieko apie gyvenimą neišmanote, o pjeses rašote.

       ŽURNALISTAS. Aš kuriu tą gyvenimą, čia pat, scenoje.

       REŽISIERIUS. Nepainiokite – tai mano privilegija.

 

 

       XI SCENA

 

       Senuko kėdė.

      

       GYDYTOJAS – TARDYTOJAS. Gerai, pradėkime nuo pradžių. Koks jūsų vardas?

       BALERINA (tik balsas). Vova.

       GYDYTOJAS – TARDYTOJAS. Būkite gera, panele, aš ne jūsų, aš Vovos klausiau, koks jo vardas.

       SENUKAS. Kažkas šeria šuniukus, o kažkas – batus, tepdamas juos batų tepalu.

       GYDYTOJAS – TARDYTOJAS. Aišku...

       SENUKAS. Neatsimenu, jis buvo violončelistas, o ji – pianistė. O gal atvirkščiai – jis buvo senas gezas ir jis išprotėjo.

       GYDYTOJAS – TARDYTOJAS. Aišku.

       BALERINA (balsas). Mano meilė – artėjantis šviesos ruožas.

       GYDYTOJAS – TARDYTOJAS. Aišku.

       BALERINA (ir choras). Ne visiems suprantamas.

       GYDYTOJAS – TARDYTOJAS. Ne. Visiems... ne... visiems...

 

       Gabriele_Labanauskaite_2009_2

       Dariaus Jurevičiaus nuotr.

 

 

       XII SCENA

 

       Poetas ir balerina. Netoliese slampinėja prižiūrėtojas.

      

       BALERINA (valydama poeto kraują). Kiek daug žmogus turi kraujo. Galima būtų nudažyti visas grindis ir tris balerinos sukneles.... Arba... šešias balerinos sukneles ir puse grindų.

       POETAS. O kai kuriems jo gaila. Gal galvoja,  kad turi per mažai?

       BALERINA. Kiti jas taupo savo skylėms.

       POETAS. Hm...

       BALERINA. Kiekvienas mūsų turi skylių. O jei neturi, tai jos atsiranda. Pavyzdžiui, tu darai manyje skylę. Skaudžią ir didelę. Aš galvoju, kas bus, kai skylė taps tokia didelė, kad jos nebesimatys, kai skylė bus prarijusi skylę ir dar alkana prasižios....

       POETAS. Laurencija, aš tau niekada nieko blogo nepadarysiu. Uogele mano, aš tavęs niekada nenuskinsiu.

       BALERINA (lyg pirmokė, deklamuojanti eilėraštį).

       Nesakyk, kad tau skauda.

       Kad tau skauda, nesakyk.

       Nesakyk, kad man skauda.

       Netylėk, kad nieko nėra.

       POETAS. Šita scena buvo išbraukta, pameni?

       BALERINA. Aš nenoriu sėdėti ant...

       POETAS. Tu ir nesėdėsi. Tik pamiršk šitą sceną, gerai? Geriau parepetuokime įsimylėjimo sceną.

       BALERINA. Dabar nėra nuotaikos.

       POETAS. Kokios nuotaikos? Aktorius turi būti bet kada įsijautęs į savo vaidmenį – vienas du ir tu sakai...

       BALERINA.

       esu

       susuktas suveltas

       nuovargio

       gumulėlis

       tavo ausies

       sraigėje

       išskleidęs

       pūkų audeklą

       saviapgaulės

       kilimą

       kad

       akių

       rasai

       keliauti

       būtų

       minksčiau

       POETAS. Uogele mano, tai buvo tik juodraštinis variantas – pameni, aš jį išbraukiau, pameni?

       Balerina gūžteli pečiais.

       POETAS. Juk žinai, kaip kartais būna – parašai, ir jei gali, ištrini. Jei ne, tai tada išbrauki.

       BALERINA. Kartais išplėši visą puslapį...

       POETAS. Paaukoji ir puslapį, kad tik...

       BALERINA. Nesėdėti ant... aštrių prisiminimų smaigalių.

       POETAS. Pereikim dar kartą pirmą sceną. Tu taip įtikinamai sakai „neatsigersim“.

       BALERINA.

       Ir aukso vilna

       melo medumi

       apsivelia.

       Pliaukšteli

            liežuvėliu –

       ir nuaudžia kilimą –

       „Kaip tavęs negalėtų“

       kuriamos pasakos.

       Trisdešimt vieną veiksmą

                        atlikęs

       grįši

       nepasikeitęs.

       POETAS. Laurencija, to nebuvo parašyta.

       BALERINA. Buvo, tik tu praleidai.

       POETAS.  Ne, negalėjo būti. Aš nerašyčiau „grįši nepasikeitęs“. Pjesėse visi keičiasi. Be lūžio nieko nebūna. Ir veikėjas yra ne tas pagrindinis, kuris daugiausiai kalba, o tas, kuris daugiausiai keičiasi.

       BALERINA. Bet aš nesikeisiu, ar ne? Pagal tavo sumanymą būsiu tik tave įsimylėjusi ir kalbėsiu tau apie meilę... kalbėsiu, kalbėsiu, kalbėsiu! (artėja link isterijos)...

       POETAS. Tame nėra nieko blogo....

       BALERINA. Nieko nieko nieko ir nebus! Net premjeros... Mano meile, kodėl tu mane uždarei iliuzijų stiklainyje?...

       PRIŽIŪRĖTOJAS. Jūsų laikas baigėsi.

       POETAS. Na, kodėl jums būtina įsiterpti į mūsų pasimatymą?

       PRIŽIŪRĖTOJAS. Man už tai moka. Ir čia ne pasimatymas, pats žinote. Baikite prievartauti savo damą.

       POETAS. Prievartauti?

       PRIŽIŪRĖTOJAS. Visaip kaip. Neapsimeskite prietranka. Negana to, kad šūdą rašote, tai dar grūdate tą šūdą jai į galvą.

       POETAS. Kas per įžūlumas – negana, kad klausotės mūsų pokalbių, tai dar komentuojate. Čia jums ne spektaklis!

       PRIŽIŪRĖTOJAS. Man leidžiama. Nusipirkau bilietą pirmoje eilėje. (poetas lyg ir norėtų kažką sakyti, bet yra pertraukiamas). Ir apskritai, jau metas miegoti.

       POETAS. Mes pramiegame pusę savo gyvenimo. Leiskite mums šnekėti apie meilę...

       PRIŽIŪRĖTOJAS. Jūs pataupykite liežuvį, jo dar prireiks. O aš – elektrą. Jungiu šviesą.

 

 

       XIII SCENA

 

       Režisieriaus kėdė.

      

       GYDYTOJAS – TARDYTOJAS. Kodėl taip mažai kalbate?

       REŽISIERIUS. Nes neturiu, ką pasakyti.

       GYDYTOJAS – TARDYTOJAS. Galvojate, kad neturite, ar iš tiesų neturite?

       REŽISIERIUS. Kaip galvoju, taip ir yra.

       GYDYTOJAS – TARDYTOJAS. Iliuzija.

       REŽISIERIUS. Skanus šokoladas.

       GYDYTOJAS – TARDYTOJAS. Tik tiek galite pasakyti?

       REŽISIERIUS. Jums reikia žodžių, jūs jais mintate. Žodžių pusryčiai, sakinių pietūs, daugtaškių vakarienė ir klaustukų naktipiečiai. Ir saldžiai sapnuojate pasiteisinimus.

       GYDYTOJAS – TARDYTOJAS. Praleidote priešpiečius.

       REŽISIERIUS. Nieko ypatingo – skyrybos ženklai: kablelių bandelė ir stiklinė taškų. 

       GYDYTOJAS – TARDYTOJAS. Fantazija nesiskundžiate.

       REŽISIERIUS. Aš čia ne tam, kad skųstis.

       GYDYTOJAS – TARDYTOJAS. O tam, kad žudytumėte?

       REŽISIERIUS. Tam tikra prasme, taip. Aktorių turi perlaužti.

       GYDYTOJAS – TARDYTOJAS. Ar todėl nužudėte...

       REŽISIERIUS. Todėl – netodėl. Vardan skyrybos ženklų.

       GYDYTOJAS – TARDYTOJAS. Ką norėjote atskirti?

       REŽISIERIUS. Teatrą nuo gyvenimo.

       GYDYTOJAS – TARDYTOJAS. Kodėl?

       REŽISIERIUS. Nemėgstu, kai kas nors man užduoda šitą klausimą.

       GYDYTOJAS – TARDYTOJAS. Tada užduokite jį pats sau.

       REŽISIERIUS (atsainiai). „Kodėl“?

       GYDYTOJAS – TARDYTOJAS. Neatrodote pats sau sąžiningas.

       REŽISIERIUS. Pats sau draugas – pats sau priešas, pats sau žmona, pats sau teatras....

        GYDYTOJAS – TARDYTOJAS. Jūs dar neatsakėte, kodėl nuž...

       REŽISIERIUS. Jis per gerai gyveno, per prastai vaidino.

       GYDYTOJAS – TARDYTOJAS. Manėte, nužudydamas galėsiąs jį pamokyti?

       REŽISIERIUS. Per vėlu ko nors mokyti. Nei gyventi, nei vaidinti. Ar jus tebedomina skyrybos ženklai? Jei būčiau mokytojas, tai labai nekantrus. Labai...

 

 

       XIV SCENA

 

       Kol kas scenoje -  tik rūkantis režisierius ir poetas.

      

       POETAS. Nesuprantu, kuo bloga mano pjesė?

       REŽISIERIUS. Ji apie meilę.

       POETAS. Ar tai blogai?

       REŽISIERIUS. Apie tai jau rašyta.

       POETAS. Žinoma, kad apie tai jau buvo rašyta. O apie ką nebuvo? Jei parašau eilėraštį, ar tai jau nebus pakartojimas? Iš pirmo žvilgsnio, visos temos globalios ir amžinos. Bet ratas gali siaurėti – jei tai eilėraštis apie meilę rudenį, tai gal ir būtų kažkur girdėta, bet viskas priklausytų nuo to, kokias išraiškos priemones pasirinkčiau: kokias aliteracijas, epitetus. Kokią metaforą įpinčiau – pavogtą lengviausia pagautų, bet kokią netikėtą ir...

       REŽISIERIUS. Nepaveiku. Nepramuša. Kažkaip tai netikra...

       POETAS. Kaip tai netikra? Tai yra mano gyvenimas.

       REŽISIERIUS. Man jis neįdomus.

 

       Pradeda rinktis likusieji – žurnalistas, balerina, prižiūrėtojas, senukas, aktorė.

 

       REŽISIERIUS. Na ką gi, pradėsime?

       BALERINA. Galėčiau?

       REŽISIERIUS (abejingai). Galėtum.

      

       Tačiau savo vietas užima aktorė ir šiek luktelėjęs poetas.

 

       AKTORĖ. Tai pisi mane ar nepisi?

       POETAS (pavargusiai). Nemalk šūdo. Kai pravarysiu per visus...

       ŽURNALISTAS. Pala, pala – tokio teksto nebuvo.

       POETAS. Kaip tai nebuvo – jis gi grąsino jai...

       ŽURNALISTAS. Gerai, grąsina, bet po to. Tu peršokai šešias eilutes!

       POETAS. Aš sutraukiau.

       ŽURNALISTAS. Ką tu, idiote, sutraukei?

       SENUKAS (plėšydamas loterijos  popierėlius it žiedlapius). Sutrauka. Nuliukas.

       POETAS. Mintį, kurios nebuvo.

      

        Žurnalistas nori prišokti  prie poeto, bet režisierius jį sustabdo.

 

       REŽISIERIUS. Kantrybės. Dar nebuvo veiksmo.

       ŽURNALISTAS. Tuoj padarysiu, taip jį užkaitinsiu!...

       REŽISIERIUS. Neskubink įvykių. Greta, ar tu jutai kaifą?

       AKTORĖ. Kokį dar kaifą, režisieriau?

       REŽISIERIUS. Kaifą nuo vaidmens, kaifą nuo to, kas esi scenoje, kaip esi, kodėl esi?

       AKTORĖ. Tai kad jau seniai nebežinau, kodėl esu. Parašo – vaidinu. Pataiso – pasikeičiu. Kaifą?..

       REŽISIERIUS. Vaidinti reikia ne taip. Ar man jus mokyti?... Natalija!

      

       Balerina atsistoja į aktorės vietą.

 

       REŽISIERIUS. Na!...

       BALERINA. Tai pisi mane ar nepisi?

       REŽISIERIUS. Užsičiaupk. Čia aš sprendžiu.

       BALERINA. Kiek galima laukti to tavo sprendimo?

       REŽISIERIUS. Man dar nestovi, gerai?

       BALERINA. Tai ir yra tavo sprendimas?

       REŽISIERIUS. Koks tavo suknistas reikalas? Užčiaupk žabtus, gerai?

       BALERINA. “Dulkinsiu, oi kaip tave, sterva, išdulkinsiu!…”

       REŽISIERIUS. Pravarysiu per visus galus, tada taip nebecypausi. Išvis nebeišstenėsi nė žodžio – burna bus sutinusi!

 

       Režisierius iš tikrųjų pradeda prievartauti baleriną. Likusieji stebi tarsi vaidybos pamokėlę, tik poetas – netekęs žado.

 

       REŽISIERIUS (baigęs). Na, dabar aišku?

       BALERINA. Dieve, aš pamiršau savo tekstą!

       POETAS (pats sau). O aš pamiršau savo pjesę…

       AKTORĖ (sufleruoja). Nei tu man pirmas, nei paskutinis.

       BALERINA. Nei tu man pirmas, nei… pirmas tu man, pirmas... pirmas!..

       ŽURNALISTAS. Ne toks tekstas.

       POETAS. Marionetės jūs nelaimingos, ar matėte, kas ką tik įvyko? Ką jis ką tik padarė?

       AKTORĖ. Jis – režisierius. Su pjese daro ką nori.

       POETAS. Su pjese –taip. Bet ne su žmonėmis!..

       AKTORĖ. Šitame beprotnamyje mes – ne žmonės, o personažai.

       ŽURNALISTAS. Tai ko neduodi jam į snukį, pacifiste?...

       POETAS. Aš jam atleidžiu, aš jam turiu turiu turiu… atleisti…

       REŽISIERIUS. Tu ne Dievas, kad galėtum man atleidinėti.

       POETAS. Tiksliai. Ačiū, kad priminei. Tada aš tave paprastai, žmogiškai užmušiu.

       REŽISIERIUS. Tai užmušk. Pacifistiškai taip, gerai.? Parašyk tokį tekstą, dėl kurio nesvarstydamas galėčiau galvą guldyti. Pabūk tokiu budeliu, ką? Tau nereikės nė pirštelio pajudinti – parašyk tokią pjesę, dėl kurios neabejodamas leisčiau nukirsti man kojas, išrauti dantis, sutraiškyti stuburą. Kur tokia pjesė, ką, idiote?! Kur toksai Charmsas? Kur toksai grėsmingai išsišiepęs Šekspyras?! (poetas trinkteli režisieriui – kažkaip nevykusiai, šiam beveik pavyksta išvengti prisilietimo). Tad jeigu jau pradėjai, tai pisk iki galo, gerai? Ei, drąsiau – aš pripratęs prie grafomaniško prievartavimo!

 

       Poetas vanoja režisierių iš visų jėgų. Po kiek laiko nebejuda. Neaišku, gyvas ar miręs.

        

 

       XV SCENA

 

       Žurnalisto kėdė.

      

       ŽURNALISTAS. Statistiškai kiekviena moteris svajoja būti išprievartauta. Na, gal ne kiekviena, bet daugelis. Arba bent pusė. Žodžiu, bent jau slapčiausiose svajonėse jos apie tai pagalvoja. Galbūt įsivaizduoja romantišką aplinką, nežinau. Be abejonės, jos visada atrodo gražiai. Net ir moterys savižudės, prieš išgerdamos migdomųjų dozę, pasidaro makiažą, kad nuotraukose atrodytų nepriekaištingai.

       Aš – irgi nepriekaištingas. Savo vaistukus jau išgėriau.

 

       Aktorės kėdė.

 

       AKTORĖ. Yra tekstų, kurie tarsi apgauna. Kai kurie grafomanai turi talentą – užkabina nuo pirmų žodžių, nors perskaitęs knygą visada jautiesi apmulkintas. Atrodo, lyg kažkas iš tavęs pavogė laiką – ant taurės užrašyta “konjakas”, o tenka gerti prastą šampaną.

       Į sveikatą! (išgeria savo piliules).

 

       Senuko Vovos kėdė.

 

       SENUKAS VOVA (lyg tardytojui – gydytojui – kritikui, lyg žiūrovui). Ar dar yra klausimų?

 

       _________________

 

        (1) Šarlio Bodlero eilutė iš eilėraščio “Splinas” LXXVI, vert. S. Geda

        (2) Ibid., LXXVII.

       2009 m.