tekstai.lt

Elena Mezginaitė. Eilėraščiai iš rinkinio „PROVINCIJOS TANGO“ (1989)


***

Ar buvo likimas, kai sukos keliai,
kai sukosi vėjai, pikti ir nekantrūs?
Many gyveni lyg po žemėm – giliai,
visų nevilčių ir kalčių išsilenkęs.

Ar aš tau linkėjau, ar tu man sakei,
kai švito žolynai birželio vidudienį:
pražūk be manęs, bet gyvena daiktai,
kurių atmintis amžinesnė nei mudviejų.

Pražūk be manęs, bet sulinko stakta,
atrėmusi petį ir tolimą žvilgsnį,
ir groja tas pats pianinas nakčia
tą patį, tą patį nekenčiamą ilgesį.

Ar traukias nuo mūsų, ar stovi šalia
kaip draugas – tylus ir išduotas likimas?
Ar tavo, ar mano, ar mūsų valia?
Mes viską žinojom. Mes nieko nežinom.

 

Mezginaitė, Elena. Provincijos tango: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.



 

MIRTIES EILĖRAŠČIAI

1. MENULIO ŠVIESA

 

                            J. Miltiniui

Suvaidinti gyvenimą – paskutinį nemirštanti
                                                          farsą,
dobilienų tamsoj pasiklystantį šunišką balsą,
pro turėklų vamzdžius juoda upe –
                                        nei galvai, nei kojom,
pasodintus medžius, kurie dangui –
                                        ne žmogui lapoja.

Suvaidinti gyvenimą – aukštą ir gryną
                                                    kilimą,
tik nukritę žemyn nebemeldžia kuklaus
                                                    atleidimo,
nes juos išperka laimė laimėt, kas nebuvo
                                                    tau duota,
nes juos praginė baimė – puikiųjų,
                                               aukštųjų golgota.

Suvaidinti gyvenimą – gatvę, nulydinčią
                                                    draugą,
vieną žingsni lig to, kas tau gerklę
                                       ir širdį užsmaugia,
kad paskui susvyruotum, supratęs –
                                               yra arba buvo.
Kaip numirsi dabar – jau pražuvęs,
                                       pražuvęs, pražuvęs?

Suvaidinti gyvenime – laisvę, kur kulkai
                                                    nukristi.
Vakariniuos rūkuos išbraidyta sena
                                               apgavystė –
pasislėpt lomoje: aš matau, o manęs nieks
                                                    nemato.
Bet nuo kalno – mėnulio šviesa. Man jau
                                                    metas.

 
2. ŽVAKĖ

O žvakės šviesoj vėl pasaulis gajus,
nors vėjas už sienų – graudingai
                                        grėsmingas,
ir veria duris ar pravirkdo mažus
kažkas pavėlavęs pareiti. Ko linki

sapnai apie laimę – gelmė užmiršta?
Nejaugi dar liepia tikėt ir žiūrėti
aukščiau ir lengviau nei kasdienė našta?
Bet žvakė, tirpinanti praktišką veto,

slopinanti kylančią ugnį ugnim,
kol vėjų žvėris kaip kačiukas užminga,
pasaulio centre – nes dabar su manim.
Tebedega žvakė. Budri, pranašinga.

 
3. VAIKAS UŽ DURŲ

Ir tas, kuris man gyvas numirė
gūdžia ir negera mirtim,
nervingai vaikšto, sunkiai žiūri,
klausydamas, kodėl artyn

šlamėdami ateina metai,
kai buvom gražūs ir geri,
kai mus visi patamsiai matė
mėnulio gatvių vidury.

O tolsta – ši diena ir viskas,
kas neišvengiamai dar bus:
suakmenėjęs ir nublyškęs
išdegusių aistrų dangus,

nebeskaudus abejingumas,
nebereikli, girta tiesa.
Tam pasiduotų menkas kūnas,
bet rėktų žudoma dvasia,

kaip vaikas, išmestas už durų.
Bet jis nemirs ir nežinos,
kad mirė tas, kuris dar žiuri
į jį – iš namo šilumos.

 
4. GALVOK APIE MEILĘ

 

                        A. Babkauskui

Galvok apie meilę, kai jos nebelieka,
naktim ir dienom apie meile galvok –
rytojaus, pernykštį ar amžiną sniegą
virš tavo sunkios, rugiaspalvės galvos.

Kai rytas, raudonas ir šaltas, išplaukia,
o kelias nešaukia – tolyn nei namo,
kai gatvė neglaudžia ir atstumia laukas,
net laukas – tada apie meilę galvok.

Žmonių sąvartynuos, kur vienas už kitą
visi svarbesni ir labai gražesni,
galvok apie meile – tą amžina žydą.
Jo niekas nematė. Ir tau nesutikt

liūdnų jo akių, sunešioto drabužio,
jei ženklo nebus vandeny ar ugny.
Galvok apie meilę, kai veidrodžiai dūžta,
o žvilgsniai nedūžta, nuodų kupini.

Kai eina mirtis, kaip katė abejinga,
ir plyšta palaikė skarelė vilties,
galvok apie meilę. Kai viskas nusninga,
išbyra, supūva – ji lieka vis tiek.

 

Mezginaitė, Elena. Provincijos tango: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.



 

VAKARAS SENAM BUTE

Tik į tave žiūrėti,
gydytis tavimi,
sunkiai, labai iš lėto
sveikstant. Dar gyveni

čia, kur visų likimai
kaip suminta žolė.
Vakaro linksmas grimas –
prisukama lėlė –

sužaistos melodramos...
Bet sunkioje širdy
rėkia, atgavus amą,
mūsų tiesa skurdi:

laukiamo – nebelaukti,
gintis – jau nuo savęs,
meilės prakeiktą auksą
valkioti po gatves

ir atminties landynę,
ir ateities duobes,
nebegalvot, kad gimė
atkaklesni nei mes.

Blyksteli tarsi peilis
jų veriama diena.
Ten mes dar būsim – gailūs,
bei laukiami – jau ne.

 

Mezginaitė, Elena. Provincijos tango: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.



 

NESVARUMO BŪKLĖ

Nėra manęs – tarytum ir nebuvo
visu kelionių, šūkių ir bėdų.
Yra sniegai, žibintai ir lėktuvai
po debesim – kaip žuvys po ledu.

Yra šuva, snieguotą gatvę kertantis
kaip žvalgas atsargiai – gal šaus?
Yra aštuonios ar septynios kertės,
kurias – įsivaizduoju, kad laikau.

Yra „galėti“ ir yra „norėti“,
tiktai ne čia ir gal ne su manim.
Yra aštuonios ar septynios vėtros,
kurios iškels ar negyvai sumins.

Yra giedra, už debesų betūnanti,
šalta ir apvali kaip kamuolys.
Yra viena nepasiekta viršūnė,
septynios ar aštuonios – pakely.

Yra dangus – kaip viešas pasmerkimas
už tai, ko aš, deja, nepadariau.
Aštuntas ar septintas pajautimas –
manęs nėra. Kol kas ar pagaliau?

 

Mezginaitė, Elena. Provincijos tango: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.



 

PETICIJA GYVENIMUI

Apsaugok mane nuo malonių ir kaukių,
nuo draugo rūstybės ir priešo vilties,
kad kartą suglumusi aš pasitrauksiu
toliau nuo savęs – ir arčiau prapulties.

Apsaugok mane nuo visų sentimentų –
tiktai ne tėvynei, tiktai ne vaikam.
Apsaugok mane nuo pašventintų švenčių,
nuo paniekos broliui – trečiajam, paikam.

Apsaugok mane nuo mokėjimo saugot
sveikatą ir grašį – su velniu perpus,
nuo gundančio noro užmiršti, kad auga
ir perauga medžiai pernykščius lapus.

Apsaugok mane nuo visų paklydimų,
tiktai ne nuo meilės. Tačiau pagailėk,
jei busiu pakliuvus į tokį žaidimą,
kur keičiasi vietom katė ir pelė.

 

Mezginaitė, Elena. Provincijos tango: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.



 

SENATVĖS EILĖRAŠČIAI

1
Jau bijau atsisėst ant kreivai pastatytos
                                                      kėdės.
Jau bijau nusirist nuo slidžių ir
                                 užgriozdintų laiptų.
Jau gražumo ir proto, žinau, per vėlu
                                               man pridėt,
o atimt – per anksti. Ir žinoti – ar būsiu,
                                               ar baigta.

Ir supuos ant kėdės – ar laikys, prakeiktoji,
                                                      ar ne?
Ir bandau nepažįstamus laiptus – į
                                        dangų? į dugną?
Kas gyvenimas? Laužas. Iš lėto sudegti
                                                      jame –
skandalingai gražu ir kartu neaprėpiamai
                                                      liūdna.

 
2
Ko gi tu dar nežinai – išdavystės ar
                                               sėkmės,
ar tikėjimo vandens po veidmainišku ledu?
Kaip užubalių žaltys – kas pavasarį
                                                      keities,
kad vingiuotum rudeniop nepakitusiai
                                                      slidus.

Kam gi tavo patirtis – paramstyti gal
                                               kvailiems
ar nutverti už skvernų jau pralenkusiems
                                                      tave?
Kaip įmirkusi dirva – ant visų aulų velies,
lyg bijotum pasilikt užleista ir negyva.

Kas ten žiūri iš toli pro apnikusias erdves?
Gal jaunystė – išdidi nepatikrintom
                                                      tiesom?
Nusilenk jai už save ir už tuos, kuriuos
                                                      atras
tavo klystkeliu dangus su perkūnijų
                                                      šviesom.

 

Mezginaitė, Elena. Provincijos tango: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.



 

***
Ir paskutinis žodis „nežinau“
vis tiek iš anksto mano pasakytas.
Kamuok save, kamantinėk dažniau,
bet niekas neaiškėja. Tiktai rytas

beviltiškas gražiu paprastumu.
Pakelk save ir eik. Dėl ko derėtis?
Dėl pinigų ar sujauktų namų,
ar sujaukto savęs ir apgenėto?

Viena šaka nulūžo, kai dangus
virš ąžuolų šėtoniškai prašvito,
matydamas, kad stovi šiandien du,
ir amžinai juos persekios tas rytas.

O kitą šaką kirto kruvinai
ties pamatais tankėjančios alyvos.
Po tuo dangum, ant žemės tos, tenai,
kažkas lig šiol alsuoja, žiūri gyvas.

Trečia šaka kapojama kasdien,
kai reginčius per lieptą veda aklas,
kai garsiai šaukia išmintį kurtiem,
kai tyliai tyli nevilty nusekę.

Ar bus tenai, kur dar nepražuvau,
ataugusiom šakom lapotas rytas?
Ar pasakys kas nors: „Dabar žinau“?
Jau nesvarbu, kad aš nepasakysiu.

 

Mezginaitė, Elena. Provincijos tango: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.



 

***
Ir nerasi liūdnesnio už save
jau temstančią vėlyvo triumfo dieną,
kai aušta polėkio karšta lava,
o tu lieki nuniokotas ir vienas,

vienesnis nei buvai apsuptyje
nedraugiškų namų, veidų ir žodžių.
Kai ką laimėjęs nešasi save,
bet nešulys tik slegia – o neguodžia.

Atgal gręžiesi: kurgi tu buvai,
kad štai dabar – kaip išmestas iš ratų,
kaip žiūrintis nuo kranto, o laivai
jau už vandens ir permainingų metų,

kamavusių platybe ir viltim,
žydėjusių durnaropėm ir rožėm...
Kai ką laimėjęs keliasi aukštyn
ir savimi lėtai save užgožia.

Šviesas uždegęs, atveri duris,
bet jau pro šalį eina triumfo dienos.
Viena prieis ir pasakys: „Turi,
kai ką turi. Gali jau likti vienas“.

 

Mezginaitė, Elena. Provincijos tango: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.



 

PAGRINDINIS VAIDMUO

Tas vaidmuo – įkyrus ir vienintelis,
visada pagrindinis. Jame
tarsi špagos kryžiuojasi viltys
ir juodų nevilčių nežinia.

Iš vaidmens to kaip driežas prasikala
siauraveidis ir piktas žmogus –
nežinau, ar esmė, ar tik iškaba...
Bet spektaklis, be abejo, bus,

ir nebus ko prikišti tam vaidmeniui –
bus patetikos, melo, kančių,
ir, kaip dera, visai besibaigiant –
net šiurpių praeities paslapčių.

Taip kasdien mes vaidindami žaidžiame
su savim ir su juo, ir su ja.
Jau, galvoju, įveiksiu tą vaidmenį,
bet žiūriu, jis įveikia mane,

reikalauja ir prašo nustebinti,
atsisukti kilniausia puse
ar užtraukt neapykantos debesį,
kad žaibu prasirėžtų tiesa.

Nežinau, ką daryt su tuo vaidmeniu.
Kito nėr. Pasirinkt negaliu.
Ir, jeigu su savim susivaidiju,
jis nueina ant pirštų galų

į tamsiausią kamputį ir žiūri,
ką aš veiksiu kitam vaidmeny.
Ogi nieko. Ieškodama durų,
aš daužaus į lubas ir grindis.

 

Mezginaitė, Elena. Provincijos tango: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.