I. Vaizdai
1
Įbridęs
vidury
upės,
stovi
žmogus.
Atrodo,
niekas
jam
lyg
nerūpi –
ramus
stovi
jis
ir,
nejudėdamas,
žiūri,
kaip
juda
plūdė
kaip
plaukia
rūkas.
3
Giliam
sodo
šešėly
sėdi
žmogus.
Jis
žiūri,
kaip
šilumoj
virpa
obelys,
kaip
dreba
liepų
dangus.
6
Ant
kranto
sėdi
žmogus.
Jis
žiūri,
kaip
atsispindi
dangus,
kaip
juda
žolės.
Tada,
vėl,
pakelia
akis
į
tolį.
Mekas, Jonas. Pavieniai žodžiai: Eilėraščiai. – Chicago: Algimanto Mockaus knygų leidimo fondas, 1967.
II. Miške
1
Ir
aš,
gyvenimo
nuėjęs
pusę
kelio,
į
tamsią
girią
įėjau,
ir
vieškelio
nėra
nėra
anei
takelio.
ir
vėl
pradėti
viską
iš
pradžios
turiu,
ir
viskas,
kas
maniau
maniau
yra
mano
pati
esmė –
nukrinta,
nukrinta
kaip
gelmė,
ir
stoviu
nuogas
vėl
aš
tarp
daiktų
ir
pradžioje,
klausdamas,
kur
aš
esu
ir
kas
esu,
bandydamas
bandyda-
mas
įsi-
klausyt
į
tylumą,
bet
tegirdėdamas
tik
begalinę
daiktų
gilumą,
matydamas,
kaip
krinta
krinta
pra-
eitis,
jausda-
mas,
kaip
kiekvienas
naujas
žodis,
pojūtis,
aistra,
vėl
yra
yra
mano
pati
pradžia,
mano
per-
galė
ir
mano
pražūtis,
nes
aplinkui
yra
tiktai
naktis,
ir
aš
stoviu
stoviu
vienas.
2
Aš
ieškau
naujų
formų,
kurios
man
leistų
leistų
atidaryti
visą
mano
patyrimo
atmintį.
Veltui
einu
einu
ir
šen,
ir
ten –
vis atgal
sugrįžtu,
ir
viskas,
kas
viduj
plyšta
ir
išeiti
veržias,
veržias,
palieka
neat-
verta,
neišsakyta.
Gyveni-
mo
pūliai!
Ar
tai
tuščiai
tuščiai
kaliau
vis
save,
dailinau,
vis
giliau
giliau
eidamas,
eidamas,
vis
didesnius
ratus
didesnius
ratus
viduj
iš-
rėždamas,
rėždamas,
vėl
ir
vėl
bandy-
damas,
vėl
ir
vėl
bandydamas
pasiekt
pasiekt
neišsakytą
savo
būties
prasmę,
tikslą –
vis
klausdamas,
klausdamas,
iš
naujo
įsiklausydamas
į
tylą,
tylą,
nežinoda-
mas,
kad
tyla
niekados
neprabyla,
nežinoda-
mas,
kad
nieko
užu
klausimo
nėra,
kad
atsaky-
mas
į
kiekvieną
klausimą
yra
tiktai
tyla,
tyla –
netikėdamas
aš
tylai,
dar
einu,
veltui
liesdamas
liesdamas
ir
šliedamasis
prie
daiktų –
šalta
akim
jie
perveria
perveria
ir
ir
pasilieka
pasilieka
neatveria-
mi,
nebylūs,
būties
suokalby.
4
o,
draugai,
norė-
jau
išplėšt
išplėšt
iš
savęs
iš
vidu-
rio
kiek
nors
tiesos
ar
grožio,
aklais
pirštais
graiby-
damas
po
emocijų
mišką.
Tiek
kartų
bandžiau
išeiti
į
tyrumą,
bet
klydau
klydau
vis
tolyn
į
gilumą.
Visa
dabar
atrodo
tyla,
kai
žiūriu
aš
iš
vidurio,
skamba
tik
arktinė
sferų
muzika
agrippa
von nettes-
heim
ir
laiko
linijos
bėga
ir liejas.
O,
draugai,
aš
nesekiau
jūsų
likimo,
nei
jūs
mano,
ir
aš
nežinau,
kur
esam
dabar,
kokie
nuotoliai
ar
artumos
mus
riša,
ar
daiktų,
ar
sielų
kalba
mes
kalbame
vis
bandau
bandau
ištrūkt
iš
daiktų
suokal-
bio –
mano
širdies
ambici-
jos
stumia
mane
vis
tolyn,
trupina
mano
ritmus
ir
nuolatos
laiko
mane
erdvės
vidury,
be
pažado.
7
Šian-
dien
aš
esu
vienas
vienas
su
savimi,
ir
bandau
vėl
iš
naujo
viską
su-
prasti,
vis
iš
nieko,
iš
naujo –
į-
vardžiai,
veiks-
ma-
žodžiai,
daik-
tai –
iš
naujo
žodis
prie
žodžio,
mintis
prie
minties,
veiksmas
prie
veiksmo,
save
bandau
sta-
tyti,
viską
palikdamas
atvira,
nežino-
damas,
kur
eiti –
tik
intu-
icija,
improviza-
cija
vaduoda-
masis,
vengda-
mas
tvirtai
išgrįs-
tų
kelių
(žinau,
kur
jie
veda,
Eu-
ropa!)
tie-
sių
linijų
eidamas
kad
ir
aplink,
ieškoda-
mas,
ir
neskubė-
damas –
nėra
jau
kur
eiti,
nei
ko
daugiau
žiū-
rėti
–
tai
einu,
ir
šen
ir
ten,
be
jokio
tikslo,
įsi-
klausy-
damas
kiek-
vieno
naujo
netai-
syklin-
go
širdies
muši-
mo,
naujo
žodžio,
bereikš-
mio
gar-
so,
sielų
šlame-
sio,
bandyda-
mas
vėl
iš
naujo
atverti
tiesą –
ne
klausi-
mais,
ne
atsaky-
mais,
bet
per
malonę;
pames-
damas
logiką
ir
prasmę.
(Aš
žinau,
Eu-
ropa,
tavo
logiką
ir
tavo
pras-
mę!)
Tai
einu
daugiau
jau
aklai,
nei
šviesuma –
apgrai-
bom,
ir
vis
įsiklausy-
damas,
pirštais
liesda-
mas,
ir
dažnai
paklysda-
mas,
trinda-
mas
šimtme-
čiuos
įsi-
gulėjusias
kelių
lini-
jas.
Kartais
ant
savo
pirštų,
ant
akių
jaučiu
šviežio
vėjo
sruveni-
mą –
retkar-
čiais,
šviesos
la-
šai
užtyš-
ka,
kaip
kibirkš-
tys
akimir-
kai
apšviesda-
mi
visą
akiratį –
ir
vėl
užkloja
tamsa –
Mekas, Jonas. Pavieniai žodžiai: Eilėraščiai. – Chicago: Algimanto Mockaus knygų leidimo fondas, 1967.
III. Vienos kelionės nuotrupos
8
Tik
dabar
su-
pran-
tu,
kad
nėra
atsaky-
mų,
nei
klausi-
mų.
Tik
dabar
su-
pran-
tu,
kad
gyveni-
mas
yra
be
krantų.
Tik
dabar
su-
pran-
tu,
kad
ne
kraujo
judė-
ji-
mas
skiria
mus
nuo
daiktų.
Tik
dabar
su-
pran-
tu,
kad
meilė
skiria
mus
nuo
daiktų.
Tik
dabar
su-
pran-
tu,
kaip
debesų
skraistės
per
naktį
krentu.
9
Ne
tai
kad
aš
dabar
supran-
tu!
kaip
pir-
miau:
nematau
nematau
aš
krantų,
ir
žinau:
ne
savo,
ne
savo
jėga
aš
krentu.
Bet
neieškau
jau
nei
esmės,
nei
statau
klausimų –
imu
viską
vienodai,
kaip
dovaną
aš
imu,
stebė-
damasis
lygiai
saulėlei-
džiu,
žmogu-
mi,
ir
nakties
juodu-
mu.
Mekas, Jonas. Pavieniai žodžiai: Eilėraščiai. – Chicago: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1967.
IV. Ant kranto
7
Naktis
eina
gilyn
ir
gilyn.
Tiktai
aš
guliu
atvirom
akim.
Krinta
tamsa
ant
juodų
langų.
Praeitis
visa
krinta
kartu.
9
Aš
sėdžiu
ant
kranto
ir
žiūriu
į
vidudienio
jūrą.
Krinta
saulė
sidabro
lašais.
Kvepia
oras
pušų
sakais.
12
Aš
sėdžiu
vienas
ir
be
minčių,
ant
liepsno-
jančių
vidudie-
nio
krantų.
16
Sėdžiu
vienas
ant
jūros
kranto.
Paskutiniai
saulės
spinduliai
krenta.
Ir
prisimena
vėl
viskas
kas
būta.
Guli
jūra
Kaip
Kraujo
putos.
20
Vienas
aš
pagal
uostą
einu,
ir
žiūriu
į
vidudieny
degantį
miestą.
Užu
langų –
siesta.
Nejuda
vėjas
nė
medžio
lapu.
Vienas,
kaip
dvasia
be
vietos,
einu.
Mekas, Jonas. Pavieniai žodžiai: Eilėraščiai. – Chicago: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1967.
V. Užsklanda
Kur,
kur
eini,
mano
dvas
ia,
alka
na,
ba
sa,
krau
juo
da
ma,
de
juo
da
ma?
kaip
to
li
dar
na
mai
na
mai?
– O,
ne
toli,
ne
to
li-
tik
tiek
kiek
ka
pai
ka
pai
do
re
mi
fa
sol
la
si
do
Mekas, Jonas. Pavieniai žodžiai: Eilėraščiai. – Chicago: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1967.