tekstai.lt

Jonas Mekas. Eilėraščiai iš rinkinio „PAVIENIAI ŽODŽIAI“ (1967)


mekas jonas
mekas jonas



I. Vaizdai


1

 

Įbridęs
vidury
upės,

 

stovi
žmogus.

 

Atrodo,
niekas
jam
lyg
nerūpi –

 

ramus
stovi
jis
ir,
nejudėdamas,
žiūri,

 

kaip
juda
plūdė
kaip
plaukia
rūkas.

 

3

 

Giliam
sodo
šešėly

 

sėdi
žmogus.

 

Jis
žiūri,
kaip
šilumoj
virpa
obelys,

 

kaip
dreba
liepų
dangus.

 

6

 

Ant
kranto
sėdi
žmogus.

 

Jis
žiūri,
kaip
atsispindi
dangus,

 

kaip
juda
žolės.

 

Tada,
vėl,
pakelia
akis
į
tolį.

 

Mekas, Jonas. Pavieniai žodžiai: Eilėraščiai. – Chicago: Algimanto Mockaus knygų leidimo fondas, 1967.

 


 

II. Miške

 

1

 

Ir
aš,
gyvenimo
nuėjęs
pusę
kelio,

 

į
tamsią
girią
įėjau,

 

ir
vieškelio
nėra
nėra
anei
takelio.

 

ir
vėl
pradėti
viską

pradžios
turiu,

 

ir
viskas,
kas
maniau
maniau
yra
mano
pati
esmė –

 

nukrinta,
nukrinta
kaip
gelmė,

 

ir
stoviu
nuogas
vėl

tarp
daiktų
ir
pradžioje,

 

klausdamas,
kur

esu
ir
kas
esu,

 

bandydamas
bandyda-
mas
įsi-
klausyt

 

į
tylumą,
bet
tegirdėdamas
tik
begalinę
daiktų
gilumą,

 

matydamas,
kaip
krinta
krinta
pra-
eitis,

 

jausda-
mas,
kaip
kiekvienas
naujas
žodis,
pojūtis,
aistra,

 

vėl
yra
yra
mano
pati
pradžia,

 

mano
per-
galė
ir
mano
pražūtis,

 

nes
aplinkui
yra
tiktai
naktis,

 

ir

stoviu
stoviu
vienas.

 

2

 

ieškau

naujų

formų,

kurios

man

leistų

leistų

atidaryti

visą

mano

patyrimo

atmintį.

 

Veltui

einu

einu

ir

šen,

ir

ten –

 

vis atgal

sugrįžtu,

ir

viskas,

kas

viduj

plyšta

ir

išeiti

veržias,

veržias,

 

palieka

neat-

verta,

neišsakyta.

 

Gyveni-

mo

pūliai!

 

Ar

tai

tuščiai

tuščiai

kaliau

vis

save,

dailinau,

vis

giliau

giliau

eidamas,

 

eidamas,

 

vis

didesnius

ratus

didesnius

ratus

viduj

 

iš-

rėždamas,

rėždamas,

vėl

ir

vėl

bandy-

damas,

 

vėl

ir

vėl

bandydamas

pasiekt

pasiekt

neišsakytą

savo

būties

prasmę,

tikslą –

 

vis

klausdamas,

klausdamas,

naujo

įsiklausydamas

į

tylą,

tylą,

 

nežinoda-

mas,

kad

tyla

niekados

neprabyla,

 

nežinoda-

mas,

kad

nieko

užu

klausimo

nėra,

 

kad

atsaky-

mas

į

kiekvieną

klausimą

yra

tiktai

tyla,

tyla –

 

netikėdamas

tylai,

dar

einu,

 

veltui

liesdamas

liesdamas

ir

šliedamasis

prie

daiktų –

 

šalta

akim

jie

perveria

perveria

ir

ir

pasilieka

pasilieka

neatveria-

mi,

nebylūs,

 

būties

suokalby.

 

4

 

o,

draugai,

 

norė-

jau

išplėšt

išplėšt

savęs

vidu-

rio

kiek

nors

tiesos

 

ar

grožio,

 

aklais

pirštais

graiby-

damas

po

emocijų

mišką.

 

Tiek

kartų

bandžiau

išeiti

į

tyrumą,

 

bet

klydau

klydau

vis

tolyn

į

gilumą.

 

Visa

dabar

atrodo

tyla,

kai

žiūriu

vidurio,

 

skamba

tik

arktinė

sferų

muzika

 

agrippa

von nettes-

heim

 

ir

laiko

linijos

bėga

ir liejas.

 

O,

draugai,

 

nesekiau

jūsų

likimo,

 

nei

jūs

mano,

 

ir

nežinau,

kur

esam

dabar,

 

kokie

nuotoliai

ar

artumos

mus

riša,

 

ar

daiktų,

ar

sielų

kalba

mes

kalbame

 

vis

bandau

bandau

ištrūkt

daiktų

suokal-

bio –

 

mano

širdies

ambici-

jos

stumia

mane

vis

tolyn,

 

trupina

mano

ritmus

ir

nuolatos

 

laiko

mane

erdvės

vidury,

 

be

pažado.

 

7

 

Šian-
dien

esu
vienas
vienas
su
savimi,
ir

 

bandau
vėl

naujo
viską
su-
prasti,

 

vis

nieko,

naujo –

 

į-
vardžiai,
veiks-
ma-
žodžiai,
daik-
tai –

 


naujo
žodis
prie
žodžio,
mintis
prie
minties,
veiksmas
prie
veiksmo,
save
bandau
sta-
tyti,

 

viską
palikdamas
atvira,

 

nežino-
damas,
kur
eiti –

 

tik
intu-
icija,

 

improviza-
cija
vaduoda-
masis,
vengda-
mas
tvirtai
išgrįs-

kelių

 

(žinau,
kur
jie
veda,
Eu-
ropa!)

 

tie-
sių
linijų
eidamas
kad
ir


aplink,
ieškoda-
mas,


ir

neskubė-
damas –

nėra
jau
kur
eiti,
nei
ko
daugiau
žiū-
rėti

 


tai
einu,
ir
šen
ir
ten,
be
jokio
tikslo,

 

įsi-
klausy-
damas
kiek-
vieno
naujo

 

netai-
syklin-
go
širdies
muši-
mo,

 

naujo
žodžio,
bereikš-
mio
gar-
so,

 

sielų
šlame-
sio,

 

bandyda-
mas
vėl

naujo
atverti
tiesą –

 

ne
klausi-
mais,

 

ne
atsaky-
mais,

bet
per
malonę;

 

pames-
damas
logiką
ir
prasmę.

 

(Aš
žinau,
Eu-
ropa,
tavo
logiką
ir
tavo
pras-
mę!)

 

Tai
einu
daugiau
jau
aklai,
nei
šviesuma –

 

apgrai-
bom,
ir
vis
įsiklausy-
damas,
pirštais
liesda-
mas,
ir
dažnai
paklysda-
mas,

 

trinda-
mas
šimtme-
čiuos
įsi-
gulėjusias
kelių
lini-
jas.

 

Kartais
ant
savo
pirštų,
ant
akių
jaučiu

 

šviežio
vėjo
sruveni-
mą –

 

retkar-
čiais,
šviesos
la-
šai
užtyš-
ka,
kaip
kibirkš-
tys

 

akimir-
kai
apšviesda-
mi
visą
akiratį –

 

ir
vėl
užkloja
tamsa –

 

Mekas, Jonas. Pavieniai žodžiai: Eilėraščiai. – Chicago: Algimanto Mockaus knygų leidimo fondas, 1967.

 

 


III. Vienos kelionės nuotrupos

 

8

 

Tik
dabar
su-
pran-
tu,

 

kad
nėra
atsaky-
mų,

 

nei
klausi-
mų.

 

Tik
dabar
su-
pran-
tu,

 

kad
gyveni-
mas
yra
be
krantų.

 

Tik
dabar
su-
pran-
tu,

 

kad
ne
kraujo
judė-
ji-
mas
skiria
mus
nuo
daiktų.

 

Tik
dabar
su-
pran-
tu,


kad
meilė
skiria
mus
nuo
daiktų.

 

Tik
dabar
su-
pran-
tu,

 

kaip
debesų
skraistės
per
naktį
krentu.


9

 

Ne
tai
kad

dabar
supran-
tu!

 

kaip
pir-
miau:
nematau
nematau

krantų,

 

ir
žinau:
ne
savo,
ne
savo
jėga

krentu.

 

Bet
neieškau
jau
nei
esmės,
nei
statau
klausimų –

 

imu
viską
vienodai,

 

kaip
dovaną

imu,

 

stebė-
damasis
lygiai
saulėlei-
džiu,
žmogu-
mi,

 

ir
nakties
juodu-
mu.

 

Mekas, Jonas. Pavieniai žodžiai: Eilėraščiai. – Chicago: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1967.

 

 


IV. Ant kranto


7

 

Naktis
eina
gilyn
ir
gilyn.

 

Tiktai

guliu
atvirom
akim.

 

Krinta
tamsa
ant
juodų
langų.

 

Praeitis
visa
krinta
kartu.

 

9

 


sėdžiu
ant
kranto
ir
žiūriu

 

į
vidudienio
jūrą.

 

Krinta
saulė
sidabro
lašais.

 

Kvepia
oras
pušų
sakais.

 

12

 


sėdžiu
vienas
ir
be
minčių,

 

ant
liepsno-
jančių
vidudie-
nio
krantų.

 

16

 

Sėdžiu
vienas
ant
jūros
kranto.

 

Paskutiniai
saulės
spinduliai
krenta.

 

Ir
prisimena
vėl
viskas
kas
būta.

 

Guli
jūra
Kaip
Kraujo
putos.

 

20

 

Vienas

pagal
uostą
einu,

 

ir
žiūriu
į
vidudieny
degantį
miestą.

 

Užu
langų –
siesta.

 

Nejuda
vėjas

medžio
lapu.

 

Vienas,
kaip
dvasia
be
vietos,
einu.

 

Mekas, Jonas. Pavieniai žodžiai: Eilėraščiai. – Chicago: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1967.

 

 


V. Užsklanda

 

Kur,
kur
eini,

 

mano
dvas
ia,

 

alka
na,
ba
sa,

 

krau
juo
da
ma,

 

de
juo
da
ma?

 

kaip
to
li
dar

 

na
mai
na
mai?

 

– O,
ne
toli,

 

ne
to
li-

 

tik
tiek
kiek
ka
pai
ka
pai

 

do
re
mi
fa
sol
la

 

si
do

 

Mekas, Jonas. Pavieniai žodžiai: Eilėraščiai. – Chicago: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1967.