mekas Paprastučiai žodžių ir raidžių deriniai mums byloja vienintelę autoriaus tiesą – „poezijos aš nekuriu“. Viskas lygiai taip pat kaip ir mekiškame kine, tik filmavimo kamerą čia keičia rašomoji mašinėlė. Vis kartodamas banalybes apie tuščią poezijos rašymą, tuščiai prabėgančias akimirkas, tuščiai verkiančius katinėlius, tuščią vyno taurę ir dar tuštesnį popieriaus lapą, autorius galų gale mus įtikina: šie tekstai, t. y. jų rašymas ir skaitymas – tai tuštybių tuštybė. Stengdamasis kalbėti kuo paprasčiau ir tiesiau, autorius pasiekia savo tikslą – mes galų gale suprantame, kad skaitome ne ką kita, o (atkreipkite dėmesį į žodžių etimologiją) prastus ir tiesmukus tekstus (jei autorius nemėgsta žodžio „poezija“, šiuos raidžių ir žodžių rinkinius pavadinkime „tekstais“). (Castor&Pollux).




Jonas Mekas

 

ŽODŽIAI IR RAIDĖS

 

I.


Kala,

kala.

 

Gal būt į

kryžių,

 

ar gal, į

karstą.

 

Ar į pat

širdį.

 

Kala

 

ugninį

vinį.

 

Viduj – –

poetas.

Jis rašo sniego

poemą.

 

Gatvėje – –

žmonės.

Jie skuba į

Naujus

Metus.

 

Dainos

fragmentai

ateina

kažkur.

 

Poetas

teberašo

sniego

poemą.

 

Aš išdrįsau

pažiūrėt

į

dangų.

 

Tai buvo

labai

trumpai.

 

Ant mano

rankų

stebuklingai

tekėjo

vanduo.

 

Jis dainavo

jis

dainavo

po

žeme.

 

Aš jį

gir

jau.

 

Aš žinau,

niekuo

nenusikaltęs.

 

Tai

lauksiu tavęs

 

prie

rojaus

vartų.

 

Ieškok manęs,

kai

ateisi.

 

O aš

ieškosiu tavęs

visados.

 

Tu kalbėjai – –

aš nesupratau.

 

Tu dainavai – –

aš negirdėjau.

 

Nepastebėjom,

kaip mes

prasilenkėm ir

praėjom

pro vienas

kitą.

 

Ir daina ir

žodžiai krito

pro šalį

ir

vyto.

 

Jis atsigręžė

ir pasakė:

Kur tu

esi?

 

Aš suabe-

jojau.

 

Jis nuėjo.

 

Aš pasilikau

kur

esu.

 

Kur tu

esi?

Jis

klausė.

 

neatsakiau.

 

Lijo

lietus.

 

žiūrėjau.

 

O kur tavo

poezija,

jis

klausė.

 

Sakiau, ji

nuėjo.

 

Taip, kaip

viskas.

 

Nuėjo?

 

Taip. Kaip

katinėlio

letenėlės,

 

ar pūkų

vėjas.

 

Aš maniau

kad

rasiu

 

bet

ne

ra

dau

 

Aš maniau

kad

ateisi

 

Bet ne

atė

jai

 

Aš maniau

kad

bus

 

bet

nebu

vo.

 

kas yra

tame

taške

 

užu

to,

 

nesakyk

nesakyk

 

tik

paliesk

lūpas

 

mėlyni

dainos

gabaliukai

 

klajojo

ore

 

pačiame

gale

 

lauksiu

 

su

ski

lęs

 

nemato

mas

 

nak

tis

 

an

tra

ryto

 

kodėl

ne

m

iegu?

 

kas

kodėl

ko

 

t

aip

išėjo

 

kam

– – –

žo

d

žiai

 

krito

 

kas

at

sakys

 

k

as at

sa

kys

 

kas

 

aš la u

kiu

 

lauksiu

vis

 

tikėda

ma

sis

 

tikėda

ma

sis

 

dabar

tik

da

bar

 

jau ne

ta

da

 

kart

 

kaip nie

kad

ir

 

nie

kados

 

tik

da

 

bar

 

ko

dėl

dabar

 

ne

tada?

 

visa

šita

 

ir

viskas

 

kas ga

jo

būt

 

dabar

da

bar

 

tik.

 

ko

dėl?

 

kaip

o

ra

s

 

iškri

to

 

žod

ži

ai

 

r

ai

dės

 

į bal

la

 

ka

ip

 

nie

k

as

 

jis bėga

ir

krinta

 

jis bėga

ir

krinta

 

jis bėga

ir

 

krinta

 

kaip

daina.

 

be žo

džių

 

žodžiai

jau

pasi

baigė

 

tik

rai

dės

l

i

k

o

 

Galų

gale

 

viskas tik

raidės

 

ant

balto

popierio,

 

kaip

sapne.

 

Mekas, Jonas. Žodžiai ir raidės. – Vilnius: Baltos lankos, 2007.

 

 

 

III. vyno draugams


Šitas vyno

stiklas

kvepia

laukais.

 

Lūpos liečia

rūsio

vėsumą ir

saulės

draugystę.

 

Eikim į pat

šokio

vidurį.

 

Šita istorija

labai

trumpa.

 

Vakaras

greit

pasibaigs.

 

Šita sėkliukė

jau

auga, jau

vynuogė.

 

Šita vynuogė

jau

trykšta, jau

vynas!

 

Aš geriu

jau

šitą vyną,

 

ir saulė

jau

gerias į mano

kojas – –

 

tai eikim

jau

pašokti – –

 

naktis tiktai

praside-

da.

 

Paimk ketvirta-

dalį,

padalink į

tris,

 

pasiimk kas

liks,

 

atiduok visa

kita,

 

nesirūpink kas

buvo prieš

tai ar po

to,

 

visai

nesvarbu kad

nesutiks

skaičiai,

 

neskaičiuok

vyno

stiklų.

 

A, François

Villon,

 

aš žinau, tu

gėrei

vyną.

 

A, Sofija,

pilu jį

ant

tavo

krūtinės,

 

ir tavo

lūpų,

 

šitą raudoną

vyną.

 

Aš dabar

visai

neatsakintas – –

 

tik naktis,

Paryžius ir

François

Villon

 

senam

St.Denis

bare – –

 

Kodėl tu? Ar

girtas?

 

Ne.

Aš tik suklupau

eidamas

per

gyvenimą.

 

Klumpu ir

vėl

keliuos

 

gyvenimo

keliuos,

 

kaip ir

tu.

 

Neatsargus

mes

 

ir pilni

juoko

ir

ašarų

 

nešdami

namo

girtą

Eugenijų.

 

Airių bare alus

ir

muzika

 

retkarčiais juokas

perplėšia

triukšmą

 

naktis vėl

vėli

kaip ir

vakar

 

tik tiek kad

šią naktį

vienas – –

 

su šituo

alaus

stiklu.

 

A, naktis

praeis.

 

Sekmadienis.

Palaisčiau gėles,

kaip

paprastai,

kas sekmadienis.

 

Vakar su Eugenijum

išgėrėm alaus

ir po stiklą

Bušmilo.

 

Tada ėjom gatve, ir

Erika, ji apkabino

medį ir

bučiavo jį.

 

A, kaip laimingas

buvo medis

Houston gatvės

kryžkelėje,

 

niekados

nebučiuotas,

virpėdamas

ekstazėje,

 

bet

neišsiduodamas.

 

Dabar,

suvalgęs dvyliką

austrių,

aš visai patenkintas

pasauliu

šitame senam

popiežių

mieste.

 

Diena vis dar

labai

karšta

Avignone.

Laikas apmokėt

ir

išeit.

 

O iš kur štai šita

maža juoda

muselė

ant stiklo

kraštelio, a?

ko ji?

tokia jau maža

maža,

norėčiau jai padėt,

bet negaliu įsijaust

į jos

psichologiją – –

 

mes taip toli, toli

nuo viens

kito,

 

kaip mes toli

nuo vienas

kito

nuėjom,

 

atleisk, juoda

maža

musele...

 

aš noriu dainuoti

dainuoti

 

dabar vienas

 

lauke kaitra

 

draugai toli

airių baras tuščias

įdomu, kaip Alpėse
dabar

Sekmadienis
trys po pietų

siesta

muzika vis
muša
ritmą

pastoviai taip
vienodai

matau
septyniolikmetes

taip kaip kartą
mačiau
Rahą
šokant
plaukais ant
akių

toli nuo
savęs

toli nuo

manęs – –


sėdžiu vienas
be draugų

kažkas dainuoja
labai liūdnai
labai liūdnai

negerai
negerai

Mekas, Jonas. Žodžiai ir raidės. – Vilnius: Baltos lankos, 2007.