PLAČIU ŽINGSNIU

Naujuos namuos,
gyvenimo pusiaukelės namuos,
po vienu gelžbetonio stogu virš visų galvų,
nėra kada rūšiuot ramybės ir dirglumo žiedlapių,
į vienas kitą barškančių
įsaulėjusioj vazoj.

Visuos, visuos namuos,
apsaugančiuos nuo nelauktos dangaus griūties,
girdi, kaip griaudėja viršgarsinis žydrynės naras,
aptėkšdamas pailsusiuosius
ištvermės purslais.

Gilus atokvėpis,
ištvinusios erdvės bangavimas.
Ir su visų planetų dulkėm įkvepiam
nebuvėlių žolynų sėklas, o pro langus
jau žvalgosi
kitų gyvenimų balkonai.

1972. X. 7

 

Masionis, Antanas. Kelias: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1974.



 

***
Iš saulės ratlankių
iškrito stipinai,
iškėlę kaklelius, apkurto
pakeleivės gėlės:
stuksenimas
į kietą žemės kuprą –
tai mūsų žingsnių
Morzės abėcėlė.

Sutrenkia skardų aidą
kosmiškas garsiakalbis.–
Gerklė jo pažydrėja,
peršaukusi ribą...
Ir mums tikrasis kelias –
pereit amžių,
mums, laimės įkaitams
ertmių sargyboj.

1973. VI. 9

 

Masionis, Antanas. Kelias: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1974.



 

ILGAI VALANDAI

Kasdien atrandame šaknis,
ieškodami ne medžių. Giesmininkai
mums neša snapuose ir meta jas,
noragų išverstas, giedros išbalzamuotas.
Iš kaulų sudėliojus pilnus griaučius,
lyg paerdvėja atkastosios guolis.–
Virš jo galbūt galėtų sklęst erelis,
nupurtydamas nuo sparnų sidabro pelenus,
pakilusius aukštyn kadaise iš ugniavietės.
Tačiau pavasario archeologų vilkstinės
ir vėlei ilgai valandai apstoja
bendrus kapus numirusių gera mirtim...

1971. VIII. 29

 

Masionis, Antanas. Kelias: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1974.



 

***
Nebūgštauk – neatsigręžia keliai,
tik pakeleivė dulkių juosta
dažniau nei kometa plevena
virš mūs galvų, apsupdama vaizduotę.

Ne graudulystės gūsis, o šalis,
kurion viešėt nebesugrįžtama,
šalis be jūros, – iškelia bures,
skraidina sidabrinį debesynų luotą.

Nusitrina ežia laukų erdvynuos,
ir žmonės žengteli arčiau viens kito.
Sumuoja savo atmintį, šnekėdami,
kiek liko dar tuščių ląstelių.

1973. XII. 31

 

Masionis, Antanas. Kelias: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1974.



 

***
Iššąla musmirės, apsimeta išmirusiomis musės,
Sulėkusios žiemoti girininko troboje.
Tarp dvigubų stiklų jų nepagriebs pūgos didysis gūsis
Nei palubėj atkarusi voratinklio gija.

Kai sudrebės varvekliai kovo mėly,
Suzvimbs jos savo atgimimą. O kol kas
Vien radijas transliuoja smuiko trelę,
Iš kasdienybės pasakų sušaukdamas vilkus,

Kuriuos aukšta gaida seniai užbūrė, –
Ir jie paliko jų pačių likimui aveles baikščias.
Ir aš nuleidžiu antveidį prieš speigo dūrį,
Uždengdamas į kalno begalybę bėgančias vėžes.

1971. XII. 18

 

Masionis, Antanas. Kelias: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1974.



 

IŠEITIS

 

                      Justinui Marcinkevičiui

Rugpjūčio prieangiai žydėjo begale
ramybės amalo blyksnių. Ir žmonės,
tarytum stumiami instinkto, lenkė
šlaitus stačiuosius, kur lietaus išplautos
vyniojos nuogos šaknys apie kojas,
kabinos atkakliai į prigesintą sąmonę.

Lalėjo kalno šuliniai nuo prislopinto,
tačiau nedrumsčiamo visų alsavimo.
O įsitempusi švelni oda ant menčių
suskambo nuaidėjo, stumdama tolyn
daiktų kasdienį sąvartyną…

1972. IX. 26

 

Masionis, Antanas. Kelias: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1974.



 

VIENINTELĖ BŪTIS

Vienintelė būtis, kurią užčiuopę laikėm pirštais,
staiga išsklido į šalis kaip spinduliai.
Ji dauginosi, ačiū jai, ne atskaldom ir ne ląstelėm –
išnirdama iš kevalo, iš rūbo, iš pačios savęs.
Prasikalė žydra našlaitė pūdyme pro piktžoles, –
melodija nukirpo negandai sparnus,
kalbos energija išsklaidė negyvų vilčių miražą,
pasėdama naujadarus. O iš burnų išskrido
būtasis visur esančiojo meno laikas.

1973. V. 20

 

Masionis, Antanas. Kelias: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1974.



 

SENOVĖS LYGTIS

Treji rausvi gaidžiai
ant ąžuolinių rąstų
plasnodami atgieda karalystės aušrą.
Treji dantyti vartai
ir ketvirtas vėjas –
Rytų pasiuntinys su mirta –
atžengia išdidus nuo saulės piramidžių.
Jis klausia atskaldom apkritusio poeto:
„Nuo kokio kalno
vėjams nekalbėta?“

1969. X. 13

 

Masionis, Antanas. Kelias: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1974.



 

NAUJI FRAGMENTAI

Dienų tirštybė – žvilgsnių sangrūda.
Aistringi aktoriai įsipina
teatrų sandarioj ertmėj
į dramose neįrašytą dalią.

Ir gestai kiaurai skrodžia sienas –
per properšą – gyvenimui į burną!
Visų vaizduotėj džiūsta
Nemunas lig brolių miegančių lietaus.

Lėkimas be sparnų!
Ir vėjo malūnėlis
praretina sutankėjusį nuo pojūčių
birželio orą.
Ir pasmerktas bus tas,
kuris ištars: ,,Buvimas be būties...“

1973. IV. 17

 

Masionis, Antanas. Kelias: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1974.



 

PLONĖJANTI GIJA

Kaip kasdieniniai
beasmeniai ašmenys
atšimpa plynėms viešpataują bokštai.
Išlietas saulės indas
rieda stačiomis pakopomis.
Atmieštas žalias vynas –
ne vanduo dainuojamas,
o nuraškyta meilė – sutiktuvės be palydų,
kur ašarų byrėta vien tik žiedlapiais,
lėlės tylėta tarp nuožmių vaikų,
pakilta paukštės nuo paaukštinimo
ir krauta rankos
įstrižai širdies...

1970. V. 23

 

Masionis, Antanas. Kelias: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1974.