Plačiai žinomo poeto Marcelijaus Martinaičio (1936–2013) eilėraščiai, nauji ir nespausdinti ankstesniuose rinkiniuose, sugulė į rinkinį „Nenoriu nieko neveikti“, pavadinimą gavusį iš vieno naujų eilėraščių fragmento. Su būsimu eilėraščių rinkiniu dirbęs ir jį ruošęs poetas, deja, knygos sustyguoti, sudėlioti jos struktūros nespėjo, tačiau paliko beveik šimtą naujų eilėraščių.

      Knygos sudarymo darbus kartu su poeto žmonos Gražinos Martinaitienės pagalba užbaigė literatūros kritikas Valentinas Sventickas. Knygoje eilėraščiai sugrupuoti pagal tematiką į tris skyrius: didžiausią knygos skyrių lyriką, naujus ankstesniame rinkinyje sukurto K.B. personažo ciklo eilėraščius ir naujas Kukučio balades.

     Sudarant knygą, kilo mintis joje parodyti ir poeto rankraščių bei juodraščių, kurie daugelį nustebins dažnais braukymais, taisymais, vieno eilėraščio keliomis redakcijomis, rašytomis ant paprastų lapelių. Redaktorius Valentinas Sventickas pabrėžia jų svarbą ir grožį knygoje: „Pirma, tai paliudijimas, kad Marcelijus Martinaitis, jau senokai prisijaukinęs kompiuterį, poeziją teberašė ranka. Pirmiau ranka. Antra, gretindami rankraščius ir spaudos ženklais čia spausdinamus tekstus, tuoj pat pamatysite, kad jie retai besutampa. Tai aiški žinia, kad šis poetas pradines eilėraščio versijas dažnai keisdavo, tobulindavo, trumpindavo arba plėtodavo. Pradinių ir galutinių redakcijų publikavimas greta suteiks skaitytojams retą malonumą pasigėrėti kūrybos procesu. Vienos kitos baladės (tarkime, „Rytmetinės radijo žinios Kukučiui“, „Kukutis neturi medalio“) sąmoningai teikiamos ankstesnės rankraštinės versijos, nors yra ir mašinraščių, artimesnių baigtiniam tekstui. Prie dažno eilėraščio būta po keletą rankraščio lapų, skirtingų. Niekas turbūt nesistebės juodraščio kopijoje pamatęs su eilėraščiu niekaip nesusijusių (kartais ir susijusių) įrašų arba rašantįjį aplankiusios katės pėdsakų.“

     Taip pat knygoje publikuojamos Martinaičių namų aplinkos nuotraukos, darytos fotografo Vytauto Balčyčio, o viršeliui knygos dailininkė Deimantė Rybakovienė, kūrusi ir visą knygos maketo dizainą, panaudojo poeto anūkės Justinos Skučaitės piešinį.

    

    

     Prisiminimas apie ateitį

    

     Pirmiausiai prarandama mylimoji.

     Tai būna skaudžiausia:

     su tuo ilgai neapsiprantama,

     bet praeina.

     Po to retėja draugai,

     sodo medžiai,

     vienas po kito kažkur dingsta daiktai.

     Rečiau kas beužeina,

     retesni pinigai,

     laiškai. Užkalbinti

     skuba greičiau baigt pokalbį.

     Vaikai,

     kurie aplipdavo kaip obelį vaisiai,

     ima lankyt tik susirgus.

     Galiausiai tik vienas šuva

     nenuleidžia akių,

     pasiruošęs lyžtelt rankas

     arba galvą padėti ant kelių.

     Žiūrint į šunį,

     lieka tiktai nuliūdimas,

     neapsakomas gailestis –

     galbūt tu pirmas

     paliksi jį.

     Labiausiai skaitomi tekstai

     dabar yra nekrologai.

    

    

    

     Ten, kur aš buvau ir nebūsiu

    

     aš ėjau ir ėjau ir ėjau

     vis ėjau ir grįžau ir grįžau

     sugrįžau sugrįžau iš tenai

     neradau neradau neradau

     neradau ko ieškot išėjau

     vėl ėjau ir ėjau vėl ėjau

     kad surasčiau dėl ko išėjau

     bet vis tiek nerandu nerandu

     ko sugrįžęs iš čia išeinu

     čia nėra čia nėra čia nėra

     dėl ko vis dėl ko vis išeinu

     kaip išėjęs ir ten nerandu

     o kodėl o kodėl išeinu

     palieku palieku palieku

     kad ir vėlei sugrįžčiau atgal

     kur seniai jau manęs nebėra

     nebėra nebėra ir nebus

    

 

    

    Kita redakcija

    

     Aš ėjau ir ėjau ir ėjau

     vis ėjau ir grįžau ir grįžau

     sugrįžau sugrįžau iš tenai

     neradau neradau neradau

     neradau ko ieškot išėjau

     vėl ėjau vėl ėjau vėl ėjau

     kad surasčiau dėl ko išėjau

     aš iš čia išėjau ir ėjau

     vėl ieškoti dėl ko išėjau

     nerandu nerandu nerandu

     čia sugrįžęs dėl ko išeinu

     čia nėra čia nėra čia nėra

     vis dėl ko aš iš čia išeinu

     kaip ir ten kaip ir ten nerandu

     kodėl aš iš čia išeinu

     palieku palieku palieku

     bet ir vėlei atgal sugrįžtu

     kur seniai čia manęs nebėra

     nebėra nebėra ir nebus

    

    

    

     Vakaras

    

     Vanaginės sode ant slenksčio.

     Virš miško švytinti dangaus juosta

     Taip gražiai šviečia.

     Tai metas, kai nieko negalvoju.

     Nieko neprisimenu.

     Nieko nelaukiu.

     Nieko nereikia.

     Niekur nesu –

     Net ir čia.

    

    

    

     Tėvo balandinė

    

     Vaikystėje

     Jie tūpdavo man ant peties,

     Ant plaukų,

     Arba imdavo lesalą

     Tiesiai man iš burnos,

     Burkuodavo tiesiai į ausį.

     Kartais nuo stogo

     Žiūrėdavo jie į mane

     Beveik kaip kalėdiniuose atvirukuose.

    

    

    

     Rytą, šviežiai pasnigus

    

     Išėjau rytą

     Į šviežiai apsnigtą gatvę.

     Lygu ir balta,

     Niekieno dar nevaikščiota.

     Lyg iš niekur krenta šviesa.

     Pirmas einu gatve,

     Palikdamas aiškius pėdsakus.

     Matau –

     Ankstyva kiemsargė

     Gremžia tą pirmąjį sniegą,

     Paskui mane

     Nušluodama pėdas.

     Atsigręžiu.

     O ji atsitiesusi klausia:

     – Ar tau dar reikės tų pėdų,

     Kad šitaip žiūri atsigręžęs?

    
    

    

     Nemiga. Širdies demarkacinė linija

    

     Naktimis spurda širdis,

     lyg įsipainiojus į spygliuotas vielas

     dviejų valstybių pasienyje

     pavojingoje zonoje.

     Kur ji nori pabėgt,

     įstrigus ties demarkacine linija,

     ties kuria niekas

     nepraleidžiamas į aną pusę.

     Mano gyvenimo belaisvė

     naktimis

     nori pabėgt nuo manęs

     uzurpatoriaus,

     kankintojo,

     ją alinusio visą gyvenimą

     eilėraščiais,

     alkoholiu,

     netiesa,

     savigrauža.

    

 

    

     Senieji kaimiečiai

    

     Jie būdavo vis po porą:

     vyras ir moteris –

     prie darbo, prie stalo,

     per sekmines

     aplink rugių lauką,

     taip pat ir kape –

     nesiskirdavo.

 

    Marcelijus Martinaitis. Nenoriu nieko neveikti: poezija ir rankraščiai. Sudarė Valentinas Sventickas. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014.