Žiemos lošimai

Delčia virs bokštų. Gatvės veik išmirę
šį tamsų metą. Užmirštas, gūdus
nuniręs Vilnius. Nojaus arka skiria
virš mūsų susikaupusius ledus.

Bičiuliai geria. Tęsiasi lošimas
užstačius žemę. Ir tikrai baugu
paleist balandį. Ir klausyt ošimo
iš už Atlanto radijo bangų.

Šėtone, dink! Jau pakraštys sukurtas.
Lošimas tęsias. Ir iškritęs burtas
dar leidžia džiaugtis, kad beveik gyvi

sustirę kūnai, ieškantys viens kito.
Čia būta meilės: seksas ligi ryto,
beprasmiai žodžiai. Duona ir TV.

 

1992 12 17
Marčėnas, Aidas. Metai be žiogo: Eilėraščiai. – Vilnius: Regnum, 1994.



 

Angelas atminties smuklėje

Juoda žiema. Tarytum vėl ledyną
atplukdė laikas. Sausio vakare
Pilies gatve jei leidies į knygyną,
atsiduri kokiam senam bare –

gorkyno „Vaivoj“. Tik šiek tiek suklydęs
protu ir durimis. Metus
sumaišęs. Iš kažkur užklydęs
tau angelas, kurs mena mamutus,

įpildamas stiklinėn kristalinės,
nusmingant šnabžda: „Neturi tėvynės.
Vienatvė ne blogiau nei vienuma...“

„O kaip dvasia? Skaidrėjantis sielynas?“
„Sielomaiša, sielokruša, salynas –
archipelago ago aguma!“

 

1992 12 20
Marčėnas, Aidas. Metai be žiogo: Eilėraščiai. – Vilnius: Regnum, 1994.



 

Kokion klaikion
bedugnėn riedam

Kokion klaikion bedugnėn riedam,
kad šitaip baisiai pailsai?
Ak, siela mano. Ko dar giedam?
Ko raudam šitaip pratisai?

Juk baigias amžius dvidešimtas.
Numiręs Viešpatis seniai.
Pasaulį valdo šmikių šimtas,
o jiems tepadeda velniai.

Tai, mano siela, kam vaitoji:
„Dangus yra. Danguj yra
vėlių suolelis. Mylimoji
tave ten vesis. Bus tyra,

dainuos su beatričėm tarp gėlių... “?
Eime, kvailut. Pašerti kirmėlių.

 

1993 02 22
Marčėnas, Aidas. Metai be žiogo: Eilėraščiai. – Vilnius: Regnum, 1994.



 

Tylus sugrįžimas

Tu klausi – kas? Ir aš sakau: lietus.
Prisiminiau eilėraštį, skaitytą
vaikystėj rusiškai. Pralėkusius metus
tik sapnavau. Teliko sustabdyta

akimirka Antakalnio namuos, –
ten Buninas: lietus, naktis biržely...
Berniukas, baigęs trečiąjį posmelį,
ramiai užminga... Bet sapnai kamuos.

Vis klausi – kas? Jis neatsako... Kelias.

 

1993 04 05
Marčėnas, Aidas. Metai be žiogo: Eilėraščiai. – Vilnius: Regnum, 1994.



 

Šnekančios prekės

Pulkelis inteligentiškų vištų. Vasaros vakaras.
Pora šnekančių prekių praeina. Jos dar moka šnekėtis!
Bet kas yra prekė? Ir kas mus išmokė derėtis?
Kas yra pokalbis? Ir ką pasakytų Daktaras?

Žydų dievas baisus, – tokiais žodžiais budau šitą rytą,
juodos pagirios kando, ir aš pagalvojau: nelengvas.
Kaip kalbėjos lengvieji dievai? Ar yra koksai dieviškas slengas?
Kaip šnekėti lietuviui, seniai nuo dievų pavarytam?

Šalia ubago – Mozė, rūstus ir į knygą įrėmęs, –
regis, atlikta viskas. Tuščia, senas faune, knygutė?
Dekalogo nebėr. Čepsi angelas Babelės krūtį.
Avinėli, miegok. Tavo laikas seniai išsisėmęs.

Man baisi ši dykra, ši diena, šis sunkus nubudimas, –
užputojus gyvybei, net vakaras pažeria šviesą.
Net ir šnekančios prekės – daugiau už prakalbintą mėsą.
Ką bylojau dabar? Visa tai iš negyvėlio imas.

 

1993 06 12
Marčėnas, Aidas. Metai be žiogo: Eilėraščiai. – Vilnius: Regnum, 1994.



 

Rugpjūčio žvaigždės

Šią naktį pažiūrėjau į žvaigždynus,
ir manimi turbūt pasibodėjo
dievai, įkalinę danguj Orfėją
ir su Orfėju visą jo žvėryną.

Šuva, lokys ir gulbe susitiko.
Įstrigo mėnuo į rugpjūčio rūką.
Akimirksnis ilgiau nei metai truko.
Neliko vietos. Ir dievų neliko.

Nakties dangus – vieta pirmam poetui:
aukšti žvaigždynai, žodžiai pakylėti.
O kur poetą paskutinį dėti?

„Ilgai žiūrėk. Gal tau parodys vietą
žvaigždžių lietus ir mėnesienos vėjas.“
Buvau tik nusišlapinti išėjęs.

 

1993 08 13
Marčėnas, Aidas. Metai be žiogo: Eilėraščiai. – Vilnius: Regnum, 1994.



 

Metai be žiogo

Šalta naktis. Bet dieną dar atšyla.
Greta mirtis, todėl gyvybė kaupias
prieš pirmą šalną. Vasara jau traukias, –
greit amžiną mirties – gyvybės bylą
išspręs ruduo. Laiškai neparašyti
sudegs. Taip parkuos deginami lapai.
Vienutėn iš vienutės – šie etapai.
Be žiogo – metai. Bandymai išgyti.

„Iš nervų visos. Tik viena – iš meilės.“
„Kas nemylėjo – tas ir negyveno.“
„Tremčių ir kryžių! Tautai reikia meno
suprantamo.“ „Ką reiškia šitos eilės?“
Žiogeli, griežk. Nesigailėk kojelių!
Aš negirdžiu, bet gal išgirs koks glušas?
Rudens liūtis – blaivyklos šaltas dušas, –
išleis, ir eik neklausinėjęs kelio.

Nubusk ir melskis: „Tėve nebe mūsų,
neduok daugiau jiems duonos kasdieninės, –
pyrago duok.“ Kasdien mažiau tėvynės.
Teliko himnas, o giesmė užduso.
Juokinga skųstis. Giedrą keičia lietūs,
tad saulės blyksniai skaudūs kaip patyčios.
Joks šventraštis neišaugins garstyčios, –
todėl esu. Ir tik todėl – poetas.

Todėl kiekvienas laiškas – paskutinis.
Išspaustas vynas neraškytų vaisių.
Todėl esu. Ir tik todėl išeisiu
užrašęs turtą – rudenį auksinį.
Rugsėjo auksas – visos brangenybės.
Diena trumpyn, bet ir naktis trumpėja.
„Gimimo dienai dovanok man vėją.
Gimimo nakčiai – dar šiek tiek gyvybės.“

 

1993 08 17 – 1993 09 05
Marčėnas, Aidas. Metai be žiogo: Eilėraščiai. – Vilnius: Regnum, 1994.



 

Miestas draugams

Svarbu laiku užmigti, ir tada
kaip niekad aiškiai miestą pamatysi –
pro rūką suboluos romaninės bažnyčios,
apgriuvusios
ir kylančios iš dugno
keistai čia išsiplėtusios lagūnos.
Ir vaizdas virptels, tartum atspindėtas
vandens paviršiuje, – taip, kaip ir būna,
kai ima temt ir ima tyliai lyti.
Jau greitai bus visai nebematyti
niūriųjų bokštų, griūvančių į naktį,
kurioj jau kertas naujo sapno vietos, –
su jom iš lėto traukias ši naktis.
Ir palieki tu vienas besėdįs
savuos namuos. Taurėj raudono vyno
rubinais švyti lempos kibirkštis
ir kertėje baugus šešėlis krūpsi, –
tokia yra pirma mūs pažintis.
Vos spindžią taurę lūpomis palietus:
– Negerk, negerk, – užnuodyta taurė,
iš jos išgėręs, jau neatsibusi,
nes nežinai, kas vyno tau įpylė
ir kokią ten istoriją įpynė,
ir nežinai, kas sukeitė taures, –
kažkoks paukštukas čiulbauja ausy,
kvaila lakštingala iš paupio karklyno,
o garsas toks, tarytum vėjo gūsis
pralėktų pro užmigusias girias:
– Negerk, negerk. Negerk, negerk, brangusis,
nors tau ir pagirios, turi tam atsispirt, –
girdi – ir kraujas teliūskuojasi taurėj...
Greičiau reik atsibusti ir patirt,
iš kur šviesa atplūsta į šią skylę, erdvėj
kuri kadais vadinosi butu.
Čia viskas lyg ne taip,
kaip andai buvo, – naujas
pro atviras duris boluoja kambarys, už jo
koridoriai (tarytum vienuolynas),
kuriais kadaise triračiu lakiojai – senuos,
senuos sapnuos, – ten slėpėsi kaimynas,
tik apatinėm kelnėm bemūvįs.
Ir ant tavęs ne rūbai – skarmalai,
ir – gėda kaip! – nepridengta lytis.
Ir dar matai, kaip ta pati naktis
už lango tvenkias ir į būstą srūva,
o sienom vešlūs rangos augalai
ir skleidžias saldžiai dvokiantys žiedai
jų gašlūs.
Bet, keista, kūnas judesiui paklūsta
ir juda ten, kur eiti tu turi
kreiva erdve, kuri nepatvari.
Greičiau laukan, – čia tvenkiasi grėsmė,
bet juk ne tai esmė, aiman, tiesiog, duris atvėrus,
sustoti tenka baimėje pastėrus,
kai akinančioj šviesoje
matai apgriuvusią romaninę bažnyčią,
kuri iš lėto svyra į tave...
Bet bėgi jau keistai tuščia gatve,
kuri tarp gotikinių ir barokinių namų
nuo kalno veda, –
ir tu žemyn čiuoži, pribėgęs slidų ledą,
nes jau pašalę ir beveik žiema.
Viena iš keliasdešimt tūkstančių dienų, –
dabar tiktai prasideda diena:
beveik žiema, beveik dar neprašvitę...
Keli namai, lyg atmintin įkritę, –
kažkur nebetoli turėtų būti vietos,
kurias galėtum atpažint kaip nors, –
ir šiaip jau panašu į Gorkio gatvę.
Ir išsigandęs lekiančios karietos,
į atvirą tarpuvartę smunki
ir išvysti, ką taip išvysti troškai:
aštuonios, rytas, „Vaiva“ atsidaro...
– Įpilkit likerio! Ir Robertui, ir man,
ir dar įpilkit Edmondui ir Šarui,
ir viską paskaičiuokite „bargan“, –
kalbi nelyg skaitytumei iš knygos,
ir taip toliau, ir baisiai panašiai –
ką esam kartų tūkstantį patyrę, –
daiktai taip nuostabiai aplinkui tviska
maro metu, – nes mums nebaisios ligos.
Nes esame numirę.
Štai ir viskas. Ak, dar:
kada nuo karščio pleišėt ims skarda,
trimitą angelas prie lūpų kels – papūsti
ir pagrindas mėgins po kojom sprūsti,
o visas vaizdas suktis, – štai tada
svarbiausia kuo skubiausiai atsibusti.

 

1990 10 01
Marčėnas, Aidas. Metai be žiogo: Eilėraščiai. – Vilnius: Regnum, 1994.



 

Pasaulio pabaiga 1981 metais

Na, štai ir viskas... Baigta pagaliau.
Šį vakarą delčia.
Ir įtampa praeina.
Trys psichopatai traukia linksmą dainą,
ir šypso paranojikas žvaliau.
Rytoj antradienis, – Balzakui teks budėt,
antradienis, – duos pusryčiams kefyro,
keli kvailiai šachmatų rengs turnyrą,
o aš ir vėl galėsiu pasėdėt
ant savo suolo po senu klevu,
kurs prieš savaitę visiškai nupliko,
bet ar svarbu, jei atminty paliko
tas vėjo gūsis, atneštas dievų:
auksinis klevas saulės spinduliuos,
toksai ryškus tarytum axis mundi, –
tas medis, kurs kadaise šitaip gundė...
Bet ką norėjau pasakyt – nesieiliuos.
Tai va – tikriausiai reikia keisti temą, –
kalbinės to pareikalaus struktūros,
trys psichopatai, reiškiantys San Remą,
ir tos iš rūko plaukiančios figūros
baltais chalatais, skubančios per kiemą.
Tad – apie tvarką... Bet galvoj antai
liepsnoja klevas. Taip turbūt ir Romą
lengva ranka supleškino Neronas,
krikščionis kad išpjautų, – nekaltai
apkaltinęs padegus miestą šventą...
Dainų daina! (Cituoti Rilkę verta!)
Tad – po klevu sėdėjau ir mąsčiau
tuos dalykus, kuriuos išspręsti lemta:
„Esu jau vedęs. Tad nereikia vesti.
Nereikia skirtis, nes labai trumpai
dar su žmona tebuvo pagyventa.
O kai išleis, gyvensim dar gražiau,
nes aš mačiau, kaip klevo lapas krenta,
ką gal tik vienąsyk ir pamatai,
palikęs nesvetingą kontinentą“.
Tad – apie tvarką... Čia griežta tvarka:
nėr rankenų, tačiau pavalgyt duoda,
o kam blogai – suteikia tam paguodą
medicina. O man gelsva šaka
pamoja klevas: „Atsisėsk, drauguži.
Pasaulis baigias. Ir todėl gražus
bet koks buvimas. Reik ravėt daržus,
mylėti moterį – žmona ji ar meilužė,
ant drobių tepti neklusnius dažus,
uždengti stogą protėvių bakūžės, –
žodžiu, tvarkyti savo miražus.
Sukeisti reikia dieną su naktim
ir su mintim, kad rytą neprabusi,
budėt pernakt, vaduojantis mirtim...
Mirties mirtim – nesistebėk, brangusis“.
O pilnatis taip antrino tada,
dar nesutemus kylanti virš klevo:
„Žiūrėk – šis medis vakar dar žaliavo,
eschatologija tebuvo jam mada!“
Aš supratau, kad kraustausi iš proto, –
turbūt pradėjo veikt šėtono vaistai,
aš skubinaus greičiau sugrįžt už grotų,
bet bėgau kol – išvyst dar buvo leista,
kaip vėjo gūsis, mėnesį pakėlęs,
jį dangumi nei ratą nuridena
ir vėjy klevas ima keisti formą, –
kur buvo lapai – čirškia kanarėlės...
Sugrįžęs skyriun, paprašiau į veną
suleisti man kubus tris rodedormo.
Na, štai ir viskas... Baigta pagaliau.
Balzakas šypso daug žvaliau,
nes vėl
pasaulis baigės
ir todėl
į žemę tyliai leidžias snaigės.

 

1990 10 12
Marčėnas, Aidas. Metai be žiogo: Eilėraščiai. – Vilnius: Regnum, 1994.



 

Metų pabaiga

Poeto metai baigiasi smurtu.
Dievai išmiršta, Mūzos išsiskraido.
Ir po žodžiu tuščiu, nes nekaltu,
užkimsta Balsas. Ir telieka Aidas.
Rašyt ranka ir vingiais smegenų –
kokia prasmė? Mokintis raštvedybos...
Kiek daug dienų; ir taip mažai dienų.
Ir, regis, jau nebegresia vedybos.

Už kokį šaltį atsiduos naktis?
Kiek kartų reikia mirt, kad atsibustum?
Ką reiškia įkvėpimo paslaptis,
supras tik tas, kuris pradėjo dusti
pasaulyje, pradvisusiam siera.
O neseniai ar angelas, ar genas
kažkur link vedė. Na, o kas gera
poezija – to mokė. Ir ne vienas.
„Kol jaunas – sėk“ ar „Kalk, kol dar karšta“,
„Dainuok ir šok“, „Ieškoki ir atraski“...
Įkvėpt, iškvėpt – ir džiaugtis ta našta.
Gal tai prasmė? Bet, angele, don't ask me.
Nėra prasmės. Ir dar mažiau naudos.
Jokių iliuzijų, jokių naujų idėjų.
Kokia kalba kompiuteris giedos
giesmes mėnulių, ežerų ir vėjų?

Neliūdna man. Ir netgi nebaugu.
Aš suprantu, kad laikas šis praėjęs.
Ir nesikausiu – gaila net ragų.
O kaip ant daug ko jau esu padėjęs!
Tad nebesiųsk man meilės. Pinigų
pasiųsk. Bet gal dar vieną sykį
suteik giliam alsavimui jėgų.
Ir išklausyk. Ir jau visai išnyki.

1993 12 03
Marčėnas, Aidas. Metai be žiogo: Eilėraščiai. – Vilnius: Regnum, 1994.