EILĖRAŠTIS APIE LAIKĄ

turėti namus turėti
mylimą moterį –
ašaras tavo regiu mylimoji

kas tas dangus kuris apsuka
galvą šypsosi
liūdesys mūsų

lapus skabanti stirna
virpėjimas įkaitusio oro
radijo muzika temstant

kas tas medžių šlamėjimas
upelio tekėjimas
sirpstanti uoga

mumyse tas virpėjimas
bet kai ko nesuvokiame
ašarom byrant į žolę

gėlės skleidžiasi žydi
žiedlapiai byra ir
lieka tik vaisius

bulvės šakniastiebis
mūsų buvimo nepaiso

vasara baigiasi irgi

 

Marčėnas, Aidas. Šulinys: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1988.



 

INDĖNIŠKA GIESMĖ BROLIUI MINDAUGUI

Mindaugai tavo apuokas
bus miręs ir
sunku bus pamėgdžioti
jo graudų ūbavimą

broli mūsų veidai
ištepti liūdesio pelenais

ir nebedundės bizonai ir
tu nebemokėsi klausytis
paukščių čiulbėjimo nebepastebėsi
anei driežo nei žiogo

broli mūsų veidai
ištepti liūdesio pelenais

ir tavo draugai užaugs
ir augins vaikus
ir niekad daugiau
nebešoksite aplink laužą

broli mūsų veidai
ištepti liūdesio pelenais

ir žinosi kad
mirtis ne tai
kas dabar kada
būni pervertas ietimi

broli mūsų veidai
ištepti liūdesio pelenais

ir burtininko nebebus nebebus
totemų ir ginklai
neparuošti kovai tavo
bailumą apraudos moterys

broli mūsų veidai
ištepti liūdesio pelenais

 

Marčėnas, Aidas. Šulinys: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1988.



 

TRYS KONKRETŪS PASAKOJIMAI
PAAUGLYSTEI ATMINTI

1. pasakojimas apie tai, kaip mes ėjome
iš Anykščių į Ukmergę
                                           Rimui

kai mes ėjome per Kavarską
atšalusio rugpjūčio naktį
garuojant asfaltui spragsėdami
vyšnių kauliukais

mano draugai ir aš
mano draugai ir aš

kai mes ėjome dainuodami per
Kavarską šunys nelojo
didelis buvo dangus mumyse
žvaigždės skambėjo

mūsų kelionėje
vyšnių nunokusių

kai mes ėjome pasišvilpaudami
per Kavarską spragsėdami vyšnių
kauliukais keturi tarsi bitlai
Aukštaitija stebėjos

mano draugais ir manim
mano draugais ir manim
 

2. pasakojimas apie tai, kaip mes
draugavome su mergaitėmis
                                          Sauliui

kai kartą rudenį mes
draugavome su mergaitėmis
gražiai ėjome gatve
protingai kalbėjomės

mano senieji draugai
mano senieji laikai

kai mes draugavome
su mergaitėmis gražiai
sėdėjome ant suoliuko
valgėme obuolius

rudenio vakarą
namų darbus atlikę

kai mes draugavome
su mergaitėmis ar tada
aš galvojau kad
šitaip ilgėsiuos

savo senųjų draugų
savo senųjų laikų
 

3. pasakojimas apie tai, kaip mes
stebėjome skraidančiąsias lėkštes
                                           Dainiui

kai vieną giedrą vasaros
naktį mes visi keturi
susirinkome balkone stebėti
skraidančiųjų lėkščių

pilnas dangus lėkščių
mano draugai iš jų

kai vieną vasaros naktį mes
susirinkome balkone stebėti
skraidančiųjų lėkščių krito
ir krito žvaigždės

koks gražus tada
buvo mūsų gyvenimas

kai vieną vasaros
naktį mes regėjome dangų
mumyse aušo rytas
mes išskridome

mano draugai balkonas ir aš
mano draugai balkonas ir aš

 

Marčėnas, Aidas. Šulinys: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1988.



 

NAFNAFAS

regiu žolę išgeltusią saulėje paupy po raudo-
nais šermukšniais visi mano draugai: tas lau-
kia strazdo pragystant tas žuvį praplaukian-
čią stebi tas žiogą sugavęs paleidžia jie tols-
ta gražiai pasroviui tarsi tobulas meilės pa-
veikslas ruduo ateina Nufnufai

berniuką trokštantį šilumos pažint savyje dar
bandau skaudžioje realybėje: dabar kai it ri-
teris šarvus po žygio mielieji it kokoną dru-
gys nusimetu penkiolika metų kvailybės sau-
gokis vilko Nifnifai

mes gi esam bejėgiai: kad išgelbėtų mūsų
vaikystę statosi mūrus Nafnafas

 

Marčėnas, Aidas. Šulinys: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1988.



 

PASAKA KITAPUS PUPOS

pupą kvailys pasodino nes žvaigždė viršum
kvailio galvos šalia kvailio pupa delnus
kvailys pasispjaudęs rankoves pasiraitojęs
į žvaigždę pupa kopia

prikopia kvailys paukščių lizdus gyvulių
visokių vabalų daug sutinka ir angelą
įsitvėrusį pupos ne vieną regėjo
patenkintas kvailys kopimu

kopia kvailys kopia pupa auga greičiau
negu kopia kvailys žvaigždė tolsta greičiau
negu auga pupa

papupėj stovime mes sapnuodami žiūrime
et vis mažėjam mažėjam

 

Marčėnas, Aidas. Šulinys: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1988.



 

***
žemyn
nešina savo maišais
kaip leidos Didžiąja gatve pani Ieva
taip leidžias dabar Gorkio gatvės dugnu
burnoja ant savo vaikų kuriais esame
gal jau keliolika tūkstančių metų
kaip žemėn trenkė ją dievas
įsiutęs dėlei to medžio
kurio nė nebuvo

pasimirė tada priperėjusi tuntą vaikų
dabar teisti kas drįstų
valkataujančią Vilniaus miestelyje
trisdešimt devintaisiais
prikeltą paskutiniajam teismui
jau veik penkiasdešimt metų
budriai laukiančią pasaulio galo
klausiam
kas teisti ją drįstų už veltėdžiavimą

va žydi Semas prie parduotuvės
tas tai ramus trisdešimt metų
jau nieko nelaukia dėl to
jį kartais išrauna ir gydo

 

Marčėnas, Aidas. Šulinys: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1988.



 

TAPYBOS MAGIJA

1. moteris atsispindinti vandens paviršiuje kur
maža lydekaitė metro gylyje mokosi tykoti
grobio
2. rugpjūčio romantiškoje mėnesienoje šer-
nai knisantys bulves medžiotojas tūno kita-
pus paveikslo ir rėmai jam kliudo iššauti
3. Įsilipęs į medį tu grojantis lūpine armoni-
kėle bet tavęs nematyti lapijoje tavo muziką
išreiškia medis
4. kada skrendantį paukštį pieši vien vėjas
sustingęs įrėmintoje erdvėje tu giniesi kad
paukščiui pritrūko dažų
5. vienoj pusėj saulė kitoje mėnulis galvą
sukioju tai saulę matau tai mėnulį paveiksle
be rėmų
6. nematyt atsivėrusio akivaro iš akivaro ky-
šančios velnio galvos velnias iškišęs liežuvį
ant to liežuvio pasirašyk

 

Marčėnas, Aidas. Šulinys: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1988.

 

PRAKTIKA

į tą pačią upę
du kartus neįbrisi
sakė kadai Heraklitas dabar
pamėgintum galvoju žiūrėdamas į neaiškios
kilmės putas dvokiančioje tėkmėje

 

Marčėnas, Aidas. Šulinys: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1988.



 

TRIUŠIŲ NARVAS

1
nes išties kas yra žmogaus siela

kas yra sielos nemirtingumas
jeigu yra sielos nemirtingumas

aš klausiu nes netikiu
sielos nemirtingumu (ir tai man
baisiau negu pragaro kančios)

aš klausiu nes neikiu
dievo įkvėpimu (ir tai man
mieliau negu rojaus giedojimai)

šitaip mintis po minties žodis
po žodžio aš pats kantriai kas dieną kuriu
savo sielą kuri galbūt pagyvens
kiek ilgiau negu aš

2
baisu bet gyvendamas
aš vis dažniau kalbuosi
su mirusiais vis rečiau
su gyvaisiais
nes kas yra pokalbis:
ar žodžiai kuriais tėvas
veidu teisuolio mokė mane
gyvenimo išminties ar žodžiai
kuriais ir aš mokyčiau dukrą

nes kas yra pokalbis: ar skurdus
prisipažinimas skurdžioje meilėje žodžiai
kuriuos šimtmečiais mėginam ištarti naujai

nes kas yra pokalbis: ar tie žodžiai
kuriuos mes pasakom vienas kitam kas rytą
kas vakarą žodžiai kai bandom šnekėtis
neviltyje apie didžius dalykus
po svetimom mintim pasirašydami

ar tai dabar aš kalbuosi su tavimi

ne mes juk čia kalbam tai jie
vis arčiau ir arčiau kartojasi mūsų balsais

ar tai tu iš toli mėgini man kažką pasakyti

tai jie tegali išgirsti vienišo šauksmą
tai tik jie negailestingai mus išklausys iki galo

todėl
kuo toliau
tuo dažniau aš kalbuosi su mirusiais
kuo toliau tuo drąsiau
kol užkalbins kas nors ir mane

3
skauda kas dieną labiau kas naktį
su tavimi tampu vienišesnis kas dieną
žiauresnis darausi visiems kuriuos myliu
(ir dukros švelnus priartėjimas
tik trumpam nuramino mane) kas naktį
galvoju pabaigti užmingant sakau
rytoj viską pradėsiu kitaip

aš dar gyvenu šiame pasaulyje ir tai
kas vyksta jame kas kartą
įvyksta su manimi

4
aš niekada neišmoksiu mirties kalbos
(net paskutinę akimirką)

nes ir mirę kalba su mumis tik tiek
kiek jie yra gyvi nes nėra mirusių
yra tik tai
ką siekia mūsų gyva atmintis

ir aš niekada neišmoksiu mirties kalbos

nes net mirusiųjų knyga yra
seniausias mūsų gyvybės šaltinis nes viskas
lig šiol mūsų sąmonėj buvo
nesibaigiantis amžinas ciklas

ir aš nenoriu mokytis
mirusio vandens kalbos
aš nenoriu nenoriu mokytis
kalbos mirusios sielos
gyvame artimo kūne

ir aš niekada neišmoksiu mirties kalbos
kokius pavidalus ji pasirinktų
kaip gražiai kaip viliojančiai beskambėtų

nes nuolankiai mes mokomės
kas dieną baisesnio kalbėjimo: paskutinių miškų
upių ir ežerų gyvo vandens kalbėjimo
paskutinio kalbėjimo kaimų ir lygumų
kalbėjimo mirusiųjų ir gyvųjų
kad sugebėtume tinkamai atsisveikinti

nes prieš šimtmečius kalbėję mirusia kalba
su kiekvienu sugrąžintu žodžiu
tampa kaskart gyvesni mumyse nes galbūt
kada nors ir mes taip sugrįšim gyventi

nes daina mirdama
dar suskamba mūsų lūpose
ir išnykus rūšis tampa mūsų
skaudžiausia dalim (jie nekeršija mums
jie paprasčiausiai numiršta)

taip ausų tyloje medis šlamės
ir paukštis praskris akių tamsoje
net ir pačioj skaudžiausioj baigty
jei liks nors viena gyva siela
išgelbėtas liks pasaulis

5
nes kelias iš namų
visada yra kelias namo
ne dėl to kad žemė yra
apvali ne dėl to
kad sūnus palaidūnas sugrįžta

šimtą kartų skaudžiau

ir ne dėl to kad palikęs namus
supranti juos turėjęs

ir net ne restauracija
kadai matyto vaizdo
ar išgirsto garso
net ne išplėštas kvapas
ir net ne bandymas susapnuoti

šimtą kartų toliau

savo trečiąją vasarą
aš galiu pavadinti namais:
tie keisti dideli žmonės
kurie tada gyveno su manimi
kurių jau daugelio nebėra
aš žinau (ir tai nėra paradoksas)
kuo toliau aš tolinuosi link jų
tuo dažniau jie kankinamai
bando mane prisiminti

iš triušių narvo pro groteles matau štai
susėdę visi po jazminais
lauko virtuvėje
mirusieji ir gyvieji
girdžiu šaukia mane vardu
aš glaudžiu prie savęs šiltą triušio kūnelį sudie
amžinai

 

Marčėnas, Aidas. Šulinys: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1988.



 

TAŠKAS

nes viskas yra nesibaigiančio judėjimo galimybės
aš pradedu eilėraštį mažąja raide
ir gale nededu taško
taip medis pražysta mažąja raide
ir čiulba paukštis ir aš
galvoju apie tave bet šiandien
galvodamas apie tave
aš padedu tašką. Ir galvoju toliau

 

Marčėnas, Aidas. Šulinys: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1988.



 

SODAS KURIS YRA

sodas kuris yra
manyje tavyje sodas
iš kurio mes esame
kiekvienas pro savo vartus
išvaryti gyventi

tatai galim pajausti bet kas
išdrįs pakelti į ūksmę
akis kas išdrįs
apsakyti ką matė

stoviu nugara į vartus
nedrįsdamas atsigręžti

žinau: esu taip arti
kad jeigu staiga atsigręžčiau
apakčiau nuo to
ką mačiau (žinau:
kada nors atsigręšiu)

nes yra kurie matė:
jie žino atsakymą bet
seniai jau užmiršo
ko klausė (jų esmė yra medis)

sodas tik prasideda mumyse

sodas prasideda ten kur
medžio šešėlyje amžinas
ilsisi medkirtys

Marčėnas, Aidas. Šulinys: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1988.