EILĖRAŠTIS APIE LAIKĄ
turėti namus turėti
mylimą moterį –
ašaras tavo regiu mylimoji
kas tas dangus kuris apsuka
galvą šypsosi
liūdesys mūsų
lapus skabanti stirna
virpėjimas įkaitusio oro
radijo muzika temstant
kas tas medžių šlamėjimas
upelio tekėjimas
sirpstanti uoga
mumyse tas virpėjimas
bet kai ko nesuvokiame
ašarom byrant į žolę
gėlės skleidžiasi žydi
žiedlapiai byra ir
lieka tik vaisius
bulvės šakniastiebis
mūsų buvimo nepaiso
vasara baigiasi irgi
Marčėnas, Aidas. Šulinys: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1988.
INDĖNIŠKA GIESMĖ BROLIUI MINDAUGUI
Mindaugai tavo apuokas
bus miręs ir
sunku bus pamėgdžioti
jo graudų ūbavimą
broli mūsų veidai
ištepti liūdesio pelenais
ir nebedundės bizonai ir
tu nebemokėsi klausytis
paukščių čiulbėjimo nebepastebėsi
anei driežo nei žiogo
broli mūsų veidai
ištepti liūdesio pelenais
ir tavo draugai užaugs
ir augins vaikus
ir niekad daugiau
nebešoksite aplink laužą
broli mūsų veidai
ištepti liūdesio pelenais
ir žinosi kad
mirtis ne tai
kas dabar kada
būni pervertas ietimi
broli mūsų veidai
ištepti liūdesio pelenais
ir burtininko nebebus nebebus
totemų ir ginklai
neparuošti kovai tavo
bailumą apraudos moterys
broli mūsų veidai
ištepti liūdesio pelenais
Marčėnas, Aidas. Šulinys: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1988.
TRYS KONKRETŪS PASAKOJIMAI
PAAUGLYSTEI ATMINTI
1. pasakojimas apie tai, kaip mes ėjome
iš Anykščių į Ukmergę
Rimui
kai mes ėjome per Kavarską
atšalusio rugpjūčio naktį
garuojant asfaltui spragsėdami
vyšnių kauliukais
mano draugai ir aš
mano draugai ir aš
kai mes ėjome dainuodami per
Kavarską šunys nelojo
didelis buvo dangus mumyse
žvaigždės skambėjo
mūsų kelionėje
vyšnių nunokusių
kai mes ėjome pasišvilpaudami
per Kavarską spragsėdami vyšnių
kauliukais keturi tarsi bitlai
Aukštaitija stebėjos
mano draugais ir manim
mano draugais ir manim
2. pasakojimas apie tai, kaip mes
draugavome su mergaitėmis
Sauliui
kai kartą rudenį mes
draugavome su mergaitėmis
gražiai ėjome gatve
protingai kalbėjomės
mano senieji draugai
mano senieji laikai
kai mes draugavome
su mergaitėmis gražiai
sėdėjome ant suoliuko
valgėme obuolius
rudenio vakarą
namų darbus atlikę
kai mes draugavome
su mergaitėmis ar tada
aš galvojau kad
šitaip ilgėsiuos
savo senųjų draugų
savo senųjų laikų
3. pasakojimas apie tai, kaip mes
stebėjome skraidančiąsias lėkštes
Dainiui
kai vieną giedrą vasaros
naktį mes visi keturi
susirinkome balkone stebėti
skraidančiųjų lėkščių
pilnas dangus lėkščių
mano draugai iš jų
kai vieną vasaros naktį mes
susirinkome balkone stebėti
skraidančiųjų lėkščių krito
ir krito žvaigždės
koks gražus tada
buvo mūsų gyvenimas
kai vieną vasaros
naktį mes regėjome dangų
mumyse aušo rytas
mes išskridome
mano draugai balkonas ir aš
mano draugai balkonas ir aš
Marčėnas, Aidas. Šulinys: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1988.
NAFNAFAS
regiu žolę išgeltusią saulėje paupy po raudo-
nais šermukšniais visi mano draugai: tas lau-
kia strazdo pragystant tas žuvį praplaukian-
čią stebi tas žiogą sugavęs paleidžia jie tols-
ta gražiai pasroviui tarsi tobulas meilės pa-
veikslas ruduo ateina Nufnufai
berniuką trokštantį šilumos pažint savyje dar
bandau skaudžioje realybėje: dabar kai it ri-
teris šarvus po žygio mielieji it kokoną dru-
gys nusimetu penkiolika metų kvailybės sau-
gokis vilko Nifnifai
mes gi esam bejėgiai: kad išgelbėtų mūsų
vaikystę statosi mūrus Nafnafas
Marčėnas, Aidas. Šulinys: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1988.
PASAKA KITAPUS PUPOS
pupą kvailys pasodino nes žvaigždė viršum
kvailio galvos šalia kvailio pupa delnus
kvailys pasispjaudęs rankoves pasiraitojęs
į žvaigždę pupa kopia
prikopia kvailys paukščių lizdus gyvulių
visokių vabalų daug sutinka ir angelą
įsitvėrusį pupos ne vieną regėjo
patenkintas kvailys kopimu
kopia kvailys kopia pupa auga greičiau
negu kopia kvailys žvaigždė tolsta greičiau
negu auga pupa
papupėj stovime mes sapnuodami žiūrime
et vis mažėjam mažėjam
Marčėnas, Aidas. Šulinys: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1988.
***
žemyn
nešina savo maišais
kaip leidos Didžiąja gatve pani Ieva
taip leidžias dabar Gorkio gatvės dugnu
burnoja ant savo vaikų kuriais esame
gal jau keliolika tūkstančių metų
kaip žemėn trenkė ją dievas
įsiutęs dėlei to medžio
kurio nė nebuvo
pasimirė tada priperėjusi tuntą vaikų
dabar teisti kas drįstų
valkataujančią Vilniaus miestelyje
trisdešimt devintaisiais
prikeltą paskutiniajam teismui
jau veik penkiasdešimt metų
budriai laukiančią pasaulio galo
klausiam
kas teisti ją drįstų už veltėdžiavimą
va žydi Semas prie parduotuvės
tas tai ramus trisdešimt metų
jau nieko nelaukia dėl to
jį kartais išrauna ir gydo
Marčėnas, Aidas. Šulinys: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1988.
TAPYBOS MAGIJA
1. moteris atsispindinti vandens paviršiuje kur
maža lydekaitė metro gylyje mokosi tykoti
grobio
2. rugpjūčio romantiškoje mėnesienoje šer-
nai knisantys bulves medžiotojas tūno kita-
pus paveikslo ir rėmai jam kliudo iššauti
3. Įsilipęs į medį tu grojantis lūpine armoni-
kėle bet tavęs nematyti lapijoje tavo muziką
išreiškia medis
4. kada skrendantį paukštį pieši vien vėjas
sustingęs įrėmintoje erdvėje tu giniesi kad
paukščiui pritrūko dažų
5. vienoj pusėj saulė kitoje mėnulis galvą
sukioju tai saulę matau tai mėnulį paveiksle
be rėmų
6. nematyt atsivėrusio akivaro iš akivaro ky-
šančios velnio galvos velnias iškišęs liežuvį
ant to liežuvio pasirašyk
Marčėnas, Aidas. Šulinys: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1988.
PRAKTIKA
į tą pačią upę
du kartus neįbrisi
sakė kadai Heraklitas dabar
pamėgintum galvoju žiūrėdamas į neaiškios
kilmės putas dvokiančioje tėkmėje
Marčėnas, Aidas. Šulinys: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1988.
TRIUŠIŲ NARVAS
1
nes išties kas yra žmogaus siela
kas yra sielos nemirtingumas
jeigu yra sielos nemirtingumas
aš klausiu nes netikiu
sielos nemirtingumu (ir tai man
baisiau negu pragaro kančios)
aš klausiu nes neikiu
dievo įkvėpimu (ir tai man
mieliau negu rojaus giedojimai)
šitaip mintis po minties žodis
po žodžio aš pats kantriai kas dieną kuriu
savo sielą kuri galbūt pagyvens
kiek ilgiau negu aš
2
baisu bet gyvendamas
aš vis dažniau kalbuosi
su mirusiais vis rečiau
su gyvaisiais
nes kas yra pokalbis:
ar žodžiai kuriais tėvas
veidu teisuolio mokė mane
gyvenimo išminties ar žodžiai
kuriais ir aš mokyčiau dukrą
nes kas yra pokalbis: ar skurdus
prisipažinimas skurdžioje meilėje žodžiai
kuriuos šimtmečiais mėginam ištarti naujai
nes kas yra pokalbis: ar tie žodžiai
kuriuos mes pasakom vienas kitam kas rytą
kas vakarą žodžiai kai bandom šnekėtis
neviltyje apie didžius dalykus
po svetimom mintim pasirašydami
ar tai dabar aš kalbuosi su tavimi
ne mes juk čia kalbam tai jie
vis arčiau ir arčiau kartojasi mūsų balsais
ar tai tu iš toli mėgini man kažką pasakyti
tai jie tegali išgirsti vienišo šauksmą
tai tik jie negailestingai mus išklausys iki galo
todėl
kuo toliau
tuo dažniau aš kalbuosi su mirusiais
kuo toliau tuo drąsiau
kol užkalbins kas nors ir mane
3
skauda kas dieną labiau kas naktį
su tavimi tampu vienišesnis kas dieną
žiauresnis darausi visiems kuriuos myliu
(ir dukros švelnus priartėjimas
tik trumpam nuramino mane) kas naktį
galvoju pabaigti užmingant sakau
rytoj viską pradėsiu kitaip
aš dar gyvenu šiame pasaulyje ir tai
kas vyksta jame kas kartą
įvyksta su manimi
4
aš niekada neišmoksiu mirties kalbos
(net paskutinę akimirką)
nes ir mirę kalba su mumis tik tiek
kiek jie yra gyvi nes nėra mirusių
yra tik tai
ką siekia mūsų gyva atmintis
ir aš niekada neišmoksiu mirties kalbos
nes net mirusiųjų knyga yra
seniausias mūsų gyvybės šaltinis nes viskas
lig šiol mūsų sąmonėj buvo
nesibaigiantis amžinas ciklas
ir aš nenoriu mokytis
mirusio vandens kalbos
aš nenoriu nenoriu mokytis
kalbos mirusios sielos
gyvame artimo kūne
ir aš niekada neišmoksiu mirties kalbos
kokius pavidalus ji pasirinktų
kaip gražiai kaip viliojančiai beskambėtų
nes nuolankiai mes mokomės
kas dieną baisesnio kalbėjimo: paskutinių miškų
upių ir ežerų gyvo vandens kalbėjimo
paskutinio kalbėjimo kaimų ir lygumų
kalbėjimo mirusiųjų ir gyvųjų
kad sugebėtume tinkamai atsisveikinti
nes prieš šimtmečius kalbėję mirusia kalba
su kiekvienu sugrąžintu žodžiu
tampa kaskart gyvesni mumyse nes galbūt
kada nors ir mes taip sugrįšim gyventi
nes daina mirdama
dar suskamba mūsų lūpose
ir išnykus rūšis tampa mūsų
skaudžiausia dalim (jie nekeršija mums
jie paprasčiausiai numiršta)
taip ausų tyloje medis šlamės
ir paukštis praskris akių tamsoje
net ir pačioj skaudžiausioj baigty
jei liks nors viena gyva siela
išgelbėtas liks pasaulis
5
nes kelias iš namų
visada yra kelias namo
ne dėl to kad žemė yra
apvali ne dėl to
kad sūnus palaidūnas sugrįžta
šimtą kartų skaudžiau
ir ne dėl to kad palikęs namus
supranti juos turėjęs
ir net ne restauracija
kadai matyto vaizdo
ar išgirsto garso
net ne išplėštas kvapas
ir net ne bandymas susapnuoti
šimtą kartų toliau
savo trečiąją vasarą
aš galiu pavadinti namais:
tie keisti dideli žmonės
kurie tada gyveno su manimi
kurių jau daugelio nebėra
aš žinau (ir tai nėra paradoksas)
kuo toliau aš tolinuosi link jų
tuo dažniau jie kankinamai
bando mane prisiminti
iš triušių narvo pro groteles matau štai
susėdę visi po jazminais
lauko virtuvėje
mirusieji ir gyvieji
girdžiu šaukia mane vardu
aš glaudžiu prie savęs šiltą triušio kūnelį sudie
amžinai
Marčėnas, Aidas. Šulinys: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1988.
TAŠKAS
nes viskas yra nesibaigiančio judėjimo galimybės
aš pradedu eilėraštį mažąja raide
ir gale nededu taško
taip medis pražysta mažąja raide
ir čiulba paukštis ir aš
galvoju apie tave bet šiandien
galvodamas apie tave
aš padedu tašką. Ir galvoju toliau
Marčėnas, Aidas. Šulinys: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1988.
SODAS KURIS YRA
sodas kuris yra
manyje tavyje sodas
iš kurio mes esame
kiekvienas pro savo vartus
išvaryti gyventi
tatai galim pajausti bet kas
išdrįs pakelti į ūksmę
akis kas išdrįs
apsakyti ką matė
stoviu nugara į vartus
nedrįsdamas atsigręžti
žinau: esu taip arti
kad jeigu staiga atsigręžčiau
apakčiau nuo to
ką mačiau (žinau:
kada nors atsigręšiu)
nes yra kurie matė:
jie žino atsakymą bet
seniai jau užmiršo
ko klausė (jų esmė yra medis)
sodas tik prasideda mumyse
sodas prasideda ten kur
medžio šešėlyje amžinas
ilsisi medkirtys
Marčėnas, Aidas. Šulinys: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1988.