***
išmokti visokių triukų –
vilkėti fraką, peruką
mikliai keisti grimą ir kaukes
šaudyti (iš tuščio šautuvo)
laikyti špagą, špygą (kišenėj)
nepamiršti iškalbos meno
ir pačių paprasčiausių dalykų –
kvėpavimo, dikcijos, elegancijos
formos, santykio
| (kad paskui, vieną dieną suprastum KAM visa tai, ir ne tik...) |
įveikti visas baimes
traumas, ligas – didybės
maniją, depresiją, nerimą
slogą, laikiną meilę
dar būtinai – saikingai gerti ir valgyti
lavinti ne tik kūną –
atmintį, klausą, skonį
vieną po kito skaityti
Nietzschę, Freudą, Platoną, klasikus
(„dviračiai – seniai išrasti“ –
bet ne visi dar keliai...)
išmokti alsuoti giliai
kad užmigtum
nepamiršti jogos, tylos, meditacijų
garsų terapijos, šokių
išmokti visokių –
menuetų, valsų, duetų
piruetų, tango, baleto
striptizo ir net
išmokti stovėti tamsoje
būti paskutiniu
išmokti laukti
| (kol pagaliau nusišypsos laimė – vieną dieną visų akivaizdoje pakilti spindulio balto švieson ir, viską užmiršus, pereiti lyną ploniausią, užmerktomis akimis, lengvai tarsi koptum žvaigždynais, likimo styga, staiga supratus KAM visa tai, ir ne tik...) |
ir kas benutiks –
virtuoziškai išsisukti
koketiškai šypsotis
elegantiškai lenktis
mįslingai tylėti
fotogeniškai atrodyti, tačiau
filosofiškai žvelgti į viską
| (staiga supratus KAM visa tai, staiga suklusus, kaip verčiasi, virpa, kūlvirsčiais skrieja maža akrobatė – širdis...) |
Marcinkevičiūtė, Birutė. Solo: Eilėraščiai. – Vilnius: Strofa, 2001.
ŠUNIŠKAS EILĖRAŠTIS
kažkas užtrenks duris –
ir liksiu vienas
braidysiu alkanas po sniegą
girdėdamas tik savo pėdas –
už medžio gal surasiu kitą pėdą
nešunišką ir šiltą –
kaip namai
kažkas prieis
paglostys ausį
pastums ledinį kaulą
kažkas pririš
paskui išves –
kad nepamirščiau
kaip atrodo saulė
kažkas parduos –
nupirks ir vėl parduos
ir vėl užtrenks duris
paleidęs akmenį kaip kaulą
kažkas išties tik tuščią ranką
ir eisiu ištikimas jam tarnaut
ir šoksiu inkšdamas šuns valsą
ir lauksiu vaiko gailestingo žvilgsnio
o naktimis sapnuosiu kitą pėdą
nešunišką ir šiltą –
kaip namai...
Marcinkevičiūtė, Birutė. Solo: Eilėraščiai. – Vilnius: Strofa, 2001.
MEILĖS PĖDA
iš kurios
gėrei tiek amžių
avinėli paklydęs
kurią kažkada priėjai
žiūrėjai į sklidiną gelmę
palinkęs atvaizdą gėrei
skendai –
nežinojai
nuodėmė tai
ar sparnai
kadaise piemuo
iš rojaus išvarė
ištroškusį atvedė
tarė –
n e g e r k i š t o s p ė d o s
n e s n e b e g r į š i
į l a u k u s t y r o s m ė n e s i e n o s
p a s p i e m e n į v e r k i a n t į . . .
Marcinkevičiūtė, Birutė. Solo: Eilėraščiai. – Vilnius: Strofa, 2001.
SMILGA
atleisk ąžuole
nesu tu
šerdies neturiu
bet geriu
tavo gėlą
toli
tam pačiam kely
užkasti mūsų žingsniai
giliai
aš paguost tavęs negaliu
tu paguost manęs negali
abu tik
vienos pakelės
nebyliai
klausytis kaip laikas –
boružė stiebu
skubėdama
slenka
Marcinkevičiūtė, Birutė. Solo: Eilėraščiai. – Vilnius: Strofa, 2001.
PASAKOS PINKLĖS
širdis –
kaip raistas
kurin įsmeigta
kvailio strėlė
vargšė varlė –
karalienė beprotiškos
meilės
vargšas kvailys –
jei ne šitas užkeiktas
roplys
ir jam gal kitaip
būt atrodęs pasaulis...
Marcinkevičiūtė, Birutė. Solo: Eilėraščiai. – Vilnius: Strofa, 2001.
XX AMŽIAUS PEIZAŽAS
žmonės baltuos kambariuos
pro langus žemyn
žiūrintys
į horizontą –
vienos nakties kambariuos
spalvoti ekranai
tylą ir naktį sugriauna
sienas nudažo –
šaukia šaudo kažkas
griuvėsiais požemiais rieda – – – – –
žmonės baltuos kambariuos
jie grįžta vėlai
per vėlai
viens kitą
pasaulio krašte suranda
ir mylisi mylisi mylisi
nemiršta ilgai
per ilgai
sustingę
prie baltųjų ekranų
byrančių raidžių
krintančių į amžinybę
neįrašytų į atmintį – – – – –
Marcinkevičiūtė, Birutė. Solo: Eilėraščiai. – Vilnius: Strofa, 2001.
JAPONAS
at seven o'clock in the morning
I go to the library
because subway
is awfully crowded at eight
I spend one hour in the café –
in business street
they are already open
then until 2 p.m. I read
I can also sleep
then I have my lunch
I go to my Office – – – – –
sometimes I change something:
at first to my Office
then to the library
sometimes I go to the movie
I love to go to the movie
and that is
my life
Marcinkevičiūtė, Birutė. Solo: Eilėraščiai. – Vilnius: Strofa, 2001.
***
dulkėtas žmogau –
atrakink namus
gėlą grąžinančius
atrakink ežerą tylintį
mėnesienos aky išlietą
kai vienišas grįši –
atrakink tuos namus iš lėto
nes ir vėl kaip kadaise
kartojasi
vis tos pačios
tos pačios istorijos –
išvykimų toli –
sugrįžimų atgal
nugalėtais
broliais naktų
viens kito vergais
poetais
Marcinkevičiūtė, Birutė. Solo: Eilėraščiai. – Vilnius: Strofa, 2001.
***
Diena, kada atėjo laikas grįžti.
Atlikti pareigą.
Aplankyti kapus.
Ieškoti, ieškoti tarp daugybės kitų.
Lyg senų namų, sugriauto miesto tyloj...
Už antkapio rasti nudaužtą butelį.
Atnešti vandens, suvilgyti žolę.
Atmintį. Degti žvakes, kurias
vis užpučia vėjas.
Paskui sugrįžti namo,
į savo laikiną kambarį.
Langu į medį.
Diena, kada atėjo laikas verkti.
Už kelis mėnesius.
Už kelis metus.
Už kelis žmones.
Medžio balsu.
Marcinkevičiūtė, Birutė. Solo: Eilėraščiai. – Vilnius: Strofa, 2001.
***
po vidurnakčio –
kada visos tavo stotys
visi sudie –
tėra lašas
net nebe lašas –
skaidri pabudimo
ašara
tarsi žiūrėtum
iš amžių
iš jau kitur –
į save
Marcinkevičiūtė, Birutė. Solo: Eilėraščiai. – Vilnius: Strofa, 2001.
***
tas ritmas iš tylos –
ramybės žemė
ramybės smėlin
pačios grimzta kojos
jei klaustų – rojus
atsakyčiau –
kelias
lengvumas ir
aguonų akys
rugių plaukuos...
jei klaustų – rojus
atsakyčiau –
žemė
ramybės slėnis
į kurį sugrįžtam
ir susitinkam vėl –
rugių plaukuos
aguonų akyse –
gyvi ir mirę
Marcinkevičiūtė, Birutė. Solo: Eilėraščiai. – Vilnius: Strofa, 2001.
SOLO
scenoj nebėr dekoracijų,
tiktai šviesa,
šviesos takas
tik nebylio veidas –
paryškintos akys,
suknelė juoda,
rankos, asketiškai tuščios
tyla tarsi riksmas –
tai, ko niekad
apie ką visados
prieš atsisveikinant,
uždangai krintant,
pabundant
Marcinkevičiūtė, Birutė. Solo: Eilėraščiai. – Vilnius: Strofa, 2001.