Kai plaukia gyvenamasis lagaminas į rojaus sodą. Kai suprunkščia paskutinis lakštingalos protas. Ir pėdsekys šuva atseka iki pat „pivonijos“ – 24 val. per parą...
Ir visi išvažiavo į miestus. O balkonų aukštuose liko tik gėlės. Ir buvo taip ramu kaip laikrodis bekrapštydamas nosį per šnervę rūkė žolytę. Ir juo visi tikėjo. Tik jis niekada negrįždavo. Niekada neskubėdavo. Jis turėjo savo rąstą ir žmonės jam žvelgė į tolstantį pakaušį.
Gandrai atskrido. Sudėliojo vaikelius ir į žiemą. O snaigės kaip blusos. Kaip debesų namai – išėję iš proto. Nuvaryti arkliai suglaudę snukius šnekėjo visus metus apie pateles. Ir taip ir neradę išėjimo nuėjo per vandenį. Vidury sudžiuvęs medis mirksta. Šukuojas plaukus merga. Pelėda taip pat.
Ir tik vienintelė žuvis iššokus ant kranto nusiuntė paskutinį paštą. Ir niekad nesulaukdavo nei ašarų nei druskos. Niekas negelbsti tik širdies šaknis. Kuri raunama mažo berniuko nuolatos dejuoja. Taip bijo nustoti skaičiavęs skausmą. Nebeliko skaičių. Liko tik vienas – 1-vienetas.
Išdžiuvęs smėlio bliūdas ieško troškimo ir tikėjimo ir nuoširdumo. Sudaužytos durys ir geltonas liūtas braižo tavo kaktą. Nerasdamas rakto toj pusėj pasimeti. Ir nueini sau. O akys tik ir laukia išklausymo ir jos. Panelės klaidos. Ir dieve atrodo ji nubėgo. Pažįstama šypsena. Į anglėtą kaminą taip ir sutraukė. Ir tik balti dienos dūmai kaip drambliai. Ištroškę vien tik girto vandens taip ir žiūri į ją.
Tik skauda ir antpečiai pašlovinti kiaurų kulkų tylos. Ir vis tiek skauda ir pradainuota ženklais. Mylėt kūną ar istoriją. Tik po nakties. Gabalėlį jos ir praplyšusias šviesas. Skamba vaikystės smuikeliukas. Minkštas ir subintuotas varpos galiukas. Balto audeklo nekaltybėje prasikala daigas šalpusnio ir geltonos pienės pasijonis.
Tarp dviejų akmenų miega susenę kalnai. Gyvena viską žinantys krūmas. Tik vėjas siūbuoja tyloje. Ir broliai vynuogės ploja vienas kitam į šoną. Naktinis laikrodis rieda pilnas mėnulio partizanų. Jų kišenėse barška žuvies žvynai ir prisukamos pelytės. Visas žinojimas guli pas viršininką kepurės užlankstymo skiautėje. Ir rieda pelenų vaikiukai. Geltonom rankovėm jie laižo snieguotą ledą ir stato skausmo namus. Be sparnų. Betoninius raganosius. Tokius sužalotus ir baikščius.
Jis buvo toks vienišas. Ir akių šviesa suragėjusi vienoje saloje.
Iš nupeštos gimdos pabiro auksiniais perlais. Ir nuodingos žalios gyvatėsss ssss.
Vieta ta pati tik saulėlydis po stiklu. Ir laivai grįžta į medžius iš ko jie ir padaryti.
Vaiko vystyklais apraizgyti kovos laukai ir vienuolių pažastys. Du medžiai susiglaudę bučiuojas. Ir saulė viską stebi per skaidrius akinius. Ir tik vandens vaikiukas perplaukęs visus plaustus nuplovė žolės kraują.
Sušilęs bulius uždarytuose akies vokuose šaukia kambario vienatvę. Taip angelas išskrenda iš rakšties į žemės šeimininką. Ir bokalas liūtas toks mažas litrui. Ir visi broliai susiglaudę saujoje sukasi aplink savo išmindžiotas pelkes. Vien tik meilužės ir negyvi meilužiai bei herojai veidrodžio akim. Visi įjungė meilę. Tik šaudo iš abiejų pusių. Tik pačiam gale pats gražiausias peronas ir apšviesta katedra.
Pilni butai treniruoklių ir kas aukščiausias – 0. Nurašytieji dar šaudo į skerdžiamas kiaules. Pilnos salės džiaugsmo ir veidrodžių ir juose atsispindinčių užpakalinių veidų. Kuriais žiūrime į savo klozetus.
Man 25 ir aš nežinau apie ką kairys sparnas plasnoja. Ir kada rytojaus strėlės šaudys į minkštas lūpas. Tik kad sąžinė būt rami. Ir vėjas galvoje nenusiaubtų užderėjusių sodų.
Išilgėjusi atmintis kaip laiptinėj – turėklai.
2006 m.