Ir nėra to ko nesimato. Ir tai jau tik iš stiklo surūkyti pelenai. Kai didelis tempas ir viskas efektyviai dūžta į hienos dantis. Ir tik mediniai pelenai. Ištuštinti puodai ant dugno grikių kruopos ir krūvos susmirdusių spalių. Tai tik išnaudojant užpildytas tuščias vietas. Rankovėse tai geriausiai matos. Ir visi jie atšliaužia per tariamai skaidrų upės tiltą.
Geltoni arkliai – kumeliukai prisispaudę prie sveikųjų žolelių. Kur dūmai kyla tiesiai sugrįžus į kaimą. Pasistengsim surasti Niekegelovą – kalbantį nakties tyloje. Kvailą padarą apsimetusį kažkuo susiskaidžiusiu į apgailėtiną rasos lašą. Tokį dirbtiną ir niekingą. Ir tai tik rytas kai jis pradeda tuštinti savo vidų. Nemeluodamas nepataikaudamas. Duoti ir nugalėti pergalėje. Taip stengiasi užsiimti savo vietas ir laikytis lygiagrečiai. Su rytais – staliniais patiekalais bei gėrimais. Tik išaušus išnešamos malkos. Saldi arbata. Namas su žolės durimis.
Tik skrieti ir artintis prie krovinių. Ir tris plokštumas padalinti į tris teisėjus. Kur plaustininkai stato savo miestą ir jie visada nutyli... Ir tik iš kišenės ištraukus apsiautą vis paklausia iš kur troleibuso nebūti reisai ir ginklanešio paltas...
– Tik nepyk šeimininke aš mačiau tavo languose šviesą ir tavo girtą mitą ir kai tik jis išvažiavo visi suprato kad tu gyvas.
Ir tie nauji namai tik prisimena kas nauja. Ir baltos nakties sniegą ir jų tylius užkeikimus. Gyventojai lyg patrakę groja stygomis.
– Šeimininke jie tavęs nemėgsta! Nešvaraus tavo namo ir tavo – būdos – buto – būties – būdo. Ir mokama tik silpnais fundamentais. Rankų darbo duoninė bei susipynusios lentynos tik dar labiau ištraukia tavo Niekegelovišką prigimtį.
Ir tik tamsus sodo medis gali atskleisti dėmesį į peršviečiamą rudenio kamieną. Ir vaikiškus lapų delniukus. Kai šviečia arbatos knygos ir sustingęs trečias bėgis pasiimantis visus vėjus ir padėkojimus už ilgą dieną ir ženklus atidarytus pilnoje baltumoje.

2006 m.