POEZIJOS PAVASARIS
Artėjo neišvengiami, lemtingi pokyčiai. Poeto Norvydo Stabulio, kritikės Lauros Rašalytės, režisieriaus Paro Veltaidžio bei senų pažįstamų Salomėjos Puikytės, Modesto Pigagos ir kitų nežinomų asmenų dėka poetas Paulius Krakas buvo ypač maloniai pakviestas į Poezijos pavasarį. Paulius ne kartą buvo dalyvavęs panašiuose renginiuose, bet šį kartą jis buvo kviečiamas dėmesingai ir asmeniškai. Aukštas įpareigojimas, aštrus sertifikatas, žydro oro bedugnė.
Paulius kankinosi kelias naktis, peržiūrėjo gausybę savo poezijos ir liko itin nepatenkintas. Netinka ankstyvieji eilėraščiai – sentimentalūs, netinka posthipiškas periodas – per daug kreiva ir šiurkštų, netiko brandos amžiaus poezija – pernelyg racionali ir išdabinta, neįtiko poetui ir pastarųjų metų lyrika – per daug socialinės tematikos, buitinio skausmo, netekties. Kadangi iki šventės liko geras laiko gabalas, Paulius ėmėsi sunkaus darbo – atrasti dar nežinomą savo poetinės kūrybos oazę. Ir jam, rodos, tai pavyko. Per likusias dienas jis prirašė pluoštą eilių, kelis kartus itin garsiai perskaitė ir į festivalį, vykstantį Rotušėje, nusprendė pasiimti septynis lapus, pilnus naujos poezijos dvelksmo.
– Pauliau, gerai pavalgyk, užkirsk, kad neprarastum sąmonės ir proto. Atsigerk kavos, įsidėk daug cukraus, dar vieną šaukštelį, išmaišyk, suvalgyk paskutinį sumuštinį, – kaip mama apie Paulių šokinėjo ponia Veronika, visą rytą nenustygstanti vietoje. – Ir nepasigerk, žinai, kokie poetai – paskaito eilėraštį ir užsigeria degtine...
– Aš negeriu, juk žinote, – teisinosi Paulius, derindamas kaklaryšį prie baltinių.
Sunku, beveik neįmanoma ką nors pozityviai nuspręsti. Kaklaryšių arsenalą sudarė dvi medžiaginės atraižos – raudona ir juoda. Stendališka dilema. Krakas ketino pasirišti abi atraižas, bet ponia Veronika jį skaudžiai subarė:
– Žinau, kad negeri, bet kvailioji kaip girtas! Rišk raudoną, ugnis – stiprybės simbolis. Marso spalva tikrai atneš pergalę.
– Svetima sąskaita geria net blaivininkai ir opininkai, – paleidęs populiarų „Briliantinės rankos“ sąmojį žvengė Vaclovas Palubinskas. Jis atėjo pažiūrėti į poetą, patarti. – Užtat grįžęs turėsi visą teisę pasigerti per penkiolika minučių. Patikėk manimi, tai nesunku, išmokysiu. A, velniop poezijos vakarones, gerti reikia iš ankstyvo ryto, kitaip gėrimas netenka prasmės, prie degtinės tinka ir neužsimezgęs agurkas, girtam ir už butą mokėti nereikia...
Krakui Palubinsko patarimai, padrąsinimai ir replikos buvo labai ne prie širdies. Girtuoklio pokštai ir išmintis – tai tik sena, nuvalkiota, klasikinė gyvenimo patirtis. Palubinskas it prisuktas žadintuvas bet kokioje situacijoje, dažniausiai visiškai kvailai ir ne vietoje, kartojo jaunystėje išmoktas frazes, ir – tikras stebuklas! –jautėsi labai sąmojingas. Baisu, o jei Palubinsko tiesa, jei iš tikrųjų menininko vieta pamazgų duobėje?
Pagaliau šventei buvo pasirengta. Atėjo įstabi akimirka. Rotušės salė pulsavo aukštomis lyrikos vibracijomis, visur kvepėjo gaiviu poezijos pavasariu ir vėsa. Su Pauliumi sveikinosi žinomi ir nežinomi asmenys. Krakas buvo gana nemaloniai priblokštas, kai jį, uždarą, mažai žinomą poetą, sutiko su šypsenomis ir gėlėmis. Gerbėjams tai tikra poezijos šventė, o poetams – juodas ir nedėkingas dirvožemio arimas. Tačiau visi laukė naujos poetinės kokybės, stulbinančių atradimų ir nuotykių.
Pirmininkaujantis poetas Norvydas Stabulis tarė sodrų, rūstų įžanginį žodį, kuriame išdėjo rimtą susirūpinimą šiuolaikinės poezijos likimu:
– Gerbiamieji! Negalime leisti, kad poezija nugrimztų į užmarštį. Poezija – tai mūsų tautos išlikimo gairė. Tik gyva kalba išsaugos mus, neleis išnykti margoje ir neaprėpiamoje Europos kultūroje. Poezija visada gyva, tai tikrasis, gyvasis lietuvių kalbos paveikslas. Kiekviena lietuviška knyga, ypač grožinė, yra lietuvių kultūros paminklas. Niekada nedera pamiršti, kad tautos, o visų pirma, kalbos, išnykimo galimybės didelės, ir aš visiškai nenoriu jūsų gąsdinti nebūtais dalykais. Patys puikiai žinote, jog mūsų autorių knygos vargiai perkamos, beviltiškai kritę tiražai, kūrėjai gyvena vos sudurdami galą su galu. Ir tokiomis nedėkingomis sąlygomis gimsta išties unikali, skambi, grynai lietuviška poezija, randanti raktą į kiekvieną jautrią širdį. Dabar į sceną norėčiau paprašyti neleistinai užmirštą, mažai linksniuojamą mūsų poetą Paulių Kraką.
Seniai viešai nekalbėjęs, nedeklamavęs eilių Paulius Krakas akivaizdžiai jaudinosi. Tuo metu, kol renginio vedėjas sakė įžanginę kalbą, Paulius įtemptai mąstė apie troleibusą, todėl pakviestas į scenos šviesą buvo beveik ramus.
Krakas išėjo, užlipo ant nedidelės pakylos, simboliškai linktelėjo publikai ir pasisveikino pakėlęs į viršų abi rankas. Jis ne pasidavė, tik suabejojo, reikia įžangos, ar ne, bet nusprendęs, jog turėtų visiškai pakakti poezijos, lėtai nuleido rankas. Iš tikro ilgų įžanginių kalbų poezijai nereikia, tik leiskite lyrikai kaip kraujui arterijomis lietis laisvai.
|
Nedrąsus, truputį virpantis ir graudus, tačiau melodingas ir pagaulus balsas nutilo, pasigirdo garsūs plojimai, salė entuziastingai sveikino realų kandidatą į gausius, amžinai žalius, nevystančius lyrikos laurus. Sutrikęs ir prisimerkęs oratorius trūktelėjo pečiais, kostelėjo į saują, nedrįsdamas pažvelgti į įaudrintą publiką, nežymiai linktelėjo, nusišluostė ištryškusį prakaitą ir nulipo nuo scenos.
Poezijos pavasaris kunkuliavo, šventės dalyviai ir gausi publika garsiai, džiugiai ir sėkmingai šėlo.
– Pakartoti – suriko neblaivus blaivios poezijos fanatikas Liūtas. – Krakai, nedrįsk pabėgti, reikalauju dar krakizmų!
Per salę nuvilnijo juoko banga.
Senas hipis visada mėgo poezijos pavasarius, ypač trumpus, laikinus užtemimus Užupio kavinėje. Paulius baugiai apsidairė, bet netrukus nurimo – šaipėsi ne iš jo. Krakizmai buvo palikti prozos dirvonams, o poezija visada laisva nuo bet kokių varžtų, apribojimų, klišių.
Tačiau netikėtai prabilo Norvydas Stabulis.
– Pauliau, jeigu neprieštarauji, dar paskaityk savo eilių. Drąsiau, gerbiamas poete, drąsiau! Publika, kaip matai, nesiskirsto, nori dar pasiklausyti tavo poezijos.
Pasigirdo pritariantys balsai, salė vėl pasiruošė netikėtam, svaigiam poezijos šuoliui.
Negalėdamas atsispirti laukiniam, vitališkam scenos šauksmui, pripažinimo gravitacijai, Paulius vėl grįžo į sceną.
Nuo neaukštos, menkai apšviestos medinės pakylos Krakas prabilo rinktinėmis eilėmis, apnuogino savo lyrišką širdį, sielos gelmes, beviltišką vienatvę, slogius nusivylimus, baimes, kančias ir begalinę atgailą:
|
Krakas buvo beveik užmėtytas gėlėmis ir paskandintas ovacijose. Tai tikras pasisekimas. Poetas tvardėsi, kad neapsižliumbtų – tokio gražaus ir šilto priėmimo, įvertinimo ir pagerbimo nesitikėjo per visą gyvenimą. Visi ėjo jį sveikinti, visi norėjo paspausti ranką, paplekšnoti per petį, apkabinti ir pavaišinti degtine. Iš didelio susijaudinimo Krakas ne viską prisiminė, nors negėrė nė lašo.
Po sėkmingo debiuto poetas įkrito į poezijos akivarą, lyrikos smegduobėje šildėsi kasdienybės palaikai. Paulius svaiginosi tik jam vienam suvokiamu, krakiškai keistu pasauliu, kreivu erdvės čiuopimu, leistinu pažinimu ir transformacija. Nuo reginių gausumo ir emocinės įtampos Paulius greitai apsvaigo, jam įsiskaudo galva, be to, pasivaideno, kad prietemoje mato besišypsančią Nijolę. Priėjęs Stabulis priminė, jog poeto laukia naktinis eilių skaitymas Užupio kavinėje. Mandagiai atsiprašęs Paulius spruko nuo gerbėjų. Nijolės niekur nesimatė, todėl Krakas susirado Salomėją ir paprašė, kad jį slapčia išgabentų namo.
Poetui reikėjo ramybės, jo laukė vienatvė, senas, girgždantis parketas, ištikimas lietpaltis, nušiurusi kailinė kepurė ir popieriais nuklotas skilęs nuzulintas stalas.
– Sveikinu, Pauliau, – tarė Salomėja, vairuodama automobilį. – Nors mokykloje buvai vargiai pastebimas, aš visada tavimi tikėjau. Žinojau, kad ateis laikas, ir tapsi garsus poetas.
– Aš nežinau, kaip tai įvyko... – sulemeno Krakas. – Pats nesitikėjau. Išėjau paskaityti eilių ir aplink save nieko nemačiau. Įsivaizdavau, jog skaitau poeziją upei, kalnams, ežerui, medžiams, kelmams. Gerai, kad sugebėjau išjungti mąstymą ir nugrimzti į poezijos verpetus.
– Jei ne aš, tave butų nusinešusi pavojinga poezijos srovė! – švelniai koketavo Salomėja.
– Taip, ačiū tau, – atsiliepė Krakas.
Žvilgtelėjęs į veidrodėlį jis pamatė paslaptingąjį troleibusą, važiuojantį paskui juos, ir staiga šūktelėjo:
– Prašau, tuoj pat sustok!
– Kas įvyko? – nustebo Salomėja.
– Man reikia išlipti. Greičiau!
– Gerai, – įsižeidusi tarė Salomėja ir sustojo. – Lipk lauk, poete.
Krakas išlipo ir atsisveikindamas nedrąsiai mostelėjo ranka. Pribėgo ir įšoko į troleibusą, tačiau jame Nijolės nerado. Ar čia tas pats troleibusas? Kur Nijolė? Ar ji gyva? Klausimai kaip įniršusios bitės apspito Paulių.
Taip, negali būti jokių abejonių, tai tas pats troleibusas, nors ir beveik neatpažįstamai pasikeitęs – dingo spalvos, švytėjimas, iliuminacija, iš jo pasitraukė gyvybė, paslaptis, kurią jautė tik poeto širdis. Sutrikęs, palūžęs, sugniuždytas Paulius dairėsi į tuščias sėdynes, kurios tiesiog akyse seno, keitė spalvą, formą, išvaizdą, pilkėjo, atsirado dėmės, skylės, šlykštūs užrašai. Rūdijo rankenos, vamzdžiai, krito komposteriai, skeldėjo langai, kiuro stogas, trūkinėjo, skeldėjo guminės grindys, troleibusas prisipildė nemalonaus dvoko, smarvės. Per kelias akimirkas troleibuse pragyventas visas gyvenimas. Laikas ir begalė įvykių kaip vanduo pratekėjo pro virpančius pirštus.
Poetas šleptelėjo į artimiausią kėdę. Galvoje siautėjo chaosas: ką tik patirto pripažinimo aidai, subtilaus dainiaus aureolės atšvaitai ir štai – be pėdsakų dingęs idealas kartu su Nijole, jo laimės sarge, Apvaizda, angelu. Mūzų patikėtinis pajuto, kaip į širdį rangosi šalta, kokti, mirtina gyvatė, kuri smaugė, trukdė kvėpuoti ir rengėsi suleisti mirtiną nuodų dozę. Paulius suvirpėjo ir pravirko.
– Nijole, sugrįžk, aš viską supratau! Maldauju tavęs, sugrįžk!
Paulius tarsi budo iš slogaus sapno, gyvenimas blanko, tolo, eižėjo. Pamoka išmokta, išlaikyti visi egzaminai, bet pranyko egzaminų salės durys. Kaip išeiti, jei aplink aklina siena? Per vėlu.
– Nijole, – it į skerdyklą atvestas ožiukas vebleno poetas, – pagaliau aš supratau, kad gyvenau tikrai laimingą gyvenimą, buvau pastebėtas ir įvertintas, turėjau viską, ko troškau. Likimas man atsiuntė troleibusą – pačią didžiausią dovaną. Aš buvau laimingas. Turtas – tik miražas, kai dykumoje atsigeri tyro vandens. Pripažinimas – tai paveikslas, piešiamas ant užšalusio troleibuso lango. Man nereikia laurų, man reikia tavęs!
Palaužtas ir išsekęs poetas krito ant purvinų sueižėjusių guminių grindų ir pravirko. Iškilęs ir pastebėtas, paviešintas ir pagerbtas, bet praradęs gyvenimo ramstį, vidinės harmonijos pagrindus ir dvasios laisvę jis tapo visiškai nelaimingas. Krakas mintyse atsižadėjo šlovės, prakeikė savo puikybę ir troškimą išgarsėti. Jis norėjo tik grįžti į savo tikrą, įprastą gyvenimą. Nejaugi toks žiaurus likimas, nejau jam teks mirti skurdžioje, troškioje prabangoje? Sūnus palaidūnas grįžo ir meldė dovanoti.
Orientaciją, mąstymą, jausmus praradęs Paulius ilgai verkė, žliumbė, kūkčiojo. Prieš išverktas akis slinko nuostabūs prarasto gyvenimo vaizdai – kelionės troleibusu į gamtą, po Vilniaus senamiestį ir Užupį, į Los Andželą ir Rygą, begaliniai pokalbiai su nuostabiąja Nijole, jo kūrybos ir gyvybės globėja, sergėtoja, įkvėpėja. Nieko nebėra, viskas prarasta. Upeliais tekėjo sūrios ašaros, Paulius nieko aplink nebematė. Krūtinę varstė žiaurus skausmo durklas, poetas virpėjo ir slėpė veidą delnuose. Staiga Pauliui pasirodė, jog troleibusas nušvito, jis tarsi pamatė blyškų siluetą, pašoko, rankomis braukė riedančias ašaras ir netikėdamas džiaugsmingai išsiviepė.
Deja, troleibusas stovėjo kaip stovėjęs – šaltas, surūdijęs, sutrūnijęs. Paulius stipriai nusičiaudėjo ir stengėsi susitvardyti. Po gero pusvalandžio jis pradėjo mąstyti. Atidžiai apžiūrėjo kiaurą metalinį karkasą – niekas nepasikeitė. Troleibusas buvo negrįžtamai miręs, Nijolė dingusi. Nuo troleibuso tvoskė nemaloni trūnėsių smarvė. Lyg po sunkių išgertuvių medinėmis nesilankstančiomis kojomis jis išlipo iš surūdijusio karkaso ir apsižvalgė. Į žemę, visai šalia švelnių poetų pėdų, garsiai trinktelėjo lūžęs troleibuso ragas. Netrukus jo pavyzdžiu pasekė ir kitas.
Staiga į Paulių trenkė žaibas, jo rankos ištįso, susiliejo su gulinčiais troleibuso ragais, kūnas sukietėjo, pasidarė laidus, standus, metalinis. It krano gervės į dangų pakilo rankos ir palietė laidus. Kontaktas. Žiežirbos. Elektra. Suspindo akys, du galingi prožektoriai nušvietė tamsą.
– Ne! – sušuko Krakas. – Aš tik žmogus. Aš poetas!
Dabar poetas patikėjo, jog egzistuoja likimas, kuriam patikėjo save.
Nurimęs po fantazijų srauto Paulius iš švarko kišenės išsitraukė šratinuką bei popieriaus lapą ir patraukė kur akys mato. Jis amžiams atsisveikino su troleibusu ir nuėjo į bet kurią pusę, paskui ryžtingai apsisuko ir nuėjo į priešingą.
Toldamas priešinga pirminio judėjimo kryptimi Krakas giedojo odę metaliniam draugui, gimusiam iš nebūties.
Troleibusų parke seni troleibusai laukia |
||||||
|
|
|||||
|
|
|
||||
|
||||||
|
|
|
|
|||
|
|
|
|
|
||
|
||||||
|
|
|
|
|
|
|
|
||||||
|
|
|
|
|
|
|
parke dygsta oro balionas. |
||||||
|
|
|
|
|
|
|
|
||||||
|
|
|
|
|
||
|
||||||
|
|
|
||||
|
|
|||||
|
|
|
||||
|
|
|||||
Troleibusų parke baigiasi narkotikai. |
||||||
|
|
|||||
|
|
|
||||
|
|
|
|
Vilnius, 2004 balandis – spalis
Kundrotas, Robertas / Lyva, Algimantas. Krakas ir Nekrakas : Romanas. – Vilnius: Pasviręs pasaulis, 2006.