I vagystė

       Daugelis jau yra mėginę išdėstyti raštu pasakojimą apie mūsų kraštuose buvusius įvykius, kaip mums perdavė nuo pradžios savo akimis mačiusieji ir buvusieji kuklūs žodžio tarnai. Taip pat aš, rūpestingai viską nuo pradžios ištyręs, nusprendžiau surašyti Tau, garbusis partijos CK karalystės archyve, sutvarkytą pasakojimą, kad dar kartą įsitikintum tikrumu mokslo, kurį esi pašauktas saugoti.

       Vieną tvankią liepos naktį Nachmanas iš Centro ilgai klaidžiojo po turgaus kvartalą, gėrėdamasis ir niekaip neatsigėrėdamas naktiniu miestu. Kai jis ėjo pro rotušę, bokšto laikrodis išmušė antrą valandą; čia netikėtai užklupo audra. Staiga prapliupo taip lyti, krito tokie dideli lašai, jog Nachmanas iš Centro, sutrikęs iš netikėtumo, pasileido potekomis upės krantine. Nubėgęs iki tilto jis beveik užduso ir, supykęs ant savęs, stabtelėjo – jam pasirodė kvaila bijoti lietaus – išvis siaubingai kvaila šiame gyvenime kažko bijoti.

Mįslių būna įvairių.
       Tačiau jas įminti pajėgia tik pasišventę mokslininkai: tai ne tik išsilavinę, bet ir smalsūs žmonės, atkakliai siekiantys išsiaiškinti keliančias nerimą paslaptis. Vieni iš jų tyrinėja Antarktidą, leidžiasi į ugnikalnių kraterius ar vandenynų dugną; kiti gamina kosminius laivus, bombas, helio dujas, atominius reaktorius arba „mąstančias“ mašinas; treti iš cheminių elementų gauna dar nematytas medžiagas, turinčias stebuklingų griaunamųjų savybių, arba tiesiog išveda nenaudingų augalų rūšis.
       Bet yra užsispyrusių mokslininkų, kurių gyvenimas daugiausia praeina tyliuose darbo kabinetuose. Jie dirba su diskursais, kurių amžius neretai skaičiuojamas tūkstantmečiais.
       Atrodytų, kad jų kasdieninis darbas visiškai neromantiškas, kaip kosminės kelionės ar koks nutrūktgalviškas terorizmas. Čia nėra nei pasaulį stulbinančių atradimų, nei mirtinų pavojų; galiausiai, čia neieškoma kokio nors stambaus nusikaltėlio ar nepagaunamo užsienio žvalgybos agento.
       Ir vis dėlto...

 
JO SAULĖLYDŽIO RUTINA

– Nedrebėk!
       Dušanskis krūptelėjo.
       – Ei, seni, ar nors minutę gali ramiai pastovėti?
       Dušanskis dar kartą pamėgino sutelkti valią.
       – Jei tau drugys ar Parkinsonas–Alsheimeris...
       – Neee, – mekenančiu balsu išdrįso paprieštarauti Aaronas. – Ne, ne, aš tuoj, aš, ponas Zamke, pasistengsiu...
       Dušanskis atkakliai kovojo su savo spurdančia koja. Ši jo neklausė.
       – Šūdas, – susinervino mergaitė ir tarsi žudikas smeigė pieštuką į popierių. Smaigalys pataikė tiesiai po mentim, kur buvo įpusėta piešti Aarono Dušanskio figūra.
       – Gerai, vaikai, pertrauka, – valdingai suplojo delnais barzdočius. Jaunieji piešėjai atsitraukė nuo molbertų. Pabiro po studijos kampus.
       Vis dar kretantis Aaronas Dušanskis šiaip taip nulipo nuo pakylos. Susirado savo apsiaustą. Apsigaubė. Prisėdo prie reflektoriaus, ėmė šildytis.
       Šalta.
       Nors liepa, tačiau pusrūsyje metų laikai neturėjo esminės reikšmės – tariamai vėsu būdavo visada. Gipsiniams Aristotelio ir Periklio biustams įsismelkianti drėgmė, netvarka ir purvas buvo nė motais, kaip ir Dovydo nosiai ar aptrupėjusiam ąsočiui. Čia kubui, cilindrui, piramidei ir rotveilerio iškamšai, beje, taip pat buvo nusispjaut į klimatą. Tik ne Aaronui Dušanskiui – beveik profesionaliam aktų pozuotojui. Ne, Aaronui Dušanskiui buvo ne tas pats – šalta, bliat'.
       Dušanskis pasitrynė delnus.
       Pirštų galiukus ėmė badyti adatėlės.
       Atgijo.
       Atitirpo galūnės.
       – Į vietą! – sukomandavo barzdočius Zamkė.
       Dušanskis nusimetė apsiaustą. Striktelėjo ant pakylos.
       Sustingo akademine antikos disko metiko poza.
       Nuogas.
       Gelsvai marmurinis.

 
NESINEŠK MALKŲ Į MIŠKĄ

Panarinęs galvą Dušanskis sliūkino į namus. Neskubėjo. Ėjo lėtai, ambicingai pasišlubčiodamas. Įtraukęs pečius, lyg bijotų būti pažintas, nesidairė, negirdėjo praeivių klegesio, automobilių stabdžių cypimo perėjose, vairuotojų priesaikų užmušti ar kaip nors nubausti anoniminį eismo taisyklių pažeidėją.
       Aaronas stengėsi kuo toliau nustumti akimirką, kai peržengs savo namų slenkstį; atgrasūs jam buvo vokiečių belaisvių statyti dangoraižiai: keturi kambariai aukštomis lubomis su gipsatūra, tarnaitės kamarėlė, virtuvė, vonia, bidė, šlepetės... Nebemylima ir žmona – Odetė Raslan, su kuria pragyventas ne vienas dešimtmetis; vaikų, deja, taip ir nesusilaukta: darbas, darbas, darbas... Tiesa, seniai seniai buvo ir pavojinga gyvybei veikla pogrindyje, o ten, ne paslaptis, visko tarp suaugusių žmonių galėjo įvykti...
       – Ei, ožy, atsargiau! – nepiktai perspėjo personalinį pensininką Dušanskį jaunuolis, kai tasai prasilenkdamas atsitiktinai jį užkliudė petimi.
       Dušanskis paspartino žingsnį.
       Svetimas jautėsi Aaronas nūdienos pasaulyje, visa, kas buvo pažįstama, ištirpo, kas šventa – paniekinta, mylima – atstumta. Atrodo, kad nieko nebeliko, svarbiausia – vilties, anei trupinėlio vilties.
       Dušanskis prisiminė praeitį.
       Šviesiau.
       Štai jis, perspektyvus partinis darbuotojas su dvieiliu švarku, išrinktas į neeilinę konferenciją, kelia mandatą, balsuoja už Revizijos komisijos sąrašą, kuriame ir jo pavardė, vardas, tėvavardis: vienbalsiai, patvirtinta. O štai jis jau kooptuojamas į respublikos CK... Taip, po suvažiavimo bufete buvo surengtos įspūdingos vaišės. Užteko gėrimų, tostų, užkandos, šokių, nedaug tetrūko iki muštynių. Dušanskis buvo visų dėmesio centre, ne juokas – įtakingas CK narys, daug žadantis nuveikti aparatininkas.
       Ne vienas ir ne du pranašavo, kad Aaronas Dušanskis netrukus atsidurs III-ojoje Romoje – vertas kilti. Netrukus ir Dušanskis tuo patikėjo. Stengėsi. Tarnavo. Išsipūtė. Jau matė save Lubiankoje, Kremliuje, ant mauzoliejaus. Regėjo, kaip jis stovi Centre greta skrybėlėtų apaštalų, santūriai moja – priiminėja karinius paradus, taikias demonstracijas, šalia kitų darbininkai-tarnautojai neša ir jo portretą.
       Ir išties tiek nedaug trūko, kad Dušanskis būtų išrinktas į politinį biurą... Deja, viskas pakrypo kitaip – žlugo.
       Iš pradžių, įtarus, kad iššvaistė partines lėšas, vos vieno balso persvara pašalino iš CK, pervedė į administracinį darbą, – nemalonu. Vėliau buvo dar blogiau – teko dirbti vietinių profsąjungų taryboje. Čia nebeliko jokios erdvės skrydžiui, karjeros perspektyvos – žemiau nulio, dugnas.
       Vis dažniau Aaronas Dušanskis ėmė kilnoti taurelę. Kodėl? – pasiklausdavo savęs, kai paslapčia savo vadovaujamos įstaigos išvietėje užsiversdavo butelį karčiosios.
       Žlugo morališkai. Dabar net negalėtų pasakyti, kaip, kokiu būdu ištisą dešimtmetį vadovavo profsąjungoms. Viskas lyg rūke: asmeninis vairuotojas, rezoliucijos, posėdžiai, sanatorija, planai, sąšaukos, sekretorė, prezidiumas, planuotės...
       Bet išties, kodėl iš CK?..
       Aaronas Dušanskis turėjo nepriekaištingą biografiją: kilęs iš handelių, baigęs vos kelias pradžios mokyklos klases (eksternu), pogrindininkas, 16-oje divizijoje – kuopos zampolito patikėtinis. Kažkas atsitiko ne taip. Bet kas?..
       Bokšto laikrodis mušė devynias vakaro.
       Dar šviesu, vasara.
       Aaronas atsiduso, vėl ėmė naršyti praeitį.
       Netolimą.
       Naujieji laikai užklupo Dušanskį tarnaujant žinybinės pirties komendantu – be ugnelės, be polėkio, pasiligojus. Pirtyje jautėsi išstumtas, ne savo vietoje. Ypač šalia tų mauduolių, kurie partkomo vestibiuliuose kadaise įsiteikdami laukdavo valandų valandas, kad galėtų draugui Dušanskiui apvilkti apsiaustą. Dabar jie dėjosi jo nepažįstą. Kiti, tiesa, nepraleisdavo progos pašiepti, vis įgeldavo, kad karštakošis Aaronas su makarovu ne vieną civilį pokaryje palydėjo į geresnį pasaulį – aną.
       – Na, draugas Dušanski, ar dar nesurūdijo tavo makarovas? – klausdavo buvę jaunesnieji kolegos, kai nusižeminęs Aaronas į priešpirtį įnešdavo rankšluosčius, muilą. – Ar girdi, kaip naktimis žemė dejuoja? Na, išsitrauk, parodyk savo TT, – nepiktai erzino mosuodami savosiomis ataugomis.
       – Duokit alyvos, ir aš parodysiu, – dviprasmiškai atsakydavo Dušanskis ir, skambant visuotinam juokui, sprukdavo atgal į savo „biurą“, kur palubėje it pakaruokliai kabojo beržinės vantos, o ant lentynėlių rikiavosi mažiau ekologiškos higienos priemonės.
       Netrukus pirtį, kaip brandaus socializmo atgyveną, uždarė.
       Dušanskis nuliūdo.
       Sodriau gerti jau nebepajėgė.
       O čia dar žmonai Odetei Raslan ėmė želti ūsai, barzda. Visa tai galima būtų pakęsti, tačiau revoliucionierė Odetė senatvėje metėsi į Krišnos mokymą. Įtikėjo moteris: reinkarnacija, čakra, karma, kasta, energetiniai taškai, aura, kavos tirščiai, nirvana, aukurai etc. Turbūt dėl to, kad visą gyvenimą vylėsi matyti savo vyrą jei ne generaliniu, tai nors II-uoju sekretoriumi – ideologijai, kaip draugas Michailas Suslovas, dabar ji visą savo laiką bei energiją skyrė šventyklai, smilkalams ir geraširdžio Krišnos garbinimui.
       Skaudu Aaronui Dušanskiui būdavo sutikti gatvėje savo apžėlusią gyvaplaukiais žmoną, žiūrėti, kaip ši beveik dvimetrinė kartis tūpčiodama pražygiuoja su kitais krišnaitais, įsijautusi gieda „Hari Krišna! Hari! Hari!“
       Ne, jau seniai Dušanskis būtų tą senę metęs, išsiskyręs. Tik štai, niekas pasaulyje, išskyrus Odetę Raslan, nemokėjo gaminti tokių gardžių teiglich. Tik ji viena vis dar gebėdavo iš tešlos, medaus ir cukraus sukurti kulinarijos stebuklą, šimteriopai skanesnį nei darydavo jo mama ar kaimynai Žagarėje. Tirpstantis burnoje teiglich buvo vienintelė Dušanskio paguoda, saugus gastronomijos uostas.
       Dušanskis tyliai tyliai atrakino savo buto duris.
       Paslapčia įsėlino.
       Kadaise prašmatnioje svetainėje, apstatytoje odiniais baldais, ant žemės, parietę po savim kojas, sėdėjo skustagalviai krišnaitai. Spalvoti nesaikingai. Degino smilkalus, meldėsi prie dirbtinėmis gėlėmis išpuošto piemenų dievo altoriaus.
       Dušanskis, tramdydamas smilkalų sukeltą kosulį, nepastebimai įsmuko į tualetą.
       Užsirakino.
       Atsisėdo ant dangčio.
       Vėl ėmėsi darbo, slapto.

 
DŽIAUKIS DIENA, NAUDOKIS PROGA, NEGAIŠK LAIKO

Odetė pabeldė į duris.
       Tyla.
       Stuktelėjo stipriau kumščiu.
       Jokio atsako.
       – Aaronai, tu ten? – niekas neatsiliepė.
       Spyrė koja.
       – Aaronai, atidaryk, aš žinau, kad tu čia, – tarė.
       Jokių gyvybės ženklų.
       – Draugas Aaronai, nedelsiant atidarykite! – it komisaras Lunačiarskis (dekadentas) pareikalavo.
       Tualete buvo ramu.
       – Dušanski, aš myžti noriu, – neva nekantraudama pasiguodė senoji Raslan.
       Išvietėje tyliai tyliai sudejavo.
       – Greičiau išeik, nebetveriu, – suinkštė Odetė. – Draugas Dušanski, susirinkite dokumentus bei daiktus ir palikite kabinetą! – suriko kategoriškai. – Myžti, myžti, myžti... – it tantrą kartojo. – Apsišiksiu! – neskoningai mėgino sukelti užuojautą.
       Už durų net nekrepštelėjo, jokios atjautos.
       Odetė ėmė stipriai belsti, pavargo.
       Paklibinusi dar kartą rankeną kažkur dingo.
       Netrukus sugrįžo.
       – Aaronai... Aaronai... – dabar meilikaujamai kalbino vyrą. – Aaronai... – pakišo po durų apačia atsineštą teiglich. – Aaronai... –įsiteikdama viliojo saldėsiu.
       Už durų ranka čiupo teiglich. Norėjo įtraukti. Deja, nesėkmingai.
       – Aaronai... Aaronai... – Odetė pritūpusi tai pakišdavo, tai ištraukdavo teiglich kraštelį. – Aaronai... – koketiškai išdainavo, nepalikdama vilčių atimti iš jos teiglich. – Aaronai... –vis erzino Dušanskį, kuris nebuvo toks miklus. – Aaronai...
       Kova tęsėsi ketvirtį valandos.
       Dušanskis pralaimėjo.
       Spragtelėjo spyna.
       Durys atsidarė.
       – Aaronai... Aaronai... – atatupsta su teiglich rankoje traukėsi į buto gilumą Odetė. – Aaronai... Aaronai... – vartaliodama rodė tešlainį.
       – Noriu... Duok... – ištiestomis rankomis it Frankenšteinas teiglich link ėjo Aaronas Dušanskis. – Duok, duok, noriu... – dejavo senukas.
       – Štai taip, – įgrūdo sau į burną teiglich Odetė ir stačią prarijo.
       Atsiraugėjo.
       – Kodėl!? Kodėl!? – susigraudino Dušanskis. – Kodėl tu su manim taip? – nubraukė ranka ištryškusią ašarą. – Visada taip, visada... – it nuskriaustas vaikas jau ketino pulti į isteriją. – Tau gaila... Tau gaila teiglich?.. Visada tau man gaila paskutiniojo teiglich, – raudojo Dušanskis.
       Odetė, kaip tik moka išsigiedoję krišnaitai, atlaidžiai šypsojosi; jos tikintieji Višnaus persikūnijimu broliai jau buvo išsiskirstę.
       – Tavo naujas saris! – staiga persimainė Dušanskis. Raslan demonstratyviai apsisuko vilkeliu.
       – Kam tos svastikos namuose! – sušuko Aaronas, jis nuo II-ojo pasaulinio karo laikų nepakentė visko, kas tik gali suktis aplink savo ašį, skrieti orbita.
       – Argi jis ne žavus, – džiaugėsi naujuoju pirkiniu Odetė. – Tik pažvelk, grynas šilkas, tiesiai iš Bangalūro.
       Odetė dar kartą apsisuko.
       Senukas užsimerkė.
       Aaronui Dušanskiui dar kartą nusviro rankos. Jis nebeturėjo nei jėgų, nei priemonių kovoti su Odete, kuri negausias šeimos pajamos išleisdavo tai varpeliams, tai būgneliams, tai šleikščiam vegetariškam maistui. Didžiausia, žinoma, pensininkų biudžeto dalis tekdavo nepasotinamam Krišnai, tiksliau – jo šlovinimui. Dėl šios priežasties Aaronas ir tapo aktų pozuotoju, vis šis tas. Tai dėl godaus Krišnos jis vaikščiojo į pusrūsio studiją – saikingai dvokiantis, apskuręs, nukleiptais batais, adytomis kelnėmis, kurias kadaise su švarku atsitiktinai įsigijo Lenkijoje, kai archeologiniais laikais šios šalies partijos kvietimu lankėsi Varšuvoje, Lodzėje, Zieliona Guroje, net kurortiniame Sopote.
       Aaronas nemėgo Krišnos. Nemėgo ir religijos. Kratėsi prietarų. Stačiai nekentė Višnaus ir Šivos, karingojo Durgos, Ganešo ir Kartiko, Lakšmės ir Sarasvatės. Tai Indijos dievų ir deivių panteonas buvo kaltas, kad paskutiniaisiais metais Aaronas Dušanskis buvo ypač nelaimingas.
       Visi kalti.
       Visi!
       Dušanskis ėmė dusti. Smilkalų smarvė buvo nepakenčiama jo jautriai nosiaryklei.
       Priėjęs prie lango pabandė jį atidaryti.
       – Nedrįsk! – puolė prie lango Odetė Raslan.
       – Nebegaliu! Nebegaliu! – šaukė nujausdamas astmos priepuolį Dušanskis. – Tai dujų kamera! Dachau! Aušvicas!
       – Užmušiu! – čiupusi žalvarinį smilkytuvą užsimojo Odetė. – Užmušiu, bliade! – grasino smurtu nuožmioji krišnaitė Raslan.
       Dušanskis spruko iš šventyklos, kadaise buvusios salonu. Čia, ant odinės sofos, beje, labai labai seniai yra ketinęs pernakvoti Nikolajus Viktorovičius Podgornas (be žmonos).
       Vėl tupėjo tualete, tankiai kvėpavo.
       Užsirakinęs.
       Saugus.
       Nurimo. Išsitraukė rašiklį, popieriaus skiautę.
       Dušanskis, naudodamasis proga, vėl kibo į darbą – kūrybinį.

       ... Gerta buvo ilgai. Nuobodžiai. Gal parą, gal dvi, o gal ir ištisą savaitę ar net epochą. Tada jau nebeaišku tapo, iš kur čia sniegas, kur palaidūnė saulė, o kodėl mėnulis toks kukliai stačias ir vis su lazda per padus nariams baksnoja. Kai tik vienas prabusdavo, smigdavo kiti. Vos keli išsivemdavo, likusieji miegodami apsidergdavo.
       Po kūnais išdegė žolė.
       Valstiečiai jau ir alyvuoges nurinko, atrodo, kad ir vynuogės prinoko, o arogantiški apelsinmedžiai vis dar branginosi – slėpė po šakomis savo vaisius ir niekam jų nerodė. Ilgiau taip tęstis negalėjo.
       Kai tik draugas Zibertas prabudo, išslapstė vynmaišius ir čia pat pasistengė pamiršti, kur juos padėjęs.
       Draugą Bencikovičių troškino. Atmerkęs akis jis pareikalavo, kad jam įpiltų, kaip kad visada ir buvo daroma.
       Niekas net nepriėjo.
       Vis dar sapnuojantis draugas Greifenbergeris taip pat norėjo toliau gerti, tačiau tam nepritarė draugas Čarnas ir draugas Čeponis. Draugas Taibesas savo nuomonės neturėjo – jau meldėsi.
       Buvo neaišku, diena ar naktis, tačiau plaukė debesys – sunkūs kaip švinas.
       Ant keturių ilsėjęsis draugas Kazys Giedrys labai bijojo, todėl raudojo ir prašė, kad draugas Duleckis jį guostų ir glostytų.
       Tada draugui Lyberiui kilo mintis pasimatuoti sielas.
       Draugas Greifenbergeris jau buvo beišsitraukiąs, tačiau ėmė dvejoti, mat turėjo dvi.
       Tarp draugų kilo ginčas, kuris jų turi didžiausią.
       Draugas Zibertas išsitraukė, parodė kraštelį, tačiau kažkodėl susigėdo.
       Draugas Pelšė taip pat būtų parodęs, tačiau tuo metu vis dar buvo be sąmonės.
       Įsidrąsinęs draugas Chruckis pasikėlė tuniką, tačiau tuo metu prabudo Nachmanas iš Centro. Įspėjęs savo draugų slaptas mintis, pasišaukė netoliese uogavusį vaiką ir tarė:
       – Kas priima šį vaiką vardan manęs, priima mane, o kas mane priima, priima tą, kuris yra mane siuntęs. Kas tarp jūsų turi mažiausią, tas iš tiesų yra su didžiausia.
       Tai taręs Nachmanas iš Centro vėl užsnūdo.
       O draugai dar ilgai čiupinėjo vaiko mažiausią ir negalėjo atsistebėti, kad jam priklauso tokia didybė.

       Kai draugams atsibodo čiupinėti, nebesvarbu, kuriam kilo mintis, kad tas, kuris turi didžiausią, pagaliau ir jų apžiūrėtų, mat vis tiek labai visi norėjo palyginti.
       Vos tik naivus vaikas lūpomis palietė draugo Chruckio, iš šio vidutinybės trykštelėjo demonai. Demonų, pasirodo, turėjo ir draugas Pelšė, ir draugas Čarnas, ir net draugas Bencikovičius – visi. Tik, keista, iš draugo Kazio Giedrio labai mažai ištekėjo blogio dvasių.
       Draugai paraudo, susigėdo, kad turi savo sielose demonų.
       Tada draugas Čarnas labai išsigando:
       – Genosse, čia vienas žmogus tavo vardu išvarinėja demonus. Mes draudėme jam tai daryti, nes jis nevaikščioja kartu su mumis.
       Nachmanas iš Centro nepramerkdamas akių atsakė:
       – Nedrauskite! Kas ne prieš jus, tas už jus!
       Po šių žodžių Nachmanas iš Centro vėl užmigo, o vaikas toliau vis varė ir varė demonus, – draugui Lyberiui ir draugui Zibertui neužteko net ir keturių kartų juos išvaryti.

       Turbūt kitą dieną, kai išsekę draugai liko be demonų, atbėgo nuo kalno piktas vaiko tėvas su lazda. Vos sūnų pamatė tarp draugų, ėmė nesavu balsu šaukti, neva regi kažkokią įsimetusią dvasią, kankinančią vienturtį berniuką. Ši, anot tėvo, vaiką tąso, o jis net putoja – pro burną, ausis, nosį, išeinamąją. Ir išties vaikas putojo – visi matė ir niekas to net nebandė neigti, nes ne dešimt ir ne dvidešimt šis demonų buvo iš draugų uoliai išvaręs. Draugai jau ankščiau buvo ne kartą naktį per pertraukėles bandę stabdyti putojimą, tačiau jiems nepavyko, mat kai vos apžioję čiulpteldavo demonus, šis imdavo šaukti, melsti, kad draugai jį paliktų ramybėje, atseit nebeturi daugiau sveikatos kovoti su jame įsimetusiu blogiu. Tada vaikas krisdavo ir tingėdavo keltis, tik tąsydavosi ir nebešnekėdavo.
       O vaiko tėvas šaukė, niršo, grasino draugams, neva jie kalti, kad sugadino vaiką ir apgyvendino jame savo demonus. Draugas Greifenbergeris bandė teisintis, atseit įvyko nesusipratimas, tačiau tėvas nenorėjo klausytis nei draugo Greifenbergerio, nei draugo Bencikovičiaus, nei Kazio Giedrio aiškinimų.
       Draugams buvo nesmagu, kad viskas kažkaip ne taip susiklostė, jie vien gero norėję.
       Visa laimė, kad prabudo Nachmanas iš Centro. Pamatęs su lazda vaiko tėvą, rūsčiai tarė:
       – Oi, netikinti sugedusi gimine! Kaip ilgai man reikės su jumis pasilikti ir jus kęsti! Atvesk čionai sūnų.
       Tėvas pastatė savo vaiką prieš vis dar gulintį Nachmaną iš Centro. Nachmanas iš Centro paliepė:
       – Šok ant manęs.
       Vos vaikas užšoko, Nachmanas iš Centro stumtelėjo berniuko vidun savo sielą ir taip sudraudė netyrąją dvasią. Dvasia, pabūgusi likti tamsybėse, vos tik Nachmanas iš Centro ištraukė savo didžiąją sielą, spruko iš vaiko.
       Išgydęs berniuką, Nachmanas iš Centro atidavė jį tėvui ir liepė nešdintis atgal į savo kaimą, lai daugiau akyse nesirodo.
       O draugai taip ir liko stovėti apstulbę nuo Nachmano iš Centro didybės.

 
PASAKIAU – IR ŠIRDĮ NURAMINAU

       Dušanskiui išties labai nemalonu matyti, kaip kaskart mokytojas Zamkė vis glaustosi prie mokinių. Nors šiam patinka mergaitės, tačiau ir berniukams atranda laiko.
       – Tęskite, – atsidūsta Zamkė ir perbraukia delnu per mergaitės šlaunis. – Tęskite, tęskite, – ragina toliau piešti ir paplekšnoja per sėdmenis. – Gerai, nesiblaškykite, susikaupkite, – pataria mokytojas vis giliau šnopuodamas, vis sunkiau ir sunkiau suvaldydamas savo išpuoselėtą aistrą vaikams.
       Kantriai Aaronas pozuoja Pietos pastatymui pagal Mikelandželą.
       Galinčios papozuoti Dievo Motinos nėra, brangu samdyti, todėl šios kelius atstoja tinkanti galvą kirsdinti kaladė. Dušanskis guli ant jos: sulinkęs bejausmis nuogas kūnas, ką tik nukabintas nuo kryžiaus.
       Dušanskis lūžta. Kenčia. Jo atlošta galva siekia grindis. Primerktos akys. Nusvirusi negyvėlio ranka. Sustingę pirštai. Lūpos šiek tiek pražiotos, lyg norėtų dar kažką taikliai pasakyti – jo stuburą laužiančiai kaladei.
       – Gerai, visai neblogai, – it neršdamas nardo tarp vaikų Zamkė. – Čia galite mažumėlę pakelti. Taip, teisingai, daugiau kontrasto. Ir drąsiau, nebijokite suklysti. Niekada nebijokite klaidų, – ragina Zamkė maigydamas koreguojamojo klubą. – Klaidose slypi tiesa, – baksnoja nykščiu į piešiančiojo uodegikaulį.
       Zamkė veidmainiauja, nieko čia gero iš tų klaidų. Vienur negyvėlis Dušanskis-Kristus pavaizduotas kaip distrofikas, kitur – panašus į apalpusį grybautoją. Tačiau Zamkei nė motais, kad Jėzus Kristus (superstar) fiziškai neįgalus, jam svarbu prisigraibyti, prisimaigyti, atsidūsauti, išsistenėti. Nuosekliai jis eina nuo vieno prie kito, tai ilgiau, tai trumpiau užsibūdamas. Kai emociškai pasikrauna, valandėlei išbėga iš studijos. Sugrįžta šiek tiek įraudęs, melancholiškas. Tada atsisėda, rūko, apie kažką svajoja.
       Vėl keliasi.
       Eina.
       Mokiniai supranta, neprieštarauja ir nesmerkia Zamkės; jis – geras žmogus, niekam nieko pikto nepadaręs, nepadarysiantis. Ir kas čia baisaus, jei kokį kartą grybštels ar apkabins, pakutens. Galų gale, jei taip nori, gali pabučiuoti, pasitrinti, painkšti. Visa tai žmogiška, pateisinama. Jau ne vieną dešimtmetį Zamkė moko vaikus piešti. Jis geras, titaniškai kantrus mokytojas, sklinda kalbos – geriausias regione. Niekas nieko pikto nėra apie jį sakęs, tik gerai ir labai gerai. Net tie mokiniai, kurie jau suskubo pasenti, vis užsuka pas senąjį Zamkę, pasišneka, pasiguodžia, paverkia.
       Zamkė išugdė daug gabių mokinių, gali jais didžiuotis. Ir išties, kažkokiu stebuklingu būdu, nors ir maigydamas, glaustydamasis ar stenėdamas, Zamkė sugeba įskiepyti pagarbą sau. Niekas iš nusenusio dūsautojo polinkių nesišaipo. Atvirkščiai, užjaučia, stengiasi padėti, nebyliai ragina tęsti veiklą. Net tėvai, kuriems Zamkės slaptai atviri įpročiai nėra naujiena, geranoriškai atiduoda jam savo vaikus, kad šis išugdytų meilę ne tik savo asmeniui, bet ir menui, kultūrai, civilizacijai. Zamkė nedaro išimčių, visiems yra vienodai atidus, gabiausio – neaukština, beviltiško – nežemina. Jis patologiškai taktiškas, niekada nepakels balso, o jei susinervins, tai tik šūktels, kad čia ne studija, o šūdinų kurvų lizdas, atseit – kurvynas.
       – Mokytojau, kas yra tapyba? – smalsauja vaikai.
       – Jeblia na parusach, – atsako Zamkė.
       – Per kiek laiko galima nutapyti šedevrą? – klausinėja. – Kokiu būdu išmatuoti talento dydį? Kuri spalva yra gražiausia? O ar reikia, norint tapti genijumi, mokytis? Kaip apgauti mirtį? Ar egzistuoja tiksliuosiuose moksluose dorovinės problemos? O gimnastikoje? Keramikoje? Erdvinėje tekstilėje? Ar gyvybė žemėje amžina?..
       Zamkė sumurkia, šypsosi.
       – Per vieną kruizą, – svajingai ima pasakoti, – laive susipažinau su karo lakūnu. Stovėjome ant denio, šis pirmas mane užkalbino. Kai įsišnekėjome, pakvietė vakarop į kajutę. Ten pisomės visą kruizo laiką, niekur kojos nekėlėme. Nemačiau nei Amsterdamo, nei Londono. Į Lisaboną nusispjoviau. Marselis, Atėnai, Stambulas, Kalkuta... Vėliau, kai išlipome Odesoje, net adresais neapsikeitėme.
       – O kuris, mokytojau, geresnis: Mane ar Mone?
       – Kitą kartą, kai su pedagogų ekskursija lankiausi Vidurinėje Azijoje, – Zamkė pakutena mokiniui sėklides, – užsukau Taškente į vieną parduotuvėlę greta turgaus. Patiko juokingas niekutis. Užsigeidžiau. Su šeimininku ėmiau derėtis. Uzbekas spyriojosi, tačiau vis tiek man nuleido, iš pradžių du, vėliau tris, keturis kartus, – sukikena Zamkė. – Penktą... Kai pasiekiau ko geidęs, išėjau lauk, man nebereikėjo to daikto. O tas čiučmekas dar ilgai šaukė pavymui, kvietė sugrįžti, žadėjo dar ir dar man nuleisti – dykai dabar jau duoti.
       – Bet vis tiek, mokytojau, turbūt įdomu būti menininku?
       – Pavojinga?
       – Kai turėjau studiją miesto centre, užlipdavau ant stogo. Atsiguldavau ant paties krašto. Degindavausi nuogas. Niekas nematydavo. Tik pašto darbuotojai iš gretimo pastato žiūrėdavo.
       Po Dušanskiu ima kažkas virti. Suburbuliuoja.
       Ugnikalnis? Džinas?
       Zamkė įsiklauso.
       Parausta.
       – Nekenčiu bobų! – šaukia įpykęs. – Nekenčiu! – riaumoja.
       Pusrūsio grindyse išmuša medinį kamštį.
       Fontanas.
       Iš pradžių apsemia pėdas. Jautresni mokiniai užsikemša nosis. Nuovokesni čiumpa nuo sienos pakabintą gyvatuką, grūda sukdami į skylę. Metalo spiralė lenda vis giliau, nenoriai.
       Pusrūsio geizeris nerimsta, spjaudosi, taškosi.
       Pirmiausia išmeta lego kaladėlę, vėliau išstumia silkės galvą, prezervatyvo pakuotę, kaulą, pagaliau – įtartiną strypą, baugiai panašų į banginio ūso dalį.
       – Greičiau! Sukit! Sukit! – ragina mokinius Zamkė.
       Atliekos semia žemiausiai pastatytus Sokrato ir Nerono biustus. Rotveilerio iškamša sušlampa kojas. Į Dovydo ausies kriauklelę suteka tirštos atmatos.
       – Bobos! Purvinos bobos! Bobos! – stūgauja Zamkė. – Tai jos užkemša! Jos! ... O man kuopti! – skaudžiai guodžiasi. – Tos bobos...
       – Yra. Yra! Jau pagavome! – ramina mokiniai Zamkę. – Turime! – triumfuodami išsuka ant gyvatuko užkibusį higieninį paketą – tvano pusrūsyje priežastį.
       Rodo.
       Baksnoja pirštais.
       – Aš jas užmušiu! – nenusiramina išraudęs Zamkė, žvelgdamas, kaip požemio stichija apdergė seniui Volterui pasmakrę. – Būtų mano valia, nė vienos bobos nebūtų žemėje! Užsiūčiau! Užkimščiau!
       – Šį kartą nedaug, – išdrįsta prabilti tariamai nukabintas nuo kryžiaus Dušanskis. – Štai praeitą kartą, tai ant kėdžių teko sulipti, galėjai net nardyti.
       – Tavęs niekas neklausia, gulėk, nedrįsk krustelti, – piktai pertraukia Zamkė Dušanskį-kankinį. – Tik pasijudink, lėksi lauk iš studijos, – perspėja. – Pieškit, pieškit, vaikai, – švelniai ragina tęsti pamoką. – Ir drąsiau! Drąsiau! Nesižvalgykit, eikit savo keliu, ne minios priekyje, ne jos uodegoj, eikit šalia minios, – tėviškai pataria mokytojas.

Kunčius, Herkus. Nepasigailėti Dušanskio: Romanas. – Vilnius: Versus aureus, 2006.