Nesvetingas kaimas

       Ilgiau taip tęstis negalėjo, kažkas net pranašavo audrą ar dar baisesnę stichija. Todėl, atėjus metui, kai visa tai turėjo neišvengiamai įvykti, Nachmanas iš Centro nukreipė savo žingsnius į Vietą.
       Ėjo ilgai.
       Pavargo.
       Pritrynė pūsles.
       Kai ant kulnų atsivėrė žaizdos, Nachmanas iš Centro, mat neketino žemintis, išsiuntė pirma savęs pasiuntinius. Tie užėjo į vieną kaimą paruošti jam kur apsistoti.
       Buvo šiltas vakaras, daug žvaigždžių danguje. Draugas Chruckis tyliai pabeldė į duris. Dar kartą pabeldė. Niekas neatidarė. Tada nekantrus draugas Pelšė pasiūlė nueiti prie kitos trobos. Čia taip pat niekas neatvėrė durų, nepakvietė vidun, nepasiūlė pieno, vyno ar kažko stipresnio po išvarginusios kelionės.
       Vis garsiau kaime ėmė loti šunys.
       Mėnulis buvo įtartinai pilnas.
       Draugas Duleckis pastebėjo kitoje troboje rusenant ugnelę. Kai draugas Lyberis pabeldė, ugnelė užgeso. Absoliučios klausos savininkas draugas Bencikovičius pridėjo ausį prie durų, išgirdo krebždant. Tada Duleckis, Nachmano iš Centro vardu, jau griežčiau pareikalavo atidaryti, tačiau draugai taip ir liko stovėti už durų. Draugas Čarnas ir draugas Greifenbergeris ėmė karščiuotis – šaukė ir grasino, tačiau durų vis tiek niekas nenorėjo atidaryti. Draugai įsižeidė, užpyko.
       Nesmagu taip be nieko buvo sugrįžti pas išsiuntusį pasiuntinius Nachmaną iš Centro, šis galėjo draugų nesuprasti ar net išbarti.
       Draugas Bencikovičius pasiūlė užmėtyti akmenimis skalijančius šunis, o vėliau jau tyloj įsigauti į artimiausią tvartą ir išskersti nesvetingo kaimiečio gyvulius.
       Draugai taip ir padarė: užmušė kaimo šunis, pasmaugė ėriukus, ožius, tada jautį, perkandę šiam gerklę, neskausmingai nužudė garde, asilą pasikeisdami pažemino, o draugas Taibesas nupjovė ašarojančiai karvei spenius ir primygtinai ėmė kviesti kaimiečius pamiršti prietarus bei pasivaišinti cigarais.
       Tačiau ir po šio pasiūlymo kaime niekas nenorėjo atidaryti durų draugams.
       Tada draugas Pelšė prispjaudė ir pridergė į šaltinį, o draugas Chruckis, vos tik nusišlapino į šulinį, puolė jį nuodyti DDT.
       Kaimo trobų durys vis dar buvo uždarytos.
       Draugui Zibertui kilo mintis padegti prašmatniausią trobą ir pažiūrėti, ar išties šis kaimas toks jau negyvenamas.
       Kai trobesys užsiliepsnojo, pirmasis tarpduryje pasirodė nelinksmas vyras su kirviu rankoje. Draugai, nesitikėję tokio atšiaurumo, pirma mandagiai pasisveikino, o vėliau jau čiupo jį, parvertė, ėmė spardyti.
       Netrukus pasirodė ir aprūkusi pikta moteris su savo žliumbiančiais vaikais. Ši kažką šaukė, atseit į Vietą keliaujantiems čia nėra vietos ir niekada nebus.
       Draugas Lyberis ir draugas Duleckis tuo metu nuėjo patikrinti, ar ir kitos trobos yra tokios nesvetingos.
       Netrukus jau degė visas kaimas.
       Išbėgę iš trobų pusnuogiai kaimiečiai norėjo gelbėti ir gesinti savo turtą, tačiau draugas Greifenbergeris stovėjo sargyboje ir nieko neprileido nei prie šulinio, nei prie šaltinio.
       Netrukus jau liepsnojo ir apylinkės, buvo daug daugiau šviesos – tikra šventė.
       Tada nebeliko kitos išeities, tik šiek tiek pamokyti tokius liguistai nesvetingus kaimiečius. Draugai suvarė juos su seniais, moterimis ir vaikais prie šulinio. Apsupo. Draugas Čarnas įsakė gerti užnuodytą vandenį, atsisakiusiems buvo sugrūsta rieškutėmis tiesiai į skrandžius.
       Kai kurie iškart išleido dvasią, kiti vis dar kvėpavo, juokingai svirduliavo, stengėsi nepargriūti ir kuo ilgiau pagyventi – naivūs vis dėlto tie kaimo žmonės.
       Reikėjo kažką daryti su ligoniais, kiekviena minutė tapo brangi.
       Draugas Duleckis norėjo sveikesnius čia pat parduoti į vergiją, tačiau tam nepritarė draugas Zibertas, jis buvo deportacijos šalininkas. Draugas Pelšė savo iniciatyva kelis kaimiečius sterilizavo atimtu kirviu. O draugas Čeponis nutarė moterims išrauti krūtis, tą ir padarė, tiesa, gan nemokšiškai.
       Draugas Kazys Giedrys atsistojo į vartus. Į kitus, arčiau šaltinio, buvo pastatytas draugas Duleckis.
       Draugai pasiskirstė į komandas. Į pirmąją, pasivadinusią „Alyvos šakelė“, įėjo Greifenbergeris, Čarnas, Bencikovičius ir Taibesas. Antrajai, pasivadinusiai „Liudijimas“, atstovavo Čeponis, Pelšė, Chruckis bei Lyberis.
       Draugui Zibertui buvo patikėta teisėjauti.
       Kova aikštelėje vyko permainingai, likę dar gyvi žiūrovai galėjo matyti principinę lygiaverčių varžovų dvikovą. Tačiau nė viena komanda negalėjo įrodyti savo pranašumo. Kelis kartus pavojingai smūgiavo draugas Taibesas, tačiau draugas Duleckis įspūdingu šuoliu abu kartus apgynė „Liudijimo“ vartus.
       Vėliau, įpusėjus antrajam kėliniui, draugas Zybartas paskyrė abejotiną baudinį į draugo Kazio Giedrio vartus, tačiau draugas Čeponis pataikė į šaką – skersinį.
       Prireikė net dviejų pratęsimų. Tačiau nei vieniems, nei kitiems nepavyko pelnyti įvarčių.
       Jau išaušo, kaimas buvo seniausiai sudegęs, kai turėjo prasidėti vienuolikos metrų baudinių serija.
       Užgiedojo išsigelbėjęs gaidys.
       Tada draugai prisiminė, kad Nachmanas iš Centro jų vis dar laukia apelsinmedžių giraitėje. Draugams pasidarė gėda, kad jie užmiršo savo mokytoją ir draugą.
       Kai pas šį išsigandę rūstybės sugrįžo, pasiskundė, kad buvo patekę į baisiai nesvetingą kaimą.
       O labiausiai pasipiktinę kaimo nesvetingumu draugas Zibertas ir draugas Kazys Giedrys tarė:
       – Nachmane iš Centro, jei nori, mes liepsime ugniai kristi iš dangaus ir juos galutinai sunaikinti!
       Bet Nachmanas iš Centro sudraudė juos, niekada, prisakė, ateity be jo palaiminimo taip nedaryti.
       O tada jau visi patraukė į kitą kaimą. Buvo debesuota, vidudienis.

 
NĖ VIENOS DIENOS BE BRŪKŠNELIO

       Tingiam kūnui stigo ištvermės, lankstumo. Dušanskis visada norėjo būti geriausias, nepranokstamas, pirmas. Siekti tobulybės – argi tai jau taip blogai(?)
       Dušanskis jautė, kad būtina tobulinti plastiką, ugdyti ištvermę. Tačiau kūnas buvo vis dar skausmingai nepaslankus, svetimas. Seniai nebenorėjo jo klausyti, dar nuo CK laikų, kai sąnariai išsijudindavo tik medžioklėse.
       Medžioklės...
       Medžioklės...
       Medžioklės... Šviesiausi ankstyvosios brandos prisiminimai: žiema, rikiuotė, šaltukas kutena įraudusius skruostus, melodingas rago garsas, skelbiantis pradžią, kviečiantis. Skalikai, veltiniai, gurkšnis degtinės iš gertuvės. Jau šilčiau.
       Šautuvas. Durklas. Kailiniai. Kitą kartą – arbaletas, kilpos, spąstai. Ir miškas. Tikra giria: balta balta, kur pažvelgsi... Vaikai, varovai iš kaimo, už kurių triūsą užsimokėdavo obuoliu, kriauše, labai retai – nestipriu kelio spyriu į sėdmenis.
       Brendi, brendi per sniegą.
       Pusnys.
       Čia kiškio pėdos.
       Vilko lankytasi prie ėdžių.
       Briedžio gulėta.
       Nuo eglės krenta kankorėžis.
       Pritupi po šaka, pasikeli kailinius...
       Nusivalai sniego gniūžte.
       Kita.
       Švaru.
       Gaivu subinėje.
       Aaronas Dušanskis mėgo medžioti, buvo pavojingai taiklus. Vos vieną kartą yra prašovęs. Tačiau ir tada – vis tiek, nors ir atsitiktinai, kliudė eigulį, netikėtai išnirusį iš tankmės.
       Gamta.
       Meilė.
       Medžioklės trofėjus visada pats tvarkydavo, niekuo nepasitikėjo. Pirmiausia nulupdavo nukauto stirnino galvą, nupjaustydavo raumenis, išlupdavo liežuvį, išskobdavo akis. Per kaklo sujungimo ertmę smiliumi iškrapštydavo vis dar šiltas smegenis. O tada jau stirnino galvą mirkydavo vandenyje, minkštieji audiniai lengvai atšokdavo nuo kaulų.
       Virdavo katile. Ilgai. Kantriai. Parūkydamas. Su arbata, likeriu „Benediktinas“. Tik vėliau balindavo kaukolę, prieš tai nugramdęs likučius, benzinu nuvalęs riebalus, tada išgerdavo „Starkos“ taurelę.
       Kai balindavo, visada atskirdavo apatinį žandikaulį. Žinojo: pakis dantų spalva, sunku bus skeptikams įrodyti žvėries amžių.
       Dušanskis pakeičia pozą. Dabar jis – faraono raštininkas, jo atvaizdą slapčiomis pamatė, kai Zamkė studijoje rodė mokiniams Egipto meno albumą, pasakojo apie žvėriškus papročius, ritualus, sveiku protu nesuvokiamus kultus.
       Šernų niekada, užmovus kilpą ant šnipo, negalima vilkti žeme, – užkabinus už šakų ar kito kliuvinio, iltys gali nulūžti. Labai svarbu, Dušanskis tai puikiai žinojo, nekirsdinti šnipo su iltimis, nuo kirvio smūgio jos gali sutrupėti. Geriausia, nupjovus pjūkleliu galvą, viską sutvarkyti namuose. Prieš verdant – atskirti apatinį žandikaulį. Ir tik vėliau jau galima išjudinus išlupti apatines, viršutines iltis. Paruoštas – tvirtinti ant skydelių, kabinti ant sienos matomiausioje vietoje.
       Gražu.
       Yra kur akis paganyti.
       Pozuotojui sutraukia koją. Faraono raštininkas nerangiai virsta Laokoonu, šis – stačiatikių ikona, atgailaujančiu sūnum palaidūnu. Atrodo, nebeištvers ilgiau Dušanskis – jau pavargo pozuoti.
       Metai... Amžius... Metai... Amžius... Vis ne tie ir ne tie metai. Vis ne tas amžius!
       Ne, negalima pasiduoti – verboten. Už menkiausias dvejones – disciplinuoti ir bausti. Save. Negailestingai. O kaipgi – be atsakingos savikritikos.
       Nejudėti. Sustingti. Virsti vaškiniu, tapti švinu, marmuru.
       Nebūti amatininku.
       Išmokti.
       Pozuoti širdimi. Visa siela. Pozuoti kiekviena ląstele, odos pora, plauku šnervėje.
       Dušanskis vis ieško patogesnės padėties, kurioje galėtų išbūti ilgiau nei penkias minutes. Tiesa, prieš kelis mėnesius ir minutės neištverdavo, o dabar... Įkvėptas pozuoja sužeistą vergą, ne, verčiau pabandys Kapitolijaus vilkę...
       Šioje padėtyje prieš vidurnaktį jį randa Odetė.
       Demaskuojanti šviesa.
       Prisimerkia.
       – Aaronai, tau silpna? – veikiau iš mandagumo klausia dar neprabudusi Raslan, pasitrina akis. – Neperšalsi?
       Dušanskis susierzina. Apsimeta neišgirdęs klausimo, vis klūpo ant keturių, keistai žvelgia į bateriją.
       – Kodėl čia taip dvokia? – raukosi nustebusi Odetė, šniukštinėja. Randa nusimestas Dušanskio drapanas. Pakelia. Pauosto.
       Susiraukia Raslan.
       – Tu vėl išsiturškei srutose?! – kaip galėdama giliau kvėpuoja į savo naktinį sarį, ne, nepriekaištauja, tik konstatuoja. – Taip taip, kaip mažas vaikas, – linksi galva. – Amžinai nesubręstantis berniukas...
       Dušanskis tyli. Jis – bronzinė Kapitolijaus vilkė.
       Neketina nieko aiškinti, nes ką tik pajuto įkvėpimą.
       Štai... Yra! Taip ant keturių dabar galėtų klūpėti ištisas valandas. Iki ryto. Pabaigos.
       Pabaigos?..
       Neskauda. Nemaudžia. Kurgi tas mėšlungis?.. Nejau pasiektas taip lauktas pozuotojo meistriškumas? – pagalvoja Dušanskis. Įdomu, kada jau nebetversiu?..
       Kada? Kada? Kada?..
       Dar papozuosiu. Dar...
       Iš paskutiniųjų, iki komos.
       – Aaronai... Aaronai... – pasilenkusi pakiša po nosimi teiglich Odetė. – Aaronai...
       Dušanskis suurzgia. Iššiepia dantis. Nasrais pabando čiupti ėdalą.
       – Aaronai... – stato vyrą ant dviejų Odetė. – Aaronai... – vilgo lūpas liežuviu ir čepsi gundydama.
       Odetės Raslan naktinis saris persišviečia. Po juo – netankus trikampis, išdegęs, pilkas plėšinių lopinėlis.
       Dušanskis pakelia galvą; barzda, ūsai, blyksteli auksinis Odetės dantis, kaklas – melsvų gyslų raizginys.
       – Tu man neleidi tobulėti, – dabar neatitraukia žvilgsnio nuo teiglich Dušanskis. – Tu mane žlugdai, – priekaištauja žmonai. – Aš privalau... Aš privalau...
       – Nejau? – koketuodama paslepia po trikampiu teiglich Odetė. – Privalai – įsako. – Tu gali.
       – Neee... – išsiveržia Aaronui.
       – O tu paimk, – atsiremia į sieną Odetė. – Ne, ne rankomis, tik ne rankomis... Tokios žaidimo taisyklės.

 
NACHMANAS IŠ CENTRO REIKALAUJA RYŽTINGUMO

       Draugai, vis ieškodami svetingo kaimo, jau ne vieną parą ėjo keliu šnekučiuodamiesi. Daug ką turėjo vienas kitam papasakoti, dar gyvi buvo paskutiniųjų rungtynių įspūdžiai. Norėjo analizuoti klaidas, pasidžiaugti gražiausiais kovos momentais, padaryti išvadas.
       Liūdna nebuvo.
       Bet staiga pristojo vienas žmogus – įkyrus pusgalvis. Nei draugai, nei Nachmanas iš Centro negalėjo nuo jo atsiginti. Ko tik neišbandė: vijo akmenimis šalin, slėpėsi krūmuose, korėsi į bambukų stiebus, kalbėjo neteisybę, atseit jau niekur iš baugaus miško nebeisią, net apsimetė raupsuotaisiais. O tas vis sliūkino iš paskos ir kartojo:
       – Seksiu paskui tave, kad ir kur tu eitum! Seksiu paskui tave, kur tik tu eitum! Seksiu paskui tave!
       O tada jau Nachmanui iš Centro trūko kantrybė. Sustojo. Atsigręžė.
       – Ateik čia, – kuo ramiau pakvietė.
       Ir pačiupo pusgalvį už plaukų, palenkė ir taip bakstelėjo snukiu į žemę, kad šis iškart apsisnarglėjo.
       Ėmė inkšti iš baimės, meldė paleisti, nesodinti ant bambuko.
       – Lapės turi urvus, padangių sparnuočiai – lizdus, o žmogus iš Centro neturi kur galvos priglausti, – pasiguodė užpykęs Nachmanas iš Centro.
       Nusispjovė.
       Tris kartus.
       Į veidą.
       Ir tai buvo ženklas.
       ...O ne per giliausią duobę įkyruoliui (šalia gražios palmės) iškasė draugas Čarnas ir draugas Lyberis.
       Draugas Chruckis, nors niekas jo neprašė, padėjo nuskintą mirtos šakelę ant pusgalvio kapo.
       Galima buvo eiti toliau.
       Tačiau kažkodėl po pusvalandžio, kai draugai pakelėlėje sutiko išmaldos beprašantį bekojį, Nachmanui iš Centro jo pagailo. Susigraudino žmogaus sūnus. Suminkštėjo Nachmano iš Centro širdis. Jis tarė nelaimėliui:
       – Gerai jau, gerai, sek paskui mane. Sek, sek, nebijok, ne paskui žvėris juk eisi.
       Bekojis, nors ir pabūgęs savo drąsos, kad iš draugų drįso kaulyti išmaldos, pasirodė išdidus. Labai pasipūtęs atsakė:
       – Nachmane iš Centro, leisk man pirmiau pareiti tėtuko palaidoti.
       Draugai ėmė piktintis tokiu bekojo nedėkingumu. Tačiau Nachmanas iš Centro tą dieną jau vėl buvo geros nuotaikos, neįprastai atlaidus, todėl tik pajuokavo:
       – Palik mirusiems laidoti savo numirėlius, o tu eik, eik eik...
       Draugai vieningai ėmė juoktis. O kai bekojis pabandė atsistoti ir čia pat pasimirė, buvo dar juokingiau.
       Bet netrukus, kai vyrai temstant maudėsi tvenkinyje, pristojo vandenyje dar vienas durnius.
       – Aš plauksiu paskui tave, Nachmane iš Centro, bet tik leisk man atsisveikinti su savo namiškiais, – pasakė ir panėrė.
       Tą vėsų vakarą, giedant vieversiams, geliant kaulams, Nachmanas Centro jau nebenorėjo juokauti. Panardino giliai į tvenkinio dumblą, kur buvo neršiantys karosai. Palaikė, kol šis liovėsi spurdėjęs, o tada, kai iš gelmės iškilo išvertęs savo baltą pilvą, išmintingai perspėjo:
       – Nė vienas, kuris prideda ranką prie arklo ir žvalgosi atgal, man netinka ir niekada netiks.
       Draugai suprato, kad jau metas liautis maudytis nerštavietėje, todėl labai greitai visi išlipo į krantą.
       Buvo tamsu.

       Keliaudamas toliau, Nachmanas iš Centro užsuko į vieną neturtingą kaimą, kur visai nebuvo vyrų. Ten viena labai negraži moteris, vardu Nerilė, pakvietė į svečius.
       Nachmanui iš Centro pagailo nelaimingos pabaisos, jis matė, kad šiam išsiilgusiam švelnesnio žodžio padarui reikia šilumos, būtina kuriuo nors būdu padėti. Todėl ir sutiko trumpam pasisvečiuoti.
       Vos tik įžengė į trobą, Nachmanas iš Centro pastebėjo, kad Nerilė turi seserį, vardu Meišelė – labai išvaizdžią paauglę. Ši iškart Nachmanui iš Centro patiko, be to, guvių akių Meišelė neliko abejinga garbiam svečiui. Todėl pasikvietė arčiau savęs, pasisodino ir ėmė su ja gražiai kalbėtis, vėliau, iš arčiau pažinęs, leido save paglostyti, paglamonėti.
       Nerilė taip pat norėjo artimiau pabendrauti, tačiau tik Meišelei Nachmanas iš Centro leido sėdėti susirangius po savo kojomis, liesti jį pirštais, jautresnėmis kūno dalimis; Nerilei liko tik patarnauti. Todėl ši labai įsižeidė, nors buvo ir pabaisa, ėmė niurzgėti, skųstis:
       – Nachmane iš Centro, aš pirma pakviečiau tave pasisvečiuoti ir pabendrauti, nejaugi tau nerūpi, jog aš tik patarnauju. Įsakyk Meišelei, kad ir man padarytų vietos, kad galėčiau po tavim susirangyti ar atsigulti.
       Nachmanas iš Centro, jausdamas, kaip vis giliau ir giliau bendrauja su Meišele, atsakė Nerilei:
       – Nerilė, Nerilė, tu rūpiniesi ir sielojiesi dėl daugelio dalykų, o vyrui, žmogaus sūnui iš Centro, reikia tik vieno; Meišelė iškart išsirinko geriausią mano dalį, kuri nebus iš jos atimta.

       Atsigręžęs vien tik į draugus, Nachmanas iš Centro tarė:
       – Palaimintos akys, kurios regi tai, ką jūs regite. Sakau jums: daugel bičiulių, pranašų, kolegų ir narių troško išvysti, ką jūs matote, bet neišvydo, ir išgirsti, ką jūs girdite, bet neišgirdo.
       Po šių žodžių draugai dar atidžiau ėmė stebėti, ką išdarinėja, dar uoliau klausėsi, ką šnabžda Meišelei į ausį Nachmanas iš Centro.

 
<...>

 
DEVOCIONALIJŲ GRŪDINIMAS

Odetė vis verkė.
       Nebylus Hario Zamkės raminimas staiga senąją Raslan privertė atsiverti, išsipasakoti, kas daug metų slėgė jos širdį, sąžinę.
       Taip, tada, vos Aaronas Dušanskis išvyko su oficialia delegacija į Lenkijos Liaudies Respubliką, Odetė neliko sėdėti namuose, dar tą pačią dieną kompetentingi organai jai skyrė užduotį: eksternu įstoti į pogrindinę Eucharistinę Jėzaus seserų vienuoliją.
       Čia atsidūrusi iš pradžių jautėsi nejaukiai, tačiau vėliau apsiprato, nesunkiai vėl atgimė primiršti pogrindinio gyvenimo įpročiai.
       Nelegalus vienuolynas buvo įsikūręs daugiabučio namo rūsyje. Į ankštą sandėliuką, nepažymėtą numeriu, vakarais susirinkdavo seserys – penkios vienuolės ir Eucharistinio Jėzaus seserų vienuolyno vyresnioji – motinėlė Malvina – Solveiga Solženycina-Gasperavičienė – itin įdomaus likimo moteris. Tai iš jos, priėmusi amžinuosius skaistybės įžadus, Odetė sužinojo, kas yra oralinė, klitorinė, o vėliau – analinė meilė Viešpačiui.
       Vienuolyne buvo ramu, saugu, kasdienybė netrikdė.
       Odetė uoliai meldėsi, brendo dvasiškai. Ir jai sekėsi, jau antrąją dieną ji padarė stulbinančią karjerą – pogrindiniame bažnyčios sekstete, diriguojant Malvinai Gasperavičienei, užgiedojo pirmuoju sopranu.
       Netrukus sesuo Raslan įgijo ir vizituojančio nuodėmklausio pasitikėjimą, raudonu diplomu pogrindinę seminariją baigęs kunigas Safronijus Laila papasakojo Odetei daug pikantiškų istorijų iš seminarijos laikų; organus ypač domino faktas, kad protestuodami septintojo dešimtmečio pradžioje trečiojo kurso klierikai išsiskuto pažastis, vos vienas išdavikas teatsirado, dabar jis – altarista.
       Vis artimiau Odetė Raslan ėmė bendrauti su šventiku Safronijum Laila, neprimygtinai paskatindavo jį vagiliauti aukas; Vatikanui tai turėjo būti smūgis. Tačiau Odetė Raslan nepamiršo ir seserų, motinėlės Malvinos – Solveigos Solženycinos-Gasperavičienės. Žut būt reikėjo išsiaiškinti jų požiūrį į sąžinės, spaudos, religijos laisvę. Be to, sklido gandai, kad čia, pogrindinio Eucharistinio Jėzaus seserų vienuolyno sandėliuke, yra slepiami net keli nusikalstamos „Lietuvos Bažnyčios kronikos“ spaudiniai; šis piktavalis leidinys taip pat domino budrius organus.
       Iš organų telefonu sužinojusi, kad kunigas Safronijus Laila viešame gyvenime turi gausią šeimą, yra susituokęs, negana to, jau daug metų neteisėtai eina zakristijono pareigas „Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo“ bažnyčioje, Odetė Raslan ėmė šantažuoti šventiką.
       Nenorėdamas susilaukti pogrindyje nemalonumų, kunigas Safronijus Laila iškart palūžo, leido slapta Odetei klausytis vienuolių seserų išpažinčių, įsileisdavo pas save į klausyklą. Čia, palindusi po Lailos sutana, Odetė Raslan viską stenografuodavo. Jos ataskaitos dar tą pačią naktį guldavo ant stalo Respublikos KGB komiteto pirmininkui, išimtiniais atvejais – jo pirmajam pavaduotojui.
       Taip bebaimės Odetės Raslan dėka organai sužinojo dešimtmečiais Bažnyčios slėptą (krikščionišką) požiūrį į ligą:

      
       Faktas: Odetės Raslan rūpesčiu į KGB rankas pateko ir ilgai ieškotas dokumentas – testas „Ar jūs lyderis?“, kurį pasitelkus jau kelis tūkstančius metų renkamas Popiežius.

       Tarnybiniam naudojimui

       Į klausimus būtina atsakyti iš karto, nesusimąstant.
       Už kiekvieną atsakymą „taip“ gaunate 100 kirčių rimbu.
       Už „nebežinau“ – 50 kirčių rimbu.
       Už atsakymą „ne“ – 0 kirčių rimbu.

1) Vaikystėje kunigams paklusdavau nenoriai arba nepaklusdavau.
2) Beviltiškoje situacijoje prie altoriaus, kai tenka greit nuspręsti, man nereikia daug laiko, kad teisingai pasielgčiau.
3) Mėgstu pasvajoti sakykloj.
4) Pasitaiko, kad iš manęs laukia nusišnekėti, nors ir taip viskas aišku.
5) Man atrodo, kad esu panašus į Dievą Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią.
6) Galiu, patinka man vadovauti.
J) Niekas nežino, kad prisiimu atsakomybę todėl, jog labai bijau dėl tikinčiųjų.
8) Daug problemų atsiranda todėl, kad Vatikane stinga stiprių lyderių.
9) Nemėgstu, kai tikintieji mane saugo ir lepina.
10) Tikiu, kad religijoje nebūtų pažangos, jei nebūtų valdingų ir mokančių valdyti iš viršaus šventųjų bei apaštalų.
11) Nenoriu ir nemoku nuodėmklausiams atsiskleisti iki galo.
12) Jaučiu vidinį pasipriešinimą, jeigu man reikia tikinčiųjų kažko maldauti.
13) Vikaras turi išmokti vykdyti visus klebono nurodymus.
14) Įsitikinęs, kad pagrindinis moters bruožas turi būti nuolankumas.
15) Tikras Popiežius visada moka palenkti savo valiai abejojančias moteris.
       Išvados:

       1000–1500 kirčių rimbu: galite būti Popiežius, galvojantis, jog žino esamą padėtį ir kaip turi būti. Savo elgesiui visada randate pateisinimą. Mokate įtikinti ir dvasiškai vadovauti, vyskupus priverčiate laiku atlikti sielovados darbą. Tačiau tikinčiųjų žvilgsniai, gestai, tonas akivaizdžiai byloja: „Sustok, Popiežiau, leisk atgauti kvapą!“

       990–500 kirčių rimbu; jūsų privalumai yra ryžtingumas, harmoningumas ir mokėjimas duoti gerus patarimus. Jeigu reikia – jūs vadovaujate Vatikane, jeigu būtina – pasitraukiate į Avinjoną. Tačiau visada priimate domėn ir žemesnio klero nuomonę bei norus. Tačiau, Popiežiau, ar visada pasitelkiat vien garbingas priemones!? – nejaugi tik jūs vienas tai žinot?

       490–0 kirčių rimbu: esate „religinis ožys“. Galite priimti bet kurį, netgi neteisingą priekaištą, aukotis ant laužo tada, kai toji auka nebūtina. Bet pasitaiko, kad jausdamas savo bejėgiškumą, vis dėlto pasielgiate. .. ryžtingai. Žinodamas savo silpnumą, ieškote kituose kardinoluose bruožų, kurių jums stinga. Čia ir surandate prasmę bei viltį, kad pomirtinis gyvenimas jums bus žymiai geresnis.

       Deja, pogrindininkei Odetei Raslan, įvykdžius užduotį, liko negyjanti žaizda Širdyje – beveik patologiška aistra religijai.

       Draugas Duleckis norėjo tapti dabita, todėl prikalbino draugą Čarną ir draugą Čeponį pasiteirauti Nachmano iš Centro, kas šiuo metu yra ypač madinga.
       Nachmanas iš Centro jau seniai įtarė, kad panašūs klausimai domina ir draugą Bencikovičių bei Lyberį su Taibesu, todėl mielai sutiko papasakoti.
       – Madinga, – ėmė vardyti Nachmanas iš Centro, – užsnūsti viešose vietose, šnekučiuotis tupint gatvėje, knarkti – saikingai. Madinga gatvėje nepažįstamajam šūktelti „Nachmane iš Centro!“ ir mandagiai atsiprašyti atseit apsirikus. Madinga patalpose sukelti skersvėjus ir juos puoselėti. Labai pastaruoju metu madinga karščiuojant užsukti pas menkai pažįstamus ir pasilikti pas juos nakvoti naktį, kitą, trečią... Be to, madinga dirgliai reaguoti, kai gauni grąžos Matrosų ramybėje. Madinga nepadoriai šokti transporte, pasigrojant sau burna, kitais pučiamaisiais. Madinga svetima kalba kalbinti atsitiktinai sutiktus augalus. Madinga sliekais lesinti balandžius ir gaudyti juos kabliais, vėliau atvirai ryti nenupeštus. Madinga ankstų rudenį vis dar maudytis fontanuose su rūbais. Madinga medituoti ir apsisnargliuoti apmokėtoje parkingo vietoje. Vis dar madinga bet kur keiktis. Ir madinga isteriškai raudoti prie šedevrų muziejuose.
       –O ar aš madingas? – nerimo draugas Pelšė.
       – Dabar ir patikrinsim, – tarė Nachmanas iš Centro ir pritūpė po stalu. – Vaišinkis, – pakvietė smagiai nusilengvinęs.
       – Nachmane iš Centro, mes taip pat norim būti madingi! – susistumdė draugai rūsio pastalėj.

       Nors Nachmanas iš Centro Matrosų ramybės rūsyje suvartojo ne dešimt ir ne dvidešimt įvairiausio turinio pintų, jo protas vis dar buvo šviesus.
       – Kai matysite, kad mus supa kavalerija, – perspėjo Nachmanas iš Centro savo draugus, – žinokite, jog prisiartino baltieji arkliai. Tuomet iškart bėkime į metro, o kas po stalu – tešliaužia iš po jo. Tai bus žiaurios bausmės diena, kad išsipildytų mūsų Programa. Vargas bus nėščioms ir žindančioms tą dieną mūs moterims! Ir ne tik Matrosų ramybę užklups didžiausios nelaimės. Visi kris nuo kanopų spyrių ir bus tremiami. O saulėje naktį bus daug ženklų. Ir dieną mėnulyje, ir žvaigždėse bus ženklai. Ir bus girdėti pagirių dykumoje baisus jūros šniokštimas. Ir žmonės eis iš proto, ir draugai, bijodami ir laukdami to, kas dar turės ištikti pasaulį. Ir net vaiskaus dangaus galybės bus iki panagių sukrėstos. Ir tuomet atsivers: žmonės išvys grakštų CK karalių, ateinantį su didžia galybe ir garbe. Ir tada mes pakelsime galvas. Ir atsitiesime. Ir būsime išvaduoti.
       – Ar ilgai dar laukti? – šiaip ne taip įstengė paklausti žaksintis draugas Kazys Giedrys.
       – Stebėkite. Kai ima trūkinėti filmą, jūs žinote – arti jau permainos. Išties sakau: nepraleisime keliolikos kvaišalų pintų, kol visa tai įvyks.
       – Dar atnešk, – suskubo užsisakyti draugas Greifenbergeris.
       – Budėkime, – pritarė draugas Chruckis su pompa išangėje.
       – Pagiedokime himną, – pro vamzdį išuostė savo kokaino takelį ąsočio dugne draugas Lyberis.
       – Išvenkime būsimųjų nelaimių, – bakstelėjo adatą į veną draugas Pelšė, susileido.
       – Atsistokime, pasigerbkime ateisiančio CK karaliaus akivaizdoje, – pabandė paskristi prie stalo draugas Taibesas.
       – Dangus ir žemė praeis, o mano žodžiai nepraeis, – prieš perdozuodamas sušuko Nachmanas iš Centro. – Iki paties dugno! – valdingai paragino paskubinti katastrofą.
       Taip Nachmanas iš Centro mokydavo naktimis Matrosų ramybės rūsyje, o dienas praleisdavo šalia Amžinosios ugnies.
       Ir nuo vėlios nakties vis rinkdavosi žmonės į Matrosų ramybę jo pasiklausyti.

 
IR DAR: ŠĮ KART APIE VILTIES GRŪDINIMĄ

– Esu tokia vieniša, – pasiguodė Odetė.
       – Visi ten būsime, – ramino Zamkė Raslan.
       – Bet vis vien man liūdna.
       – O kam šiais laikais gera...
       – Nelemti tie mūsų laikai.
       – Mes čia niekuo dėti.
       – Tai kas kaltas? Kuris? Parodykit man jį?
       – ...
– Vis tikėjau, kad pavyks išsilaisvinti, išsiveržti, galvojau, kad rasiu paguodą. Vyliausi, jog ji šalia, tereikia atidžiau įsižiūrėti anapus: aura, liepsnelė, šaligatvis, spygliukas, nimbas, norma, prietema, teisingumas...
       – Suprantu.
       – Supranti?
       – Puikiai. Viską.
       – Kodėl?
       – Odete, pamenu, kai apnikdavo nepakeliama būties lengvybė, su savo talentu vis gerdavau – dviese leisdavom laiką. Audringai. Tik jis ir aš. Iki sąmonės netekimo, akligatvių, griovių. Ne kartą matėme baltuosius arklius – sparnuotus, nykštukai ant stalo mus erzindavo, šventieji ikonose atgydavo – vaipėsi. Vėliau susikivirčijome. Mirtinai susipykome. Išsiskyrėme su talentu – galbūt abu kažkurį vakarą perdėm pasikarščiavome, jauni buvome. O kai subrendau taikytis, vėlu: mano talentas jau seniai gyveno susidėjęs su kitu, sutiktas kartojo, kad savo vaikų turi, labai myli – neišdrįs jų skyrybomis traumuoti, atseit nebenori ir akyse manęs matyti.
       – Tuščia tų vaikų, dėl savęs juk, Hari, gyvenam, tikime.
       – Bet argi tai gyvenimas?..
       – Toks ar anoks, bet mums, o ne vaikams jis duotas.
       – Taip.
       – Taip...
       Zamkė vis žvilgčiojo į Dušanskį palatoje – stabiliai Aaronas guli, skulptorius mintyse apsilaižė: idealiai tiks jo didingam sumanymui.
       – O kaip, Hari, pačiam atrodo, ar vis dar yra šiame pasaulyje karšta meilė?
       – Kas? – nenugirdo klausimo užsisvajojęs skulptorius.
       – Meilė. Tai toks jausmas, – kaip galėdama geidulingiau priminė Odetė.
       – Meilė?
       – Meilė...
       – Įvairių pasitaiko jausmų, kai kurie – niekiniai. Štai, pavyzdžiui, dabar net negalėčiau pasakyti ką jaučiu Dušanskio palatoje. O juk malonu būtų kaži ką jausti, ar ne taip?
       – Nieko nejauti?
       – Absoliučiai.
       –O aš, – vėl puolė atvirauti Odetė, – draugui Aaronui taip pat jau seniai nieko nejaučiu – tuščia tuščia po krūtine. Ne, negali sakyti, iki traumos vis dar pamiegodavome kartu – kartais jis pasirodydavo labai greitas, sakyčiau, eiklus. Tačiau kokia nauda iš to, jei visą laiką gyveni viename bute be jausmo. Argi tai, kad gyveni be jausmo, meilė? O jei tai meilė – už ką mums tokios kančios. Štai guli Dušanskis – daržovė... O aš dėl tos ląstelienos gabalo aukojuosi, visą gyvenimą aukojausi: alkaname pokaryje, kai bastėsi komandiruotėse, kai kūliavirsčiu ritosi karjeros laiptais, kai krito stačia galva pro langą su tomis savo išvietės keverzonėmis – atseit rankraščiais... Kodėl, Hari mano tokia nelemta karma? Matai, net pražilau, barzda ūsais apžėliau.
       – Ir niekada nebandėte juo atsikratyti?
       – O kaip ištversi nepabandžiusi: ir žiurknuodžiais panuodydavau laisvesnę minutę, ir atsargiai stumteldavau link savižudybės slenksčio – tuščios savaitgalių pastangos. Taip ir praėjo gyvenimas, geriausi metai jaunystė, viltys...
       – Esu skaitęs, kad svarbu būti jaunam širdimi.
       – Padeda?
       – Pats taip ir nepabandžiau.
       – Bet, Hari, o kūnas?.. Kai jis išduoda, net gyvulio vien širdimi nepamylėsi.
       – Suprantu. Suprantu, Odete...
       – Man taip lengva su tavim, Hari, kalbėtis, tu toks išmintingas, įsiklausantis. Kalbėčiau ir kalbėčiau, jaučiuosi apsivalanti, vėl atgimstanti, besvorė mergaičiukė Laikinojoje sostinėje...
       – Aš taip pat, Odete...amžinas studentas.
       – Gera.
       – Ir man.
       – Bet tarp mūsų turbūt nieko negalėtų būti... Banalios dekados intrigėlės aš nenorėčiau, ne tie metai, sveikata, ir Aaronas vis dar gyvas.
       – Aš taip pat... nenorėčiau.
       – Amžinai gyvas Dušanskis.
       – Gyvas...
       – Bet žmonės kalba, kad amžius dar nieko nelemia. Girdėjau, kad ir subrendus galima išgyventi malonių dalykėlių. Tačiau kodėl, Hari, mes ankščiau nesusitikome?.. Kodėl neatėjai pas mane pabandyti? Kodėl nepravėrei miegamojo durų? Kodėl nestovėjai kažkurioj tarpuvartėj, kai aš dar buvau ne tokia? Kur tu blaškeisi? Kur?
       – Nekaltinkit, Odete, likimo. Galbūt tai buvo Aukščiausiojo mums skirtas išbandymas: Samarkande, kruizuose, laiptinėse.
       – Tačiau kuo mes nusikaltome? Atrodo, stumi visą gyvenimą dorai, nieko pernelyg pikto kitam nelinki, vis ieškai Dievo, šviesos...
       – Jis ir tamsoje visada su mumis.
       – Taip, jis geras, ištikimas. Bet sakyk man, Hari, kodėl toks nenuovokus? Štai vėl įtiki, tada siunti jam vieną, kitą, trečią ženklą, o jis vis tyli. Užsiraukia, išdidus neva. Nepripažįsta. Negana to, kad dėmesiu nepalepina, vieną dieną atsuka tau nugarą – žinokis pats. O kaip man „žinotis“, jei draugas Aaronas Dušanskis nuo pat pirmojo susitikimo užgriuvo mane nepakeliama akmens našta? Aš turbūt jau nebeištversiu. Ir kiek man beliko džiaugtis malonumais? Pagalvoju, užuot jo išmatas valiusi, galėčiau daugiau laiko skirti savišvietai, iki šiol vis trokštu išmokti kalbų, geometrijos taip ir neperpratau. Bet kaip man, Hari, studijuoti Pitagorą ar mandalas, jei rytas vakaras prie sunkaus ligonio lovos prikaustyta: antelę išpilk, naktipuodį pakišk, lūpas suvilgyk, bezdalus išvėdink – ir taip visą laiką. Visą gyvenimą tik tą ir tedariau – mūsų namuose amžinai atviri langai, skersvėjai, netvarka, teiglich trupiniai. Nejaugi tik tokia mano paskirtis?
       – Kita, Odete, mūsų paskirtis, kita.
       – Pats matai: nusviro rankos. Bet nugalėsiu save, iškelsiu – pakeisiu paklodes, papurensiu pagalvę... kad jis tais savo teiglich paspringtų.
       – Ne, neverta taip žiauriai žmogui linkėti.
       – O kaip, Hari, verta? Kaip verta? Štai išrašys jį netrukus iš ligoninės – žinokis. Kaip man toliau būti?
       – Galima paieškoti būdų.
       – Visi jie išbandyti.
       – Nebūna taip, kad visi.
       – Išties?
       – Prisiekiu.
       – Ar jam skaudės?
       – Nepajus nieko.
       – Ir tu tai moki?
       – Man smagu būtų dėl tavęs nors kartą padaryti.
       – Dėl manęs?
       – Esi verta prasmingesnio gyvenimo, jei tik sutiktum, kad juo vėliau pasirūpinsiu.
       – Aš?
       – Moters akys niekada nemeluoja.
       – Tu, Hari, man nori sugrąžinti viltį? Nori? ...Vien už tai būsiu amžinai tau dėkinga. Dabar nebesvarbu – pasiseks nepasiseks. Ačiū Hari, kad esi toks jautrus. Ačiū, kad atėjai. Ačiū, kad viesulu įsiveržei į mano vienatvę. Ačiū, Hari, Hari, Hari...
       – Ne, nereikia prie ligonio, – ėmė trauktis atatupstas Zamkė. – Nereikia taip staiga, dar pagalvos kažką nedora.
       – Tegu galvoja, Hari. Lai pyksta, niršta, spjaudosi. Tik žvilgterk, Hari, juk tai jau nebe žmogus. Hari... Hari...
       – Aš taip negaliu, – išstenėjo Zamkė, kai Odetė spustelėjo jo sėklides. – Tik ne čia, Odete... Prisiekiu, viską dėl tavęs padarysiu, paleisk, paleisk gi, skauda...
       – Padarysi? – vis dar laikė įkalintą Zamkę Odetė. – Prisieki? Hari, ar prisieki?
       – Viską. Dėl tavęs. Mūsų. Visų, – gaudė orą Haris Zamkė. – Prisiekiu.
       – Buvau jau ne kartą gyvenime apvilta, skaudžiai.
       – Aš ne toks, – tūpčiojo skulptorius, kad palengvėtų.
       – Lai gerasis Krišna, Hari, bus priesaikos liudininkas. Hari. Krišna. Hari, Hari... Mano Hari... Mano... Mano... Hari... Hari... – nesidrovėdama užgiedojo savo mantrą palatoje Odetė Raslan.

Kunčius, Herkus. Nepasigailėti Dušanskio: Romanas. – Vilnius: Versus aureus, 2006.