Papročių istorija tvarkinga: tikrai atsitinka, kad žmogus pamilsta kitą žmogų iš karto, ūmai, akimirksniu. Ne dažnam, žinia, taip pasiseka. Kitas, žiūrėk, per visą gyvenimą taip ir nepamilsta, nors tame pačiame patale dūsauja.
       Man pavyko: sutikau Ją troleibuso stotelėje ( nesakysiu kurioje!). Susidūrė ne tik akys, bet ir širdys. Iškart suvokiau – Ji arba Niekas! Bėda tik, kad labai skubėjau į Jaunųjų robinhudų ratelio treniruotę, o čia kaipsyk atriedėjo mano troleibusas. Ji, deja, liko laukti kito.
       – Kur man tavęs ieškot! – surikau širdį veriančiu balsu. – Sakyk greičiau, nes...
       Į „Philip Morris“ firmos spalvom nutaškytą vagoną dar lipo senutė su lazda.
       – Ieškok Balto lango! – atsiliepė Ji širdingai.
       Aš stovėjau tarpdury.
       – Langinės irgi baltos! – dar spėjo šūktelėti Ji. – Iki!
       Durys suspaudė mano treniruotą kūną.
       Jau kitą dieną išsileidau ieškoti Baltojo Lango. Su baltom langinėm. Vilnius – nemažas visgi miestas. Ne toks didelis kaip, pavyzdžiui, Kaunas, bet pakankamai nemažas. Įsigijęs naujausią Miesto Planą, pirmučiausiai patraukiau į Centrą. Čia, aišku, buvo maža vilties rasti tokį langą, bet ką gali žinot. Teisybė, baltų langų Centre pakako. Didelių ir mažų – spindinčių akinančiu firminiu baltumu ir ne tokių baltų. Sakytum, tamsiai baltų. O patys langai! Užsieniniai, reklaminiai, visaip atsidarinėjantys, tviskantys švara ir begal higieniški. Žinoma, iš anapus atgabenti. Ne, dabar jau iš „šiapus“, argi ne? O kur dar visos naujoviškos vitrinos! Dizainas! Fanaberija! Užmojis! Nauji laikai, net sugrudau ir pagailo man ano apšepusio tarybinio „brodo“. Bet aš visąlaik dairiausi ir Jos. Kur tu, akimirkos mylimoji? Gal išvysiu tave kokiame skersgatvyje, o jau tada! Tik veltui. Likimas mėgsta išbandymus.
       Taip kasdien aš apsukdavau po vieną Miesto kvartalą ar rajoną. Nuosekliai galvojant, į mikrorajonus – tuos Miesto miegamuosius, tarsi ir nebūtų buvę ko vaikščioti. Ką ten išvysi! Bet, prisiminiau, tokiuose Žirmūnuose dar gali būti užsilikusi kokia sena trobelė tarp mūrų. Ne, nieko nepešiau ir Žirmūnuose.
       Tai gal priemiesčiuose pasiseks? Nukakau net į Pikeliškes. Deja! Širdis manoji kentė vis labiau. Kur Ji? Ką veikia? Ar myli dar? Prisimena mane, suspaustą tarpdury?
       Susilaukiau piktų priekaištų iš robinhudų būrelio galvos, tokio kresno, rūstaus pažiūrėti vyro, pravarde „Klumpė“. Mat praleidau keletą pratybų iš eilės. Už bausmę jis paskyrė man itin atsakingą užduotį – susekti besislapstantį Koltinko kampanijos prezidentą ir, jeigu kokios, nukneckinti jį! Supratot? Palengvėjo man tik patyrus, kad anas prezidentas ilsisi Havajuose. Bet „Klumpė“ nė nemanė trauktis – įsakė pagrobti niekšo žmoną, abi meilužes ir visas laikyti nelaisvėje tol, kol negausim išpirkos – milijono luidorų! Arba – 5 mln. USD. Šito man buvo per daug! Meilės jausmas niekaip nederėjo su nuožmiu smurtu prieš nekaltas moterėles.
       Nutariau suvisam pranykti iš Gedimino miesto. Užsieniuose, nusprendžiau, jie mane vis tiek surastų! Robinhudų rankos ilgos, kaip ir mafijos, su kuria jie neva kovoja! Gerai menu, kad vieną išdaviką surado net Antarktidoje, ir, nors šis buvo apsimetęs karališkuoju ar dar kokiu pingvinu, begal griežtai nubaudė – nupešė plunksnas ir išsikepė – mat, sukorę tokį kelią iki Pietų poliaus, buvo žvėriškai išalkę.
       Aš persidažiau plaukus nūnai vėl madinga chaki spalva ir patraukiau į nuošalų kaimelį gūdžiose Pietų Lietuvos giriose. Be to, išmokau kalbėti rusiškai su baisiu dagestanietišku akcentu – niekas dabar nebūtų manęs pažinęs! Teisybė, peršėjo širdį – kur Ji? Juk amžinai Ją palieku, amen.
       Naktimis pamiškėm nudrožiau į tą kaimelį, savo klaikia kalba ir plaukais šiurpindamas gyventojus ir žvėris, nors jiems ničniekas negrėsė. Žmonės virpėdami kirsdavo galvą paskutiniam gaidžiui, girdydavo užslėpta namine ir siūlydavo nekonvertuojamos valiutos, bet aš griežtai atsisakydavau ją imti.
       Septintą kelionės dieną buvau jau visai arti tikslo. Gal kam įdomu, kodėl pasirinkau šitas Dievo pamirštas Mistiškes? Ogi čia valdė vienintelis senosios Lietuvos armijos feldmaršalas – Rokas Medinė koja. Vietovės būta tokios nuošalios, jog čia niekas nežinojo, kad atkurta Nepriklausomybė! Gyveno sau po senovei ir tiek. Feldmaršalas iš karnų pynė krepšius grybautojams ir tuo vertėsi. Nė nesapnavo, kad už nuopelnus jis šlovinamas ir garbstomas!
       Į Mistiškes įžygiavau nakčia – jokia atsarga gėdos nedaro. Priėjęs atokiausią sodybą, pravėriau klojimo duris ir įsirausiau į kvapų šieną – naktys jau darėsi šaltos, ruduo. Pro kiaurą stogą mirguliavo Dievo žvaigždutės, ir aš vėl prisiminiau Ją. Kur tu dabartės, mano mylimoji?
       Rytą nušvito skaisti, nors nekaršta rugsėjo saulė. Išlindau markstydamasis lauk. Bet ne saulė mane apakino – iš tolo Švietė Baltas Langas. Žinoma, su baltom langinėm! Čia, suspurdo mano širdis.
       Pro Baltą Langą, jau seniai laukdama, žvelgė Ji!