Tie, pas kuriuos nuo jaunumės atskrisdavo mūzos ir trenkusios basliu per maumonėlį priversdavo kentėti vadinamąsias kūrybines kančias, taip, tie tikrai prisimena: Tarybinių rašytojų sąjungos rūme (I aukšte po kairei) nuo 9 iki 18 vai. rymodavo už stalų lit. konsultantai. Trys: poezijai, prozai ir dramai. Jie oriai pypkiuodavo, narstydavo savo kolegų kaulelius, lošdavo šachmatais, lukštendavo saulėgrąžas, gerdavo degtinę su agurkais, spėdavo išsivanoti Tilto gatvės pirtyje, bet visą laiką nekantriai laukdavo klientų – nedrąsių, prakaituojančiais delnais ir drėkstančiom slėpsnom jaunuolių bei merginų, demobilizuotų karių, darželių auklėtojų, mokytojų, gydytojų, namų šeimininkių, advokatų, astrofizikų ir panašaus gaivalo, kuris apsvaigintas Mūzos glėbio, tempdavo į tą I aukštą po kairei glėbius ir pluoštus savo kūrybos. Tvaksinčia širdimi šie žmonės peržengdavo aukštą slenkstį, tvaksinčia išeidavo pro duris, palikę savo tekstus negailestingam teismui, o paskui dar labiau tvaksinčia širdimi kelis mėnesius kantriai eidavo pasitikti laiškanešio, laukdami atsakymo, kol galop neiškentę raiti ar važiuoti atvykdavo į Vilnių vien tam, kad iš striuko pilvoto žmogelio, arba priešingai – akiniuoto ilgšio, išgirstų nemalonų burbtelėjimą:
       – Dar negerai. Reikia dirbt!
       Jei klientas apsisukęs neišeidavo, mindžiukuodavo palei krosnį ir trukdydavo vystyti siciliškąją gynybą ar kokį gambitą, tokiam būdavo priduriama:
       – Stinga pilietinės aistros! Nepamiršk, vaikine, kokiais laikais gyvenam!
       Kitas susilaukdavo ir metodinių patarimų:
       – Klasiką reikia skaityt! Guzevičių, Žemaitę, Cvirką, Petkevičių. Galima ir Biliūną.
       Po tokių pamokų tik didžiausi užsispyrėliai ir pamišėliai ryždavosi dar sykį užsukti į Rašytojų g. Nr. 6. Lit. konsultantas, žinoma, jau būdavo koks literatūros majoras, ir, tik paskambinus pačiam Pulkininkui, jis imdavo ir prabildavo kitaip:
       – Prašom sėst. Perskaičiau neatsikvėpdamas – be galo įdomu! Jūs tikriausiai jau turit ir rinkinį sudaręs?
       Šiaip konsultantai nebuvo labai pikti žmonės, tik nuo gerumo nedaug kas priklausė. Jie irgi turėjo savo viršininkų. Menu, vienas toks geranoris aiškina man kirčio klaidas, jambų taisykles, žodžiu, stengiasi, o šit įėjęs toks barzdotas vyras ima ir atsiliepia:
       – A, čia tas! Vaikščioja čia su berete, čia su kepure, kaip Molėtų ubagas! Tu, Pranai, spausdink, o aš nepasirašysiu!
       Šiaip jau Konsultantų institucija skyrėsi nuo Moterų konsultacijos, nors savaip irgi buvo susieta su gimdymu. Konsultantai buvo tarsi Pirmasis Barjeras atsijojant būrius nebrandžių, burnojančių prieš Santvarką grafomanų, lengvų pamišėlių arba naiviai ketinančių vien iš plunksnos gyventi ir net tėvus išlaikyti gimnazistų. Jie tarsi musės aplipdavo vargšus konsultantus, apipildavo laiškais bei pažymom, kad tėvas buvo taryb. partizanas, motina už veršelių auginimą apdovanota medaliu ir kad jeigu jo kūriniai būsią „atmesti“, jis jau žinosiąs, kur kreiptis! Liūdniausia, kad tokie įžūlus raštininkai neretai šį tą pešdavo. Vienas toks apsukrus konsultantas, kuris specializavosi žudyti talentus, nespėdamas atsakinėti į gausias paraiškas, buvo pasidirbdinęs netgi tokį spaudą: „Jūsų poezijoje (prozoje, dramaturgijoje) stinga meilės ir tiesos! Iki!“ Tik vieną kartą iš gūdžios provincijos atėjo toks atsakymas: „Jūsų laiškelyje irgi nėra nei meilės, nei tiesos!“
       Ilgus metus klestėjusi ir išugdžiusi ne vieną savitą konsultantą, institucija naujaisiais laikais sunyko savaime – kam ji reikalinga? Jei turi pinigo pats arba turtingą tetą, kam dar kažkoks mulkis konsultantas? Tik gal pernelyg lengvabūdiškai atsisakėme šios retos paslaugos?
       Juk yra galybė žmonių, kuriems verkiant reikalingas atviras specialisto žodis! Pajutęs konjunktūrą, vienas senosios kartos konsultantas kaipmat atidarė privatų Konsultacijos biurą Švyturio gatvėje, savo paties virtuvėlėje. Praėjo vos pusmetis, ir tenka pripažinti, kad žmogus verčiasi visai pakenčiamai. Kasdien į jo virtuvę užsuka per tuziną įvairiausio amžiaus vyrų bei moterų ne tik iš Vilniaus, bet ir iš Molėtų, Dūkšto, Virbalio, Kalotės. Jie čia palieka maišą ar lagaminą su savo rašiniais, o po 2 – 3 dienų jau gauna mašinėle spausdintą ir Notaro patvirtintą atsakymą. Pavyzdžiui: „Nors ir ne viskas vienodai pavykę Jūsų puikiame romane „Potvyniai ir Atoslūgiai“, bendras įspūdis begal šviesus!“ Arba: „Galima drąsiai teigti, kad jūsų knygą skaitytojas ryte prarys!“ Ir: „Gal ir per daug Jūsų lyrikoje drastiškos erotikos, užtat kokie čia saulėtekiai ir saulėlydžiai! Laiminu!“ Užsimokėję už tokias anotacijas – rekomendacijas, patenkinti autoriai skuba atakuoti naujų aukštumų – redakcijų, leidyklų, spaustuvių, nes CK viza jau nebegalioja.
       Konsultantui, LTSR Nusip. Kult. veikėjui, irgi neblogai. Jis pavalgęs, išgėręs, gali lukštenti saulėgrąžas. Lieka laiko ir šachmatams. Jam juk nebereikia knistis prie kiekvieno įvaizdžio ir metaforos – su Ezopu seniai baigta! Nebereikia braukyti žodžių „kryžius“, „Lietuva“, „kančia“, „grotos“, „ruduo“, „sutemos“ ir t. t., ir pan. Žinia, tiesmukai vien girti irgi nevalia – įtarus klientas gali supykti! Tad geriausia taip: trūkumų gausu, bet viskas tiesiog puiku! Tad Konsultantas ramiai klesti. Jis ryši padorų kaklaryšį ir jau iš pirmo žvilgsnio neklysdamas nustato konsultuojamojo ambicijas, poreikius bei piniginės storį.
       Tik neseniai vienas toks prie bokalo alaus ir sako man:
       – Žinai, tas ponas vos neiškeliavo į dausas paskui žąsiną Moliūgą!
       – Na, na? – suklusau. – Ar gali būt?
       – Gali! Atėjo pas jį toks išgėręs tipas pamušta akim, tėškė ant šachmatų lentos keturis Sonetų vainikus ir suriko: Sudirbk mane į miltus, ištaškyk! Pabodo, girdi, liaupsės! Užeikite po savaitės, mandagiai ir šaltai paprašo mūsų Konsultantas. O tas net subliuvo: Ne! Dabar! Noriu! Na, išsitraukė dar butelį, Konsultantas išgėrė, prisiminė senus laikus ir savo ruožtu subliuvo: Banalu, skysta! Girdėta, nuvalkiota, nė ženklo talento! Viskas čia šlubuoja, griūva – mėšlas! Tamsta, atseit, toks įmitęs jautukas esi, o verkšleni ir zyzi kaip merga su vaiku! Sveri, aišku, per šimtą, o save vadini „pienės pūkeliu“! Ėmė krizenti tas Konsultantas, tyčiotis, žinai, pasijuto savo tikroje stichijoje! Tik be reikalo. Tas „pūkelis“ pakilo ir taip vožė jam į dantis, kad šis sudribo kaip maišas. Taip bus kiekvienam! – dar riktelėjo trenkdamas durimis „pūkelis“.
       Et. Girdėti Konsultantas atsigavo, pasidarė dar atsargesnis ir darbuojasi tautos labui po senovei. Viskas tik gerai ir labai gerai. Niekas nepamirštas! – norėčiau pasakyti baigdamas. Naujoji literatūrinė situacija dar aiškiau įrodo, kokios brangios senosios profesijos ir laiko išbandyti kompetentingi kadrai. Sėkmės kūryboje!

 

       Kunčinas, Jurgis. Ašutai iš gyvenimo švarko: Apsakymai. – Vilnius: Seimo leidykla „Valstybės žinios“, 1998.