Ne, aš nesusipykau nei su tėvais, nei su kiemo draugais. Nepavyko susikivirčyti net su broliais. Išeidamas nepalikau jokio raštelio – nei graudaus, nei ultimatyvaus. Tiesiog išėjau iš namų ir viskas. Vėl patraukiau ieškoti „savo kampo“ – namie jo nebuvo! Kurgi būčiau galėjęs tęsti savo kūrinį apie nuotykius Marse, kurti eiles apie vis tebesikaitaliojančius metlaikius ar narsųjį savo tarnybos fanatiką Filonovą? Kaip klysta žmonės, manantys, kad rašytojui pakanka vyniojamojo popieriaus skiautės ir buku peiliu padrožto cheminio pieštuko! Žinoma, vieną kitą šedevrą galima sudėti ir tokiu primityviu būdu – tai liudija ir literatūros istorija. Bet nuolatinėms kūrybinėms kančioms, negailestingam savęs alinimui, reikia bent voratinkliais aptrauktos palėpės, drėgno pusrūsio – kad ir menkiausios užuoglaudos, kurios durų be reikalo niekas nevarsto. Reikia spingsulės, gurkšnio stiprios arbatos ir tylos. Kaukolė ir vyno taurė, aišku, labai praverstų, bet jeigu jų nėra, iš bėdos galima apsieiti.
       Taigi, tą atmintiną popietę, svaidydamas medkriaunį į pušų kamienus, nusirėkšdamas čia gaidžiauogių kekę, čia kokį riešutėlį, išsirengiau apžiūrėti mūsų bunkerio likučių. Tiesą sakant, palikti tėvelių namus, mesti pakyrėjusią mokyklą ir atsidėti vien kūrybiniam darbui dar nebuvau tvirtai apsisprendęs. Tai kas, kad jau kokį pusmetį atsidėjęs studijavau literatūrą apie robinzonus, atsiskyrėlius, tremtinius bei piligrimus. Tokios lektūros anuomet nebuvo gausu – šį tą pasiūlė dievotas siuvėjas Juozapas, keletą įdomių tekstų paskolino ir knygos žmogus Mikė Spalius. Tada pirmukart į mano rankas pakliuvo ir Justas Pilyponis, ir Radvila Našlaitėlis.
       Apie visa tai mintydamas ir prižygiavau pažįstamą papartyną. Vargšas bunkeris atrodė nejaukiai – viskas ištąsyta, sugriuvę. Tik tarsi kapituliacijos vėliava ant eglės šakos karojo sudriskę Kosto Pilvelio marškinėliai. Metėsi dar keli apipuvę lentgaliai, o iš mūsų jaukios slėptuvės kilo kietos kaip kardai dilgėlės. Nurijau kartų karštą gumulą ir geležinkelio pylimu patraukiau Nemuno link. Čia jau daugiau nei pusę amžiaus nebevažinėjo jokie traukiniai, nebeūkė garvežiai – tiltas buvo seniausiai sugriautas ir niekas nė nesiruošė jo atstatyti. Jo likučiai – gražūs tašyto akmens luitai buvo užgriozdinę kone visą upės vagą. Todėl pernai vasarą narai vilko ir vilko juos į krantą, kad čia galėtų prasmukti ne tik vilkikai, sieliai iš aukštupio, bet ir ilgos, dažniausiai trąšomis pakrautos, savieigės baržos.
       Atsistojau ant tilto atramos mūsų krante. Nuo Nemuno ir nuo Vilnijos pusės dvelkė jau rudeniškas rytys. Ak, žinojau, kad traukdamas be atvangos į Rytus, pasiektum ir Uralą, ir Baikalą, ir net Ramųjį vandenyną. Arba štai, žemai plaukia, sūkuriuoja Nemunas. Juo nuplauktum iki Kuršmarių, Klaipėdos – mūsų nedidelės orlaidės į pasaulį. Nuo ten ir Atlantas netoli, o už Atlanto... Et, jeigu būtų tiltas, tai ir čia buvusiais bėgiais kaži kur nustraksėtum! Juk kitados ši šaka įsiliejo į Varšuvos – Peterburgo magistralę!
       Tais laikais iš gimtinės bėgdavo daugiausiai romantiškai nusiteikę gimnazistai, su valdžia apsipykę tatuiruoti vyrukai ir paprasčiausi nuotykių ieškotojai – bitnikų ir hipių protėviai. Retas nesvajojo, apkeliavęs pasaulį, grįžti garsus, pilnomis kišenėmis, kupinas neregėtų įspūdžių. Į Klaipėdą mūsų kraštų jaunimas dažniausiai ir bėgdavo. Tikėdavosi ten nusisamdyti į laivą bent menkiausiu junga. Kiti svajojo tik apie jūreivystės mokyklą. Kai kurie net įstodavo ten, ir po daugelio metu grįždavo į miestelį barzdoti, tatuiruoti, įsivėrę į ausį varinį auskarą, netekę sveikatos, dantų ir dar ko nors. Pilnomis kišenėmis, kiek menu, negrįžo nė vienas.
       Mano svajos buvo kur kas kuklesnės.
       Jau seniai ramybės man nedavė Baržų prieplauka –žinojau, kad ten – ir krante, ir ant vandens – pilna paslaptingų, paprastam žmogui neprieinamų kampelių. Krante rymojo Trąšų sandėlio kontorėlė, sargo namelis, rudas vagonėlis, bet labiau mane viliojo kubrikai po baržos vairine. Visą vasarą toje baržoje netilo dainos, juokas, armonika! Tiesa, žmonėse ši prieplauka neturėjo labai gero vardo, bet tai buvo neabejotinai padoresnė vieta nei aludė, Rūtų bariukas, paturgės arbatinė ar net restoranas. Nė nekalbant apie Madridą.
       Tik ta viena barža ir buvo likusi. Kontorėlė užrakinta, vagonėlis užkaltas – ruduo, nykuma. Nė juoko, nė armonikos. Bet žinojau, kad baržoje gyvena – saugo laivą nuo kranto piratų! – toks rudaplaukis škiperis, Haris vardu. Čia aš dabar ir atkulniavau. Nesitikėjau, žinoma, kad tas Haris iškart pasiūlys man kampą ir prisieks niekam ne žodeliu neprasitarti, kas čia toks pas jį glaustosi.
       Tikrai, Harį dar iš tolo pamačiau. Sėdėjo atsirėmęs į vairinę, niūriai markstydamasis prieš šykščią saulutę, rūkė ir spjaudė į vandenį. Už Hario nugaros plaikstėsi vėjyje džiūstanti jūrinikė, juodos plačkelnės, skarelė ir kelios didžiulės languotos nosinės. Denį buvo nuskalbę pirmieji rudeniški lietus, dabar jis švytėte švytėjo, bet pats Haris atrodė apsiniaukęs kaip debesis.
       Jis irgi pamatė mane, pažvelgė iš po gauruotų, tokių pat rudų, antakių.
       – Ei! – šūktelėjo jis, iškart labai pagyvėjęs. – Eikš šen!
       Puiki pradžia, pamaniau, siūbuojančiu trapu lipdamas į baržą. Šituo pačiu trapu vasarą ir linguodavo nešikai su dulkančiais ir aitriai dvokiančiais trąšų maišiukais ant įdegusių pečių. Teisybė, jau buvo įrengtas ir transporteris, bet dažniausiai jis neveikdavo. Buvo net kalbama, kad jį tyčia kas nors sugadindavo, antraip vyrai nebūtų turėję uždarbio.
       – Klausyk! – be jokių įžangų kreipėsi į mane Haris, man vos užkopus ant denio. – Mirštu! Kur gauti šnapso?
       Priblokštas tokio klausimo, nesumojau nė ką sakyti.
       – Nieko nepagailėčiau! – kalbėjo Haris. Jo veidas atrodė pilkšvas, o akys tai tikrai kaip triušio. – Nieko! Valties reikia – imk! Gelbėjimo rato? Dovanoju! Va, kepurė!
       – pavartė rankoje upeivišką kepę su snapeliu ir įsegtu inkaru. – Nori?
       Dar klausia! Jau nuo pirmųjų jo žodžių aš karštligiškai svarsčiau, kur čia gavus tą velnio butelį... Vyno, kad ir smarkiai rizikuodamas, dar galėčiau nusiurbti iš didbutelio – mūsų podėly žinovų gomurio ilgėjosi trijų metų senumo agrastų – aviečių – šermukšnių nektaras.
       – Ne! – kaip kirviu nukirto mano gražbylystę Haris. – Kas tas vynas? Fūzelis! Rūgštelė. Tik vidurius susuka. Triedi paskuitės kaip kulkosvaidis!
       Aš net nuraudau, nors ir žinojau – visi upeiviai baisūs nepraustaburniai. O jis tik nusikvatojo iš tokio šaunaus palyginimo, bet, prisiminęs savo apgailėtiną būklę, čia pat susiraukė ir kone maldaujamai pasižiūrėjo man į akis:
       – Nu?.. Atneši?
       Paskutinę akimirką aš jau sumečiau ką daryt. Karštai linktelėjau:
       – Gerai, atnešiu! Bet...
       – Viską gausi, viską! – Haris nekantravo kaip mažas vaikas. – Tik bėk ir grįžk greičiau!
       Sunkiai alsuodamas, nesirinkdamas tako, per dilgėles, nudrožiau tiesiai į namus, iš kurių buvau sumanęs pasitraukti. Jau žinau! Juk butelis degtinės seniai stovi močiutės spintelėje prie kanapos! Reikia tik peiliu kilstelėti dureles, užraktas tada pats atšoka ir durelės atsidaro! Ten, užmaskuotas dėžutėje nuo vermišelių, ir stovi tas butelis... Greičiau!
       Močiutė kaip sykis kažko tupinėjo apie savo spintelę, kažko kuitėsi, keikė kažkokius eretikus – visus nedorėlius močiutė vadino eretikais! – o aš trypiau iš nekantrumo – na ko tu čia, močiut, triniesi! Eik į lauką, juk dar šilta, jurginus apeik, gal kanapėlė ten dar kokį kiaušinėlį sudėjo? O, laime! Pro pravirą langą močiutę iš kiemo šūktelėjo Poškuvienė. Ji nukrypavo į duris, ir už akimirkos butelis jau buvo mano užantyje. „Trejos devynerios“! Toks tamsrudis skystimas, ant butelio šono – žalsva ir gelsva etiketė!
       Dabar jau viskas! Reikia paskubėti Užbėgau tik į atrakintą malkinę, kur jau seniai gulėjo paslėpta kuprinė su storu sąsiuviniu, baltinių pamaina, dantų šepetėliu ir milteliais, storu megztiniu, žiemine ausine ir keliom skardinėm žuvies konservų. Mažojoj kišenėlėj, suveržti juoda gumele slėpėsi ir dvylika rublių – dvylika didžiulių kupiūrų po vieną rublį – storas, vertingas gniutulas! Na, atrodo, viskas! Sudie, namai, kaimynai ir daržai! Pravėręs aukšto langutį, dar nupešiau gerą gniutulą padžiauto Poškaus tabako – irgi pravers!
       Vėsi saulė įlindo į debesį, leisdamasis šlaitu išsidilginau ne tik blauzdas, rankas, bet ir veidą, bet kai išvydau Harį man mojant, viską nustelbė džiaugsmas: jis tebelaukia!
       Kur nelauks! Net drebėjo šis tamsiagymis, rudaplaukis, stambokas vyriškis, kaip lapas virpėjo, braukė atpakalią ranka per savo šerius, ir pirmas jo klausimas buvo trumpas ir kupinas šviesiausių vilčių:
       – Nu! Atnešei?
       Juk ir taip matė, kam dar klausti! Stvėrė visas tris devynerias, šiaip ne taip nudrėskė gelsvą skardelę nuo jų kaklo, tada giliai atsiduso ir vienu mauku nugėrė daugiau kaip trečdalį! Iš Hario akių ištryško ašaros, bet ne iš graudulio – jam pasidarė taip gera, kad ašaros pačios riedėjo, bent aš taip buvau įsitikinęs. Gal iš drovumo jis nusigręžė į upę, sugargaliavo, bet tada giliai įkvėpė, ir nė lašas rudo, brangaus skysčio nenuvarvėjo į Nemuno bangas!
       Pagulėjo kiek aukštielninkas ant vėsaus jau denio, pasimuistė ir staiga pragydo kaip jaunas gaidžiukas:
       – Liuks, bum, bum, kakariekūūū! Brangusis, kaip tu man padėjai! Prašyk, ko tik nori! Kepurė, beje, jau tavo!
       Jis užmaukšlino man drėgną, prakaitu dvelkiančią, aiškiai per didelę protingai mano galvai kepę ir netikėtai uždainavo:
       Večerom zvezda upala
       Priamo milomu v štany!
       Nu i što, čto člen sorvala?
       Liš by nebylo voiny!
       Nors rusiškai aš supratau geriau nei esperanto – ne viską iki galo suvokiau, supratau tik, kad ir ši dainelė ne iš pačių švankiausių... Bet jis tik strykčiojo, sukosi ratu ir nesiliovė man dėkojęs:
       – Ir iš kur tu, vaikuti, atsiradai? Taip laiku! Kaip tavo vardas? Stasiukas? Ne? Na, nesvarbu! Tri deviatki, klasė! Ir vaistas, ir maistas! Nu! Sakyk, ko geidžia tavo mažutė širdelė?
       Na ir gražbylys! Bet aš nutariau nebelaukti:
       – Suprantat, Hari... Norėčiau pas juk kiek pagyventi. Ir... kad niekas nežinotų!
       – Cho, cho! – nusikvatojo škiperis. – Suprantu, suprantu! Jau prisidirbai ką? Nieko, ką nors sugalvosim... Gyvenk! Kubrike vietos pakaks. Gyvenk, kol išplauksiu!
       Jis sutinka! Iškart, be jokių sąlygų!
       – Grindis pats išsišveisi, gultą parodysiu, antklodė irgi atsiras. Naktim jau nešilta! Gyvenk, kad tave kur! Kitą savaitę atplauks „Čarnas“ ar „Giedrys“, jau temps mane į žiemos uostą. Likau čia, kaip... – Haris itin riebiai nusikeikė. – Ir man bus linksmiau su tavim.
       Va! Kaptelėjo keli stambūs lašai. Mudu sulindom į baržos vairinę. Bet lietus praėjo prošal – dar ne liūčių sezonas.
       – Dabar einam, parodysiu... – Haris mostu pavadino mane.
       Mudu geležiniu trapu nusileidom į nedidelę patalpą su
       apvaliu langu.
       – Iliuminatorius! – paaiškino škiperis.
       Čia, šalia triumo, buvo įrengta gyvenamoji patalpėlė. Keturi gultai, stalelis varžtais priveržtas prie grindų, ir taip pat prie sienos pritvirtinta medinė spintelė. Viskas! Viskas taip pritvirtinta, prisukta, tarsi toji barža plaukiotų ne sekliu Nemunu, o jūromis ar vandenynais!
       – Cho! – nusijuokė Haris. – Maža kur ji gali plaukioti! Bet kas gi čia? Kas čia taip dvokia? Tarsi tvartu? Na, nelabai dvokia, kentėti galima, bet vis tiek? Net šniurkštelėjau nejučia nosimi.
       – A! – nusikvatojo Haris. – Taigi vasarą Zigmas čia kiaulę vežiojosi! Ji jau Šančiuose! Gera kiaulaitė buvo. Kaip žmogus, viską supranta! Atsigula, būdavo, ant denio įsauly...
       Jis dar ilgai būtų pasakojęs apie tą baržos įnamę, bet prisiminė, kad jau laikas vėl patraukti iš butelio, o patraukęs gerai užkimšo ir kyštelėjo po pagalve:
       – Gali čia daryt, ką tinkamas! Aš gal, žinai, snūstelėsiu... O tu čia taisykis.
       Ir jau kitą akimirką ėmė tyliai sirpti per miegus.
       Nuėjau į vairinę. Čiulpiau nepaprastai gardų džiūvėsį ir dairiausi čia pavandeniui, čia vėl prieš srovę. Iškart supratau – rašyt ir čia negalėsiu! Nepavyks susikaupti. Tik niekur nė nemaniau kraustytis iš šitos baržos, priešingai! Tegul dabar manęs kai kas paieško, pasikankina! Tada gal ir namuose atsiras ir kabinetas, ir visa, ko būtiniausiai reikia rašytojui! Iš faneros dangčiu pridengto cinkuotos skardos kibiro emaliuotu puodeliu pasisėmiau vandens ir vėl krimtau džiūvėsį.
       Žvelgdamas pavandeniui, regėjau tuščią miesto paplūdimį, toliau – vokiečių išsprogdintą tiltą ir raudoną pirties kampą už jo. Žinojau, kad už pakrantės guobų stovi galvijų skerdykla, dar toliau – buvusio dvaro mūriniai tvartai. O už jų – jau medelynas, šilelis, tuberkuliozės sanatorija, ir jau visai toli – platus slėnis, kuriame aną vasarą Vilniaus artistai sutemus dainavo Lovos operą „Pilėnai“. Klovos, nusišypsojau, tai mūsų močiutė stebėjosi – Lovos opera? Baimė žmonių suplūdo tuomet į panemunę ir nesiskirstė net iki ryto, kai artistai susikrovė savo pilį su visais kuorais į sunkvežimį ir išvažiavo dainuoti į kitą panemunės slėnį.
       O už Operos slėnio, Nemunas sruvo man jau nebežinoma vaga, toliau niekad neteko buvoti...
       Tada atsisukau ir užmečiau akį jau kiton pusėn. Čia dunksojo kitas tiltas, tas, iki kurio ir ėjau pylimu. Sako, buvo pats aukščiausias Nemuno tiltas... Toliau Klebono akmuo, kitapus jo Piemenų maudyklė, dar toliau sala, prie kurios kitados gyveno Indėnas Simutis... Viskas taip pažįstama! Taip pažįstama, kad, rodos, dabar, nieko nelaukęs, pakeltum inkarą ir pasileistum pasroviui į nežinią... a, kol Haris miega?
       Nuvijau šitą paiką mintį. Pamaži ėmė temti. Taip ir mačiau, kas dedasi mūsų namuose. Štai grįžę kas iš darbo, kas iš kiemo, prie vakarienės stalo ruošiasi sėstis mūsų šeimos nariai, jau ir sėdasi, kraunasi į lėkštes pietų likučius, tepasi sviestainius, kanda, kramto, tik mama staiga klausia: „Tai kur tas Jurgis?“ Visi tyli, valgo toliau, niekam aš nerūpiu! Tada mama išeina į kiemą, šūkteli kelis kartus ir grįžus sėdasi už stalo. Na, tegul tik pareina! – sako ponas tėvas, o Emilis jau šiepiasi patenkintas – jis visuomet su didžiausiu malonumu stebi vakarines egzekucijas! O Švabas irgi patenkintas – jam visuomet maža valgio, jis jau sušlamštė ir man skirtą dalį, dabar dairosi, ar aš netikėtai negrįšiu... Daugmaž taip įsivaizdavau padėtį namuose, tupėdamas vairinėje.
       Nusileidau į kubriką. Haris tebeparpė. Ant sienos kabojo mėlynu kaspinu perrišta gitara, anksčiau jos nė nepastebėjau. Kabojo ir žibalinė lempa. Pateliūskavau – esama ir žibalo! Čirkštelėjau degtuką, užsižibinau lempą, ir iš pastalės pakėlęs numestą knygą, įnikau ją skaityt. „Kapitono Blado odisėja“, kaip tik tai, ko man reikia!
       Haris tik apsivertė ant kito šono, bet nenubudo.
       Už iliuminatoriaus pusbalsiu gurgėjo Nemunas. Užpūčiau lempą, susirangiau virš Hario ant gulto ir nė nepajutau kaip įmigau. O nubudau nuo klaikaus šalčio! Ne tik geliančio, bet kiaurai, iki kaulų, smelkiančio. Brrrr! Virpėjau kaip drebulė. Virpėjau beveik taip, kaip laukdamas butelio, virpėjo škiperis Haris. Užsitempiau megztinį, bet drebulys tebepurtė. Haris tebeknarkė. Greta jo ant grindų užmačiau ir „Trejas devynerias“. Vos ant dugno belikę! Gudruolis! Sustiro, nubudo, mauktelėjo ir vėl deda į akį! O aš? Kas atnešė butelį? Didelis apmusijęs žadintuvas spintelės nišoje rodė tik kelias minutes po pirmos. Oi dar toli išganingas rytas, jūreiviška ruoša, pusryčiai... Pasilenkiau prie savo butelio nutaręs, kad dabar ne nuodėmė. Bet tą pačią akimirką, kai jau ruošiausi lyžtelėti, Haris stvėrė mane už rankos:
       – Tu ką? Pamirai? Škac!
       Bet pagalvojęs atlyžo:
       – Mažą mažą lašiuką! Kaip višta! Žiūrėk!
       Trauktinė užkaitino kraują, pajutau, kaip galva ima maloniai zvimbti... Joks šaltis nebebuvo baisus, aš vėl užmigau.
       Dabar mane pažadino balsai. Praplėšiau apsunkusius vokus: visai greta išvydau plačią kažkieno nugarą ir išgirdau:
       – Kokį tu čia Hari, driežą laikai, a?
       – Ne bobų reikalas! – atkirto mano globėjas. – Nu! Geriam?
       Nusisukęs į sieną, vėl pabandžiau užmigti, bet šįkart negelbėjo niekas – nei į ausis sukišti pirštai, nei ant galvos užtempta plona antklodė. Tada atsisėdau savo guoly ir ėmiau trintis akis. Oho, čia visa kompanija! Haris, trys nepažįstami ir dvi damos! Pala, pala... juk vieną tai aš irgi pažįstu! Juk čia Marytė! Marytė – Kristina, ta, kuri liaudies teatro scenoje vaidino Herkaus Manto sužadėtinę, o aš jos sūnų! Štai kur susitinkam – naktį, baržoje!
       – Maryt! – negarsiai šūktelėjau nuo viršaus, – čia aš, labas!
       Maniau, kad apsidžiaugs, nusišypsos, bet kur tau!
       – Matau, matau! – burbtelėjo ir vėl sulinksėjo šalia sėdinčiam barzdylai – šis laikė apkabinęs Herkaus Manto nuotaką per pečius: „Žinoma, kagoras pats puikiausias vynas šioje ašarų pakalnėje!“
       Barzdyla sukuždėjo jai kažką į rausvą auselę – Marytė atšlijo, atrodė, kad tuoj tvos savo kaimynui, bet tik nusikvatojo:
       – Jūs, Meridianai Afanasjevičiau, kartais panašus man į didelį dideeelį vaiką!
       Mat kaip! Nieko sau vaikas! Na ir tegul! Atsirado dama!
       Atsikėliau ir išėjau į denį. Miegai jau visai išlakstė. Virš Nemuno kabojo apvalus Mėnulis, o beveik pažeme skriejo tamsios debesų skiautės. Ne, apie rašytojystę baržoje nebuvo ko nė svajoti!
       Kai kitąryt aš iš dyko buvimo šveičiau kubriką, Haris dar miegojo. Nepabudo jis ir tuomet, kai aš atsirakinęs upeivių valtelę, nusiyriau į kitą Nemuno krantą – prie piliakalnio pasirinkti persirpusių gervuogių bei riešutų. Iš kubriko pasiėmiau ir ten kabojusius jūrinius žiūronus – kaip vėliau paaiškėjo, neveltui! Juk jau apypiete „savame“ krante išvydau vorelę vyrų ir moterų, kurie, pasidairydami į šalis, leidosi kaip tik prie Hario baržos. Aišku! Ko jie daugiau galėjo ieškoti, jei ne manęs! Pro žiūronus aiškiai mačiau, kaip Haris atkakliai purto galvą, daužosi į krūtinę ir moja ranka – užeikit, patys pasižiūrėkit! Būryje atpažinau ne tik tėvus ir brolius, bet ir keletą kiemo bičiulių, klasės draugų, o voros gale, vis klupdamas ant kurmiarausių, vilkosi kapitonas Filonovas... Dar mačiau, kaip Haris parodė ranka į miesto pusę...
       – Matai, – išdidžiai pareiškė jis man, kai parsiyriau. – Nepardaviau tavęs, brolau! Na... atneši?
       – Paskutinį kartą... – niūriai pasakiau.
       – Paskutinį, paskutinį! – apsidžiaugė škiperis.
       Dar gervuogiaudamas buvau numatęs, kad Haris vėl pareikalaus velnio lašų. Tad iškart nubėgau pas senąją naminės pardavėją Martą Butkus. Keista senutė, kaip ir jos pavardė. Save ji vadino austre ar vengre, ir buvo tokia sena, jog nebeatsiminė nė savo gimimo metų. Bet tik būtum pabandęs kaip nors ją apgauti – pavyzdžiui, sumokėti kokiom penkiom kapeikom mažiau! Geriau nė nebandyti! Atsisveikinau beveik su puse savo santaupų, užtat apsisukau bemat. Grįžau į laivą su buteliu balkšvo gėralo. Haris dantim išlupo popierinį kamštį ir paragavo.
       – Oho! šūktelėjo jis. – Šito tai nė paragaut negausi! Viskis!
       Daug, tiesa, ir jis negėrė – nuskubėjo urėdijon, kad iš ten paskambintų į Kauną, į Žiemos uostą. Nuėjo ir prašapo, matyt, sutiko kokį savo pažįstamą – turėjo čia tokių galybę.
       Likau vienas. Atsiverčiau storąjį sąsiuvinį ir pieštuku parašiau: VĖL RUDUO... O apačioje – iš ciklo „Metai“. Haris mane taip ir užklupo, palinkusį virš teksto, viską pasaulyje užmiršusį... Jei škiperis būtų manęs labai labai prašęs, aš gal ir būčiau jam perskaitęs tokias savo kūrybos eilutes:

       Palikęs tėtį, mamą, daržą,
       Aš atėjau į tavo baržą,
       Klastingas perėjūne, Hari!
       Nors niekas iš namų nevarė...

       Ruduo vėl. Gervuogės išsirpo.
       Šaltuos ūkuos namai ištirpo...
       Pro tėtį, mamą, tuščią daržą
       Tarsi vaiduoklis plaukia barža...

       Nežinia, ar Hariui būtų labai patikę tie žodžiai – „klastingas perėjūne Hari!“ Tikriausiai nebūtų! Bet mano poezija škiperio nė truputėlio nedomino. Nors ir buvo nusiteikęs gan lyriškai: tėškė ant stalo butelį „Kagoro“ ir smagiai pranešė:
       – Na, krabe, ruoškis! Vilkikas jau plaukia iš Aleksoto! šiąnakt bus čia, o paryčiais ir išplaukiami!
       Ir jis susigraudinęs ėmė pasakoti man, kaip bus liūdna žiemą. Kaip jis kiurksos purvinose vyninėse ir aludėse ir lauks tik vieno – naujos navigacijos pradžios! Gėrė tirštą kaip kiaulės kraujas kagorą ir vis labiau graudinosi. Ak, kaip pjausianti jį jo žmona Vitalija – be peilio! Reikalaus pinigų, maisto, išmetinės kiekvieną išgertą taurę ir bokalą... Ir vėl teksią krauti anglis, pjauti malkas... argi tai škiperio darbas?! Jis kone apsiverkė, tas Haris. Paskui nugriuvo ant gulto ir patarė:
       – Virsk ir tu ant šono. Kai jie atplauks, nebe miegai rūpės.
       Jis nė kiek neabejojo, kad ir aš plauksiu. O aš? Tiesą sakant, tik dabar ir apsisprendžiau – žinoma, plaukiu! Dar užkirtau šaltos žuvies su balta duona ir „virtau“. Bet mane pažadino ne vyrų balsai, o pojūtis, kad mes tarsi judam. Gal dar sapnuoju? Šokau į denį ir... ir prošal lėtai, bet ne akimirkai nesustodamas, slinko margas Nemuno krantas! Koks grožis! Buvau gatavas išbučiuoti Harį ir visus upeivius! Bet atsisukęs iš vairinės Haris tik smagiai mirktelėjo man, o vyrai buvo, matyt, vilkike.
       Vien dėl šitos kelionės barža vertėjo bėgti iš namų! Kai Harį pakeitė kitas smagus vaikinukas, šis tuoj atėjo pas mane, išvirė arbatos, papjaustė lašinukų, svogūną, duonos. Kaip gardu! O jis pasakojo apie kiekvieną Nemuno vingį, seklumą, rėvą, brastą – visur juk buvo kas nors juokingo ar liūdno atsitikę! Kai sustojome Birštone, aš išvydau dar du vyrus – nugairintus saulės ir vėjų, tokius pat blevyzgas ir dainininkus kaip Haris. Nė vienas į mane neskersakiavo, tik šyptelėdavo ir pasakydavo ką nors juokingo... Ir vėl prošal slinko rudenėjantys Nemuno krantai, krosnelėje traškėjo ugnis, aidėjo smagios dainos ir juokai.
       Vilkikas kartais ūktelėdavo ir vėl smagiai pukšėjo pasroviui. Pavakare jau subolavo Kauno prieplauka. Niekad nebuvau kirtęs tokios žuvienės su bulvėm ir pipirais!
       Haris parsivedė mane į savo namus, jis gyveno čia pat, šalia Rotušės. Jo žmonelė Vitalija manimi nė kiek neapsidžiaugė, bet abu vaikai draugiškai pasislinko, kai atėjo metas sėstis prie vakarienės stalo. Kitąryt dar gavau manų košės ir baltintos kavos. O, kaip pasikeitė Haris savo namuose! Tykus, paslaugus, mandagus kaip klierikas! Bet man jis pasakė:
       – Pinigo dar turi? Eime, palydėsiu tave į autobusų stotį... Bet ne, geriau važiuojam į Garliavos plentą. Aš tau sustabdysiu kokią mašiną, ir tave dovanai parveš. O dabar mudu dar alučio, gerai?
       Argi galėjau pasakyt – ne! Mudu pragėrėm aštuonis rublius. Tiesa, aš nusiurbiau vos pusę bokalo, užtat sutriauškiau du vėžius ir kramčiau sūrgalį.
       Kai pagaliau sustojo kažkoks sunkvežimis, Haris pasileido prie kabinos, o po minutės jau mojo man:
       – Greičiau! Nuveš! Na, lik sveikas, klajūne!
       Priėjau prie kabinos. Joje sėdėjo, mūsų kaimynas, šoferis Vitas Gyguolis, daktaro Gyguolio tikras brolis. Jis nepatikėjo:
       – Čia tuuu?
       Linktelėjau: aš, kas daugiau... Kaip bitės lėkėm vingiuotu, dulkėtu plentu. Gyguolis beveik visą kelią negalėjo atsidžiaugti, kas bus, kai mudu parvažiuosim! Jis juokėsi, mostagavo rankom, net vairą paleisdamas:
       – Oi, broliuk, kas tavęs laukia! Filonovas duodasi, ieško! Nemuną Simas kartim bado! Visas miestas, gali sakyt, ant kojų, o jis sau po Kauną vaikštinėja! Oi, nepavydžiu aš tau!
       Iš tikrųjų. Nors šok iš lekiančio sunkvežimio ties Balbieriškio skardžiu ir... amen!
       Bet jei ne šitas šoferis, man būtų viskas daug liūdniau baigęsi. Krūtine užstojo nuo lazdų, pančiu ir diržu... Žinoma, savo aš atsiėmiau, kur jau ne! Ilgai dar man primindavo šitą kelionę – ir piktai, ir pašaipiai...
       Bet viskas ilgainiui pasimiršta!
       Ir kai Nemunas ėmė nešti ledus, aš pajutau tą nenusakomą ilgesį, apie kurį man buvo pasakojęs rudaplaukis škiperis Haris: kasdien traukdavau prie upės, žvelgdamas į tolį, laukdamas – na, kada gi pasirodys vilkikai, baržos, sieliai?! Kada pagaliau prasidės lauktoji navigacija?
       O kai ji prasidėjo, irgi ėjau ir visų klausinėdavau: o kurgi Haris? Kodėl jis neatplaukia? Visi tik trūkčiojo pečiais, kol kartą toks jau žilas vyras pasivedėjo mane į šalį ir apsidairęs tyliai pasakė:
       – Tik tylėk! Kalėjime tavo Haris, įkliuvo!
       Aš taip ir išsižiojau, o žilis dar pridūrė:
       – Nieko, kitais metais atplauks! Ilgai jis nesėdės...
       Ir Jau nueidamas piktai tarstelėjo:
       – Na, nušvilpė porą maišų anglių iš prieplaukos! Kas nežino – visi taip daro! Vaikai šąla, pinigo nėr... O jį sučiupo ir, kaip sakoma, kad visi kiti bijotų...Na, einu! Neliūdėk!
       Bet ir kitą vasarą taip ir nesulaukiau Hario. Gal jis ir buvo atplaukęs, gal net klausinėjo manęs, panašiai kaip aš... Bet man jau rūpėjo vėl kiti dalykai. Pakentėkit, papasakosiu.

       Kunčinas, Jurgis. Didžiosios žiurkės šešėlis: Apsakymai. – Vilnius: AB „Spauda“, 1996.