Play, Tūla, play, kai žara dar raudoniau nutvieskia karmino spalvos Bernardinų sienas, kai po visais savo tiltais tarsi lava kunkuliuoja Vilnelė, bet labiausiai čia, ties Bernardinais, kai reti praeiviai, išvydę tolimą sunkų lietaus debesį, paspaudžia žingsnį ir baugiai gręžiodamiesi skuba į savo miestiškus urvus, nebesilenkdami pakelti pamestų daiktų ir smulkių monetų, kai debesis kybo jau visai arti viršum Bekešo kalno, virš raudonos skardžio atodangos, ir kas, sakyk, kas primins mums limpamą kaip užkrečiama liga meilę, taip ir neišrėktą viduržiemio kiemuose, neapdrabstytą miesto purvais – tokią pavėluotą ir taip niekam nereikalingą – nereikalingą net šitai lietui pasiruošusiai gatvei, senų medžių guotui ant kranto, net žarai, nutvieskusiai Bernardinus, ir tam vis artėjančiam debesiui, kuris štai sustojo virš Bekešo kapo bokštelio, kas, na sakyk, kas?

       Play, Tūla, play, nes tu viena tegali atsakyti į tuos tarsi debesis pakibusius retorinius klausimus – tik tu, nes gamta mieste visada truputėlį iškilminga, bet nebyli. Play, Tūla, aš ateinu į tavo studentišką būstą per nedengtą Vilnelės tiltą, po kuriuo kovo mėnesį kunkuliuoja juodas vanduo, ateinu į tavo langus, į tavo akis, kuriose atsispindi Bernardinų bokštai, ateinu į tavo audinius, tavo kaulų skaidrumą, į tavo pirmykščius nervus, kurie užkliudyti suvirpa ir skleidžia garsą: vėjo šniokštimą, vandens čiurlenimą, žolių šnarėjimą, o kliudomi stipriau, jie skausmingai stiprėja – girdžiu netikėtai pabaidyto žvėrelio cyptelėjimą, kažką atkakliai aiškinantį naktinio paukščio balsą, girdžiu sparnų vasnojimą virš savo veido ir matau akis – amžinai slaptingas naktinio paukščio akis baltame lyg drobulė tavo veide; tavo akis, Tūla, paukščio akis ir debesies akis; aš ateinu mėnesienos šviesoje, mesdamas šešėlį ant praėjusios dienos, ant būsimos dienos, ant miesto, užlūžusį šešėlį metu ir ant Bekešo kalno, kur vis tebekybo tas grasus, audros pritvinkęs debesis...

       ...Tavo būstas prikabinėtas blausių paveikslų su gyvulių bandomis, užverstas dėžėmis su knygom, užrašais, drabužiais, prisiminimais, būstas, kur neveikia vandentiekis, kur senuose bokaluose į kristalus sustingęs vynas, ateinu į tavo pravertas lūpas, už kurių juoduoja burnos ertmė, o tenai slepiasi lėtai tariami žodžiai: tarsi eskalatoriumi jie kyla iš pačios glūdumos, iš pačių stebuklingiausių vietų, esančių tavo plokščiame, kančios, stingulio, ligų ir abejingumo nualintame kūne – play, Tūla, play...

       ...play, Tūla, play, kai aš ateinu vidurnaktį, pritariamai amsint priemiesčių šunims, kai kertu Olandų gatvės magistralę ir pro drėgnus Filaretų gatvelės kiemus it vaiduoklis išnyru Polocko gatvės tiesėje ties Bernardinų kapinėm, savo pėdomis patižusiam sniege tarsi braižydamas šio kvartalo topografinį žemėlapį – pro turgų, vaistinę, batų ir žuvies parduotuves leidžiuosi pas tave, leidžiuosi ir išnyru ant ledinio Vilnelės kranto, kada visa senoji miesto dalis, mėnulio nutvieksta, iš tikrųjų atrodo lyg senas miesto planas, nubraižytas ir nuspalvintas kažkokios aukštesnės būtybės, nes virš Bekešo kalno tebekybo tas keistas debesis; jis tikriausiai jau sustingęs, sukietėjęs drauge su savo smėliu, cemento dulkėm, iš lietaus lašų tapo apčiuopiamu negandos simboliu, o aš einu pas tave, nepaisydamas ne tik žvarbos, bet ir kelio nevilties, vėlaus meto, prie tilto turėklų stovinčio aklo žmogaus su mėlynais akiniais; jau nebematydamas tiltų, žengiu į putojantį vandenį ir, slidinėdamas nugludintais akmenimis, ropščiuosi į tavąjį, Tūla, krantą, ir atrodo, kad virš mano galvos auga didžiulis alyvų keras, skinu ir abiejose rankose laikau po didžiulę alyvų puokštę – svaigią, garbanotą, kupiną gyvybės, varvančią sidabrinėmis čiurkšlėmis, ir svyruodamas iš nuovargio einu į baltas dvipuses duris, ant kurių kabo karo kulkų išvarpyta pašto dėžė, play, Tūla, kol aš dar už kelių žingsnių nuo tavęs, tavo balso, tavo kūno skaidulų, play, Tūla, play!

       ...Play, Tūla, kai aš įskrendu pro menkai pravertą langą, sugniaužęs abi dideliausias alyvų puokštes, kai įsklendžiu tarsi šikšnosparnis, be garso ir be šnaresio, visus meilės ir nevilties žodžius sandariai uždaręs mažutėje skraidančio naktinio žvėriuko kaukolėje: atsargus, kad neišbaidyčiau kitų dvasių, tykančių pasiglemžti tavo kūną, protą, slapčiausias mintis, tavo orumą, ašaras, virpančias lyg upelės banga mažas krūtis, tave visą, Tūla; įskrendu tarsi šikšnosparnis ir, įsikabinęs kojomis į nusklembtą tavo kambario skliautą, klausausi, kaip tu alsuoji, kaip tirpsta šerkšnas ant tavo alveolių, kaip kraujas apsuka kūne dar vieną apytakos ratą lyg planeta amžinybėje, kaip tu, pati nejusdama, kalbiesi su dėžėm, pilnom prisiminimų, mėnesienoje regiu tavo ilguosius kaulus, dubens kaulus, perlamutrinę kaukolę po trumpais plaukais, matau, kaip kažkoks mažas, ryškiai šviečiantis vabaliukas eina tavo pilvu, įkrenta į duobutę ir nebegali iš ten išsikapstyti – toks jis mažas...

       Aš neturiu atsarginių išėjimų, neturiu atsarginių jausmų, atsarginių dalių savo netobulam šikšnosparnio kūneliui, gal todėl tokia trumpa – svaigi ir vientisa – mano meilė, kuri nebegali nei ko prarasti, nei ko užkariauti, todėl su alyvomis aš budžiu palubėje virš tavo gyvo negilaus guolio, regiu, kaip tu per miegus atmeti kairiąją ranką, kaip virpėdamas atsidengia širdies plotas, ir tada, tada visai netikėtai melsva alyvų kekė su dviem žaliais lapais nukrenta tau ant krūtinės, aš sumojuoju sparnais, ir alyvos jau krenta kaip lietus – kekėmis, pluoštais, šakelėmis: žalsvos, violetinės, rausvos, sukepę į žiedų krešulius, būsimos alyvos, žinai, tokios auga sulaukėjusiuose užmiesčio pakraščiuose, kur kitados stovėjo sodybos – pamiškėse, ant suaižėjusių pamatų...

       ...Play, Tūla, play, kol krenta alyvos, sūkuriuodamos šaltam permatomam ore, apskleisdamos žiedais tavo plaukus, krenta į tavo neišverktas ašaras, limpa prie vos pražiotos tavo burnos, sruogom vyniojasi aplink tavo kaklą, aptemsta ant tavo pilvo, apkrenta patalą, grindis, dėžes su rakandais ir prisiminimais, tupia į asotį su vandeniu, paliktu nakčiai, o kitos kekės, puokštelės, žiedai, neradę kur nutūpti, dar pasūkuriuoja, paskui suyra į žvaigždutes, kristalus, į fantastiškus jūrų gelmių gyvūnus. Aš atsikabinu nuo skliauto, neriu į tamsą ir skaudžiai atsimušu į langą – tikriems šikšnosparniams taip niekados neatsitinka! Aš šypsausi, o iš žvėrelio snukio sunkiasi tamsus kraujas. Gulėdamas aukštielninkas ant palangės, aš dar pamatau, kad debesis ant Bekešo kalno staiga krusteli ir neregėtu greičiu švilpdamas pasileidžia tiesiai į mane... Play, Tūla, play!

       Kunčinas, Jurgis. Vaizdas į mėnulį: Apsakymai. – Vilnius: Vaga, 1989.