PUSIAU UŽPUSTYTOJE FERMOJE

Pusiau užpustytoje fermoje,
Dvigubų durų šešėlyje,
Žiurkės mylėjosi,
Ak, kaip jos mylėjosi!

Pusiau užpustytoje fermoje
Liucernos stiebai iš koncerno,
Ir spiegiantį ploną nervą
Ak, ima, pasmaugia tamsa.

Pusiau užpustytoje fermoje
Laterna, Magica Laterna,
Ir žiurkės kūdikiai verkia
Čionai, pripustytoje fermoje.

Pusiau užpustytoje fermoje –
Paryžiuje, Lily, Amerikoj, –
Gyvybės menkumas verkia
Pusiau užpustytoje fermoje,

Bet alkanus paremia rytas.
Pusiau užpustytoje fermoje
Žiurkių apgraužtas fermeris –
Sotumas žiurkių vaikams!

Pusiau užpustytoje fermoje

 

Kunčinas, Jurgis. Atidėtas rugsėjis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1984.



 

ATSISVEIKINIMAS. II

Šie niekuo dėti pušynai, įžūlūs paukščiai,
ąžuolų lapai, krentantys vandenin;
žmonės užmiršta takus, mylimoji,
jie eina akiplotu ir neatsigręžia.
Tai palikimas gyvenimui, samanai, vėjui,
nežinomam žmogui, krankliui ir krantui.
Skaudžiai ant tavo kaktos gulasi mano delnas,
tarytum rugsėjo vėsa nuo viso gero ir labas.
Vien drovesys nepalieka mūsų gedinčių kūnų,
kregždės lyg pranašai sklendžia virš miesto.
Blunka peizažas, tirštėja ir kreša kraujas:
stovi niekinga mirtis su buitimi už parankių.
Mes atsisveikinam vėją ir lapų kritimą,
salsvą vytimo kvapą lapuočių giraitėj.
Tu dar pamoji: trikampė burė nutolsta,
bet aš vis girdžiu – plaka
šalta vandenų širdis.

 

Kunčinas, Jurgis. Atidėtas rugsėjis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1984.



 

SKERSGATVIS

Klevas virš skersgatvio sparną išskėtęs,
Baigia žydėti alyvos.
Kalas pas tvorą miestiškas kietis –
Kietas, šeriuotas, bet gyvas.

Aidi orkestrai, mušasi žmonės,
Kasa daržus, kaso galvą.
Kybo mėnulis – nedidelis, plonas –
Ir pranašauja šalną.

Vėjas ant lūpų, dulkino bruko,
Šiaušia kuoduotą čerpę.
Vyrai susėdę geria ir rūko,
Moters – liežuviais verpia.

Juokias dėl nieko, verkia dėl nieko
Ir miega ant kairiojo šono.
Nešas varnėnas raudoną slieką
Į inkilo kapišoną.

Viskas čia paprasta kaip ir pasauly:
Dora, nedora, bet gyva.
Velka šuo parūdijusį kaulą
Pro dieviškai žydinčią slyvą.

 

Kunčinas, Jurgis. Atidėtas rugsėjis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1984.



 

***
Lietus, tas senas fetišistas,
mieste visur ir su visais saviškis,
šiltu savo kvapu gaivina smulkmenas
ir ščiūva, susitikęs seną draugą.
Lietus – užuomarša, keikūnas, užsispyrėlis,
lyg moteris aprauda
žilą blizgų plauką;
pro gatvės groteles
iš liūdesio jis nuteka į požemius,
jis, nepataisomas neklaužada,
dusliu balsu dar praneša:
aš grįšiu!
Pardon! barbena seną skėtį,
nuplukdo gelsvą apelsiną
ir nuteka dažais
tylioj filmavimo aikštelėje,
kur du seni numirėliai
karštai tebevaidina meilę.
Lietus, tas senas fetišistas!

 

Kunčinas, Jurgis. Atidėtas rugsėjis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1984.



 

NAKTINĖ ATRAKCIJA

Jos kambarėlyje
naktį vaikšto daiktai,
ir nieko čia nuostabaus!
Lempa be stuburo tyliai apeina
senas fotografijas, saują trintukų,
chaki spalvos sijoną su karmino dėme,
nusviestą ant vieniškos kėdės.
Žirklės nukarpo voratinklius,
piknikų kaspinus;
arbatžolių tirščiai džiūsta
ir dvelkteli smilkalais.
Štai lempa užkliūva už miegančios:
virpteli krūtys,
nuslysta šviesa šlaunimis.
Jau nebėra Bernardinų
ir misinginių turėklų.
Aš sėdžiu vienas
už dešimties cementinių kvartalų,
geriu ir liūtą matau su žirafom.
Ir čirškia manoji galva
lyg Paulio Klė mašina.

 

Kunčinas, Jurgis. Atidėtas rugsėjis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1984.



 

ELEGIJA

Plokščiakūne mergaite iš kovo,
išgąsdintas paukšti be lizdo,
kas bučiuoja tave prieš miegą?
kas nuramina tave?

Ašara suodino kovo varveklio,
bevarde širdie,
kur tavo paukštiškos akys
laksto stogais ir karnizais?
Play, atminusi dundančią naktį,
Play, išnarinta ranka ligi debesio,
Play, play, mieloji.

Vėl
     monotoniškai
     mažas krioklys
     krusteli akmenį.

 

Kunčinas, Jurgis. Atidėtas rugsėjis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1984.



 

DŽIAZAS KLINIKŲ GATVĖJE

                                   Kęstučiui – Valentinui

Mes varžėmės, be abejo. Be abejo, kalbėjomės.
Žurnalų komplektus dar vartėm. Rūkėm „Džebel“.
Abu širdingai niekinom snobus ir narstėm kauliukus
dažniausiai nepažįstamų poetų. Gyrėm vienas antrą
už nieką ir neatvirai. Ant rašomojo stalo
gulėdavo keli eilėraščiai arba eskizai.
Langai tada išeidavo į kiemą,
o reemigranto iš Buenos Airių saulės laikrodis,
jei švietė saulė, rodydavo popietę.
Tas džiazas visuomet atrodė tarsi fonas
neišgertiems stiklams, planams ką veikti,
jisai barškėdavo lyg dangtis viršum puodo,
trumpam pridusdamas, kad vėl pašėltų.
Tų dainininkų buvo daug – daugybė juostų,
aš netgi nebandžiau kurio įsidėmėti.
Numetęs lietpaltį ant paremtos komodos,
sėdėdavau prie lango, užsiėmęs su
50-ųjų „Pergalėm“, senom „Kultūrom“,
bičiulis dar atnešdavo po šlaką
degtinės arba balto vyno iš indaujos –
visai nedaug. Liniuote pamatuodavo
nugertą butelį – „taip, taip, tikrai, be abejo“ –
šalia pulsuodavo gailus ir abejingas,
apatiškas, gašlus, gleivėtas, juodas,
grubus, isteriškas, vitališkas, korėtas,
juslus, regtaimo virpantis sindromas.
Kol dėmesio nekreipdavau – jis erzino,
kai jau klausydavau – jis virsdavo chimeromis,
narkotiku ir svaigalu, žiauria paguoda,
nirvana ir krize, ir tuo, ką mes vadinam
pusiausvyra, gėla, rafinadu, kloaka.
Kloaka, priemiesčiu ir Edeno gėlėm,
bedante baidykle, dantytu pjūkleliu ir jūros kriaukle,
geltonu žiedlapių kvapu, gazoliu ir misterija.
Aš siūlydavau eit, palikti kambarį, kvartalą,
palikti miestą ir kalvas už miesto.
Jis siutino, gaivino, glamžė, gniuždė
ir staugė lyg nutrūkęs nuo grandinės šuo,
kurio gal nekenti, bet nedrįsti nei skausti,
nei pagaliu paleisti, nedrįsti bijoti
lyg nepažįstamo, kuris dar nieko nepadarė.
She was born in Texas. She was born in South.
She was born in Dakota. She was born...

 

Kunčinas, Jurgis. Atidėtas rugsėjis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1984.



 

EILĖRAŠTIS VIRTUVĖJE

Eilėraštis virtuvėje
niekuo nesiskiria
nuo eilėraščio parke, gatvėje,
užmiesty, vandentiekio bokšte,
ar miegamajam.

Virtuvės eilėraščiui
visai nereikia
užkvipti krapais, svogūnais,
visai nereikia svilėsių,
verdančio pieno,
lipančio per puodo kraštus.
Nekruvinas ir taikus
virtuvės eilėraštis:
už lango keli ąžuolai ir beržai,
jau nykūs
gesintų spalvų daržai.
Visko mažai!
Metas vakarieniauti, vaike.

 

Kunčinas, Jurgis. Atidėtas rugsėjis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1984.



 

BIČIULIS ATEINA SUŠILTI

Kartą mano bičiulis užėjo sušilti.
Buvo spalio naktis – negarsi ir drungna.
Jis atsinešė butelį, knygą ir viltį,
Kad nakties dargana – kaip viltis – laikina.

Jis man priminė Fiodorą, Džeimsą ir Francą.
Jis man priminė priedainį karo dainos.
Mes pripylėm taures. Ir nusprendėme – garsiai
Neminėti anos – prarastosios – dienos.

Dar turėjome vieną vienintelę progą
Patikėti senu, nedėkingu mitu,
Kad vien gera išlieka. Išlieka ir bloga,
O žmogaus gomury pasidaro kartu.

Jis nupylė kelis lašelius anai dvasiai.
Juos nupyliau ir aš. Atsiduso kažkas.
Ir nugirdom – taip tyliai per akmenis basas –
Mes išgirdom – praėjo. Praėjo, – bet kas?

Laikas, vėjas, poezija, duona?
Ar įspėta visų atkakli nežinia?
Buvo darganas spalis. Kilo saulės aguona.
Ten praėjo vaiduoklis – žuvus mūsų diena.

 

Kunčinas, Jurgis. Atidėtas rugsėjis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1984.



 

PASKYRIMAS

                  Vitui Kunčinui, broliui jauniausiam,
                  kuris vis dar neatsisako planų
                  pertvarkyti pasaulį savaip.

Bevaisės tavo pastangos, brolau,
Tiesas gvildent, taškus ant „i“ sudėti:
Prieš amžinybę išskleidi vien skėtį
Ir traukiesi nuo prarajos toliau.

O netoliese veriasi kloakos,
O hidros apkabina kvartalus,
Didžiulės ir beprasmės siaubo akys
Nužvelgia sujauktus puotos stalus.

Ten bulvė nelupta, rupi druska,
Palietas vynas asloje it Nilas.
Daiktai apeina prieblanda dukslia,
O rūkas už langų – bespalvis milas.

Tuštybės mugė baigiasi tyla.
Jos nepramuš – didaktika, moralė.
Tuščia lyg po graudaus koncerto salė
Erdvė už stiklo ir nuoga siela.

Todėl bevaisės pastangos, brolau,
Tramdyti prigimtį – imago fatum...
O skėtis kyla vis aukščiau, toliau.
Ką palinkėti? Nieką ir tą patį.

 

Kunčinas, Jurgis. Atidėtas rugsėjis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1984.



 

POETAS STEBI GATVĘ

Jau varnos planiruoja virš namų.
Poetas laužia duoną, geria vyną.
Ir visa, kas paguodžia ar kankina,
Nebegali vadinti laukimu.

Taip paprastai berniukai virsta vyrais.
Šaipysis patys iš jaunų eilių.
Ir šaudys, šaudys, kol sušaudys tirą
Ir lyrą brezente išrėš peiliu.

Prožektoriaus stulpai apakina mergaitę.
Palaiminta ji grįžta per balas
Ir nešasi sterblėj neramų kraitį –
Savo valias ir savo nevalias.

O varnos planiruoja virš namų,
Ties pilku langu stabteli, pažiūri
Į džiūstantį jau daugel metų sūrį
Ir krankia krankia gomuriu kimiu.

 

Kunčinas, Jurgis. Atidėtas rugsėjis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1984.



 

PING! PONG!

plokščiakūnės mergaitės
vasaros kavinėje
nenorom žaidžia
pingpongą.
štai šitaip štai šitaip:
ping! pong!
ping pong!
ping!..

laša nuoširdūs sintetiniai žodžiai
varva plombyras pasteliniai lūpdažiai
į ausis vis skaudžiau įsikimba
perlamutriniai belgiški klipsai
virpakaklės mergaitės
lenktais „montanos“ klubais
stebi kaip pikiruoja ir dūžta
skaidrūs minčių kamuoliukai
pingpongpingpong................
kaip aš tikiu mažosiom
šitų mergaičių tragedijom!
tik jos šypsodamos kelias ir eina
lyg niekur nieko!
madingų sportbačių raštas
švelniai įsispaudžia
į švarų kvarco smėlį
jos nuėjo
gal tikrai nieko tokio?
ping pong.
pingpong.

 

Kunčinas, Jurgis. Atidėtas rugsėjis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1984.



 

MYLIMAI IR DRAUGAMS

Kuo tau būsiu ties piliakalniu, ties rožėm?
Ties anuo senu viaduku?
Ties rūkuotu gelsvo kranto ruožu?
Kuo buvau, tuo ir pasilieku.

Kam gini, jei nieko neapgynei?
Virš kiekvieno plasta nemirtis!
O ant karsto vien alyvų pynės.
O prie karsto – gražūs ir girti.

Plaukia plaukia, kol veidų nelieka.
Kol ruduo įmirksta degtine.
Atsipjauk negyvą duonos riekę
Ir užgerk nemirusį mane.

Kunčinas, Jurgis. Atidėtas rugsėjis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1984.