EILĖRAŠTIS APIE DRAUGĄ
Kartais pas mane ateidavo toks draugas.
Po velniais! Kartodavo jis – po velniais!
Nežinau, ant ko jis niršdavo ir ko velniuodavos:
Gal dėl kokio talento, o gal dėl moters, po
velniais!
Jis ilgai sėdėdavo nenusirengęs, piktas.
Plėšdavo stiprias kubietiškas cigaretes.
Šratinukais piešdavo, gal būt, gėles, gal veidus.
Betgi aš kuo dėtas, aš kuo dėtas, po
velniais!
Jis, matyt, tikėjosi, kad aš paklausiu,
Ko siunti, ko šiaušies? Na, nusiramink!
Tiktai aš skaitydavau kaskart tą pačią knygą
Ir jau niekaip neužbaigdavau jos, po
velniais!
O paskui nebeužeidavo. Nė karto
Aš nesutikau jo nei kavinėje, nei traukiny.
Tai skaitau tą velniškai nuobodžią knygą
Ir jau niekaip negaliu užbaigt jos, po
velniais!
Kunčinas, Jurgis. Takas per girią: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.
***
Jau varnos plevėsuoja virš namų.
Poetas laužia duonos, geria vyną.
Ir visa, ką šis vakaras brandina,
Nebegali vadinti laukimu.
Nes nebelauki. Baigėsi rugpjūtis,
Nepanorėjęs būti tau gražus,
Tad ko veržies atgal – nuo pat pradžių,
Lig paskutinės vasaros minutės?
Susimąstai, ir plūsteli greta
Geri balsai ir gaubiamieji rimai,
Tikri veidai ir išradingi grimai,
Nors prieštaringa, bet sava karta.
Nes sapnas nevaduoja iš tikrovės.
Jame tiktai miegi, o gyveni
Su tais pačiais, kuriuos jauti, meni,
Su tais, kurie ant tavo kranto stovi.
Laiminga vasara, netapus likimu,
Išmokiusi suvokt ir pasiryžti.
Netgi sunkiausia valanda negrįžta,
Tik varnos plevėsuoja virš namų.
Kunčinas, Jurgis. Takas per girią: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.
BIRŽELIS
Trinksi vežimas, sukasi kelias.
Koks apsiniaukęs šiemet birželis.
Kaip neramiai blaško paukštį ir žmogų.
Kaip mes dar telpam po vienu stogu?
Kaip mes dar laukiame, tikimės kaip.
Žiūrim į viršų – patiklūs vaikai.
Lenkiamės saulei, mėnesiui lenkiamės,
O kaip šykštuoliai patikrinam velkę.
Vėjas kedena keterą eglės.
Kas mūsų pergalės, mažosios pergalės?
Virsta sakai tąsiu degutu.
Kur buvai tu. Sakyk, kur buvai tu?
Vežimas nurieda. Miršta kurmis ant tako.
Gali sau keliaut. Niekas nieko nesako.
Kunčinas, Jurgis. Takas per girią: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.
DU ŽMONĖS TYLI
Du. žmonės tyli. Gresia amžinybė.
Užaugs vaikai, kitas kalbas kalbės.
Per žingsnį atsitraukęs nuo duobės,
Jau Rubikoną peržengei, jau ribą.
Du žmonės tyli. Būk labai kilnus.
Vaduok sukaustytą, žodingą kalbą.
Kiek daug į tiesą ir į melą telpa
Ir koks tylėjimas yra painus.
Du žmonės tyli. Pluša atmintis –
Žiemų ir vasarų bebalsė draugė.
Jei vienas kitą nuo pavojų saugom.
Kalba nežus, ją išvaduos rimtis.
Du žmonės tyli. Branginu žodžius,
Kurie išlieka niekad nesakyti.
Viena dvigalvė aureolė švyti
Pro miglą, pro atgijusius medžius.
Kunčinas, Jurgis. Takas per girią: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.
***
Miškai pakvimpa uogom ir spygliais,
Miškai kažką kankinančiai ir jautriai gieda,
Keli jausmai pabus ir išsiskleis,
Ir vysies juos kaip vėjus lengvą skiedrą.
Daugiau rimtumo! Atlaidus šypsnys
Nučiuožia vandeniu, giliais krantų žolynais.
Dabar visi gal būsim geresni,
Kai tyloje ir saulėj žydi kmynai,
Tai tvankuma, išvijus iš namų,
Atšaldo protą ir gaivina kūną,
Vėl ant beržų ir kadagių žemų
Dangaus kraštelis lyg akmuo nugriūna.
Pavargęs nuo maštabų ir kalbų,
Nuo rūpesčių ir nesėkmių pavargęs,
Su nepažįstamu žmogum kalbu.
Ir kaip stebuklą vynuoginę sraigę
Regiu ant šlapio ir akyto lapo.
Tegul diena neturi pabaigos!
Ruduo jau pradeda – peizažą tapo
Lyg vaistą nuo beviltiškos ligos.
Kunčinas, Jurgis. Takas per girią: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.