Vija Pinavija

Aš neturiu vaikų,
Bet suvaikėju
Ir nuo visų ligų
Tada išgyju:

Štai įskrenda
Pro orlaidę su vėju
Auksinė dulkė
Vija Pinavija.

Ir aš galiu į ją
Perdien žiūrėti,
Stebėt, kaip šypsos ji,
Kaip šviečia, tviska,

Ir nieko, nieko,
Nieko nenorėti.
Ir būt su savimi.
Ir džiaugtis viskuo.

 

Kukulas, Valdemaras. Vėjo birbynė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vyturys, 2000.

 

Vėjo birbynė

Kad kas dovanotų
Birbynę –
Ne tą, kurios
Muzikai šoka
Gyvatės, o tą,
Kur pušyne
Pavasarį,
Rudenį suokia!

Užgročiau aš ja,
Ir rangytųs
Žolynai ir krūmai,
Vyniotųs –
It jūrų dugnuos
Nematytuos,
Pasaulio pradžioj
Sugalvotuos.

 

Kukulas, Valdemaras. Vėjo birbynė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vyturys, 2000.

 

Piemenėlis

Vos papūsi
Karvutei į ausį,
Baltas baltas
Pakils debesėlis,

Ir žolynu,
Vėdrynu gražiausiu
Pasipuoš aukštas
Vasaros mėlis.

Ir galėsi sau,
Pievoj atgulęs,
Savo baltą karvutę
Ganyti

Danguje,
Kur saulelę mėnulis
Vejas vis
Ir negali pavyti.

 

Kukulas, Valdemaras. Vėjo birbynė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vyturys, 2000.

 

Tigras obely

Tigras medy,
Tigras medy,
Tigras obely.
Žaižaruoja,
Žaižaruoja
Ūsai jo žili.

Apsiuosto,
Nusišluosto
Ūsų galiukus
Ir riaumoja,
Ir vis moja
Eit artyn vaikus.

Nebijokit,
Nežvairuokit
Į mane, pypliai,
Štai susėsim,
Pašnekėsim
Po medžiu žolėj.

Man gaudynės,
Man ristynės
Šiandien ne galvoj.
Ką aš vienas,
Ką be jūsų
Veiksiu Lietuvoj?

 

Kukulas, Valdemaras. Vėjo birbynė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vyturys, 2000.

 

Kaip vaikams reikėtų sodriai keiktis

Tokių mašinėlių,
Šimtas riešutėlių,
Laukiau šimtą metų,
Tūkstantis granatų!

Dar naujų mašinų,
Šimtas apelsinų,
Padangos nubiro,
Tūkstantis pipirų!

Reiks taisyt jas vėlei,
Šimtas karamelių,
Nes labai įgriso,
Tūkstantis irisų!

Imsiu, susirasiu,
Šimtas ananasų,
Kareivėliais žaisiu,
Milijonas vaisių!

 

Kukulas, Valdemaras. Vėjo birbynė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vyturys, 2000.

 

Liūdinti karvė

Juk atrodytų –
Ko jai liūdėti,
Žalai karvei
Lauke žaliame?

Nei jai miestan
Važiuot, nei akėti,
Ir aprūpinta
Soti žiema.

O jinai net gėlių
Štai neėda:
Stovi, krutina
Savo ausis.

Ak, matyt,
Net ir karves apsėda
Svetimų tolumų
Ilgesys.

 

Kukulas, Valdemaras. Vėjo birbynė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vyturys, 2000.

 

Vaikų akys

Yra mažų vaikų,
Kurie pažvelgia
Tau į akis
Tokiom tyrom akim,
Kad siela
Iš liūdnumo apsiverkia,
Ir negali užmigt
Rudens naktim.

Koks nešvarus tu –
Lyg maurais apaugęs.
Bet dar liūdniau,
Kai supranti staiga,

Kad šitas vaikas
Greitai bus suaugęs
Ir pats mažylio žvilgsnio
Išsigąs.

 

Kukulas, Valdemaras. Vėjo birbynė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vyturys, 2000.

 

Natiurmortas

Lėkštė.
Joje padėtos
Dvi apelsino
Pusės.

Jos šviečia –
Lyg artėtų
Naktinis
Troleibusas.

 

Kukulas, Valdemaras. Vėjo birbynė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vyturys, 2000.

 

Mažo brolio migdymas

Ir prie tamsos
Tegu vaikai,
Ir prie nakties
Lai pratinas.

O jei baisu,
Lai mano: tai –
Didžiulis
Juodas katinas.

 

Kukulas, Valdemaras. Vėjo birbynė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vyturys, 2000.

 

Mirusi eglutė

Kai uždegs
Prieš Naujuosius Metus
Ant eglutės
Mažas žvakutes,
Tu pažvelk,
Kaip prie žvakių šviesos
Eglė virpa,
Kaip nori į girią.

Žmonės vaikščios
Vieni pas kitus,
Šventė tęsis,
Ilgai užsitęs.

O žvakelės liepsnos
Ir liepsnos.
Ir bylos,
Kad eglutė jau mirė.

 

Kukulas, Valdemaras. Vėjo birbynė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vyturys, 2000.

 

Man reikia šunelio

Man be galo
Reikėtų šunelio, –
Tokio mažo
Mažiuko. Gauruoto.

Aš skaityčiau
Jam savo knygelę,
Kurioje tiek daug
Visko nutinka,

O knygelės gale
Tas šunelis
Susirastų mane,
Šeimininką.

Kukulas, Valdemaras. Vėjo birbynė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vyturys, 2000.