11. Šiandien, kai Paukščių kalėjimas paverstas Nacijos muziejum, bet kas gali nueiti ir pasižiūrėti 412 kambarį dešiniajame korpuse. Rodos, ten netgi nemokamas įėjimas. Tačiau beveik niekas čia neužsuka. Muziejuje esama ir įdomesnių dalykų už nedidelę švarią patalpą su dviem kušetėm, užtiestom balta marška, su kažkokia neišvaizdžia aparatūra kampe, primenančia namudinės gamybos negrabų oscilografą. Kas dar? Kabykla paltams, kėdė. Berods ir viskas. Tikrųjų dramų dekoracijos niekuomet nebūna nei ekscentriškos, nei prašmatnios. Tai reginio, pramogos privilegija.
       Šiame kambaryje niekas nepasikeitė nuo anų atmintinų dienų, ir Kornelijus, įžengęs čionai, pamatė tą patį, ką mato bet kuris šiandieninis ekskursantas.
       – Manau, kad nėra jokio reikalo delsti, – pasakė Jeremferdenas, atsisegiodamas marškinius.
       – Galbūt geriau kas iš mūsų? – neryžtingai paklausė inžinierius baltu chalatu.
       – Ne, – atsakė, diktatorius. – Aš pats. Viena, puikiai pažįstu šį žmogų, antra, gerai žinau, ko ieškoti. Manęs nesuklaidins.
       Inžinierius gūžtelėjo pečiais ir nusisuko prie savo mygtukų ir lempučių. Jeremferdenas nusivilko švarką, paskui marškinius ir išsitiesė ant kušetės. Jo kūnas buvo baltas, minkštas, kažkaip netgi moteriškas. Niekada nepagalvotum, kad tokiam kūne gali glūdėti geležinė valia ir demoniška energija.
       Dvi kušetės, stovinčios šalia, priminė sutuoktinių lovą. Kornelijus klausiamai pažvelgė į inžinierių, tas linktelėjo galva, ir Kornelijus taip pat nusirengė iki juosmens, o paskui atsigulė. Pro debesis nušvito saulė. Įėjo gydytojas su paruoštu švirkštu, pažvelgė į švirkštą prieš šviesą, išstūmė oro burbuliuką, patrynė Kornelijaus ranką spirituota vata. Įgudusiu, mechanišku judesiu įsmeigė adatą, suleido vaistus.
       Kornelijus skaičiavo sekundes. Iš pradžių atrodė, kad vaistai neveikia. Paskui vokai tapo sunkūs, o visas kūnas nepaprastai lengvas. Kambario sienos ir lubos nutolo svaiginančiu greičiu, o su jomis ir gydytojas, ir inžinierius, ir Jeremferdenas. Kornelijus buvo vienas. Visiškai vienas baltoj snieguotoj dykynėj, apaugusioj viržiais. Dantytos kalnų keteros tolumoj. Tuščiame danguje vanagas suko ratus, paskui suplasnojo ir nusklendė kalnų link. Visiškai vienas... Bet Kornelijui nebuvo baisu, nes jis žinojo, kad tai jo pasaulis. Čia jis buvo laisvas, nepavaldus niekam, absoliučiai niekam, čia jis galėjo daryti ką tinkamas. Viskas čia priklausė jam, Kornelijui. Erdvė, laikas, visi daiktai ir reiškiniai. Kornelijus galėjo minkyti šią erdvę lyg vašką, varyti laiką pirmyn ir atgal, ar apskritai sustabdyti. Panorėjęs jis galėjo priversti daiktus išnykti arba sukurti naujus, dar niekur neregėtus. Taip. Čia jis buvo namie ir jautėsi saugus. Savo pasauly.
       Valandėlę pastovėjęs, Kornelijus žengė pirmąjį žingsnį ir nuklampojo per sniegą kalnų link.

       12. Jeremferdenas nenuleido akių nuo Kornelijaus. Gydytojas pakėlė Kornelijaus vokus, pažiūrėjo į vyzdžius:
       – Laikas.
       – Ar narkotikai ne per stiprūs? – paklausė Jeremferdenas. – Turit suprasti, kad man nereikia kvailų kliedesių.
       Gydytojas papurtė galvą:
       – Viskas kaip turi būti.
       – Tada pradėkim.
       Operatorius ėmė spragsėti svirtelėm, prietaisas sudūzgė.
       – Dėmesio!
       Jeremferdenui pasirodė, kad jis iššoka iš lėktuvo ir strimgalviais krinta žemyn, vartydamasis ore. Tas laisvas skrydis į prarają truko pakankamai ilgai, ir Jeremferdenas ėmė manyti, kad kažkas sugedo, kad jis kris ir kris nesustodamas visą amžių, visą amžinybę. Ne. Jis klydo. Prietaisas nesugedo.
       Jeremferdenas apsidairė. Stovėjo iki kelių sniege, o aplinkui tvyrojo apaugusi viržiais dykynė. Per pusnis kalnų link driekės pėdsakų grandinėlė. Nedelsdamas Jeremferdenas leidos Kornelijui iš paskos, statydamas kojas į giliai išmintas pėdas.
       Tik atsidūręs aukštai kalnuose Kornelijus stabtelėjo ir atsigręžė. Tolumoje, žemai, juodavo vos slenkantis juodas taškelis. Kornelijus mostelėjo ranka, ir sunkios kalnų virtinės, penkios keteros atskyrė jį nuo Jeremferdeno. Tada apsisuko ir nuskubėjo toliau.
       Jeremferdenui atrodė, kad jis žygiuoja nesustodamas jau visą parą. Instinktas sakė, kad laikas būtų nusileisti saulei ir įsižiebti žvaigždėms. Tačiau šviesa neblėso, dangus vis tebebuvo kaip pilkas marmuras. Jokių permainų nei šaltam, vaiskiam ore, nei snieguotam peizaže. Laikas, rodos, stovi vietoj. Sprendžiant pagal nueitą kelią, ten, išoriniam, pasauly, jau galėjo ateiti ne tik vakaras, bet ir kitos dienos rytas. Tačiau Jeremferdenas suprato, kaip apgaulinga būtų pasiduoti tokioms iliuzijoms. Čia negalėjo būti jokių analogijų. Galbūt ten jau iš tiesų praėjo para, o gal tik keletas minučių.
       Jeremferdenas sustojo ir apsižvalgė. Kažkur čia, šiame pasaulyje, buvo paslėptas lobis, kurio jis ieškojo. Gal visai šalia. Ir Jeremferdenas tikėjo, kad suras. Juk galų gale lobis priklauso jam, Jeremferdenui, lygiai tiek pat, kiek ir nevykėliui išradėjui. Argi Jeremferdenas neprisidėjo lygia dalimi prie mašinos sukūrimo? Argi mašina būtų buvusi sukurta be jo? Jeremferdenas nepraras ramybės. Anksčiau ar vėliau jis suras ir pasiims, kas jam teisėtai priklauso, kad ir kaip Kornelijus mėgintų jam sukliudyti. Reikia tik eiti, vis pirmyn ir pirmyn, ir neišleisti Kornelijaus iš akių. Jis nusijuokė pats iš savęs. Vėl įpuolė į įprastos logikos duobę. Kam jam neišleisti iš akių Kornelijaus? Blaiviai žiūrint, jis apskritai galėjo niekur neiti. Stovėti ir laukti. Anksčiau ar vėliau uždanga prasiskleis. Trokštamas lobis greičiausiai pasirodys pats, įkris tiesiai jam į rankas. Juk viskas čia – tie kalnai, lygi perlamutrinė šviesa, sniegas ir viržiai – tėra apgaulė, savotiški kerai. Kornelijus ne tik tas, kas paliko šią pėdsakų virtinę. Visas šitas pasaulis – Kornelijus. Ir jis, Jeremferdenas, gali jaustis visai saugiai. Nieko jam nenutiks. Pasaulis, kuriame jis dabar atsidūrė, subyrės ir išnyks (nusinešdamas į nebūtį lobį!) tik tada, kai Kornelijaus kūnas liausis egzistavęs ten, kitoje tikrovėje. Bet šito jam niekas neleis. Gydytojai su gliukozės švirkštais budi prie Kornelijaus ir Jeremferdeno kūnų. Visa medikų grupė, pasitelkusi visas žinomas gyvybės palaikymo priemones. Bet tai tik kraštutiniam atvejui. Jeremferdenas tikėjo, kad jo paieškos baigsis greičiau ir grupės pastangų neprireiks. Jeremferdenas įkvėpė tyro vėsaus oro ir pajudėjo.

       13. Ne, laikas vis dėlto nestovėjo. Jis slinko. Pamažu, labai pamažu, bet slinko.
       Vakaras. Nepaprastai ilgos sutemos, kurioms, rodės, irgi galo nebus, kaip ir dienai lig jų. Jeremferdenas pasiekė kalnus, kai stojo naktis. Juoda, matinė, aksominė. Ryškios žvaigždės šaltai spinduliavo danguj, bet nė vieno įprasto, pažįstamo akiai žvaigždyno.
       Naktį žygiavimo tempas sulėtėjo. Įtempęs regą, Jeremferdenas žiūrėjo sau po kojų, stengės žengti tik ten, kur uolos buvo tvirtos. Jis žinojo, kad net jeigu pastatys koją ant nestabilaus riedulio ir nugarmės į tarpeklį, jam nieko neatsitiks, jis nežus, nesusidauš net mėlynės, nes iš tiesų guli ant kušetės mažam kambarėly, išbaltintam kalkėm, tačiau instinktai buvo stipresni už jo valią, ir jis toliau kruopščiai rinkosi kelią, kopdamas į stačius akmeninius šlaitus ir leisdamasis į slėnius. Kai buvo ypač sunku, jis keikėsi pro sukąstus dantis kaip duobkasys, ir jeigu bent pusė jo prakeiksmų išsipildytų, Kornelijus kaipmat išdžiūtų, susimestų į kuprą, subyrėtų į dulkes, sudegtų liepsnos sūkury.
       Kol kas Jeremferdenas neturėjo jokio aiškaus plano. Jis suvokė, kad Kornelijus gali šitaip viską tęsti be galo, atidėlioti ir atidėlioti finalą, versti Jeremferdeną kiek tik nori laiko karstytis įkyriais, nuobodžiais skardžiais ar žygiuoti per snieguotas dykumas, gali pakeisti peizažą ir klimatą, užlieti Jeremferdeną liūtimis, kamuoti jį negailestinga tropikų saule.
       Kornelijus, savo ruožtu, taip pat nieko neplanavo. Praėjo nemaža laiko, kol jis pilnai įsisąmonino, kad bėgti, pasidavus spontaniškam panikos jausmui, nėra būtina. Jis gali manevruoti, pulti ir trauktis kitaip. Tačiau šis suvokimas nesuteikė pasitikėjimo savim, pusiausvyros.
       Visų pirma, jis nežinojo, kiek įvykiai yra pavaldūs jo valiai. Ar neatsitiks jam taip, kaip dažnai atsitinka sapne? Rodos, nori išvengti pavojaus, nori pabėgti, bet kojos sunkios kaip švinas ar įaugusios į žemę, ir baisi grėsmė artinas, artinas, artinas.
       Antra, pats kito žmogaus, Jeremferdeno, buvimas čia, pasaulyje, kuris visados buvo vien tiktai Kornelijaus nuosavybė, darė Kornelijų bejėgišką ir beginklį. Tai labiausiai paralyžiavo valią. Jeremferdenas buvo ne vizija, ne paties Kornelijaus vaizdinys, ne sapnas. Ne. Čia tikras Jeremferdenas. Svetimkūnis šiame pasaulyje. Krislas aky. Ir tarsi toji akis, kurią krislas dirgina, erzina, rėžia. Kornelijaus siela krūpčiojo ir vaitojo – troško išmesti svetimkūnį, bet neįstengė.
       Na, ir trečia, Kornelijus paprasčiausiai nebuvo agresyvus. Jis ir elgėsi taip, kaip diktavo jam prigimtis.
Bėgo, traukėsi, slėpėsi.
Vis tolyn, vis gilyn į save. Savyje. Ir tik džiaugėsi, kad apimtas rūpesčių, negalvoja kol kas apie savo kūrinį, paslėptą atkampiausioj sielos kertėj.
       – Stok, Jeremferdenai!
       Jeremferdenas susigūžė. Efektas tikrai buvo nelauktas. Griaudintis balsas sklido iš žemės po kojomis, iš dangaus, iš oro. Visas pasaulis prabilo Kornelijaus Jedermano balsu:
       – Stok! Aš kalbėsiuos su tavimi!
       – Nereikia, Kornelijau. Meskit visus triukus. Nereikia su manim kalbėtis. Aš žinau, koks nemalonus jums turi atrodyti mano buvimas čia, jumyse. Aš jaučiu, kaip skausmingai jūs virpate. Nėra ko slėpti, lygiai taip jausčiausi ir aš, ir bet kuris kitas žmogus. Atiduokite man tai, ko noriu, ir aš jus paliksiu.
       Jokio balso, jokio atsakymo.
       Jeremferdenas sėdėjo slėny, netoliese šniokštė upokšnis. Jis pakėlė akis ir pamatė besileidžiančią nuo priešingo šlaito figūrą. Kas tai?
       Tamsus siluetas priartėjo, įgavo aiškius bruožus.
       – Pasitraukit iš čia. Eikit sau. Palikit mano sūnų ramybėj.
       Jeremferdenas buvo matęs Kornelijaus motinos fotografiją. Jis nusijuokę;
       – Jūs nepastabus, Kornelijau. Jūsų velionė motina turėjo nedidelį apgamą dešiniam smilkiny.
       Moteris dingo. Jeremferdenas sudrebėjo ir žengė atatupstas:
       – Šalin!
       Šįsyk jo paties motina tiesė į jį rankas, ir Jeremferdenas ne išsyk susiprotėjo, kad Kornelijui taip pat buvo rodęs savo tėvų fotografijas. Jo kadaise mirusi motina žengė visai kitaip, ir šypsena buvo kitokia. Jeremferdenas matė tai aiškiai. Tačiau
dėl to darėsi tik šiurpiau. Atrodė, kad priešais atgaivintas lavonas, zombis, galvanizuota mumija.
       – Ak, Kornelijau, liaukitės. Nebūkite vaikas.
       Ir ši figūra paklusniai ištirpo ore, tačiau Jeremferdenas jautė, kad jis nėra jau toks
saugus, kaip įsivaizdavo iš pradžių. Kornelijus galėjo padaryti jam poveikį. Galėjo. Nors tuo tarpu šis poveikis nedidelis ir nereikšmingas. Tačiau jis buvo, štai kas. Jis buvo, su kartėliu pagalvojo Jeremferdenas. Aš turiu labiau saugotis. Niekada negali visko žinoti, visko numatyti. Net ir silpnas padaras užspeistas gali tapti pavojingas.
       Tą akimirką jis sumojavo rankomis ir nugriuvo. Žemė subangavo po kojomis, virto pelke, skystu juodu dumblu, kuris traukė Jeremferdeną, čiulpė gelmėn.
       – Kokie niekai, Kornelijau! Liaukitės...
       Septyngalvis slibinas, švirkščiantis iš šnervių skystą degančią lavą, didžiulis kaip aerolaineris, leidosi iš dangaus, tiesdamas nagus į Jeremferdeną.
       – Viešpatie, Kornelijau, jūs kaip vaikas. Jūs kliedit. Ramus tonas Jeremferdenui kainavo nepigiai. Viskas buvo iš tiesų įspūdinga, košmariška. Bet svarbu neleisti, kad Kornelijus taptų padėties viešpačiu. Šiame žaidime jis, Jeremferdenas, žaidžia baltosiom figūrom.
       Kornelijus jautėsi pažemintas. Visos pastangos veltui. Na ką, ką jis galėtų padaryti? Nužudyti? Deja... Jeremferdenas ne jo vaizdinys, kurį jis gali sukurti ir sunaikinti, kai nori. Jeremferdenas – pats savaime.
       Rasti būdą numirti pačiam? Kaip? Naivu ir nerealu.
       Išgyventi ką nors? Kokį nors stiprų jausmą ar skausmą, kuris persiduotų Jeremferdenui, padarytų jo buvimą čia nepakenčiamą, pražudytų jį ar priverstų trauktis, atsisakyti savo ketinimų, palikti Kornelijų ramybėj? Tačiau kas, tik panorėjęs, įstengtų išgyventi ką nors panašaus? Prisiminti ką nors, kas sužadintų stiprią emociją, pervertų kaip elektra, kaip žaibas Kornelijų, o su juo ir jo priešą? O ką prisiminti, jei pats aštriausias išgyvenimas tebuvo kelios dienos, praleistos kalėjime? Nei elektros, nei žaibo. Nieko, tik neviltis. Gal neviltis, jeigu labai stipri?.. Tačiau ji nebuvo tokia stipri, o dirbtinai sužadinti nevilties jis nemokėjo. Pagalvok, Kornelijau. Pamąstyk. Yra ginklas. Vadinasi, turi būti ir skylės. Negali nebūti. Negali.
       Jeremferdenas laukė. Kaip ilgai? Šito jis nežinojo. Amžinybė praėjo, atrodė, o paskui dar viena amžinybė, ir dar. Jokių permainų. Juodas žvaigždėtas dangus. Ir negyvos, atšiaurios uolos aplink. Jis suprato, kad Kornelijus mąsto. Jis ieško išeities, ieško būdo apgauti priešą, jokių abejonių. Nepavyks! Net jeigu reikės kažin kiek ilgai čia sėdėti. Jeremferdenas lauks. Jis davė sau žodį, ir tesės.

       14. – Aš nenoriu jūsų nei gąsdinti, Kornelijau, nei, tuo labiau, bausti, – tyliai šnekėjo Jeremferdenas. – Jūs didis žmogus, didis išradėjas, tatai akivaizdu, ir vien iš dėkingumo mano liežuvis stingsta, nenori ištarti tų grasinimų, kuriuos yra ištaręs šimtus ir tūkstančius kartų. Atiduokite man, ko prašau, ir mes išsiskirsime. Jei ne, aš sunaikinsiu jus, jūsų protą ir jausmus. Viską! Jūs tapsite krevete, protu ir jausmais jūs prilygsit vikšrui. Aš būsiu priverstas tą padaryti – išlukštenti jus kaip svogūną, nuimti lukštą po lukšto, sluoksnį po sluoksnio, kol prisikasiu iki branduolio, iki tos vietos, kur jūs slepiat lobį. Mano žmonės laukia tik ženklo, kad galėtų išvynioti šilkinį kokoną, vadinamą Kornelijum Jedermanu. Prieš juos jūs bejėgis. Jūs – niekas, Kornelijau. Jie paims galą gijos, iš kurios nuaustas šis jūsų pasaulis, patrauks... ir viskas. Patikėkite, jie sugebės tą padaryti.
       – Bet tada dings ir mašina, nes ji – šito pasaulio dalis, – pasakė Kornelijus, išeidamas iš už uolos. – Na, gerai. Eime. Aš parodysiu jums, kur ji yra.
       – Kur? – paklausė Jeremferdenas.
       – O! Toli praeity. Tenai, kur jūs niekad nerastumėt. Pradžioje.
       Ir Kornelijus nuvedė Jeremferdeną vingiuotais takeliais atgal, į savo praeitį. Jis atvėrė prieš jį visas duris, parodė visas savo atminties saugyklas. Jie skverbėsi į tą kraštą vis toliau, vis giliau, ir Jeremferdeno akims atsiskleidė aibės Kornelijaus gyvenimo scenų, nemalonių situacijų, su kartėlio apnašom, laimingų akimirkų, kibirkščiuojančių tarsi vynas žvakių šviesoj. Naktų košmarai, kūrybinės nesėkmės, nelaimingos meilės, niekam neišpažinti jausmai, žalingi įpročiai, nuodėmingos mintys, išsipildę ir neišsipildę lūkesčiai. Jaunystė, vaikystė. .. Kornelijus neslėpė nieko. Nepavargdamas jis vedžiojo Jeremferdeną iš vienos vietos į kitą. Lengvai apversdavo skrynias, išpildavo malonius prisiminimus Jeremferdenui po kojų. Arba suspausta širdim atverdavo užrūdijusius girgždančius vartus, ir tada ant jų griūdavo širdgėlų ir nuoskaudų lavinos. Kuo toliau į praeitį juodu ėjo, tuo šviesesnis darėsi kraštovaizdis, tuo mažiau slėptuvių, pilnų skausmingų pojūčių, tuo daugiau džiaugsmo ir ramybės. Aibės veidų, žodžių, jausmų, drabužių, daiktų praslinko pro Jeremferdeno akis, tarsi galerijoj. Visa tai turėjo padaryti ir padarė jam įspūdį, tačiau visai ne tą, kokio tikėjos ir laukė Kornelijus. Jeremferdenas nė akimirką nesiliovė skeptiškai šypsotis. Lūkesčiai, kad Jeremferdenas, praėjęs visą Kornelijaus gyvenimo kelią, pakeis savo pažiūras, nuostatas, pats pasikeis, žlugo. Karalius Čedis, panorėjęs įveikti išminčių Vasištą, pats tapo išminčium Višvamitra. O Jeremferdenas nesiliovė šypsotis.
       – Ak, Kornelijau, liaukitės. Tai jus žemina. Tai neverta jūsų puikaus matematinio proto. Jūs sutrikęs ir pametęs galvą. Prisipažinkit ir pamatysit: pasidarys lengviau. Nemanykit, aš viską suprantu kuo puikiausiai: jūs paprasčiausiai pats nežinot, kaip užbaigt šią istoriją. Jūs norėtumėt išeit iš jos garbingai, bet... motoras sukasi tuščiai, jei taip galima pasakyti. Aš matau jūsų sąmyšį: iš pradžių jūs tikitės išgąsdinti mane pabaisom, paskui, kai nepasiseka, jūs blaškotės, nežinodamas ko griebtis. Aš per daug gerai jus pažįstu ir suprantu, kad įvedėt mane į labirintą, tikėdamasis, jog aš išsigąsiu, pasiklysiu, užsimiršiu. Jūs tikėjotės, kad visas šis šlamštas, atleiskite už mano toną, kuriuo užgriozta jūsų atmintis, kaip nors paveiks mane, užhipnotizuos, ir aš užmiršiu hipnotiškam sapne, ko čia atėjau, pasikeisiu, tapsiu kitoks ir atsisakysiu savo planų. Ar ne taip?
       – Ir taip, ir ne, – atsakė Kornelijus. – Iš tiesų, jūs labirinte, bet aš neįvedžiau jūsų į jį, nė piršto nepajudinau, kad įviliočiau jus į labirintą. Jūs pats atėjote. Jūs atsidūrėte labirinte, o iš pat pradžių, vos įžengęs į... mane, į mano sielą. O gal netgi dar anksčiau. Tada, kai atėjote į mano kamerą, kur aš laukiau bausmės. Taip, tai labirintas. Tačiau neįprastas, ne griežtai taisyklingas klasikinių sodų labirintas, ne rytietiškas rebusas. Šio labirinto sienos – kalnai, kuriuos čia radot, ir slėniai, ir lyguma, ir vienišas paukštis danguj. Jūs apie tai nepagalvojot. Dar anksčiau – tai mano namų sienos, jūros krantai, daiktai, kuriuos mes matėme ir lietėme, galop mūsų žodžiai, poelgiai ir mintys. Jūs, pats to nežinodamas, paklusniai ėjot labirintu, kuriuo aš jus vedžiau. Jūs jo nematėt. Nesupratot, kad jau seniai esat labirinte, kur net jūsų troškimai pavirtę labirinto sienom. Nesupratot kaip tik todėl, kad tai netaisyklingas labirintas, nesimetriškas. Jūsų akis iškart pagautų matematiškai gryną labirinto sandarą, ir jūs nesiduotumėt lengvai įviliojamas į spąstus. Visuose jums žinomuose labirintuose yra įėjimas ir išėjimas, jie veda kur nors. Šitas neveda niekur. Jūs įeinat į jį, ir viskas. Tai beprotiškas labirintas, nes čia negalima įžiūrėti jokios schemos, jokio plano, jokio proto prisilytėjimo, dėsningumo, periodiškumo ar panašiai. Viso to čia nėra. Yra vien tik žengimas pirmyn, vien tik progresas (ar regresas, jeigu norite), žodžiu, begalinis klaidžiojimas, kelias į vieną galą.
       – Bet ir visas gyvenimas, visas pasaulis tada yra toksai labirintas. Aš nesuprantu jūsų tikslo, Kornelijau, jeigu jūs apskritai jį turėjot.
       – Taip, pasaulis – tai labirintas. Bet čia jūs atsiduriat dar viename labirinte. Tai labirintas labirinte, jeigu norite. Iš jo neįmanoma išeiti. Tai tinklas, į kurį jūs pakliūnat ir neįstengiate išsiveržti iš jo. Jūs niekados nerasite tos mašinos, Jeremferdenai. Geometrinės erdvės savybės tokios..
       – Ak! Nejuokinkite manęs, Kornelijau. Mes su jumis ne kur kitur, o čia, neužmirškite. Apie kokias geometrines erdvės savybes galima kalbėti? Juk net erdvės čia nėra.
       – Būtent, – atsakė Kornelijus. – Ir todėl jūs galite atsisėsti ir niekur neiti, o vis dėlto tuo pat metu jūs žengsite vis pirmyn ir pirmyn. Ten, jūsų pasauly, jūs galėtumėt rinktis – eiti ar ne. Čia pasirinkimo nėra.
       Jeremferdenas tylėjo labai neilgai.
       – Ir vis dėlto tai nieko nekeičia. Todėl, kad man rūpite jūs, o jūs čia, su manimi, tuose prakeiktuose jūsų labirintuose. Galite kiek tik norite mėtyt pėdas. Problema čia ne geometrinė, aš jau nekalbu apie visas metafizines problemas, mums iškylančias. Problema psichologinė, ir faktiškai ji jau išspręsta. Bet jeigu iš tiesų, kaip jūs sakote, surezgėt šį labirintą, kuo aš apskritai abejoju, tai surezgėt jį greičiau sau, o ne man. Manęs, kaip matot, neveikia jūsų „geometrinės erdvės savybės“, aš nepamirštu savo tikslo, nes žiūriu į viską realiai, o štai jūs... Apie jus taip nepasakysi. Aš suprantu jus. Jūs sugalvojot labirintą, norėdamas pats pasiklysti jame, užmiršti mašiną, užmiršti, kur ją paslėpėt. Bet, kaip jau sakiau, tai išspręsta psichologinė problema, tik jūs apie tai nežinojot. Paaiškinsiu jums. Būdavo daromas toksai eksperimentas. Žmonėms siūlydavo negalvoti apie geltoną beždžionę. Įsivaizduoti, ką tik jie nori, tik išmesti iš galvos geltoną beždžionę, užmiršti ją. Ir ką? Žmonės, kurie lig tol niekad gyvenime nebuvo pagalvoję apie jokią geltoną beždžionę, dabar neįstengė galvoti apie nieką kitą. Jie iki smulkmenų aiškiai įsivaizdavo geltoną beždžionę, ir kad ir ką darė, o geltona beždžionė, tarsi tyčiodamasi iš jų pastangų, atkakliai, nepaliaujamai, įkyriai šokinėjo prieš jų akis. Niekam nepavyko jos užmiršti. Nepavyks ir jums.
       Po kiek laiko pridūrė:
       – O dėl to, kaip turėčiau išeiti iš jūsų labirintų, jūs nesirūpinkit, Kornelijau. Tai mano reikalas.

       15. Jeigu mūsų tikslas būtų parašyti tikrą novelę ar romaną, mes greičiausiai baigtume kūrinį tuo, kad Kornelijus vis dėlto parodė diktatoriui mašiną. Mes pavaizduotume tą nuostabų daiktą, besileidžiantį iš dangaus, spindintį, žaižaruojantį, užprogramuotą sukurti laimę. Kiek nori laimės. Mes parodytume Jeremferdeno džiaugsmą, aprašytume jo akių žvilgsnį ir susijaudinimą. Papasakotume, kad Jeremferdenas pametė galvą, žengė prie mašinos, puolė prie jos, atsidavė jai, jeigu leistina taip pasakyti. Tapo laimingas, užmiršo rūpesčius, užmiršo, ko buvo atėjęs, užmiršo Kornelijų, užmiršo, kad jis diktatorius, užmiršo Imperiją, viską... Jis gėrė laimę didžiuliais svaiginančiais gurkšniais, jausdamas vėsų, gaivų jos skonį. Jis skendėjo laimėj, grimzdo į laimės bangas.. Ir t. t.
       Galima būtų pridurti, jog Kornelijus iš tiesų puoselėjo šią viltį, tačiau, žinoma, Jeremferdenas ne tokia žuvis, kad šitaip lengvabūdiškai prarytų jauką. Ir kai mašina tikrai ėmė leistis iš dangaus, tyliai, bet didingai gausdama, milžiniška lyg krištolo katedra, Jeremferdenas tik traukės atatupstas, prisimerkęs, kad neakintų spindintys špiliai, briaunos, laiptų pakopos. Taip. Čia buvo JI. Jo svajonė. Jo tikslas. Tačiau jis neprarado galvos. Suprato, kad jam ji mirtinai pavojinga. Ji – visiems, išskyrus jį, Jeremferdeną. Laimė, asmeninė laimė, nėra jo gyvenimo tikslas. Jeremferdenui tai per menka, per daug žmogiška, per daug primityvu ir archaiška. Jam, diktatoriui, ji –mirtis.
       Jeremferdenas prisivertė nusigręžti nuo mašinos ir pažvelgė į Kornelijų. Šis sėdėjo ant žemės, sukryžiuotomis kojomis, kažkokia turkiška poza. Juodas apsiaustas, pavargęs, iškankintas veidas, raukšlės kaktoj. Jeremferdenas pajuto jam gailestį.
       – Štai ir viskas, Kornelijau, – pasakė jis. – Štai ir viskas.
       Kornelijus nuleido galvą ir valandėlę tylėjo. Kai jis pakėlė akis, Jeremferdenui nepatiko, kaip jos tvykstelėjo.
       – Taip, Jeremferdenai, viskas. Mašina priklauso jums.
       – Nė trupučio neabejojau, kad taip ir bus.
       – O aš, prisipažinsiu, abejojau, – negarsiai kalbėjo Kornelijus. – Mane graužė spiečiai abejonių. Apgalvojau aibę būdų, kaip apsiginti nuo jūsų, kaip apsaugot nuo jūsų savo kūrinį. Nė vienas netiko. Labai sunku paspęsti spąstus tokiam žmogui, kaip jūs.
       – Aš kaip reikiant pasiruošiau. Jūs be reikalo vargot, Kornelijau. Viskas perniek.
       – Ne, ne perniek. Ne perniek, Jeremferdenai. Ką jūs jaučiat dabar?
       – Aš patenkintas, – atsakė Jeremferdenas, vėl žiūrėdamas į spindintį rūmą. – Jūs pralaimėjot, o aš laimėjau. Ir aš patenkintas.
       – Jeremferdenai! – šūktelėjo Kornelijus.
       Jeremferdenas krūptelėjo ir atsisuko. Kornelijus atsikėlė nuo žemės. Jis pasilenkė ir nusišypsojo.
       – Jūs pralaimėjot, Jeremferdenai.
       Jeremferdenas iš pradžių nesuprato. Kur klaida? Kur? Kornelijus žengė prie mašinos.
       – Kodėl pralaimėjau? Ne!
       Kornelijus užkopė žiburiuojančiais laiptais. Mašina suvirpėjo, atgijo. Jos viduje skambėjo muzika. Kornelijus sustojo aikštelėj ties įėjimu ir pasižiūrėjo į Jeremferdeną.
       Ir tada trenkė žaibas – Jeremferdenas viską suprato! Taip. Čia pralaimėjimas. Tikras. Jis pats paspendė sau spąstus. Įprasto pasaulio logika jį apgavo. Kas iš to, kad ne jis, o Kornelijus įžengė į laimės mašiną? Juk Jeremferdenas vis tiek yra čia, pasaulyje, kuris vadinasi Kornelijus Jedermanas. Taigi...
       – Ne!!!
       Kornelijus dar sykį šyptelėjo, pamojo ranka ir peržengė slenkstį į laimę.

       16. Mūsų karta tik pradėjo lankyti mokyklą, kai iš Paukščių kalėjimo prasiskverbusi žinia apie sėkmingą atentatą uždegė patriotų širdis. Maištas, pilietinis karas, Imperijos žlugimas – visa tai mums, vaikams, buvo nė motais. Turėjome savo rūpesčių. Nieko neišmanėme apie to meto herojus. Girdėdavome jų vardus ir pavardes, tačiau nieko nežinojome apie juos pačius, ir mums jie nerūpėjo. Pačių žymiausių portretai buvo spausdinami sąsiuvinių viršeliuose, bet ir čia jie domino mus tik todėl, kad jų veidai prašyte prašėsi pripiešiami barzdų ir auskarų ir paverčiami piratų fizionomijom. Mums nė į galvą nešovė, kad žmonės nuo sąsiuvinių viršelių dar gali būti gyvi. Manėme, kad jų seniai nebėra, jei jie priklauso istorijai.
       Jau po mokyklos man pasitaikė nuvažiuoti į Pietus. Vietos, kuriose atsidūriau, buvo visiškai svetimos. Tačiau manęs visą laiką neapleido jausmas, kad esu be perstojo stebimas. Negana to, žmogus, kurio dėmesį aš jaučiau ir nervinausi, turėjo būti gerai man žinomas. Jau ir anksčiau esu ne sykį pakliuvęs į jo akiratį. Taip man atrodė. Jeigu čia deja vu reiškinys, tai jis aiškiai užsitęsė. Aš griebiausi tam tikrų triukų, kurie, mano manymu, turėjo padėti atskleisti mano persekiotoją. Aš sustodavau prie vitrinų ir tyrinėdavau gatvės atspindį jose, bene pamatysiu tą, kurio žvilgsnį jaučiau nugara. Aš skubėdavau gatve, o paskui staiga atsigręždavau. Nieko. Jokio rezultato. Slaptasis stebėtojas turėjo būti tikras meistras, profesionalas. Ko jam iš manęs reikia?
       Vieną pavakarę, palengva slampinėdamas ištuštėjusiom gatvėm, vėl pajutau tą žvilgsnį, įbestą man į pakaušį. Visai šalia. Kaip galėdamas nerūpestingiau pasisukau į vitriną, ketindamas pasinaudoti triuku, išmoktu iš špionažo romanų, ir sustingau. Tiesiai į mane žvelgė gerai pažįstamos akys. Jokių abejonių. Plakate, iš vidaus priklijuotam prie stiklo, buvo atvaizduotas Kornelijus Jedermanas. Taip, tai jo veidas šypsojos nuo miesto sienų, tvorų, stulpų. Tai jis mane sekė visą tą laiką. Veidas nuo sąsiuvinių viršelių. Tik dabar pamačiau, kad miestas pilnas šių plakatų.
       Jūs turbūt prisimenat turnė, kuriuos organizuodavo Jedermano sesuo. Ji važinėdavo po kraštą ir kiekvienam mieste ir miestely rengdavo savotiškus mitingus, kurių metu dalydavosi su publika savo prisiminimais ir atsakinėdavo į šimtus įvairiausių klausimų. Neįprastas susitikimas su savo vaikyste paakino mane nueiti į tokį mitingą, kuris turėjo įvykti miesto parke.
       Viskas buvo kaip reikiant. Medžių šakos apkarstytos spalvoto popieriaus girliandom. Paskubom sukalta lentų pakyla. Flagštokai su vėliavom. Garsiakalbiai. Ledai ir limonadas. Publika sėdėjo tiesiai ant žolės. Pačioj pradžioj per garsiakalbius buvo paleistas himnas, įrašytas į magnetofono juostelę. Paskui ant pakylos pasirodė moteris tamsiais drabužiais ir du vyrai. Moteris – supratau, kad tai Jedermano sesuo, – atrodė ryžtinga, kupina jėgų ir gyvenimo prasmės suvokimo. Sausa kieta ranka ji išrovė mikrofoną iš lizdo, nuėjo prie pakylos krašto:
       – Gerbiama publika! Šiandien, dabar, šią akimirką mano pirmas ir didžiausias noras – supažindinti jus su Kornelijum Jedermanu!
      
Po pirmų žodžių ji padarė efektingą pauzę. Publika nuščiuvo. Įtampa, augantis dėmesys. Tada, reikiamu momentu, ji mostelėjo ranka, ir abu vyrai žengė į priekį. Ovacijos, aplodismentai.
       Aš ne iškart supratau, kas vyksta. Stovėjau gan toli nuo pakylos. Paprašiau kaimynės žiūrono. Visai čia pat pamačiau drėgnas akis ir minkštą veidą. Apstulbau. Nebuvau pasiruošęs. Man šypsojosi Kornelijus Jedermanas.
       Jis buvo gyvas! Jis stovėjo čia, prieš minią. Nenorėjau tikėti. Jis ir kiti jo laiko herojai man atrodė kone priešistoriniai. Nerealūs.
       Aš smulkiai neaprašinėsiu, kas ten dėjos tą popietę. Visi daugiau ar mažiau žino, kaip vyksta panašūs renginiai. Antrasis vyras, kaip spėjau, turėjo būti Jedermano svainis. Jis atliko pagalbinį vaidmenį: prižiūrėjo Kornelijų, kartkartėm paduodavo stiklinę vandens savo žmonai ir pan. Nei jis, nei Kornelijus neištarė nė pusės žodžio per visą mitingą. Kalbėjo vien tiktai moteris. Ji buvo gerai išmokusi savo vaidmenį, įsijautusi į jį. Ornamentuotomis frazėmis, kaip tikras oratorius, ji piešė savo ir brolio vaikystės vaizdus, laimės mašinos kūrimą. Šiurpas ėjo per nugarą, kai ji pasakojo apie Kornelijaus kalėjimą ir t. t. Ji verkė ir juokėsi, ir publika taip pat verkė ir juokėsi sykiu su ja.
       Aš beveik nesiklausiau, ką ji kalba. Nenuleidau akių nuo Kornelijaus Jedermano. Žiūrėjau ir žiūrėjau į tą gyvą iškaseną, atvestą čia ir pastatytą ant scenos, kad kiekvienas galėtų pamatyti. Štai jis! Tas, kuriam mes visi turime būti dėkingi. Mesijas, pasiaukojęs
dėl mūsų, įkalinęs savyje blogį Jeremferdeno pavidalu. Absoliučiai laimingas žmogus. Štai kaip jis atrodo! Žmogus – laimės mašina. Žmogus, kuris išlaisvino mus iš gėdingos vergijos. Aš žiūrėjau į publiką, į veidus, ir mačiau, kad beveik visi galvoja tą patį. Išsižioję jie klausėsi gražbylystės, sklindančios iš garsiakalbių, mito, kurį paskui perduos savo vaikams ir savo vaikų vaikams.
       Saulė jau kybojo ties medžių viršūnėm, šešėliai ištįso, o aš nenuleidau akių nuo Kornelijaus Jedermano. Jis šypsojosi, visą laiką šypsojosi. Nė menkiausias šešėlis netemdė giedro jo veido. Nė vieną akimirką. Aš mačiau, kaip svainis patyliukais išvyniojo saldainį ir įkišo Kornelijui į burną. Ir tiktai kol šis čiulpė saldainį, šypsena dingo, bet netrukus vėl atsirado. Tai buvo laimingo žmogaus veidas, jokių abejonių. Tačiau kažkas tragiška glūdėjo stabilioje išraiškoje. Pasakyčiau, kad šis veidas man priminė antikinės tragedijos kaukę.
       Krūmuose sučiulbo lakštingala.
       – Šis pasaulis, – skambėjo iš garsiakalbių, – mūsų pasaulis, laimingas pasaulis, kuriame mes gyvename, yra Kornelijaus Jedermano kūrinys! Jo valios rezultatas! Jo sapnas.
       Aš krūptelėjau. Supratau, kad tai tik retorinės figūros vingis, daugiau nieko, tačiau vis tiek apsidairiau. Netoliese, atsirėmę į motociklus, stovėjo keletas uniformuotų vyrų su baltais šalmais ir šunų galvomis prie diržų. Žinojau, kad jų paskirtis čia – žiūrėti tvarkos. Tačiau širdyje trumpam šmėkštelėjo tamsi nuojauta: šis pasaulis – Kornelijaus Jedermano kūrinys, tačiau ne kur kitur, o Kornelijaus sieloj ištirpęs Jeremferdenas – blogis. Ar be pėdsakų? Ar neatsispindės tai Kornelijaus kūriny? Ir, jeigu taip, kas tada?
       Ūmai nejauki tyla nutraukė mano mintis. Tylėjo garsiakalbiai, nutilo lakštingala krūmuose. Pakėliau galvą ir sudrebėjau. Į mane nuo sienos, kietai sučiaupusi lūpas, žvelgė žila moteris. Visa tūkstantinė minia atsigręžė ir įsmeigė akis į mane. Pasijutau tarsi nuogas. Sunerimę policininkai žengė artyn prie manęs, o žmonės baimingai traukės tolyn, palikdami tuščią ratą, tarsi būčiau raupsuotas.
       Ėmiau eiti atatupstas. Dar sykį pažvelgiau į pakylą, į besišypsantį vyrą. Galiu prisiekti, kad ir jis dabar žiūrėjo į mane. Įdėmiai ir veriančiai. Ir nuo šio žvilgsnio jo šypsena staiga prarado savo neapibrėžtumą. Ji tapo paslaptinga, ironiška, ir jeigu ne minkšta, bedantę burna, galėtum pagalvoti, kad man, mums visiems, šypsosi sfinksas.

       Kondrotas, Saulius Tomas. Kentauro herbo giminė: Apsakymai ir apysakos. – Vilnius: Periodika, 1989.