Sniegas atsėlino naktį tyliai it katė ir atsigulė slėnyje, puriu papilvės kailiu uždengdamas geležinkelio bėgius, kelią ir tiltą per upokšnį, mažus namelius, apaugusius vynuogienojais, ir viešbutį, prigludusį aukštai prie skardžio, virš kitų trobelių. Sniegas nusileido čionai atsipūsti ir nejudėdamas glūdėjo ligi pat ryto, kol sausas silpnas vėjas, atkeliavęs iš šiaurės, perbėgo jo paviršium, sujudindamas baltas sustingusias smiltis, kurios šnarėdamos ir sukdamosi ėmė kauptis į grakščių formų pusnis.
       Visa tai vyko gūdžioje tamsoje. Slėnyje nešvietė nė vienas langas, kelyje nepasitaikė nė vienos poros blyškių automobilių žibintų, ir štai juodame danguje nebuvo jokios žvaigždės. Slėnyje viešpatavo tamsa, pilna nepažįstamų daiktų, nerimastingų įvykių, kažkada buvusių ar dar būsiančių, toji tamsa tūnojo atmerktose žmonių akyse ir protuose, tamsa ir tyla, sustingdžiusi vėjo ošimą medžiuose. Tik švelnus biraus sniego šnarėjimas auštant, primenantis beveik negirdimą įbaugintos avių bandos šnopavimą.
       Viskas žadino išgąstingai plakančiose žmonių širdyse instinktyvų pirmykšti siaubą, auštančio ryto baimę, nuojautą, kad įvyks kažkas košmariška ir neatitaisoma.
       Bet rytas aušo, ir nieko neatsitiko. Buvo ramu, kaip ir kitomis dienomis, ir iš mažų, apsnigtų trobelių kaminų ėmė vinguriuoti vaiskios dūmų srovelės ir sklaidytis po slėnį drauge su verdamo valgio kvapais.
       Viešbutis buvo pastatytas aukštai, ant skardžio, tarp apsnigtų ir apledėjusių uolų, jame gyveno tik slidininkai. Geriausi krašto slidininkai atvažiuodavo čionai gruodyje ir slidinėdavo visą sezoną. Jie atsiveždavo čia ir žmonas. Jaukioje, šviesioje viešbučio kavinėje buvo nedidelis baras su gėrimais, kur slidininkai švęsdavo šventes ar šiaip sėdėdavo, negarsiai kalbėdamiesi, kai neslidinėdavo. Neslidinėdavo dėl audrų ar blogo sniego, o šį rytą sniegas buvo blogas.
       Viešbutį buvo galima pasiekti tik keltuvu, kuriuo slidininkai naudodavosi treniruočių metu. Keltuvas nugabendavo juos keletą šimtų metrų žemiau viešbučio, iki trasos, kuria jie jau slidėmis skriedavo žemyn, į slėnį.
       Ir tuomet į kavinę įėjo tas vyras, nelyginant didelis, šeriuotas, nešvarus vabalas suglamžytais sparnais. Dėvėjo jis nutrintą iki blizgesio avikailio striukę, storo milo kelnes, ligi kelių sukištas į nukleiptus, susigarankščiavusius batus. Ant galvos buvo užsismaukęs nutriušusią lapinę kepurę, kuri dengė akis ir pusę nosies. Likusi veido dalis – apšepęs, keletą savaičių neskustas smakras, sutaršyti ūsai – buvo apšerkšnijusi. Rankose jis nešėsi dvejetą slidžių – senus, bet kokią spalvą praradusius lentgalius užlenktais galais su sudėtinga, sumazgyta virvelių sistema vietoj užraktų. Jis pastatė jas prie sienos, ir ant balto tinko išsyk atsirado dvi purvinos dėmės. Oficianto lūpa virptelėjo, bet jis susitvardė:
       – Slidžių vieta koridoriuje!
       Kumpanosis gnomas nė nemirktelėjo. Jis nusitraukė nuo galvos kepurę ir, krypuodamas kreivomis kojomis lyg artojas, visą gyvenimą išvaikščiojęs paskui arklą, nužingsniavo prie baro. Ant blizgančių grindų liko balučių grandinėlė. Vienoje jų plaukiojo sulūžęs šiaudas.
       Vyrai ir moterys tylomis sekė, kaip balutės atsiranda viena po kitos. Oficiantas nuėjo ir išnešė slides į koridorių. Jų savininkas nuklyvino prie baro, užsiropštė ant taburetės ir pasidėjo gumbuotas, pajuodusias rankas ant spindinčios cinko skardos. Peržvelgęs visus vitrinoje išstatytus gėrimus, tarė:
       – Kche, kche...
       Bet atsakymo nesulaukė. Tuomet pasirausė kišenėje, padėjo ant baro pinigų ir parodė pirštu į degtinę. Oficiantas tylėdamas paėmė taurelę, paskui sudvejojo, pastatė ją atgal, pripylė stiklinę, stumtelėjo nuo savęs ir apžvelgė visus sėdinčius, tarsi sakydamas:
       – Tai jau tie kalniečiai!
       Gumbuotasis kelmas išgėrė degtinę, pats prisipylė dar vieną ir dabar pradėjo kimšti subraižytą, apdegusią pypkę. Dirbo susikaupęs, tarytum nieko aplink nebūtų, tik jis ir pypkė.
       Keletą kartų čirkštelėjęs senoviško žiebtuvėlio ratukais, supapsėjo. Nebuvo galima suprasti, ar tai kliurkė jo aptrinta pypkė, ar jis šniurkštė nosimi. Garsas buvo toks pat. Pasklido rudi, kartūs dūmai, niekuo neprimenantys tabako. Susitaršęs gnomas, parietęs po savimi kreivas kojas, siurbčiojo degtinę ir tylėjo. Visi žiūrėjo į jį.
       Staiga kažkuri moteris ėmė kosėti, atgijo ir kiti. Per kavinę perbėgo švelniai įtemptas, nerimastingas sujudimas. Oficiantas irgi tartum atsigavo iš ūmai apėmusio vangumo. Jis pažvelgė pro langą į apsnigtus, nejudančius keltuvo vagonėlius, vėl permetė žvilgsniu salę ir kreipėsi į nepažįstamąjį, kuris, rodės, nesutrikdomai įsitaisė čia visam laikui:
       – Kaip tamsta čia atsiradai?
       Ūsočius tarsi neišgirdo. Jis siurbtelėjo degtinės ir išpūtė tirštą, dusinantį dūmų kamuolį. Sutrikęs oficiantas nebepakartojo klausimo.
       Kažkuris vyrų šūktelėjo:
       – Jis turbūt nusileido slidėmis!
       Dabar gnomas lyg ir buvo benorįs kažką sakyti, tačiau jam sukliudė triukšmingas juokas. Juokėsi visi. Keista, kone stebuklinga nuotaika praėjo, išnyko drauge su atsitiktinai mesta fraze, ir dabar senis tapo puikiu bendros linksmybės objektu. Keletas vyrų bei moterų prisėdo greta jo. Kažkas pripildė jo stiklinę, pasiūlė cigaretę vietoje dvokiančios pypkės, bet jis papurtė galvą. Visi įsilinksmino. Jie juokėsi, svaidė sąmojus ir daužė kojomis grindis. Tik nepažįstamasis liko ramus. Jis, kaip ir pirma, it arbatą tebesiurbčiojo degtinę ir dūmijo pypkę. Degtinė, matyt, paveikė ir jį, nes dabar jis vis dažniau kartojo savo „kche, kche“.
       Tarp tų spalvotais rūbais apsirengusių vyrų ir moterų, spindinčio baro ir išvaškuotų grindų, tarp visos tos linksmos atributikos aptrinta avikailio striukė ir pilkos milo kelnės atrodė lyg gremėzdiški karkvabalio šarvai tarp lengvučių peteliškių sparnelių.
       Pačiame linksmumo įkarštyje kažkas paklausė:
       – O dokumentus, tėvuk, ar turi?
       Niekas tarytum neišgirdo to klausimo, bet senis sujudo ir iš kišenės ištraukė sutrintą popierėlį. Moteris, jį pagriebusi, ėmė kvatotis. Tai buvo dokumentas, išduotas 1768 metais Beskiduose, liudijantis, jog žmogus tikrai yra įskiepytas nuo kažkokios ligos. Popierėlis ėjo iš rankų į rankas, ir visi tik dar smagiau juokėsi.
       – Tai tu ir senelį turi, – tarė tas pats vyriškis, kuris taip šmaikščiai pajuokavo dėl slidžių.
       Jis linksmai paplojo seniui per petį. Šį kartą senis neištarė „kche, kche“. Tik išgėrė degtinės likučius, užsidėjo kepurę, išsyk uždengusią pusę veido, ir, įsikandęs pypkę, atsistojo. Visi laukė, jog jis ką nors atsakys, bet veltui. Pakumpusi figūra nukrypavo durų link, o nuo batų nubyrėjo keletas šiaudelių.
       – Gal įjungti keltuvą? – tarė oficiantas.
       Bet senis atidarė duris, pasiėmė slides ir ėmė rištis jas prie kojų, vis dar neišsitraukdamas pypkės iš burnos.
       Vyrai ir moterys, išėję ant sniego jam pavymui, žiūrėjo, kaip juda kreivi pirštai, raišiodami virveles, ir šarmoja ūsai. Dabar tylėjo visi.
       Senis atsitiesė, net nepažvelgęs atgal, į susibūrusius žmones, priėjo skardžio kraštą ir nuskriejo žemyn. Pirmoji uola išmetė jį į orą: kažkas aiktelėjo, bet jis jau slydo sniegu ir, pasukęs į šalį, išnyko tarp medžių ir akmenų.
       Žmonės, susibūrę ties skardžiu, tebetylėjo. Paskui čirkštelėjo degtukas, ore ištirpo melsvas cigaretės dūmas, ir pamažu visi suėjo į vidų. Geriausi krašto slidininkai ir jų žmonos užlipo į savo kambarius ir ėmė sklaidyti laikraščius ar stoviniavo prie lango, žiūrėdami tolyn, į apsnigtus kalnus, kelią ir tiltą per upokšnį. Bet laikraščiai buvo neįdomūs, o kalnai matyti ne sykį, ir jie tik gulėjo ar rūkė.
       Apačioje, kavinėje, oficiantas nukraustė stalus, nuvalė juos drėgnu skuduru, išplovė stiklus ir nužvelgė šviesią, jaukią patalpą. Prie baro gulėjo sutrintas gelsvas lapelis. Oficiantas pakėlė jį, atsargiai sulankstė ir įsidėjo į vidinę švarko kišenę. Paskui vėl apžiūrėjo lygiom eilėm sustatytus stalus, barą ir duris, kurios buvo uždarytos, ir vieną akimirką kavinė, viešbutis ir žmonės, gyvenantys jame, pasirodė ne tokie mieli, kaip visada. Jis priėjo prie lango, pažvelgė į snieguotas platybes, į trobeles apačioje, į dūmus, rūkstančius iš kaminų, ir ūmai pajuto, kad, be jo, kavinėje yra dar kažkas. Oficiantas atsigręžė, tačiau patalpoje jis buvo visiškai vienas.