ad Ventus, I
jau žiba šviesa iš aukštybių jau žiba
ir šventas vanduo įšąla bažnyčioje
ant lango išblukusį vakaro žiburį
praskrisdamas vėjas sudaužė netyčia
paliejo pabiro sumirgo aptiško
kaip atlydžio šukės šviesa iš aukštybių
prie upės šarmoja obels obeliskas
jau žiba šviesa amžinoji jau žiba
nutilo pavargę giliai danguose
lyg paukštis viduržiemį laikrodis tiksi
altoriaus lange jau atvėsus šviesa
sidabro šviesa prisiūta kreivais knato dygsniais
Kirkutis, Vytautas. ad Ventus: Eilėraščiai. – Vilnius: Žuvėdra, 2006.
niekur kasdien
kasdien toli ties posūkiu
pilkas pavargęs pernykštis
pilnatį pieną palietą
laka alkanas takas
niekur tik amžinai
toli įsikibę šešėlin
žalias medis įšalęs
ties posūkiu ten toli
išnirę istorijos vyriai
po velėnom vyrai tylūs
akiračio ratas rieda
niekur kasdien tolyn
rietenom rytas palaimintas
laigo muziejuje laikas
pilkas pavargęs pernykštis
švyti tako jaukus šunytis
Kirkutis, Vytautas. ad Ventus: Eilėraščiai. – Vilnius: Žuvėdra, 2006.
sulėtinta istorija apie greitį
išaugti vaiko rūbai
ant šiukšlių konteinerio
lyg nušauta varna
įkyriai naktis įmirksta
lig paskutinio siūlo
kuris laiko dangaus balioną
akimirkos puota nušvitusi
ir amžinybės pagirios
kas tvinksnis – labyn ir labyn
šypsausi iki kvailumo
niekas nepatiki
iš tylos išdainuoja lauk
tvinksi tiksi ir tinsta
viena laiko nuotrupa
po delnu įsčiose
Kirkutis, Vytautas. ad Ventus: Eilėraščiai. – Vilnius: Žuvėdra, 2006.
budynės
visaip geltonas vakaras
iš seno albumo nuotraukų
subyra dulkėmis šimtmečiai
šalto įkapių šilko gėlės
įleidžia šaknis į smėlį
ten amžinybė yra
bebalsė beveidė bespalvė
tyla kalkėja šukėmis
ir šviečia išdegusi saulė –
akmeniu po taku
visaip geltonas vakaras
iš seno albumo nuotraukų
gelia senkelių sąnarius
lietūs įliję giliai
mirtis panaši į senelę
šypsos ir tiesia suvytusią ranką
čia ne tavo namai
kartoja kaip maldą
visaip geltonas vakaras
iš seno albumo nuotraukų –
trumparegė šviesa
ištaškyta į langus
Kirkutis, Vytautas. ad Ventus: Eilėraščiai. – Vilnius: Žuvėdra, 2006.
***
aklagatvis užspringsta tyla
pilna burna troškulio
žodžiui neliko vietos
permirkus augalo dulkė
priemiestis pamestas vėjuose
ir vienatvės antplūdis šiltas
sermėgių sermėgis dangus
per visą Viešpaties meilę
dulkių grimas ant elgetos veido
girdi – auga žibintai
tamsos plyšiuose ir nušvinta
priemiesčių šventas altorius
Kirkutis, Vytautas. ad Ventus: Eilėraščiai. – Vilnius: Žuvėdra, 2006.
lygiadienis rojun
įsaulėja rojaus alėjos
kur nuodėmės noksta saldžios
nuogos nuodingos ir šventos
ant kranto pakrikus banga
tavo žvilgsniui seklus horizontas
dar žingsnis – į prarają šlovę
nušluostyki pragaro suodžius
nuo lūpų nuo žodžių maldos
ir sugundyki Dievą gyvenimu
lyja lygiai į veidrodį dangūs
prie lango – kiemo altoriaus
užtenka meilės visiems
Kirkutis, Vytautas. ad Ventus: Eilėraščiai. – Vilnius: Žuvėdra, 2006.
saulė negiliai
šaknys jau šaltos
šerkšnas švarus po žolynu
gilyn rudeniop besaulėn
horizonto įgriuvos
tarpumiškiais giesmė koplyčioje
kur žiemoti meldžiasi paukštis
paskutinė vakarienė
stalas peiliu išrievėtas
per duonos riekę
laukinė nesvetima
išnešiota kiemo įsčiose
švari užkasta negiliai
Kirkutis, Vytautas. ad Ventus: Eilėraščiai. – Vilnius: Žuvėdra, 2006.