Kelionė

       Tėvams mano vaikystė atrodė laiminga.
       Prisimenu save kaip klusnų, skaisčiai raudonais putliais žandais, strazdanomis ir šviesiom garbanom apdovanotą vaikį. Nuoširdžiai ir netgi dievobaimingai paklusnų. Taip pasakyčiau dabar, nors apie Dievo egzistavimą tėvai man nepasakojo ir apie tai sužinojau gana vėlai – pirmoje klasėje, kai pirmoji mokytoja paminėjo Jo vardą savo įžanginėje kalboje. Per pertrauką paklausiau kitų vaikų, ką ji turėjo galvoje. Vienas iš berniukų, su kuriuo vėliau tapome neatskiriami draugai (kol mūsų neišskyrė), paaiškino, kad tai toks „dėdė“, kuris viską mato. Tas mane ne juokais išgąsdino, bet nustojau juo tikėti po trijų dienų, kai įsivariau rakštį į pirštą, žaisdamas mokyklos kieme futbolą. Mat pastatė mane į vartus ir perbraukęs ranką per virpstą pajutau nežmonišką skausmą. Kol mokyklos seselė rūpinosi pirštu, nusprendžiau, kad tas „dėdė“ aklas. Tokia buvo pirma pažintis su Dievu. Apie didesnę patirtį papasakosiu vėliau. Nieko apie tai nesakiau savo tėvams bijodamas, kad sužinoję apie „šito dėdės“ buvimą jie išsigąs. Išskyrus tai, jokių paslapčių su tėvais neturėjau ilgą laiką. Rodyti kaprizus namuose nebūdavo jokio reikalo, mat gaudavau ko panorėjęs ir taip. O jeigu negaudavau – nustodavau norėti. Taip buvo lengviau visiems. Jau vėliau, kai įsisąmoninau, kad mano norai – tik mano ir niekieno kito, pradėjau juos rinkti. Kas rinko pašto ženklus, kas paukščių plunksnas, kas svečių šalių monetas, o aš rinkau neišpildytus norus.
       Tvarkingai surašydavau juos didelėmis vaikiškomis raidėmis į sąsiuvinį. Vieno neužteko – pradėjau antrą... ir taip toliau. Su metais raštas keitėsi. Tai jokiu būdu nebuvo priekaištų tėvams rinkinys. Dariau tai kaip tikras prisiekęs kolekcininkas – kruopščiai, nuoširdžiai ir pavydžiai. Viena bėda, negalėjau keistis savo rinkinio egzemplioriais su kitais, netgi tuomet, kai turėjau tokių pačių net keletą. Kai troškimai išsipildydavo, išbraukdavau juos iš sąsiuvinių. Aš ir dabar tikiu, kad tėvai kartais paskaitydavo tuos užrašus. Aišku, man nebūnant namuose. O jeigu atvirai, tai nelabai ir slėpdavau savo „kolekciją“ – gal su ta viltimi, kad tėvai ją aptiks ir padovanos Kalėdų proga taip trokštamą daiktą. Žaidimas, ir tiek. Kai suaugau, o tai įvyko daug greičiau nei tikėjausi, nustojau rinkti neįgyvendintus norus. Mat didžiumos iš jų tėvai jau nebegalėjo įgyvendinti, ir skaudinti juos nemačiau jokio tikslo. Sąsiuviniai dulkėjo vienoje iš mano kambario lentynų iki tol, kol „nepažinau“ Aistės. Ji buvo mano kaimynė ir mokėsi toje pačioje klasėje. Po tos nakties, kai pirmą kartą pasimylėjau su ja, nusprendžiau sudeginti sąsiuvinius. Buvo pavasaris, ir mūsų gatvės šiauriniame gale esančiame sode žydėjo vyšnios. Kol sąsiuviniai degė, balti žiedlapiai krito į liepsną ir žuvo kartu su įgyvendintais norais ir ne... Ir prirašyti lapai, ir žiedai virto pilkais pelenais. Visa tai sužėriau į paruoštą iš anksto varinį puodą. Su dangteliu. Dar daug daug metų iš puodo sklido vyšnių žiedų ir norų kvapas. Kad ir kur kėliausi gyventi, visada su savimi veždavausi ir tą puodynę – kaip savo pirmos mirties liudytoją. Vėlesnių daugkartinių savo mirčių liudytojų nebeturėjau. Paskiau susidomėjau savo ir svetimais protėviais. Jų norais ir troškimais. Tapau istoriku. Maniau rasiąs istorijoje atokvėpį – reikės užsiiminėti tik anapilin išėjusiais, kuriems didelių sentimentų ir skolų nejaučiau. Šaltakraujis tyrinėtojo smalsumas. Pasirodo, kad jie, vaiduokliai, daug stipresni už mane. Jų užrašyti ar ne norai sutapo su mano ir tai glumino. Juozas vėliau pasakė, kad mes tik ir stengiamės įgyvendinti ankstesnių kartų norus. Dalį pavyksta išbraukti iš sąrašo, bet didesnioji dalis lieka. Norai aksiomos – taip jis visa tai vadindavo. Mirusiųjų galia ir įtaka yra neišmatuojama ir nesiduoda sukišama į varinę puodynę, mėgdavo kartoti.
       Mano tėvas gimė jo protėvių kaime, motina – jos protėvių mieste–sostinėje. Jokių priekaištų dėl to aš jiems neturėjau. O jeigu ir būčiau turėjęs, ar tai galėjo ką nors pakeisti? Tarp to kaimo ir sostinės gal ir būtų koks šimtas mylių, šimtas aštuoniasdešimt kilometrų, ir t.t. Be galo mažai ir taip daug! Jei gali ką nors suskaičiuoti, tai tampa skaičiumi ir ne begalybe. Kai pirmą kartą mokykloje išgirdau, kad mokslininkai suskaičiavo žvaigždes, palaikiau tai asmeniniu įžeidimu. Buvau tikras, jog kiekvienam lašui mūsų vandenynuose yra po žvaigždę. Visa laimė, kad lašų mokslininkai neskaičiavo. Tai irgi buvo vienas iš mano užrašų sąsiuviniuose. Juk nenoras – tai irgi noras. Kad ir kaip ten būtų, tačiau vieną vasarą nusprendžiau įveikti tą „mažą–didelį“ atstumą tarp miesto ir kaimo ir tokiu būdu sujungti savo tėvų protėvius. Kai atsigręžiu atgal, o to nesiūlau daryti kitiems, galvoju, vargu bau ar jie, proseneliai, to norėjo.

       Sodas

       Stalių gatvės šiauriniame gale miegojo seniai neveikiantis vienuolynas. Po karo jį uždarė rusai ir jis taip stovėjo tuščias ir apleistas, savo aklais langais–akimis baugindamas praeivius. Nedaug kas žinojo, kad už aklinos gatvės sienos, kaip man atrodė vaikystėje – dangų remiančios – slėpėsi senas obelų sodas. Neprižiūrimas jis sulaukėjo ir rankų neglostomos šakos išsikraipė, įgaudamos keisčiausius siluetus. Ypač tai išryškėdavo žiemą. Nedaug žmonių nuogi atrodo gražūs. Taip ir šitos obelys. Dar būdamas vaikas radau milžiniškuose ąžuoliniuose kiemo vartuose plyšį, pro kurį galėdavau niekieno nepastebėtas įsmukti vidun. Eidavau tenai, kai būdavo liūdna. Nelinksmi gedintys medžiai nuteikdavo melancholiškai ir primindavo man, kad nesu vienišas. Kiemo vidury stovėjo laiko ir žmonių apdaužyta Angelo skulptūra ant aukšto postamento. Jo nusvirę sparnai nuteikdavo dar liūdniau, bet būtent to man ir reikėdavo anomis akimirkomis. Kad ir kaip ten būtų, tačiau buvimas kieme pasėdavo širdyje ir paguodos sėklą. Jau daugiau kaip pusę amžiaus jo apleisti gyventojai – obelys ir Angelas – laikėsi kartu ir leido dienas apmąstymuose, kuriais retsykiais pasidalindavo ir su manimi. Kaip, beje, ir aš. Pasakodavau jiems, kas vyksta už žvaigždes siekiančių sienų. Prieš kelionę nusprendžiau aplankyti savo ištikimus liūdesiui ir vilčiai draugus.
       Sėdėjau ant žalios žolės sode po apsikabinusiomis obelimis ir staiga pajutau mane supantį laiką. Nuojauta persmelkė visą kūną ir jausmai pakriko. Kaip tai atsitinka išgąsdinus žvirblių būrį – baimes ir nuostabos vedini jie išsiblaško beribėje erdvėje. Laikas glamonėjo ir tuo pačiu metu skaudino mane. Niekas nebepriklausė man, netgi tas mėsos gniužulas, vadinamas kūnu, išsidrėbęs žolėje. Baimė sukaustė mintis ir jos, pajutusios priešais save neribotą tolių bedugnę, susigūžė į spiečių kažkurioje smegenų kertelėje. Jų menka gausybė buvo neadekvati atsivėrusiai erdvei. Išsisklaidyti ir išsigryninti. Kiekvienai erdvės ląstelei suteikti prasmę. Surasti jos paskirtį – vienintelę ir nepakartojamą. Galiu? Bijau! Kas sugins šitas kvailas laisvėje išsibarsčiusias avis atgal į gardą? O laikas tekėjo nenumaldoma, vien tik jam suprantama kryptimi. Tai nebuvo tolygi upės tėkmė. Anaiptol – tai greitesnė, tai lėtesnė, tai sūkurys, tai ramus užutekis. Skaidrus šviesai ir norams laikas. Nesustabdoma ir nė akimirkai neatsisukanti tėkmė. Sroveno tarp pirštų, virpėjo ore, vėjo gūsyje, žolės augime, gėlės žydėjime. Laikas glostė Angelo sparnus, sklendė virš prarajų ir skverbėsi per kalnus. Ir tada išsigandau. Tą pačią akimirką laikas dingo. Jis spruko nuo manęs – ten, kur jo tikra vieta, – į realybę. Mano baimė išgąsdino jį. Ir vėl teliko mus supanti iliuzija – obelys, jų aštrus kvapas. Vėl galėjau pats sustoti, atsigręžti, grįžti. Keliauti laike. Galėjau jį ištęsti, suslėgti ar sustabdyti. Aš buvau šeimininkas. Aš savo nuožiūra valdžiau tėkmę, lėtais ir tingiais grybšniais toldamas nuo kranto. Iliuzija nugalėjo – vėl buvau laisvas. Rūkas virš ežero prasisklaidė ir aš pamačiau kitą krantą. Kitą krantą. Supratau gavęs dovaną. Dar keleri metai, nežinau tiksliai kiek, bet numanau, kad nedaug, man teliko irtis. Regėjau kitame krante žalius, dangų remiančius medžius, sodrią žolę ir aukštą, giedrą, žydrą dangų. Ir tylą. Niekad iki tol nebuvau matęs tylos. Supratau, kad kelionė, tai paskutinis jaunystės nuotykis, kuriam pasibaigus tapsiu nepagydomu ligoniu. Ir ryškios rudens spalvos nebegaivins atšipusių jausmų. Ir geltonai raudoni lapai ant vis dar žalios žolės nebekvies pasvajoti. Išblukę jausmai ir melancholija – tie ligos požymiai, kurių bangos pražudys mane ir išneš į krantą. Jokia liepsna nebesušildys apšerkšnijusių jausmų. Kai kas tai pavadins branda ir suklys. Subrendusius obuolius suvalgo, arba spaudžia iš jų syvus, kad paverstų vynu. Supila į butelius ir nuneša į rūsį kolumbariumą nokti. Kad šaltą žiemos vakarą suteiktų šiek tiek šilumos jaunai širdžiai. Išgerti sklidiną taurę, kad sukeltų meilės ir vilties troškulį. Tik tiek. Ogi man teliko sopulys sužvarbusioje širdyje. Bet aš buvau tam pasiruošęs – kelionė prasidėjo. Nustojau bijoti pasprukusių jausmų, bet kokiu atveju mes paskyrėme susitikimo vietą – kitą krantą.

       Karčema

       Kai galų gale atvykau į kaimą, o važiuoti teko šešias valandas ir dviem autobusais, pirmiausia nusprendžiau nueiti į vietinę karčemą. Tikėjausi pamatyti naujų veidų, išgirsti „kitokių“ naujienų ir užuosti seniai pamirštus kvapus. Lyg mieste man jų trūko! Pagrindinė ir vienintelė kaimo gatvė buvo pilna sniego ir neatrodė, jog kas nors ruoštųsi ją valyti. Čia niekas nenorėjo „kovoti“ su gamta ar bandyti ją „pataisyti“ – ir ji, tai vertindama, atsidėkodavo svaiginamais saulėlydžiais ir nakties dangumi, kupinu žvaigždžių ir vilties.
       Karčema lygiai prieš mėnesį sudegė. Išliko mūrinis kaminas ir krosnis. Pastaroji šypsojosi bedantę šypsena aplinkui susispietusiems žiopliams. Kaminas spinduliavo užuojautą keliantį išdidumą ir abejingumą. Paskui Juozas man papasakojo, jog karčemos šeimininkas be galo mėgo žvakes. Jos stovėdavo visur. Ne tik ant baltom, vingriais raštais siuvinėtom staltiesėm apklotų stalų, bet ir ant palangių, ant baro, ant sienų žvakidėse ir keliuose žalvariniuose puikaus rankų darbo sietynuose, kabančiuose tarp ąžuolinių sijų palubėj. Visa tai sukurdavo karčemoj tarsi Kalėdų, tarsi šermenų nuotaiką. Sietynai – pajuodę ir susiraitę it du milžiniški vorai – gulėjo griuvėsiuose. Žvakes šeimininko žmona gamindavo pati ir vašką tam reikalui pirkdavo iš Juozo. Aną nelemtą naktį, kai karčema, kaimo moterų džiaugsmui, o vyrų liūdesiui, sudegė, šeimininkas pirmą kartą per trisdešimt metų atsivežė fabrikinių žvakių iš miesto. Mat jo žmona sunegalavo ir neturėjo laiko paruošti iš Juozo vaško naminių žvakių. Be abejo, tai buvo atsitiktinumas, turiu minty gaisrą, bet, kaip visada, kaime visi tai priėmė už ženklą. Ženklą kam? Ir nuo ko? Ir sakykime, jog tai tikrai buvo ženklas – kas galėjo imtis atsakomybės jį paaiškinti?
       Sniegas aplink gaisravietę buvo nuklotas pelenais ir atrodė pražilęs. Buvusios karčemos šeimininkas dabar nuomojosi laikinas patalpas – kol atstatys sudegusias, kurias, beje, paveldėjo iš savo tėvo, o jo tėvas iš savo tėvo... etc. Taip buvo nuo tada, kai Juozo prosenelis atpirko visiems laisvę. Aš pasukau link laikinų patalpų ir žioplių minios akys nusekė paskui mane, kol užsitrenkė durys. Jie labai įkyrūs, tie žiopliai, pasiteisino šeimininkas, tik man įėjus. Jis stovėjo prie durų, užsimaukšlinęs dėmėtą prijuostę ir, matyt, pats buvo prilipęs prie lango, laukdamas lankytojų. Pypkė jam netrukdė kalbėti. Rankoje laikė naują bloknotą užsakymams ir aštriai padrožtą pieštuką. Atsisėdau laikinoj karčemoje prie laikino stalo su maža elektros lempute per vidurį, dėl tų lempučių visi stalai stovėjo pasieniais, kad laidas galėtų pasiekti elektros rozetę. Tokiose įstaigose „valgiaraščių“ nebūna, mat „savi“ žino, ko tikėtis, o „svetimi“?! Jiems kalbus šeimininkas nenoriai ir tingiai paaiškins, ko galima užsisakyti. Ir jeigu po to „svetimas“ pasiliks – jo bėda. Ilgai nedelsdamas užsisakiau stiklą trauktinės ir „ko nors užkąsti“, savo nereiklumu ne juokais nudžiugindamas šeimininką. Prieš įeidamas į virtuvę vyriškis įjungė prieškarinį radijo imtuvą, stovintį ant baro su megzta balta servetėle ir dirbtinių tulpių vazele ant viršaus. Akimirkai man pasirodė, kad ir muzika, kuri sklinda iš jo pavargusių garsiakalbių, prieškarinė. Atsilošiau ir apsižvalgiau. Patalpa buvo tuščia. Jos vidurys buvo tuščias, be baldų ir atrodė kaip šokių aikštelė, kurioje niekas niekada nešoko ir nešoks. Kaip ir miestuose yra tokių gatvių, kuriomis niekada nepraeis joks karnavalas ar kariuomenės paradas. Liūdnos gatvės!

       Kaimas

       Ramiai gyvenantis savo gyvenimą, į nieką nesikėsinantis ir nieko nebelaukiantis. Nesigręžiojantis į praeitį, bet ir ateities planų nekuriantis. Gyvenantis šiandiena. Gerbiantis savo prosenelius ir mylintis ainius. Normalūs žmonės, kaip pasakytų kas nors, jeigu būtų paklaustas. Nesmerkiantys kitų „keistenybių“, bet ir nedarantys iš to garbinimo objektų. Neieškantys sensacijų, bet ir nemėgstantys nuobodybės, jeigu apskritai šitas žodis jiems žinomas. Mes neturime laiko nuobodžiauti, sakydavo man Juozas. O jo bičiulis, sudegusios karčemos šeimininkas, pridurdavo. Kaip gali būti nuobodu gyventi? Juk tai viskas, ką mes turime. Jis buvo stambus, aukštas, kiek pliktelėjęs vyriškis. Visada su pypke ir pakeltais lūpų kampučiais – lyg ruoštųsi juoktis. Bet niekad nemačiau jo besijuokiant, kaip, beje, niekad nemačiau jo su uždegta pypke burnoje. Tai tokia ypatinga žmonių rūšis, kurie visą gyvenimą lyg ir pasiruošę atlikti kokį veiksmą, kurio aplinkiniai iš jo tikisi, bet niekada jo taip ir nepadaro. Gal dėl to, kad iš jų tikimasi? Juk kažko tikėtis iš kito žmogaus yra savotiška prievarta. Būti priverstam jaustis skolingu. Ir graužtis dėl to. Bet tai veikiausiai mano išsigalvojimai – kaimas nelaukė ir nevertė. Laisvė visada čia buvo gerbiama. Įžymybės čia nesilankydavo. Ir kodėl kaimą ar miestą reikia laikyti nuobodžiu ar nevertu dėmesio vien dėl to, kad ten neapsilankė jokia įžymybė ar, blogiausiu atveju, parlamento ar kongreso narys? Net nevykęs aktoriūkštis nesuviliojo ten jokios merginos! Kas čia bloga? Ogi tai, kad tada negali įkurti muziejaus ar pavadinti gatvės visų mylimo ir gerbiamo rašytojo, menininko, televizijos komentatoriaus, seno nupezusio milijonieriaus filantropo vardu. Atidaryti kavinės ir prisiekinėti, kad būtent prie šito staliuko mėgdavo sėdėti „jūsų mylimas“ poetas, dainininkas, lenktynininkas, partijos veikėjas ar opozicijos pirmininkas. Bet jeigu dar turite kokią nespalvotą nuotrauką, įamžinusią jo apsilankymą šitoj įstaigoj – būkit tikri, jūsų ir jūsų vaikų soti ateitis garantuota. O jeigu kalbama apie žudiką ar žymų nusikaltėlį – šansai dar labiau padidėja. Mat šitom „įžymybėm“ nebaisus reputacijos praradimas. Ji viskuo tikra ir stabili. Juk poetą ar rašytoją, muzikantą ar politiką galima pagauti buvus vagimi ar plagiatoriumi, sirgus sifiliu ar turėjus polinkį į pedofiliją. Ir tada jūsų biznio reikalai gali stipriai sušlubuoti. Gerbėjai gali nusigręžti. Dėl nusikaltėlių galite būti ramus. Garsas apie jų atliktus „žygdarbius“ tik didės diena iš dienos, metai iš metų. Šešėlis augs ir suteiks malonų pavėsį visiems pageidaujantiems. O jeigu rimtai – ar miestas, gyvenvietė, pilis, kaimas, tvirtovė, bažnyčia, namas, miškas, pieva, ežeras, kalnas, klonis, lyguma, pusiasalis, įlanka, sala, laivas, šikinykas, puslapis, saulėlydis – nėra nieko verti, jeigu joks „įžymybė“ ten negyveno, nesilankė, neapžiūrėjo, neužklydo, neužkopė, nesimeldė, nemiegojo, neuogavo, nebraidė, neplaukiojo, nekopė, nesiilsėjo, nesigėrėjo, neaplenkė, nenuleido inkaro, nejautė vienatvės, neskrodė bangų, nešiko, neatvertė, nepalydėjo?
       Be abejo, kaip ir kiekvienas kaimas, taip ir šitas turėjo savo didvyrius ir šaunius protėvius, bet jie negožė saulės ir neatstojo žvaigždžių.

       Skrydis

       Kai Juozas atvėrė savo namo duris ir aš peržengiau slenkstį, nieko nepajutau. Jokio ypatingo kvapo ar garso, šilumos ar šalčio gūsio. Nieko. Turėjau? Gal. Prieš mane atsivėrė vaikystės prisiminimų bedugnė, ir nesipriešindamas pradėjau į ją grimzti. Atsiminiau, kaip šaltomis žiemos dienomis namas pasitikdavo mane šiluma, o vasarą – malonia vėsa. Kaip rudenį, kai grįždavau permirkęs iki paskutinio siūlo ir puldavau džiovintis prie krosnies, o sausas šiltas rankšluostis apglėbdavo mane. Kai naktimis troba bylodavo baugias istorijas, kurios visada baigdavosi laimingai. Tai buvo tikras namas, kaip ir turi būti žmogaus buveinė. Žmogaus slėptuvė ir tvirtovė. Jo irštva ir guolis. Seniai čia nebuvau, vargu ar troba pažino mane. Ir vis dėlto kažkas joje išsidavė, kad aš priimtas. O gal net ir geidžiamas asmuo.
       Juozas kantriai laukė šitos ceremonijos pabaigos. Jis laukė leidimo ir, gavęs jį, pakvietė mane prie stalo. Net nespėjus man kaip reikiant įsitaisyti ant nepatogios medinės kėdės, šeimininkas iš karto pradėjo pasakoti apie savo planus pastatyti oro balioną ir nuskristi juo iki jūros. Kalbėjo net springdamas, taip seniai nebuvo dalinęsis savo planais ir svajonėmis. Nors visi kaime jį pažinojo kaip keistuolį ir patrakusių idėjų puoselėtoją, skrydis savo gamybos oro balionu, matyt, pranoko kaimiečių tolerancijos ribas. Ne pati mintis skristi, o sumanymas palikti kaimą – štai kas galėjo likti nesuprasta. Čia blogai? Kažkur geriau? Bet Juozo mintys sukosi apie ką kita. Jis baisiai norėjo pamatyti mūsų miškus iš viršaus. Ežerus ir klonius, pievas ir lomas, arimus ir kalvas. Be galo pedantiškai ir išsamiai išdėstė man savo sumanymą. Brėžiniais buvo nuklotas visas Juozo svetainės stalas, aplink kurį gerais laikais susėsdavo iki dvidešimt keturių žmonių. Dabar vietoj patiekalų ir rasojančių ąsočių jis buvo užverstas Juozo rankų darbo schemomis ir skaičiavimais. Ant visų brėžinių kairiame viršutiniame kampe puikavosi vėjų gairė. Pastebėjęs, kad aš pradedu pamesti aiškinimo giją, jis nubėgo į savo sandėliuką ir atnešė iš ten didžiulį butelį spanguolių užpiltinės. Nežinau kodėl, ar dėl išgertos trauktinės, ar dėl išsamaus Juozo aiškinimo, supratau visą sumanymo didingumą ir neišvengiamybę. Neišvengiami sumanymai buvo vienas iš Juozo bruožų, taip būdingų jo tipo žmonėms. Bet mano prigimtis kvaila – kažkuo tas sumanymas baugino, kažkas erzino ir tikrai nekvietė pritarti. O prieštarauti nedrįsau ir nemačiau prasmės. Kaip visada tokiais atvejais – velniop, tegu įvyksta tai, kas turi įvykti. Sušiktas konformizmas. Pakilęs dangun – trokšta nusileisti iš naujo pamilton žemėn. Bet Juozas? Pakilti į žvaigždes, kad pasigrožėtų Žeme? O tu? Griežtai kreipėsi į mane. Nori pastatyti tiltą tarp praeities ir ateities. Manai, kad tai įmanoma? Galvoji, kad iki tavęs to nebandė padaryti kiti? Sujungti laiko upės krantų dar niekam nepavyko. Ar matei kada upę, kurios krantai susitinka? Kai galutinai apspangau nuo Juozo šnekų ir spanguolių užpiltinės, atsiprašiau ir sugniužęs nuo užplūdusių minčių pakilau nuo stalo. Taip nusiteikęs ir nuėjau miegoti į „savo“ kambarį. Prieš pat atsiguldamas į švelniai dūsaujančią lovą spėjau įmerkti pirštus į stovintį ant stalo sklidiną medaus ąsotį. Indas pasirodė keistai netinkamas medui laikyti, bet taip ir užmigau su saldžiu pirštu prie lūpų – kaip vaikystėje. Troba buvo bepradedanti kažką pasakoti, tačiau buvau taip nuvargęs, kad miegas įveikė ir nurimau.

       <...>

       Garbės žodis

       Negaliu sau atleisti, kad išėjau neprataręs sudie. Ir ačiū nepasakiau. Buvau tikras, kad sugrįšiu. Jei ne rytoj, tai poryt. Jei ne poryt, tai kitais metais. O jeigu negrįšiu, tai parašysiu laišką. O jeigu nerasiu laiko laiškui, tai išsiųsiu atviruką. Arba perduosiu linkėjimus per bendrus pažįstamus. Bet buvau tikras, kad grįšiu. O jau paskui, kai dardėjau autobusu atgalios, nė akimirkos nedvejojau, kad parašysiu laišką. Arba išsiųsiu atviruką iš mūsų pašto. Juk kasdien ten eidavau atsiimti korespondencijos. Bet nerasdavau smulkių kišenėje. Arba būdavau užmiršęs parkerį, o paštininkai juos skolindavo labai nenoriai, ir šie prastai rašydavo. Pažįstami pasakodavo, jog svečiavosi pas tave, bet tik po to, kai grįždavo. Vienas sakė važiuosiąs, paprašiau, kad perduotų „ačiū“ ir „sudie“, bet jis paskutinę akimirką apsigalvojo. Kartą vakare net buvau prisėdęs rašyti laiško. Tačiau skaudėjo galvą ir nenorėjau apkrauti tavęs savo asmeninėmis problemomis. Maniau, kad taip apsaugoju tave. Nes jeigu gauni iš draugo laišką, tai norisi, kad jis būtų šviesus ir laimingas. Taip maniau. Nors širdies gilumoje troškau, kad tu paprašytum iš manęs pagalbos – ir tada aš atlėkčiau ant sparnų gelbėti tavęs. Paskui apsiskelbiau visiems, jog važiuoju pas tave. Bet susirgo duktė ir kelionę teko atidėti. Vėliau prasidėjo ruduo su lietumis. O tada žiema su pūgomis. Pavasarį viskas patižo ir prasidėjo potvyniai. O vasarą aš atostogauju su šeima – juk tu žinai. Kaip tik buvau uostamiestyje ir pasižadėjau užšokti pas tave. Bet netikėtai sutikau bendradarbį ir nuėjome išgerti alaus. O paskui jau buvo per vėlu. Grįžęs namo vis dėlto parašiau tau atviruką. Bet nenunešiau į paštą, nes susirgau gripu. Kai pasveikau, perskaičiau jį, ir pasirodė man be galo kvailas, lėkštas. Suplėšiau ir išmečiau į šiukšlių dėžę. Paskui su šeima išvažiavau į užsienį, gal skaitei laikraščiuose, kad gavau paskyrimą. Tada nusprendžiau pasveikinti su šv. Kalėdomis. Betgi tu pats žinai, kas dedasi prieš šventes. Garbės žodis. Aš parašysiu. Arba žinai ką – aš geriau atvažiuosiu. Juk pašnekėti akis į akį, tai ne tas pats, kas parašyti keletą nieko nereiškiančių žodžių. Šiemet gal ne, bet kitais metais – aš pažadu. Net pradėjau domėtis bilietais įvairiose kompanijose. Yra gana viliojančių siūlymų priimtinomis kainomis. Bet ne į tavo miestą – į Viduržemio jūros kurortus. Patikėk. Iš ten tai jau tikrai prašysiu. Kad tik neužmirščiau pasiimti tavo adreso.

       Lietus

       Už lango vėl pliaupė lietus. Tamsiai pilki riebūs debesys šliaužė dangumi, pilvais braukdami per raudonų čerpių stogus. Taip jau dvi savaites. Dieną ir naktį su trumpomis pertraukomis. Tada iš už debesų išlįsdavo drovi saulė. Atrodydavo lyg ir susigėdusi dėl tokios padėties, bet nieko negalinti pakeisti. Mes trise ištisas dienas sėdėdavome didžiajame kambaryje, susisupę į šiltus vilnonius žaliai geltonus languotus pledus prieš traškančias malkas židinyje. Giedrė visą laiką kažką mezgė, nors niekad nemačiau jos, dėvinčios kokį megztą rūbą. Kaukė skaitė. Savo antras dviejų savaičių atostogas ji pašventė Balzakui. Kai paklausiau, kodėl būtent jam, atsakė, jog tai ne mano reikalas. Kartais ji mokėdavo užgauti. Aš sėdėdavau ir galvodavau. Jei nebūdavo apie ką galvoti, mąstydavau. Du ar tris kartus per dieną Kaukė pakeldavo akis nuo knygos ir pasakydavo: „Kaip gera, kad mes vėl kartu“. Paskui lyg niekur nieko vėl įnikdavo skaityti. Praėjus valandai ar daugiau Giedrė akimirkai nutraukdavo savo darbą ir pridurdavo: „Kad taip būtų amžiais“. Atsidusdavo ir toliau megzdavo. Aš tylėdavau. Bet jos žinojo, kad viską girdžiu ir nebyliai pritariu. Būdavo valandų, kad aš nei galvodavau, nei mąstydavau. Tada tik laukdavau. Nuo žaibų blyksnių ir griaustinio dundesio abidvi krūpčiodavo ir paprašydavo manęs įmesti daugiau malkų į židinį. Aš tingiai keldavausi ir eidavau į sandėliuką. Židinio liepsnos atsispindėdavo sklidinoje spanguolių trauktinės taurėje ir galėdavau žavėtis šiuo vaizdu valandų valandas. Kaip lengvai ir žaismingai gamta kuria grožį mus supančiuose daiktuose. Tai nėra atsaini išlepinto menininko improvizacija. Tai tikslūs ir nepakartojami įgudusio virtuozo prisilietimai prie stebuklingų dieviško instrumento stygų. Tą pačią dieną, kai baigėsi Kaukės atostogos, liovėsi ir lietus. Tai buvo gražiausios mūsų dienos, praleistos kartu.

       Vakarykštis laikraštis

       Ką tik buvom suvalgę keptas lydekas ir sėdėjome su skulptoriumi laukdami deserto – kavos su konjaku. Dar prieš atnešant svarbiausią patiekalą draugas staiga nutilo ir taip tebesėdėjo tylėdamas. Žvilgsnis – nukreiptas į save, lyg kažko ten viduje ieškotų ir negalėtų prisiminti, ko būtent. Aš buvau pripratęs prie tokios staigios jo nuotaikų kaitos. Pažinties pradžioje tai mane šiek tiek erzindavo, bet paskui netgi pamėgau. Išnaudodavau šitas pauzes apmąstydamas aktualijas, stebėdamas aplinką, rūkydamas, apžiūrinėdamas pirštus, prisimindamas kokį malonų meilės nuotykį. Šį kartą paprašiau padavėjos atnešti laikraštį. Atsiprašiusi ji pasakė, kad šiandienos jau išgraibstyti klientų, bet turinti vakarykštį. Ten irgi yra įdomių straipsnių, šypsodamasi nedrąsiai pridūrė. Tokiam laikraščių skaitytojui kaip aš bus geras ir pernykštis. Pabandžiau pajuokauti. Ji greitai atnešė laikraštį ir paklaususi, ar dar ko nors nepageidaująs, skubiai pasišalino, tarsi bijotų, kad nepradėčiau su ja flirtuoti. Pirmame puslapyje buvo žilos senutės nuotrauka invalido vežimėlyje. Už nugaros – židinys ir keletas briedžių bei elnių ragų ant sienos. Riebi, per visą puslapį antraštė šaukė: „Žudikė?“ Kiek mažesnėm raidėm apačioje: „Ar šventoji?“ Kitu atveju būčiau šveitęs laikraštį į šiukšlių kibirą, bet aiškiai mačiau, kad tai ta pati girininko motina, kurio sodyboje pernakvojau vieną naktį kelionės metu. Pradėjau skaityti.
       Kai keturiasdešimt trečiaisiais į girininko sodybą atėjo vokiečių karininkų grupė, buvo šalta saulėta žiemos diena. Antroji Kalėdų diena. Karininkai gavo kalėdinių atostogų ir nusprendė pamedžioti. Girininkas priėmė juos nenoriai, bet ar buvo kita išeitis? Pažadėjo rytojaus dieną išeiti į medžioklę – mat turįs dar kai ką pasiruošti. O ir šunys neparengti, pridėjo. Ponai karininkai galite pernakvoti svečių trobelėje. Aš ją kaipmat iškūrensiu. Yra ir pirtelė. Ir spanguolių užpiltinės. Ir dešros su bulvėmis atsiras. Raudonskruosčiai karininkai sutiko. Svečių trobelė greitai buvo iškūrenta, lovos paklotos, stalas, užtiestas linine staltiese, nukrautas valgiais ir gėrimais, palinkėta labo vakaro ir labos nakties. Apie vidurnaktį pasigirdo baisus beldimas į girininko namo duris. Šeimos galva pašoko iš lovos, pažadino žmoną ir lyg kažką negera įtardamas liepė jai pasiimti jaunėlį sūnų ir pro užpakalines duris išeiti į mišką, o toliau – į kaimą, ir ten pasislėpti pas gimines. Nieko nenutuokianti moteris čiupo sūnų, skubiai apsirengė, nusileido į apačią ir pasislėpusi ėmė laukti, kol vyras, atvėręs duris, sužinos, ko gi ponai karininkai pageidauja. Tuo tarpu vyras neskubėdamas nuėjo atidaryti laukujų durų. Ten stovėjo trys raudonskruosčiai karininkai, girti kaip dūmas. Mat, be spanguolių užpiltinės, maloniai pasiūlytos šeimininkų, kiekvienas su savimi buvo atsinešęs po degtinės butelį. Prašome malonius šeimininkus prisijungti prie mūsų. Išstenėjo vienas. Iš esmės – tik malonią ponią. Pridūrė antras ir žagtelėjo. Mes jai turime kai ką papasakoti. Išsiviepęs pasakė trečiasis, demonstruodamas nepadorius judesius. Šituos žodžius girininko žmona dar girdėjo. Ji tikėjosi, kad vokiečiai atėjo iki trobos maisto ar gėrimų pritrūkę. Abejonėms išsisklaidžius ji puolė į mišką, tempdama paskui save rogutes su jaunyliu. Kas vyko name toliau, ji nežino, bet jau nusigavusi pakankamai giliai į mišką išgirdo du šaižius šūvius. Vieną po kito. Kiek vėliau – trečią. Ji apalpo ir parkrito į sniegą. Laimei ar nelaimei, kitą rytą į girininkiją vežimu atvažiavo jos brolis – atvežė pieno sūnėnams. Pagal rogučių pėdsakus rado ją ir jos sūnelį miške. Abu gyvus, bet moteris buvo nušalusi kojas. Taip ir liko sėdėti visą gyvenimą invalido vežimėlyje. Jos vyras ir vyriausias, dvylikametis, sūnus gulėjo sniege prie trobos. Sniegas buvo raudonas. Niekad nemačiau tokios spalvos sniego. Pasakė moteris taip, lyg visa kita jos neliestų. Rokas, aštuonerių metų, gulėjo toliau – veidu į mišką. Jis niekada greitai nebėgdavo, saugodavosi, kad nepargriūtų. Vėl tarė moteris. Toliau straipsnyje buvo rašoma, kad po karo ją vedė vienas iš kaimo bernų, pamišęs dėl gamtos bei žvėrių ir taip radęs progą įgyvendinti savo svajonę – tapti girininku. Po dvidešimties metų ir antras jos vyras žuvo nelaimingo atsitikimo metu medžioklėje. Kaime visi kalbėjo, jog buvo tyčia nušautas – mat priešinosi besaikei partinės nomenklatūros medžioklei ir net buvo parašęs laišką gamtos turtų ministrui ta tema. Ji liko gyventi su sūnumi, kuris perėmė girininko pareigas. Straipsnyje gana smulkiai, nesibodint kokčių detalių, buvo aptartas tas lemtingas šūvis, nuaidėjęs šeštadienio popiete viešbučio karčemoje. Senutė neva atpažinusi turistų grupėje iš Vokietijos vieną vokiečių karininką, kuris nužudęs jos vyrą ir vaikus. Ji nusikabino nuo sienos prie židinio kabantį dvivamzdį ir, kai sūnus privedė svečią susipažinti su motina, o tą jis darydavo su visais svečiais, ji iššovė turistui tiesiai į širdį. Pirminio tardymo metu paaiškėjo, jog šautuvas ten kabėjo užtaisytas jau dešimt metų. Motinos prašymu, paaiškino girininkas. Nuo to laiko, kai atidariau viešbutį ir pradėjau priiminėti svečius iš užsienio. Pridūrė. Kas be ko, ir svečių supažindinimo su šeimininke ceremonija vėlgi buvo motinos prašymas. Svarbiausia tai, rašė žurnalistas, kad žuvęs vokietis pagal amžių niekaip negalėjęs būti karininku karo metais. Jam tada buvo aštuoneri. Po trumpo tyrimo, padedant vokiečių policijai ir archyvarams, buvo išsiaiškinta, jog nužudytojo tėvas tarnavo karininku reguliarioje Vokietijos armijoje ir būtent keturiasdešimt trečiaisiais buvo mūsų krašte. Antrame laikraščio puslapyje įdėtos dvi nuotraukos. Tėvo – karininko – nuotrauka su uniforma, daryta keturiasdešimt pirmaisiais Varšuvoje, ir nužudyto jo sūnaus. Net aprangos ir rakursų skirtumui esant galėjai pasakyti, kad žiūri į dviejų brolių dvynių fotografijas.
       Skulptorius staiga atsipeikėjo iš savo letarginio miego, vienu mauku išgėrė konjako stiklą ir kažkokio džiaugsmingo kūrybinio patoso apimtas suriko. Aš sugalvojau. Sugalvojau iškalti medžiotojo skulptūrą. Įsivaizduok. Jis tyko aukos, visas kūnas įsitempęs laukia lemiamo gaiduko spustelėjimo. Jis žino, kad turi vienintelį šansą taikliam šūviui. Antraip – auka spės pasprukti. Jis negali sujudėti, nes menkiausias šakelės trakštelėjimas ar lapų šnaresys atbaidys žvėrį. Jis galėtų ir nekvėpuoti, kad tik auka nepajustų nuo jo sklindančio žmogaus kvapo. O žvilgsnis. Pagalvok apie žvilgsnį. Tai ne akys, tai du rentgeno spinduliai, skrodžiantys miško tankmę. Jis žino, jis tiksliai žino, kad dar akimirka – ir auka išeis į aušros apšviestą laukymę. O tada... Neištvėręs trinktelėjau per stalą delnu – gana!
       Gana medžiotojų! Ir medžiojamųjų! Surikau. Nenoriu daugiau girdėti apie medžioklės sezoną! Ir visai nuoširdžiai grasindamas pridūriau – jeigu tu padarysi medžiotojo skulptūrą, aš atėjęs į tavo ateljė sutrupinsiu ją savo rankomis. Ir taip pasielgsiu su visais tavo bandymais kurti šia tema. Tu mane gąsdini, net atsilošė skulptorius. Niekad nemaniau, kad esi toks aršus gyvūnų mylėtojas. Sakyčiau – nenumaldomas ir agresyvus gyvūnų mylėtojas. Jau ciniškai pridūrė. Tebūnie. Atsakiau.
       Man rodos, jis niekada nebandė kurti tokios skulptūros. O ir negirdėjau iš kitų, jog kada nors dar būtų kalbėjęs apie tokį sumanymą.

       Grįžimas

       Kaukė grįžo po trejų metų, kaip ir buvo žadėjusi, kaip visi ir tikėjosi.
       Nusprendėme siaurame šeimos ratelyje atšvęsti jos ir Giedrės vardadienį. Kaukė sunkiai sirgo ir jos baltas, net kai juokėsi, liūdnas veidas vėl panėšėjo į kaukę – tik šį kartą jos nebebuvo įmanoma pakeisti. Nuvažiavom savaitgaliui su vaikais į vasarnamį prie jūros, kuriuo aš vis dar dalindavausi su žmona. Kai vaikai sumigo, nusileidom į apačią, pripildėm taures ir susėdom apie kaitra tvoskiantį židinį. Mūsų su Giedre veidai kaipmat įraudo, ar nuo vyno, ar nuo liepsnos, tuo tarpu Kaukės veidas liko baltas kaip kreida. Ir tada aš iš tikrųjų išsigandau. Nesuvaldomą siaubą pastebėjau ir Giedrės akyse, ir greitai nusukau akis į langą nuo jos žvilgsnio. Pro jį buvo matyti juoda jūra, horizonte susiliejanti su tokiu pat juodu dangumi. Retos baikščios žvaigždės suposi ant bangų keterų. Tik siauras pakrantės ruožas buvo apšviestas iš mūsų namelio sklindančios šviesos. Net ir naktį jūra nesiliovė siųsti krantan savižudžių bangų, kurios duždamos žiro baltomis šukėmis, atsitrenkdamos į užsispyrėlį smėlėtą krantą. Vėjo nebuvo ir nesibaigiantis bangų antplūdis, siūbčiojantis nuo tamsybėje paskendusio pasaulio krašto, atrodė ir beprasmis, ir beširdis. O beatodairiška bangų mirtis buvo kvaila ir niekam nereikalinga. Trumpas jų gyvenimas. Pamaniau ir nejučia žvilgtelėjau į Kaukę. Ji sėdėjo užsikėlusi kojas ir apsikabinusi jas rankomis, smakru parimusi ant kelių. Žvilgsnis buvo įstrigęs pakeliui nuo taurės link židinio ir veidu ritosi skaidri ašara. Dievas jus apgavo. Pasakė ji ir daugiau tą vakarą nebuvo pratarta nė žodžio. Po dviejų mėnesių jos nebeliko. Laidotuvės buvo itin kuklios ir negausios žmonių. Taip norėjo Kaukė. Giedrė beveik neverkė. Paskui, kai viskas baigėsi ir mes grįžome namo, ji pasakė man: „Tiek jai padovanojo Miesto Dvasia. Leido nusimesti kaukę, bet trumpam. Pažadėjo, kad skins žvaigždes nuo dangaus – ir ištesėjo. Bet ir pažadą, kad ilgai negyvens, taip pat ištesėjo. Yra pažadų, kurių įgyvendinimas tik atneša skausmą. Pažadėk man neduoti pažadų, kuriuos tu gali ištesėti“. Paprašė. Aš pažadėjau. Ir negalėjau ištesėti. Nes pažadėjau tokių pažadų daugiau neduoti.