***
Langų kvadratų juodos gelmės
Sužiuro į mane, į šviesą,
Vienintelę tamsos žydėjime.
Surinksiu trupinius nuo stalo,
Išeisiu į gatves ir kalbinsiu medžius,
Apmąstančius vienatvės pašaukimą.
Išeisiu į gatves
Ir trupinius dalysiu
Aušros artėjančioms sekundėms.
Daugiau aš nieko neturiu
Ir negeidžiu beprasmio laiko.
Širdis dar monotoniškai klusni
Skaičiuoja gęstančias žvaigždes
Senamiesčio papėdėje.
Klausausi medžių... Kaip šiepias
Juoda pašiurpusi žievė...

 

Karčiauskas, Mykolas. Vyšnių kalnas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1978.

***
Išalkę ir godūs
Mes dieną atrodom,
Mes naktį atrodom
Dangaus pakrašty,
Visų pasmerkti,
Gražiai apkalbėti,
Gražiau nutylėti,
Nuogai išrengti,
Prastai aprengti,
Išalkę ir godūs
Mes dieną atrodom,
Mes naktį atrodom –
Ieva ir Adomas
Dangaus pakrašty,
Kur žaibo žaltys.

 

Karčiauskas, Mykolas. Vyšnių kalnas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1978.

EŽERŲ VASAROS PRISIMINIMAI

 

                                                           N. – K.

Naktis ateina. Veržiasi drugiai į šviesą.
Pakvipo kambary lelijom ir vynu.
Palangėj medžiai krūpteli, ir šakos tiesias
Tamson, kurioj kaip sieloj gera ir ramu.

Atvėso aistros, vasaros laužai nutilo.
Šveplena maldą meldams gesdama Dusia.
Pražuvėlių namus aplenkęs mėnuo kyla
Pro žirnių lauką. Prietėmio graži rasa

Sužvilga po gandralizdžiais, ir merkias akys,
Stebuklo geisdamos, kaip aitvarai – dangaus.
Tau liūdna ir graudu. Nakties eglyno sakmės
Žaizdas paliečia žemės ir žmogaus.

Nutilo vandenai. Pakrantė vėl nubudo.
Ir pliumpteli į ežerą šviesa aitri.
Ir verkia moteris, o paskutinis Judas
Bučiuoja ašarą – ji dar šilta, sūri.

Kvatoja tie, praradę žemę ir gyvenę
Drugių ganyklose po palmėm išminties...
Ir vėl kalbu aš tau, kad liūdesys paseno,
Tik meilė siaučia ežeruos, pilnuos vilties.

Gana, sakau, mergaite, jau atolas kvepia,
Per naktį lis baltom lelijom ir vynu,
O šulinio gaivioj vėsoj mergystė slepias
Ir nežinia skaudi, iš tų pačių dainų,

Kurias šnabždėjo mums melsvų varpelių pievos,
Ir ta aistros rimtis, baisi rimtis kalne,
Kada apkurto velnias ir apako dievas,
Save pamatęs nuogą mūsų nuogume.

 

Karčiauskas, Mykolas. Vyšnių kalnas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1978.

***
Pašauksi kūdikį iš sapno,
Šaltinį iš miražo.
Pašauksi ir save kaip spalvą
Iš modernaus vitražo.

Iš nežinios, iš begalybės
Ateina garsas, veidas.
Po visą kambarį kaip žemę –
Prisiminimai klaidūs.

Kaip šilkas nuteka per kūną
Delnai. Kažkas suklupo.
Tylu. Kažkur įsižiūrėjai.
Sava ranka prie lūpų.

Ir nuoskauda – dėmė ant veido.
Ranka apsunkus krito.
Bejėgiškai šypsais, ir noris
Nuogumą nudraskyti.

 

Karčiauskas, Mykolas. Vyšnių kalnas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1978.

***
Vėl žiaurumas, baltumo žiaurumas.
Netikėk, kad užsnigo akis.
Lyg hieroglifas vienišas krūmas
Balto lauko kančias išsakys.

Tokios lygumos! Lėtas gaudimas.
Lūžta sniego kristaluos šviesa.
Užrašyk mėnuliu atradimą:
Beprotybė balta kaip tiesa.

Ir matau, kaip ateina iš sniego
Akys mėlynos, spalvą dangaus
Pakartodamos tyliai ir – nieko.
Ir nėra nei dangaus, nei žmogaus.

Tik balta lyguma ir žiaurumas.
Nors ištirpk kiekvienam kristale.
Lyg hieroglifas vienišas krūmas
Stovi ten – mėnesienos gale.

 

Karčiauskas, Mykolas. Vyšnių kalnas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1978.

SENOS TUŠČIOS DĖŽĖS
KONARSKIO GATVĖS KIEMUOSE

Garuoja atogrąžų karštis.
Balandžio snape spindulys.
Kaladė. Svarstyklės ir svarstis.
Ir vėjas, pravėręs duris.

Žaislai – apelsinų giraitė.
Skarda iš pasenusio krašto.
Suskeldėjo ir susiraitė
Erdvė – žaižaruojantis grąžtas.

Iškilo aukštai ir ištiško
Į žemę alyvų stiklainis.
Raudonas nuo išgąsčio miškas,
Senos etiketės saldainis.

O dėžės, lyg klojamos lovos,
Alsuoja įdubusiais šonais,
Ir ciniko krosnį pakursto
Kvaila tuštuma embrionais.

 

Karčiauskas, Mykolas. Vyšnių kalnas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1978.

KAMBARYS

Senas laikrodis baksnoja laiką
Lyg šešėlį kimstančiu balsu.
Aušta už langų, ir sniegas draikos
Toks nereikalingas virš visų.

Pašviesėja herbai ir paveikslai.
Tulpės žiedas lyg širdies raumuo
Atneštas iš paskutinio veiksmo,
Kuriame prabildavo akmuo.

Du šventieji. Jiems be galo keista,
Kad seniai jų taurė išgerta
Ir nėra šioj žemėj jokio vaisto,
Nuo kurio atgimtų jų karta.

Spalvos kaip drugiai atskris į arką.
Moteriai ir miestui neramu.
Bastosi diena ir ardo tvarką,
Kurioje kas dieną gyvenu.

 

Karčiauskas, Mykolas. Vyšnių kalnas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1978.

JAU LAIKO NEBĖRA

Jau laiko nebėra gyventi sau.
Kasdien šventesnis tėviškės peizažas.
Širdies gelmėj nuo pokštų pailsau,
O to brandaus rimtumo vis dar maža.

Ir norisi kalbėti epo žodžiais,
Ieškot hegzametro pėdų senam
Žydėjime laukų, palieknių sodžiaus,
Šypsotis metų ūgiui kiekvienam.

Jau laiko nebėra... O vis rašau.
Aiškesnis noras savimi išlikti.
Ir veidrodžius į sieną nusukau
Kaip painią, nebaigtą jaunystės lygtį.

Žaviuosi žodžiais negražiais, dainom,
Kurias nešioja pagiriotas vėjas.
Ir viską vertinu lyg paskubom
Į veidus, daiktus pažiūrėt atėjęs.

Jau laiko nebėra. Nepavargau,
Tik smilkiniai labiau pradėjo žilti.
Save kaip seną laikrodį ardau,
Spyruoklę išmetu – įspraudžiu viltį.

 

Karčiauskas, Mykolas. Vyšnių kalnas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1978.

***
Jau tavo žaislai surūdijo
už kluono. Tik kartais sublyksi
kaip gilzė prieš saulę skeveldra
širdy. Sviedinys nesusprogęs
po gryčios kampu.
Mes žaidžiame karą – tą gerą
ir smagų žaidimą.
Atokvėpiui obuolius triauškiam
ir šnekam apie kosmonautą,
negrįžusį žemėn. Pastogėj
suplukę kregždutės dabina
lizdus. Iš verandos ramybė
auksinė pasklinda po kiemą.
Nėra nebūties. Už gėlyno,
už kelio aukšta dobiliena
lig topolių mūsų kaimynų.
Nėra nebūties, tik uždusę
berniūkščiai šuoliuoja į karą.

 

Karčiauskas, Mykolas. Vyšnių kalnas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1978.

AKIMIRKA

Sapnuoja šilo kimstanti gegutė
pamestinukų krikštą ir ramybę
medunešio spalvos. Uždusęs vėjas
pušų vainikuos šnabžda seną giesmę
apie rugių artėjantį žydrumą
ir vasarojų bąlančią kvaišelę.
Trapu – lyg šerkšnas medžiuose budėtų.
Skaudu – lyg aviliai prinokę lietų
į pievas mėnesienos begalybę.
Aidu – lyg dužtų kupolas stiklinis
dangaus. Paežerėm atplaukia sieliai
sugriuvusių gandralizdžių, ir baigias
akimirka spalvotos amžinybės.
O kimstanti gegutė karčiai juokias
iš aitvarų, sutūpusių paunksmėj.

 

Karčiauskas, Mykolas. Vyšnių kalnas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1978.

***
Žvyrduobių
kryžius mirė
pienių žydėjime.

Ilgai,
atsitrenkęs į žemę,
šešėlis jo
svaigo
žieduos.

Žvirbliai karkluose
baigė
Bacho mišias.

Karčiauskas, Mykolas. Vyšnių kalnas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1978.